What do you think?
Rate this book
Ievos dukterys: Europos moters ir šeimos istorija
Skaitytojas supažindinamas su nuoskaudomis, pažeminimais, prietarais, papročiais ir nuomonėmis, dėl kurių per amžius kentėjo moterys. Ši knyga – ne besipiktinančios feministės rašinys, o greičiau argumentuotas klausimas, į kurį ieškoma atsakymo: kodėl moters dalia būtent tokia? Autorė gilinasi ne vien į atskirų moterų gyvenimą, bet kartu nagrinėja ir šeimą. Šią knygą patrauklia daro ne idėja, o gausi, įvairialypė, intriguojamai pateikta medžiaga ir rašytojos asmenybė.
441 pages, Hardcover
First published January 1, 1984
20 people are currently reading
300 people want to read
About the author
Kaari Utrio
63 books81 followersKaari Utrio on neljän vuosikymmenen ajan ollut yksi Suomen suosituimpia kirjailijoita. Hänen historiallisia romaanejaan ja tietokirjojaan lukee koko kansa jo kolmessa polvessa. Utrio korostaa teoksissaan naisen merkitystä ja voimaa, ja samalla vastuuta, yhteiskunnan koossapitävänä tekijänä. Hänen kirjoissaan nousee hämärästä esiin arjen historia ja lapsen historia. Kaari Utrion vaikutus suomalaisen naisen ajatteluun on kenties merkittävämpi kuin kenenkään muun yksityisen ihmisen. Utrion romaaneissa kansamme menneisyys kuvastuu tarkkaan tutkittuna tietona, johon kietoutuvat tarinat, seikkailut, romantiikka ja huumori. Utrion tuotanto on lajissaan ainutlaatuista Suomessa. Viime aikoina kirjallisuuskritiikki on maininnut Utrion Mika Waltarin seuraajana.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
September 9, 2023
Atrodo, kad ši knyga parašyta pirmiau savo laiko. Manau, kad išleista dabar sulauktų daug daugiau dėmesio moterų teisių ir padėties diskurse.
Iki tobulybės dar norėtųsi, kad būtų pateiktas šaltinių sąrašas įtraukiant ir iliustracijas iš istorinių šaltinių, kurių čia gausu.
Knyga apima moterų istoriją nuo senovės Viduriniųjų Rytų bei Graikijos iki moderniųjų laikų. Visa tai, kas likę už formalių istorijos naratyvų. Šaltinių sąrašo norėtųsi dar ir dėl to, kad šioje knygoje tiek faktų, kurių niekad negirdėjau per istorijos pamokas, kad net sunkoka patikėti, nes prieštarauja plačiai žinomai istorijos versijai. Kad ir faktas, kad viduramžiais vidutiniškai moterys ištekėdavo 25-erių, nes iki to laiko taupydavo kraičiui. Perskaičius supratau, kad mano galvoje tas tūkstantmetis susiplakęs į vieną "tai 16-os jau moterys gimdydavo ir normalu čia buvo" generalizaciją.
Mažas priminimas, kaip ne itin toli per tuos civilizacijos šimtmečius nuėjom:
Pagal visuotinį požiūrį, moters kūnas visų pirma priklauso rūšiai, o paskui sutuoktiniui. Rūšies nuosavybės teisė nugali tada, kai moteriai draudžiama pačiai apsispręsti dėl savo nėštumo arba kai draudžiama palengvinti jai gimdymo skausmus, nes nuskausminantys vaistai galbūt galėtų pakenkti kai kuriems vaikams. Sutuoktinio nuosavybės teisė pripažįstama tada, kai vyras gali nebaudžiamas prievartauti žmoną.
Tik labai nedidelėje pasaulio dalyje moterys turi teisę laisvai disponuoti savo kūnu, bet ir ten joms tenka nuolat ginti šią savo teisę. Atrodo, kad tik ekonominė katastrofa, didžiulis žemės rutulio gyventojų perteklius, gali suteikti moteriai teisę spręsti, gimdys ji ar ne.
Iki tobulybės dar norėtųsi, kad būtų pateiktas šaltinių sąrašas įtraukiant ir iliustracijas iš istorinių šaltinių, kurių čia gausu.
Knyga apima moterų istoriją nuo senovės Viduriniųjų Rytų bei Graikijos iki moderniųjų laikų. Visa tai, kas likę už formalių istorijos naratyvų. Šaltinių sąrašo norėtųsi dar ir dėl to, kad šioje knygoje tiek faktų, kurių niekad negirdėjau per istorijos pamokas, kad net sunkoka patikėti, nes prieštarauja plačiai žinomai istorijos versijai. Kad ir faktas, kad viduramžiais vidutiniškai moterys ištekėdavo 25-erių, nes iki to laiko taupydavo kraičiui. Perskaičius supratau, kad mano galvoje tas tūkstantmetis susiplakęs į vieną "tai 16-os jau moterys gimdydavo ir normalu čia buvo" generalizaciją.
Mažas priminimas, kaip ne itin toli per tuos civilizacijos šimtmečius nuėjom:
Pagal visuotinį požiūrį, moters kūnas visų pirma priklauso rūšiai, o paskui sutuoktiniui. Rūšies nuosavybės teisė nugali tada, kai moteriai draudžiama pačiai apsispręsti dėl savo nėštumo arba kai draudžiama palengvinti jai gimdymo skausmus, nes nuskausminantys vaistai galbūt galėtų pakenkti kai kuriems vaikams. Sutuoktinio nuosavybės teisė pripažįstama tada, kai vyras gali nebaudžiamas prievartauti žmoną.
Tik labai nedidelėje pasaulio dalyje moterys turi teisę laisvai disponuoti savo kūnu, bet ir ten joms tenka nuolat ginti šią savo teisę. Atrodo, kad tik ekonominė katastrofa, didžiulis žemės rutulio gyventojų perteklius, gali suteikti moteriai teisę spręsti, gimdys ji ar ne.
