Knyga gali nepatikti, jei vertinama pati jos herojė, o ne tai, kaip autorei pavyko pateikti jos gyvenimo istoriją. Tad nuo Kvinės (kaip merginos, moters, motinos) pasistengiau atsiriboti ir gilintis tik į tai, kokiomis meninėmis priemonėmis autorė praturtina veiksmą, kokias formas ir metodus naudoja kūrybos procese. Deja, negaliu skirti aukšto vertinimo... Autorės užmojis – didelis, bet rezultatas – tik šiaip sau (nežiūrint to, kad romano kompozicija, siužeto pateikimas – neblogi, įtraukimas į skaitymą (intriga) irgi, o aprašomos gyvenimo istorijos išskirtinumą, veikėjų charakteringumą taip pat galiu vertinti gerai, bet stilius, vaizdingumas, įtikinamumas, įtaigumas, veiksmo ir atskirų veikėjų poelgių psichologinis pagrindimas – nelabai aukšto lygio, monologai ir dialogai ne geresni kaip patenkinami). Ir – svarbiausia – teksto kokybė prasta. Kadangi skaičiau verstą tekstą, negaliu reikšti konkrečių priekaištų autorei, vertėjai ar redaktoriui, bet bendras įspūdis toks.
Romanas (mano supratimu) akivaizdžiai per ilgas. Nesutinku su knygos nugarėlėje pateikta nuomone, kad „jei mėgstate šiurkščius, nenušlifuotus detektyvus, šis romanas jums patiks“. Jei dar tik ruošiatės skaityti šią knygą ir tikitės detektyvinės istorijos, –detektyvo elementų šiame romane beveik nėra, bet knyga sukelia įdomų įspūdį: autorė sugeba suintriguoti skaitytoją, tiesa, kuo ilgiau skaitant, tuo labiau veiksmo įtikinamumas mažėja. Autorė labai nuvertina Anglijos policijos darbą: susidaro įspūdis, kad ši bejėgi ne tik tirdama smulkius nusikaltimus, bet ir nužudymus.
Paprastai, kai vertinimas svyruoja tarp patenkinamo ir gero, skiriu knygai 7 balus, bet pažymiu ją keturiomis žvaigždutėmis, nes: gal ko teigiamo joje nepastebėjau, nesupratau ar dėl kitų priežasčių bijau būti neobjektyvus. Šį kartą vertindamas 7 balais (t.y. 3,5 žvaigždutės) suteikiau 3 žvaigždutes, nes atotrūkis tarp patenkinamo ir gero vertinimo pernelyg didelis. Bet romanas tikrai nėra blogas; skaitytojai, kurie mėgsta ilgus tekstus, kurių nenervina paviršutiniškumas, juo turbūt nenusivils, tai rodo ir paskelbti vertinimai.
Nežinau, ar autorė to siekė, bet didaktikos elementas knygoje yra. Juk romanas apie tai, kaip perteklinė motinos meilė įtakoja monstro susiformavimą ir kaip sūnaus monstriškumas palengva persiduoda motinai (logiškas grįžtamasis ryšys). Tad, nežiūrint trūkumų, knyga priverčia susimąstyti.