Pabėgėlių iš Irako krizės Lietuvoje kontekste.
,,Naujienų srauto iš ,,mūšio lauko” transliavimas šiandien arti to, kad sukeltų ,,moralinę paniką” (visuotinai priimtu šio fenomeno apibrėžimu, kuris pateikiamas angliškoje Wikipedijoje, ,,moralinė panika” – tai ,,baimės jausmas, slindantis tarp didelės grupės žmonių, kad kažkoks šėtonas grasina visuomenės gerbūviui”), prof. Zygmuntas Baumanas, ,,Nepažįstamieji prie mūsų durų” (1, “Migration Panic and its (Mis)uses”).
,,Jėgos naudojimas tiek prieš migrantus, tiek prieš vietos, kurioje migrantai yra apgyvendinami, gyventojus, įtampą vargu ar sumažins. Tai tik didins žmonių pyktį ir pasipriešinimą, todėl labai svarbu tinkamai komunikuoti ir bandyti suprasti vieniems kitus, mažinti visuomenės įtampą ir nerimą. Deja, žmogaus teisių ar tolerancijos diskursai daugelyje Europos šalių yra nustumiami į šoną ir tampa ne tokie aktualūs šiuolaikiniam europiečiui. Užleidžiama vieta diskursams apie saugumą, tačiau žmonių netolerancija ypač didėja tuomet, kai jie jaučiasi esą pavojuje, praradę kontrolę. Lietuviams kaip ir kitiems europiečiams tampa vis sunkiau išlikti solidariems su kitų žmonių iššūkiais, skausmu, jausti atsakomybę vieniems prieš kitus.
Padidėjusi įtampa visuomenėje neišvengiamai veikia ir tuos migrantus bei pabėgėlius, kurie jau susikūrė pamatus Lietuvoje, kurie čia dirba, mokosi, galbūt išmoko lietuvių kalbą ir kurie visom išgalėm bando čia įsitvirtinti ir oriai gyventi. Mano kolega iš Tadžikistano pasidalino, kad labiausiai dabar bijo dėl savo paauglės dukros, nes jaunos merginos vien dėl jų išvaizdos ir šiuo metu padidėjusios įtampos visuomenėje pradėjo susilaukti grasinimų, siūlymų vykti atgal į savo šalį. Lietuvos musulmonų bendruomenės taip pat pasijuto labiau stigmatizuojamos.
Čia jau ilgiau gyvenančių pabėgėlių bendruomenės supranta tiek lietuvių, tiek stovyklose gyvenančių žmonių nerimą ir teigia, kad niekas nepalieka savo namų be rimtos priežasties. Ekonominės ir politinės priežastys taip pat gali būti rimtos, griaunančios žmonių gyvenimus ir skatinančios ieškoti galimybių dirbti ir oriai gyventi kitose šalyse.
Europiečių egzistencinę kito baimę puikiai perprato autokratinių režimų, tokių kaip Baltarusijos, Turkijos, Rusijos, vadovai ir ėmė tai naudoti prieš pačius europiečius, norėdami juos įbauginti, jais manipuliuoti, gauti materialinės ar politinės naudos. Tikroji problema nėra iš svetur atvykstantys užsieniečiai ar migracijos procesai, kurie visada vyko ir vyks. Autokratiniai režimai ir mūsų pačių egzistencinė baimė, solidarumo ir vieningumo jausmo trūkumas žvelgiant į šiuolaikinio pasaulio realybę, vieningos migracijos politikos ir sprendimų Europos Sąjungoje stoka – visa tai dabar naudojama prieš mus pačius.
Ivanas Krastevas (bulgarų politologas ir filosofas, savo knygoje „After Europe“) teigia, kad dažniausiai jaučiame baimę ne dėl konkrečios situacijos, bet dėl savo pačių įsivaizdavimo, kad griūna „mūsų taip pažįstamo pasaulio“ moralinė tvarka, o tai skatina mus tapti priešiškus užsieniečiams, bijoti, kad užsieniečiai pakenks mūsų gerovės valstybių sistemai, istorinei kultūrai. Šias baimes taip pat skatina Europoje paplitusi islamofobija ir bendra nežinomybės baimė.
Pasak Krastevo, Europoje sparčiai atgimstant nacionalistiniams jausmams ir judėjimams, migruojantys žmonės vertinami labai skirtingai – pabėgėlis ir turistas yra tarsi du skirtingi globalizacijos veidai: vienų šalys labai trokšta ir skatina jų atvykimą siekdamos ekonominės naudos, kitų aktyviai baidosi.” (NARA.lt, ,,Ne migrantų, o solidarumo krizė”)
,,Mūsų žmogiškumas yra krizėje, ir vienintelė išeitis iš šios krizės – mūsų kaip žmonių solidarumas”,– Zygmuntas Baumanas.
„Vienintelė menkutė, beviltiška, romantiška atsvara nihilizmui yra filotopija ir fotofizika“,– savo knygoje „Būtis ir pasaulis“ rašė Arvydas Šliogeris. Jei filotopija – tai meilės tam tikrai vietai šiapus horizonto apmąstymas, tai laikas po truputį tapti filotopais.
J. Meko, kurio kūryba pasižymi filotopine žiūra, eilėraštyje „Medžių šakose“ skleidžiasi akimirkos unikalumas: „Medžių šakose / paukšteliai gieda. / Stoviu ir klausaus, / ir ašaros rieda. // Niekad nemačiau aš / tokių medžio lapų. / Niekad negirdėjau / tokių paukščių giedant“ .