April 21, 2023
Nuostabi knyga. Nuostabu, kad ji yra. Pirmą kartą ją perskaičiau 1998 metais ir tai padarė man didžiulį įspūdį. Ką tik perskaičiau ją kokį ketvirtą ar penktą kartą ir vis dar žaviuosi tuo, ką sukūrė šios knygos autorė.
Tai Europos istorija. Tik ne įprasta, vyriška, o MOTERŲ istorija. Trumpa apžvalga to, kaip visuose tuose istoriniuose laikotarpiuose, įvykiuose, tvarkose, perversmuose, persekiojimuose ar besikeičiančiose madose gyveno moterys. Kaip būtų gerai, kad apie tai būtų kalbama daugiau. Kaip būtų gerai, kad jau mokykloje vaikai sužinotų ne tik įprastą - vyrišką - istoriją, bet ir moteriškąją jos dalį.
* Reiškinys, iš esmės susijęs su moters istorija: kol religija ar judėjimas kovoja dėl būvio, tol moters darbas pageidaujamas ir vertinamas. Kai judėjimas įsitvirtina, moterys nustumiamos ir vyrai ima mėgautis darbo vaisiais.
* Du tūkstantmečius buvo priešinamasi moterų auklėjimui, pasitelkiant senus argumentus: moteris yra nekūrybinga, gašli ir apsukri. Auklėjimas tik akcentuotų jos įgimtą nedorumą ir klastingumą. Protas nedera moteriškumui, moterys sutvertos pramogai ir vaikams gimdyti. Ir visų svarbiausias argumentas: jei moteris žinotų ir mokėtų tiek pat kiek vyras, kaipgi ji išliktų jam paklusni?
* Raganų proceso tikslas buvo ne išaiškinti tiesą, o išnaikinti raganas. Parodymų teisingumo niekas netikrino.
* Tradicinis žmogus buvo konservatyvus, nes laikydamasis senų papročių, jautėsi saugesnis. (...) Gyvenimo tęstinumas priklausė nuo to, kad viskas būtų daroma taip kaip seniau, net jeigu kas nors ir žinotų veiksmingesnį būdą.
* (Apie reformacijos periodą.) Daugeliui didžių poetų, filosofų ir politikų galvojant apie moterį visiškai aptemdavo protas. Logika, nuosaikumas, realybė, sąžiningumas ir net blaivus protas užleisdavo vietą aklai baimei ir neapykantai. (...) Moterys tokios kvailos ir menkos, kad tikrai dorybingas vyras pajėgia joms atsispirti. Ir vis dėlto moterys turi nesuvokiamą ir siaubingą galią suvilioti net geriausią vyrą. (...) Žmona turi paklusti vyro įsakymams, nors jie būtų užgaulūs ir kvaili, ji turi gerbti savo vyrą, kad ir koks jis būtų. (...) "Tu nesi savęs pačios valdovė, ir nė vienas tavo noras neturi išsipildyti, jeigu tam nepritaria tavo vyras. Tu esi visiškoje jo valdžioje; jis duoda tau daug nemalonių įsakymų, o tu, kad ir nenorom, turi paklusti", - mėgaudamasis aiškina vienas aštuoniolikto šimtmečio pradžios patriarchas.
* Tomas Akvinietis: moteris egzistuoja tik vaikams gimdyti, o geriausiu vyro bičiuliu gali tapti tik kitas vyras.
* Moterų niekintojai nenorėjo priskirti moteriai nė vienos iš tų savybių, kurios tradiciškai laikomos vyriškomis: ištikimybės, tvirtumo, garbingumo. Moteris jiems buvo amorali ir visiškai ištvirkusi būtybė. Kaipgi tos silpnos, nepastovois, kvailos ir bailios moterys elgėsi per baisiąsias religinių persekiojimų audras? Jos savo elgesiu parodė, kad buvo bent jau tokios pat nuoširdžios, narsios ir ištvermingos tikėjimo gynėjos kaip ir vyrai. Tačiau neapykanta moterims neturi nieko bendra su realybe: nepaisydami daugybės tūkstančių moterų kankinių, mizoginai įžūliai kaltino moteris kaprizingumu, tuščiagarbiškumu ir paviršutiniškumu. Jų nuomonės nepakeitė net eretikių laužai.
* Ankstyvaisiais naujaisiais laikais moteris, slegiama sustabarėjusios ir slogios tradicinės šeimos sampratos ir negaudama sielai peno iš mokslo kaip kad vyrai, buvo pasirengusi užpildyti dvasinę tuštumą religinių judėjimų pažadais. Moterys troško žinių, jos buvo drąsios ir energingos. Bet kankinių laikotarpis pasibaigdavo, aukų nebereikėdavo, ir moteriai tekdavo grįžti į tą vietą, kurią jai paskyrė visuomenė: šeimos ratą. Po trumpo lygybės ir viešosios veiklos svaigulio ją vėl prikaustydavo prie židinio ir lopšio, ji negalėjo pelnyti net kankinės vainiko.
* Filosofas švietėjas J.J.Rousseau, žymus moters ir vaiko padėties apibrėžėjas: moteris iš prigimties yra drovi ir nereikli, (…) visiškai nesugeba prisidėti prie kultūros raidos, neturi vyriško proto, (…) moteris reikia auklėti tarnystės vyrui dvasia, nes tai yra tikroji jos užduotis. Rousseau tapo autoritetu, kuriuo buvo galima remtis, norint mokyti mažas mergaites tik tikybos ir rankdarbių ir siekiant uždrausti moterims didesnį išsilavinimo.
* Didžiausias vokiečių filososfas Hegelis: vyrai ir moterys skiriasi vieni nuo kitų kaip gyvūnai nuo augalų. (…) Atsiduodama lytiniam aktui mergina praranda garbę. Su vyrais vis dėlto taip nenutinka, nes, be šeimos, jie turi kitą sritį etinei veiklai.
* Patriarchalinės visuomenės tvarka paremta tuo, kad moteris nuolatos paklūsta, o kps darbai ir mintys sekami. Moters priežiūrai taikomi ir fiziniai būdai, tokie kaip saugojimas ir baudimas, ir psichologiniai būdai, tokie, kaip tikinimas, kad seksualiai laisva moteris yra “bloga”. Patriarchalinėje visuomenėje moterys taip tobulai perėmė pavergėjo vertybes, jog pačios saugojo viena kitą.
