Knygoje pasakojama apie romų kasdienybę, šeimos ir bendruomenės papročius, apie tai, kaip bandoma prasimanyti pinigų ir atsitiesti, kaskart patyrus pažeminimą. Taip pat apie tuos, kurie nepasiduoda baimėms ir išdrįsta padėti, kai į jų duris beldžiasi maža mergaitė, pasiųsta į didelį miestą parduoti alavuotų puodų.
Katarina Taikon (Katidzė) pasakoja apie savo ir savo šeimos gyvenimą nuo tada kai ji buvo 7 metų ir ją iš vaikų namų pasiėmė jos tėtis. Kadangi Katidzė kelis metus praleido vaikų namuose, jai iš pradžių buvo sunku suprasti romų gyvenimą, kodėl reikia miegoti ne lovoje, o palapinėje ant žemės, kodėl jai neleidžiama eiti į mokyklą, kodėl ji negali gyventi tikrame name ir kas 3 savaites (ar net dažniau) turi išsikelti į kitą vietą, koks jausmas, kai esi tik mažas, silpnas ir atstumtas, kai nesupranti, kodėl suaugę tavęs šalinasi ir smerkia, kai net šeimoje negali rasti ramybės.