* Moters paklusnumas laikytas būtina laimingos santuokos sąlyga. Be nuolankumo, jos šventa pareigų buvo mylėti ir gerbti vyrą, kad ir koks jis būtų.
* Individo laisvė nėra savaime suprantamas dalykas. Tai europinės kultūros sukurta samprata. Daugumoje pasaulio kultūrų seniau ir dabar individo laisvė nelaikoma teigiamu dalyku. (…) Ir šių dienų totalitarinės kultūrose individo laisvė buvo ir yra tik nepakenčiamas egoizmas, keliantis grėsmę kitų žmonių gyvybei.
* Naujųjų laikų pradžioje žmogaus sugebėjimas jausti teigiamus jausmus, pasitikėjimą ir prieraišumą buvo gana menkas. AUklėjimas ir vaikystės potyriai išmokė jį bijoti ir nekęsti pasaulio ir savęs. Žmonių tarpusavio ryšius jis suvokė taip: arba žemini tu, arba žemina tave.
* Neigdama lytinį gyvenimą krikščionybė teikė kančias ir žalą ištisoms kartoms.
* Anglijoje taip bijota parapijos globai atitenkančių pavainikių, jog gimdančią moterį išveždavo už parapijos ribų ir palikdavo mirti laukuose.
* Trejų metų mergytė galėjo rūšiuoti šilko siūlus. Keturmetę mokė nerti nėrinius. Penkiametė dešimt valandų per dieną gamindavo plaukų segtukus. Šešiametė jau mokėjo verpti. (…) Ištekėjusi ji gimdydavo vaikus, rūpindavosi namais ir verpdavo kiekvieną laisvą akimirką.
* Vyrai nenorėjo priimti moterų, kurioms menkai mokėjo, į profsąjungas, kad jos nesumažintų bendro darbo užmokesčio lygio. (…) Nė vienoje šalyje nė vienai profsąjungai neatėjo į galva užuot ignoravus moteris, reikalauti joms už tokį patį darbą tokio paties užmokesčio kaip ir vyrams.
* (Devynioliktas amžius) Jokios ekonominės santvarkos valstybė iki šiol nebuvo tokia turtinga, kad galėtų atsisakyti nemokamai atliekamo moterų darbo. Tas Darbas yra bet kurios išsivysčiusios žmonių kultūros pagrindas.
* Vaikai visada dirbo. To būtinai reikėjo. Kaimo bendruomenė nebūtų išsivertusi be vaikų darbo,mir niekam net nekildavo mintis, kad vaikai galėtų dykinėti. Visa istorija šimtmečių šimtmečiais kupina mažylių triūso, ilgų dienų ir begalinių pastangų dėl duonos kąsnio. (...) Dažniausiai jie sergėdavo gyvulius arba vaikus, ką nors rinkdavo ir rūšiuodavo. Vaikų perėjimas iš trobelių į fabrikus aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje buvo savaime suprantama ankstesnio jų darbo tąsa. Kai rankines audimo stakles pakeitė mechaninės, trejų metų vaikas persikėlė prie mechaninių staklių rankioti pūkų - tą patį darbą jis seniau dirbo savo tėvų trobelėje. Kai motina iš žemės ūkio perėjo į fabrikus, kūdikis nuo ežios buvo perkeltas prie verpimo staklių. (...) Aštuntajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje Anglijos fabrikuose dirbantys vaikai būdavo mažesnio ūgio ir ligotesni už JAV pietinių valstijų mažuosius juodaodžius vergus medvilnės plantacijose. (...) Prancūzijoje penkiamečius versdavo be pertraukos dirbti penkiolika valandų per dieną.
* (Apie devynioliktą amžių.) Ideali žmona ir motina, buvo vyro proto kūrinys, pritaikytas vyro įsigytiems namams prie vyro apmokėto židinio įpūsti kibirkštį vyro parūpintose anglyse ir mokyti vyro pradėtus vaikus, padedant vyro pasamdytiems tarnams. Ideali žmona be vyro buvo niekas, ir tai suprasti ji privalėjo dar iš mažens. Ji egzistavo vyro malonumui (...). Ir vyrai darė viską, kad moteris taip ir gyventų. (...) Nebuvo pamiršti ir moters trūkumai, jos fizinisnir dvasinis silpnumas, charakterio nepastovumas, pasyvumas.
* Mergaitėms ano meto auklėjimo vadovai rekomendavo namų auklėjimą, kadangi mergaites reikėjo lavinti ne dėl jų pačių, bet kad taptų geromis žmonomis ir išsižadėtų savęs kaip savarankiškos būtybės. (...) Visų pirma ji turėjo išmokti moteriško žavesio. Žavesio mokymuisi reikėjo didžiulių pastangų. Pirmučiausia ir svarbiausia čia buvo plonas liemuo. Jį išgaudavo korsetu. Kitas svarbus dalykas - graži laikysena. Trečią moteriško žavesio paslaptį slėpė blyškus glebumas. Jo merginos pasiekdavo su saiku valgydamos menkavertį maistą, lėtai judėdamos - korsetas varžė greitus judesius - ir uoliai vengdamos gryno oro. Visa tai turėjo paruošti jauną moterį tai sunkiai kovai, į kurią ji stodavo, kai aštuoniolikmetė pirmąkart pasirodydavo aukštojoje visuomenėje. Tuomet ji privalėjo susirasti vyrą, (...) prasidėdavomžūtbūtinė konkurencija. Tam išties prireikė tūkstančių aukų, mirusių nuodžiovos ir anemijos.
* Vyrų aiškinimai, kad moterims mokslas nereikalingas, tiesiog pragaištingas, turėjo netgi mokslinį pagrindą: menstruacijos daro moterį nesveiką kas keturios savaitės ir trukdo jai mokytis, jau nekalbant apie tai, kad sunkiems mokslams eikvojamos jėgos sumažina moters galimybes pagimdyti sveiką kūdikį.
* John Ruskin: "Nėra pasaulyje tokio karo ar neteisybės, už kuriuos jū, moterys, nebūtumėt atsakingos, ne todėl, kad pačios juos sukėlėt, bet todėl, kad jų nesustabdėt."
* Didysis gamtos tyrinėtojas Charles Darwin manė, jog natūralios atrankos teorija įrodo, kad moteris yra žemesnė būtybė už vyrą.
* Sigmund Freud nuomone, moters asmenybės formavimuisi lemiamos įtakos turi penio pavydas: moteris nuo mažens jaučiasi esanti blogesnė už vyrą, nes ji neturi penio. Freudas nedavė savo teorijai jokio mokslinio pagrindo, tačiau ji gerai atitiko vyrų valdomos visuomenės mąstymą. (...) Kaip mergaitė apskritai gali žinoti, kad berniukas turi penį, jeigu ji gyvena visuomenėje, kurioje joks padorus žmogus niekada nebuvo nuogas, ypač priešingos lyties akivaizdoje.
* Vienas dalykas buvo bendras ir karalienei, ir profesorei, ir tarnaitei. Remiantis įstatymu jos padėtis buvo tokia pat kaip kokio nors vaiko arba silpnapročio.
* Darbininkų klasės vyrui nieku gyvu nederėjo liestis prie namų darbų. Ruoša bylojo apie vyro silpnumą. Darbininkas rodydavo vyriškumą iš šalies žiūrėdamas, kaip galudienė žmona tempia anglis ir skaldo malkas.
* Pagal Europos teisines normas kaltintojas turi įrodyti kaltinamojo kaltę, kitaip tariant, įrodymų našta tenka kaltintojui. Kaltinamasis laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Toks požiūris yra būtinas, ir jis viešpatavo šimtmečiais. Vis dėlto būta trijų išimčių, ir tos išimtys taikytos visoms moterims ir jų lytiniam gyvenimui.
Kaltinamoji raganavimu turėdavo įrodyti, kad ji nėra ragana.
Išprievartautoji turėdavo įrodyti, kad ji savo elgesiu nepastūmėjo į nusikaltimą.
Kaltinamoji vaiko nužudymu turėdavo įrodyti, kad vaikas gimė negyvas.
* Prostitucijos priežastimi laikomas moterų tingumas ir malonumų troškulys.
* XIX šimtmetyje kilo nežabota aistra miegoti su skaistuolėmis, greičiausiai iš prietaro, kad sifilio galima atsikratyti išprievartaujant jauną nekaltą merginą. Dėl tokios mados niūriuose didmiesčių skersgatviuose suvešėjo vaikų prostitucija. Mažomis mergaitėmis beveik atvirai prekiauta tarptautinėje rinkoje.
* XIX šimtmetyje į vyro ir moters skirtumus žiūrima, ko gero, dar rimčiau nei seniau, jiems ieškomi ir surandami moksliniai paaiškinimai. Vyras yra veikli ir mąstanti būtybė, moteris gyvena jausmais.
* Romantiškos moterų draugystės laikytos paviršutiniškomis, o jų aistringi laiškai viena kitai - tik ano meto puošnaus stiliaus apraiška. (...) Buvo manoma, kad moterys nesugeba jausti gilių jausmų, juo labiau savo lyčiai.
* XVIII ir XIX šimtmečio garbingos viduriniosios klasės moterys nuo mažens buvo tikinamos, kad neturi seksualinių aistrų, o jeigu ir turi, tai jos yra nešvarios ir gėdingos. Vyrai taip pat galvojo, kad padori moteris negali turėti erotinių norų.
* Prancūzų rašytojas Honore de Balzacas niršiai pareiškė mieliau pakęsiąs barzdotą moterį negu moterį, kuri tariasi esanti protinga.
* Per visą žmonijos istoriją pernelyg didelė vyrų energijos dalis buvo sueikvota moteriai apsaugoti. Kadangi žmonos ištikimybė buvo grindžiama ne prieraišumu ir pagarba, bet prievarta ir kontrole, o ištikimybės reikalavimas netaikomas pačiam vyrui, baimė, kad moteris gali tapti nedorovinga, vyrus labainslėgė. Tol, kol moterį žemino, vyras buvo priverstas bijoti; kalinio maištas yra kiekvieno kalėjimo prižiūrėtojo nuolatinis košmaras. Per visą istoriją neapykanta moterims skleidėsi kaip dvokiantis dumblas, visada pasiruošęs sukrauti ugniaspalvį žiedą.
* Moters kūnas niekada nepriklausė jai pačiai. Jis turėjo daug valdovų, no daug kas reeikalavo. Tūkstančius metų jis buvo svarstymų, prietarų, išankstinių nuomonių, paniekos ir žavėjimosi, kankinimo ir garbinimo objektas.
* (Iš XIX šimtmečio) Pasak mokslinio požiūrio, menstruacijos buvo moters suvalgyto maisto perviršis, kuris pasišalina kraujo pavidalu, - taip ir kyla noras paklausti, kas nutikdavo vyro sušveistam maistui?
* Daugelyje kultūrų moteris menstruacijų metu atskiriama nuo visuomenės.
* XVII šimtmetyje pasmerkus akušeres (...) moteris tapo veikiau gimdymo objektu, o ne aktyvia dalyve, ir gimdymas prarado ankstesnį socialinio įvykio pobūdį. XIX šimtmečio besaikis drovumas pavertė gimdymą "nepadoriu" įvykiu, todėl net pokalbiuose jį minėti derėjo tik užuominomis.
* (Apie XIX a.) Žindymas nebuvo paprastaa, savaime aiškus reiškinys. Bažnyčia ir medicinos mokslas manė, kad žindančios moters lytinis susijaudinimas sugadina pieną ir kenkia vaikui. Šitaip moteriai iškilo nepakeliamas pasirinkimas: ji turėjo atiduoti arba vaiką, arba vyrą - juk buvo baisu, kad vyras, negalėdamas turėti lytinių santykių su žmona, nugrims į paleistuvybę. Paprastai klausimą išspręsdavo vyro naudai: vaiką atiduodavo žindyvei.
* Išpirka už išprievartavimą buvo tokia pati kaip už santuokoje gimusios merginos suvedžiojimą. Šiuo požiūriu čia kalbama ne apie smurtą prieš moterį, o apie globėjo nuosavybės sugadinimą.
* Teisė į nuosavą kūną yra toks svarbus veiksnys moters nepriklausomybei, jog sergėjantis patriarchas suteiks ją moteriai tik būtinybės verčiamas.
* Krikščionybė giliai paveikė europiečių požiūrį į motinystę. Katalikų bažnyčia aistrą, kuriai užvaldžius pradedamas vaikas, laikė nuodėme, o gimdymą - nešvariu įvykiu. Motinystė nebuvo šventas dalykaa, nors ir teikė moteriai galimybę išsigelbėti. Nekaltybė, skaistybė, kūno neigimas vis dėlto buvo palaimingesni už motinystės dalią.
* Dėkoju visoms savo seserims už praeitį. Ir ypač toms, kurios neprisitaikė.
Tai Europos istorija. Tik ne įprasta, vyriška, o MOTERŲ istorija. Trumpa apžvalga to, kaip visuose tuose istoriniuose laikotarpiuose, įvykiuose, tvarkose, perversmuose, persekiojimuose ar besikeičiančiose madose gyveno moterys. Kaip būtų gerai, kad apie tai būtų kalbama daugiau. Kaip būtų gerai, kad jau mokykloje vaikai sužinotų ne tik įprastą - vyrišką - istoriją, bet ir moteriškąją jos dalį.
* Reiškinys, iš esmės susijęs su moters istorija: kol religija ar judėjimas kovoja dėl būvio, tol moters darbas pageidaujamas ir vertinamas. Kai judėjimas įsitvirtina, moterys nustumiamos ir vyrai ima mėgautis darbo vaisiais.
* Du tūkstantmečius buvo priešinamasi moterų auklėjimui, pasitelkiant senus argumentus: moteris yra nekūrybinga, gašli ir apsukri. Auklėjimas tik akcentuotų jos įgimtą nedorumą ir klastingumą. Protas nedera moteriškumui, moterys sutvertos pramogai ir vaikams gimdyti. Ir visų svarbiausias argumentas: jei moteris žinotų ir mokėtų tiek pat kiek vyras, kaipgi ji išliktų jam paklusni?
* Raganų proceso tikslas buvo ne išaiškinti tiesą, o išnaikinti raganas. Parodymų teisingumo niekas netikrino.
* Tradicinis žmogus buvo konservatyvus, nes laikydamasis senų papročių, jautėsi saugesnis. (...) Gyvenimo tęstinumas priklausė nuo to, kad viskas būtų daroma taip kaip seniau, net jeigu kas nors ir žinotų veiksmingesnį būdą.
* (Apie reformacijos periodą.) Daugeliui didžių poetų, filosofų ir politikų galvojant apie moterį visiškai aptemdavo protas. Logika, nuosaikumas, realybė, sąžiningumas ir net blaivus protas užleisdavo vietą aklai baimei ir neapykantai. (...) Moterys tokios kvailos ir menkos, kad tikrai dorybingas vyras pajėgia joms atsispirti. Ir vis dėlto moterys turi nesuvokiamą ir siaubingą galią suvilioti net geriausią vyrą. (...) Žmona turi paklusti vyro įsakymams, nors jie būtų užgaulūs ir kvaili, ji turi gerbti savo vyrą, kad ir koks jis būtų. (...) "Tu nesi savęs pačios valdovė, ir nė vienas tavo noras neturi išsipildyti, jeigu tam nepritaria tavo vyras. Tu esi visiškoje jo valdžioje; jis duoda tau daug nemalonių įsakymų, o tu, kad ir nenorom, turi paklusti", - mėgaudamasis aiškina vienas aštuoniolikto šimtmečio pradžios patriarchas.
* Tomas Akvinietis: moteris egzistuoja tik vaikams gimdyti, o geriausiu vyro bičiuliu gali tapti tik kitas vyras.
* Moterų niekintojai nenorėjo priskirti moteriai nė vienos iš tų savybių, kurios tradiciškai laikomos vyriškomis: ištikimybės, tvirtumo, garbingumo. Moteris jiems buvo amorali ir visiškai ištvirkusi būtybė. Kaipgi tos silpnos, nepastovois, kvailos ir bailios moterys elgėsi per baisiąsias religinių persekiojimų audras? Jos savo elgesiu parodė, kad buvo bent jau tokios pat nuoširdžios, narsios ir ištvermingos tikėjimo gynėjos kaip ir vyrai. Tačiau neapykanta moterims neturi nieko bendra su realybe: nepaisydami daugybės tūkstančių moterų kankinių, mizoginai įžūliai kaltino moteris kaprizingumu, tuščiagarbiškumu ir paviršutiniškumu. Jų nuomonės nepakeitė net eretikių laužai.
* Ankstyvaisiais naujaisiais laikais moteris, slegiama sustabarėjusios ir slogios tradicinės šeimos sampratos ir negaudama sielai peno iš mokslo kaip kad vyrai, buvo pasirengusi užpildyti dvasinę tuštumą religinių judėjimų pažadais. Moterys troško žinių, jos buvo drąsios ir energingos. Bet kankinių laikotarpis pasibaigdavo, aukų nebereikėdavo, ir moteriai tekdavo grįžti į tą vietą, kurią jai paskyrė visuomenė: šeimos ratą. Po trumpo lygybės ir viešosios veiklos svaigulio ją vėl prikaustydavo prie židinio ir lopšio, ji negalėjo pelnyti net kankinės vainiko.
* Filosofas švietėjas J.J.Rousseau, žymus moters ir vaiko padėties apibrėžėjas: moteris iš prigimties yra drovi ir nereikli, (…) visiškai nesugeba prisidėti prie kultūros raidos, neturi vyriško proto, (…) moteris reikia auklėti tarnystės vyrui dvasia, nes tai yra tikroji jos užduotis. Rousseau tapo autoritetu, kuriuo buvo galima remtis, norint mokyti mažas mergaites tik tikybos ir rankdarbių ir siekiant uždrausti moterims didesnį išsilavinimo.
* Didžiausias vokiečių filososfas Hegelis: vyrai ir moterys skiriasi vieni nuo kitų kaip gyvūnai nuo augalų. (…) Atsiduodama lytiniam aktui mergina praranda garbę. Su vyrais vis dėlto taip nenutinka, nes, be šeimos, jie turi kitą sritį etinei veiklai.
* Patriarchalinės visuomenės tvarka paremta tuo, kad moteris nuolatos paklūsta, o kps darbai ir mintys sekami. Moters priežiūrai taikomi ir fiziniai būdai, tokie kaip saugojimas ir baudimas, ir psichologiniai būdai, tokie, kaip tikinimas, kad seksualiai laisva moteris yra “bloga”. Patriarchalinėje visuomenėje moterys taip tobulai perėmė pavergėjo vertybes, jog pačios saugojo viena kitą.
* Moters paklusnumas laikytas būtina laimingos santuokos sąlyga. Be nuolankumo, jos šventa pareigų buvo mylėti ir gerbti vyrą, kad ir koks jis būtų.
* Individo laisvė nėra savaime suprantamas dalykas. Tai europinės kultūros sukurta samprata. Daugumoje pasaulio kultūrų seniau ir dabar individo laisvė nelaikoma teigiamu dalyku. (…) Ir šių dienų totalitarinės kultūrose individo laisvė buvo ir yra tik nepakenčiamas egoizmas, keliantis grėsmę kitų žmonių gyvybei.
* Naujųjų laikų pradžioje žmogaus sugebėjimas jausti teigiamus jausmus, pasitikėjimą ir prieraišumą buvo gana menkas. AUklėjimas ir vaikystės potyriai išmokė jį bijoti ir nekęsti pasaulio ir savęs. Žmonių tarpusavio ryšius jis suvokė taip: arba žemini tu, arba žemina tave.
* Neigdama lytinį gyvenimą krikščionybė teikė kančias ir žalą ištisoms kartoms.
* Anglijoje taip bijota parapijos globai atitenkančių pavainikių, jog gimdančią moterį išveždavo už parapijos ribų ir palikdavo mirti laukuose.
* Trejų metų mergytė galėjo rūšiuoti šilko siūlus. Keturmetę mokė nerti nėrinius. Penkiametė dešimt valandų per dieną gamindavo plaukų segtukus. Šešiametė jau mokėjo verpti. (…) Ištekėjusi ji gimdydavo vaikus, rūpindavosi namais ir verpdavo kiekvieną laisvą akimirką.
* Vyrai nenorėjo priimti moterų, kurioms menkai mokėjo, į profsąjungas, kad jos nesumažintų bendro darbo užmokesčio lygio. (…) Nė vienoje šalyje nė vienai profsąjungai neatėjo į galva užuot ignoravus moteris, reikalauti joms už tokį patį darbą tokio paties užmokesčio kaip ir vyrams.
* (Devynioliktas amžius) Jokios ekonominės santvarkos valstybė iki šiol nebuvo tokia turtinga, kad galėtų atsisakyti nemokamai atliekamo moterų darbo. Tas Darbas yra bet kurios išsivysčiusios žmonių kultūros pagrindas.
* Vaikai visada dirbo. To būtinai reikėjo. Kaimo bendruomenė nebūtų išsivertusi be vaikų darbo,mir niekam net nekildavo mintis, kad vaikai galėtų dykinėti. Visa istorija šimtmečių šimtmečiais kupina mažylių triūso, ilgų dienų ir begalinių pastangų dėl duonos kąsnio. (...) Dažniausiai jie sergėdavo gyvulius arba vaikus, ką nors rinkdavo ir rūšiuodavo. Vaikų perėjimas iš trobelių į fabrikus aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje buvo savaime suprantama ankstesnio jų darbo tąsa. Kai rankines audimo stakles pakeitė mechaninės, trejų metų vaikas persikėlė prie mechaninių staklių rankioti pūkų - tą patį darbą jis seniau dirbo savo tėvų trobelėje. Kai motina iš žemės ūkio perėjo į fabrikus, kūdikis nuo ežios buvo perkeltas prie verpimo staklių. (...) Aštuntajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje Anglijos fabrikuose dirbantys vaikai būdavo mažesnio ūgio ir ligotesni už JAV pietinių valstijų mažuosius juodaodžius vergus medvilnės plantacijose. (...) Prancūzijoje penkiamečius versdavo be pertraukos dirbti penkiolika valandų per dieną.
* (Apie devynioliktą amžių.) Ideali žmona ir motina, buvo vyro proto kūrinys, pritaikytas vyro įsigytiems namams prie vyro apmokėto židinio įpūsti kibirkštį vyro parūpintose anglyse ir mokyti vyro pradėtus vaikus, padedant vyro pasamdytiems tarnams. Ideali žmona be vyro buvo niekas, ir tai suprasti ji privalėjo dar iš mažens. Ji egzistavo vyro malonumui (...). Ir vyrai darė viską, kad moteris taip ir gyventų. (...) Nebuvo pamiršti ir moters trūkumai, jos fizinisnir dvasinis silpnumas, charakterio nepastovumas, pasyvumas.
* Mergaitėms ano meto auklėjimo vadovai rekomendavo namų auklėjimą, kadangi mergaites reikėjo lavinti ne dėl jų pačių, bet kad taptų geromis žmonomis ir išsižadėtų savęs kaip savarankiškos būtybės. (...) Visų pirma ji turėjo išmokti moteriško žavesio. Žavesio mokymuisi reikėjo didžiulių pastangų. Pirmučiausia ir svarbiausia čia buvo plonas liemuo. Jį išgaudavo korsetu. Kitas svarbus dalykas - graži laikysena. Trečią moteriško žavesio paslaptį slėpė blyškus glebumas. Jo merginos pasiekdavo su saiku valgydamos menkavertį maistą, lėtai judėdamos - korsetas varžė greitus judesius - ir uoliai vengdamos gryno oro. Visa tai turėjo paruošti jauną moterį tai sunkiai kovai, į kurią ji stodavo, kai aštuoniolikmetė pirmąkart pasirodydavo aukštojoje visuomenėje. Tuomet ji privalėjo susirasti vyrą, (...) prasidėdavomžūtbūtinė konkurencija. Tam išties prireikė tūkstančių aukų, mirusių nuodžiovos ir anemijos.
* Vyrų aiškinimai, kad moterims mokslas nereikalingas, tiesiog pragaištingas, turėjo netgi mokslinį pagrindą: menstruacijos daro moterį nesveiką kas keturios savaitės ir trukdo jai mokytis, jau nekalbant apie tai, kad sunkiems mokslams eikvojamos jėgos sumažina moters galimybes pagimdyti sveiką kūdikį.
* John Ruskin: "Nėra pasaulyje tokio karo ar neteisybės, už kuriuos jū, moterys, nebūtumėt atsakingos, ne todėl, kad pačios juos sukėlėt, bet todėl, kad jų nesustabdėt."
* Didysis gamtos tyrinėtojas Charles Darwin manė, jog natūralios atrankos teorija įrodo, kad moteris yra žemesnė būtybė už vyrą.
* Sigmund Freud nuomone, moters asmenybės formavimuisi lemiamos įtakos turi penio pavydas: moteris nuo mažens jaučiasi esanti blogesnė už vyrą, nes ji neturi penio. Freudas nedavė savo teorijai jokio mokslinio pagrindo, tačiau ji gerai atitiko vyrų valdomos visuomenės mąstymą. (...) Kaip mergaitė apskritai gali žinoti, kad berniukas turi penį, jeigu ji gyvena visuomenėje, kurioje joks padorus žmogus niekada nebuvo nuogas, ypač priešingos lyties akivaizdoje.
* Vienas dalykas buvo bendras ir karalienei, ir profesorei, ir tarnaitei. Remiantis įstatymu jos padėtis buvo tokia pat kaip kokio nors vaiko arba silpnapročio.
* Darbininkų klasės vyrui nieku gyvu nederėjo liestis prie namų darbų. Ruoša bylojo apie vyro silpnumą. Darbininkas rodydavo vyriškumą iš šalies žiūrėdamas, kaip galudienė žmona tempia anglis ir skaldo malkas.
* Pagal Europos teisines normas kaltintojas turi įrodyti kaltinamojo kaltę, kitaip tariant, įrodymų našta tenka kaltintojui. Kaltinamasis laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Toks požiūris yra būtinas, ir jis viešpatavo šimtmečiais. Vis dėlto būta trijų išimčių, ir tos išimtys taikytos visoms moterims ir jų lytiniam gyvenimui.
Kaltinamoji raganavimu turėdavo įrodyti, kad ji nėra ragana.
Išprievartautoji turėdavo įrodyti, kad ji savo elgesiu nepastūmėjo į nusikaltimą.
Kaltinamoji vaiko nužudymu turėdavo įrodyti, kad vaikas gimė negyvas.
* Prostitucijos priežastimi laikomas moterų tingumas ir malonumų troškulys.
* XIX šimtmetyje kilo nežabota aistra miegoti su skaistuolėmis, greičiausiai iš prietaro, kad sifilio galima atsikratyti išprievartaujant jauną nekaltą merginą. Dėl tokios mados niūriuose didmiesčių skersgatviuose suvešėjo vaikų prostitucija. Mažomis mergaitėmis beveik atvirai prekiauta tarptautinėje rinkoje.
* XIX šimtmetyje į vyro ir moters skirtumus žiūrima, ko gero, dar rimčiau nei seniau, jiems ieškomi ir surandami moksliniai paaiškinimai. Vyras yra veikli ir mąstanti būtybė, moteris gyvena jausmais.
* Romantiškos moterų draugystės laikytos paviršutiniškomis, o jų aistringi laiškai viena kitai - tik ano meto puošnaus stiliaus apraiška. (...) Buvo manoma, kad moterys nesugeba jausti gilių jausmų, juo labiau savo lyčiai.
* XVIII ir XIX šimtmečio garbingos viduriniosios klasės moterys nuo mažens buvo tikinamos, kad neturi seksualinių aistrų, o jeigu ir turi, tai jos yra nešvarios ir gėdingos. Vyrai taip pat galvojo, kad padori moteris negali turėti erotinių norų.
* Prancūzų rašytojas Honore de Balzacas niršiai pareiškė mieliau pakęsiąs barzdotą moterį negu moterį, kuri tariasi esanti protinga.
* Per visą žmonijos istoriją pernelyg didelė vyrų energijos dalis buvo sueikvota moteriai apsaugoti. Kadangi žmonos ištikimybė buvo grindžiama ne prieraišumu ir pagarba, bet prievarta ir kontrole, o ištikimybės reikalavimas netaikomas pačiam vyrui, baimė, kad moteris gali tapti nedorovinga, vyrus labainslėgė. Tol, kol moterį žemino, vyras buvo priverstas bijoti; kalinio maištas yra kiekvieno kalėjimo prižiūrėtojo nuolatinis košmaras. Per visą istoriją neapykanta moterims skleidėsi kaip dvokiantis dumblas, visada pasiruošęs sukrauti ugniaspalvį žiedą.
* Moters kūnas niekada nepriklausė jai pačiai. Jis turėjo daug valdovų, no daug kas reeikalavo. Tūkstančius metų jis buvo svarstymų, prietarų, išankstinių nuomonių, paniekos ir žavėjimosi, kankinimo ir garbinimo objektas.
* (Iš XIX šimtmečio) Pasak mokslinio požiūrio, menstruacijos buvo moters suvalgyto maisto perviršis, kuris pasišalina kraujo pavidalu, - taip ir kyla noras paklausti, kas nutikdavo vyro sušveistam maistui?
* Daugelyje kultūrų moteris menstruacijų metu atskiriama nuo visuomenės.
* XVII šimtmetyje pasmerkus akušeres (...) moteris tapo veikiau gimdymo objektu, o ne aktyvia dalyve, ir gimdymas prarado ankstesnį socialinio įvykio pobūdį. XIX šimtmečio besaikis drovumas pavertė gimdymą "nepadoriu" įvykiu, todėl net pokalbiuose jį minėti derėjo tik užuominomis.
* (Apie XIX a.) Žindymas nebuvo paprastaa, savaime aiškus reiškinys. Bažnyčia ir medicinos mokslas manė, kad žindančios moters lytinis susijaudinimas sugadina pieną ir kenkia vaikui. Šitaip moteriai iškilo nepakeliamas pasirinkimas: ji turėjo atiduoti arba vaiką, arba vyrą - juk buvo baisu, kad vyras, negalėdamas turėti lytinių santykių su žmona, nugrims į paleistuvybę. Paprastai klausimą išspręsdavo vyro naudai: vaiką atiduodavo žindyvei.
* Išpirka už išprievartavimą buvo tokia pati kaip už santuokoje gimusios merginos suvedžiojimą. Šiuo požiūriu čia kalbama ne apie smurtą prieš moterį, o apie globėjo nuosavybės sugadinimą.
* Teisė į nuosavą kūną yra toks svarbus veiksnys moters nepriklausomybei, jog sergėjantis patriarchas suteiks ją moteriai tik būtinybės verčiamas.
* Krikščionybė giliai paveikė europiečių požiūrį į motinystę. Katalikų bažnyčia aistrą, kuriai užvaldžius pradedamas vaikas, laikė nuodėme, o gimdymą - nešvariu įvykiu. Motinystė nebuvo šventas dalykaa, nors ir teikė moteriai galimybę išsigelbėti. Nekaltybė, skaistybė, kūno neigimas vis dėlto buvo palaimingesni už motinystės dalią.
* Dėkoju visoms savo seserims už praeitį. Ir ypač toms, kurios neprisitaikė.
January 29, 2022
Kirja on kirjoitettu 1980-luvulla ja sen toki huomaa. Epäilisin, että historian tutkimus on mennyt noista vuosista eteenpäin ja uutta tietoa on jo saatu. Koska tekstiin ei ole merkitty lähteitä, aina ei ollut selvää, oliko kaikki varmasti faktaa vai oliko osa vain Utrion mielipiteitä. Vaikka tiesinkin, että naisten historia on kaikkea muuta kuin ruusuista, silti kirjan synkkyys yllätti. Olisiko kukaan voinut selvitä hengissä ja ihmiskunta kehittyä, jos meiltä tosiaan olisi puuttunut empatiakyky niin täysin kuin kirja antoi ymmärtää?
June 29, 2025
En ole aikaisemmmin Utriota lukenut ja tämä oli tietokirjallisuutta. Mukaanvetävästi kirjoitettu hirveää historiaa. Utrion sarkastiset kommentit kuvateksteissä ja tekstissä olivat meheviä. Tosin itse kuvataiteilijana joka maalaa niillä aatelisnaisen vesiväreillä pisti ärsyttämään - ei se medium vaan se tpa ja tulos! Suosittelen kaikille. Paljon on muuttunut, mutta mitä historian naiset ovat taisteluillaan saaneet, siitä kannattaa pitää kiinni ja loputkin vajaavaisuudet, nk,palkkaus, kotityöt pitää saada oikeiksi. Puhumattakaan monista muista maista... Sentään Suomessa nykyään raiskaus avioliitossa on rikos, mitä se ei v 1984 ollut.
June 13, 2021
Suomių rašytojos knyga apie moterų likimus ir vietos vyrų pasaulyje istoriją nuo Biblijos laikų. Ir daug kas dar panašiai vyko visai neseniai, kai tėvai dukrai parinkdavo vyrą, kai žmonos dalia buvo rūpintis tik vyru, namais ir vaikais, jokios teisės į mokslą, į darbą, o jei dar nekliuvo laimė ištekėti, tai pasmerkta vargui. Vienuolės, raganos, fabrikų darbuotojos, prostitutės, tarnaitės, žmonos ir tik keletas išskirtinių asmenybių, kurioms pavyko išsikovoti daugiau vietos vyrų valdomame pasaulyje.
Ne romanas, bet skaitėsi gana įdomiai. Daug iliustracijų ir mini istorijų. Feministinė.
""Mėlynoji kojinė" iš pradžių reiškusi mokytą, galvotą asmenį, tapo pravarde. "Mėlynoji kojinė" buvo moteris, drįsusi įsivaizduoti, jog moterys gali suprasti meną, gamtos mokslus ir filosofiją. ... Ano meto moterų vadovai griežtai perspėja jaunas merginas kuo mažiau rodyti žmonėms savo protą ir žinias. Net puikią sveikatą vertėjo slėpti, kad vyras galėtų jaustis stipresnis. "
Ne romanas, bet skaitėsi gana įdomiai. Daug iliustracijų ir mini istorijų. Feministinė.
""Mėlynoji kojinė" iš pradžių reiškusi mokytą, galvotą asmenį, tapo pravarde. "Mėlynoji kojinė" buvo moteris, drįsusi įsivaizduoti, jog moterys gali suprasti meną, gamtos mokslus ir filosofiją. ... Ano meto moterų vadovai griežtai perspėja jaunas merginas kuo mažiau rodyti žmonėms savo protą ir žinias. Net puikią sveikatą vertėjo slėpti, kad vyras galėtų jaustis stipresnis. "
September 22, 2019
Varmaan joskus hyvä, mutta ei taida olla ihan ajankohtaista.
October 22, 2021
Lempikirjojani yläasteella.
July 23, 2017
Alapmű. Ajánlom főként azoknak akik visszasírják a "régi szép időket", akik szerint "régen minden jobb volt". Nem árt, ha tudjuk, hogy honnan jöttünk és sejtjük, hogy hová tartunk.
Displaying 1 - 8 of 8 reviews