Tierno y contenido es el amor que nace entre Isaac y Ester, dos jovenes judios que sobreviven en el gueto. Isaac suena con caminar por extensas praderas junto a Ester. Ester anora las flores. Pero la realidad deja escaso margen para los suenos. De los siete hijos que engendro Abraham Lipman, Isaac es el unico que sigue vivo. Todos sus hermanos, Ina -la celebre cantante-, Kasriel -el estudiante de filosofia-, Riva -la guerrillera-, e incluso la despreocupada Basia, han sufrido su calvario. Ahora la vida de Isaac tambien corre peligro. Una partida de ajedrez, diabolica ocurrencia de Schoger, el sadico comandante del gueto, decidira la suerte de los ninos que quedan. Si Isaac gana la partida, los ninos permaneceran en el gueto, pero el morira; si pierde, el seguira vivo, pero los ninos seran deportados. Con esta novela B+de luces y sombrasB;, Icchokas Meras se hizo famoso en el mundo entero.
Meras was born in 1934 in Kelmė, a town in northwestern Lithuania, which contained one of the country's oldest Jewish communities. His family perished during the fateful and tragic summer of 1941 when the Nazis undertook the liquidation of Lithuania's Jews, but young Icchokas escaped the Holocaust. "On July 28, 1941, I was being taken to a ditch to be shot," he wrote later. "Due to chance, they decided to return some of the children. Due to another chance, I fell in with people who valued the life of a seven-year old child."
Hidden and adopted by a Lithuanian peasant family, Meras survived the war. In the violent and troubled post-war years Meras attended secondary school and soon revealed an inclination towards writing when he came to work for the local Kelmė newspaper.
In 1958 he graduated from the Kaunas Polytechnic Institute with a degree in radio electronics, but began devoting most of his spare time to literature. In 1960 Meras published his first collection of stories entitled Geltonas lopas (The Yellow Patch). He based his sketches on his own childhood experiences of Holocaust terror. In 1963 Meras published two works: Žemė visada gyva (The Earth is Always Alive) and his best-known work internationally, Lygiosios trunka akimirką (A Stalemate Lasts But a Moment). In 1965 Meras published another novel, Ant ko laikosi pasaulis (What the World Rests On). In 1971 there followed Mėnulio savaitė (The Week of the Moon) and Senas fontanas (The Old Fountain). In 1971 Meras presented his darkly existencialist novel Striptizas, arba Paryžius — Roma — Paryžius (Striptease or Paris-Rome-Paris). This work was published in literary monthly magazine Pergalė and was roundly criticised by Communist party officials.
Under increasing pressure from the KGB authorities for his literary "deviations," he emigrated from Lithuania to Israel in 1972.
Nerandu žodžių išreikšti, kokia emocijų paletė manyje, perskaičius "Lygiosios trunka akimirką", atrodo norėčiau aprašyti kiekvieną žodį, kiekvieną kablelį, ar tai kas liko tarp eilučių. Nuoširdžiai nepamenu kokią knygą skaitant,taip kiekviename skyriuje įsibraudavo graudulys..o jis taip smarkiai apkabindavo ir nepaleisdavo iki kitos istorijos, kito gyvenimo, kito pasirinkimo..Nebuvo jis skaudus iki žiaurumo, kaip dabar mėgstama mojuoti kraujo vėliavomis, o ne, jis toks nebuvo.Bet kaip rakštis, tos geliantis po oda..renkantis ašaras dėl likimų, dėl jųjų pasirinkimų, tokių nuoširdžiai paprastų ir neišvengiamų.Gal kas paprieštaraus dėl perdėto herojiškumo, man asmeniškai visi veiksmai ir atoveiksmiai buvo derantys tarsi duona su sviestu, taip artima dūšiai... Lenkiu galvą prieš rašytoją: sakinių, žodžių lengvumas, taip skalsiai viskas nusėda į besipinančią dinamišką istoriją. Kiekvieną sakinį galima narstyti po kaulelį, įsidedant į savo prisiminimų lentynelę. Aš taip ir maniau, kad visas aprašymas bus jaustukų krūva, jokio turinio ar rišlios sekos. O jei tik pradėčiau apie kiekvieną šachmato partijos likimą...Visgi net nebūčiau prisilietusi prie istorijos, jei ne dukros "privalomos literatūros" sąrašas!
Kūrinį vertinu puikiai, tik sėdžiu žiūrėdama į tuščią ekraną ir nežinodama, kaip pradėti apie jį kalbėti...
Tai buvo knyga, kurią skaitydama žavėjausi autoriaus gebėjimu PASAKYTI. Ne kalbėti, o pasakyti! Apie Holokaustą dabar kalba kas tik netingi. Bet tikrai ne visais kūriniais yra pasakoma TAI. Pasakojimas kuriamas trimis lygmenimis: šachmatų partijos žaidimo, kur žaidžia geto viršininkas ir žydas, paauglių meilės bei draugystės istorijos ir Abraomo Lipmano vaikų likimų perteikimu. Visos istorijos susijusios: šachmatų genijus Izaokas yra Abraomo Lipmano sūnus, paauglės Esteros mylimasis ir visų tų tragiškai susiklosčiusių istorijų apie Lipmano vaikus veikėjų brolis.
Holokausto tragizmas atskleistas pasitelkus Senojo Testamento motyvus apie Abraomą ir Izaoką. Pradžios knygoje pasakojama istorija, kaip Dievo išbandomas Abraomas sutinka paaukoti savo sūnų Izaoką. Intertekstualiai ši istorija atsirado ir I.Mero romane tėvui Abraomui Lipmanui sutikus į pavojų pastatyti savo paskutinįjį sūnų Izaoką. Plačiau apie šią siužeto vietą nepasakosiu, galbūt Jūs romaną dar tik skaitysite... Abraomo biblinis simbolis leidžia į istorijos pasakojimą pažvelgti plačiau. Kaip ir minėjau, romane pateikiamos šešios Abraomo vaikų istorijos. Visos autentiškos, tragiškos, puikiai perteikiančios Holokausto skausmą. Kadangi Abraomas laikomas senovės žydų patriarchu, tragiška šeimos istroija įgauna platesnę reikšmę – ji atspindi ne tik vienos šeimos likimą, bet ir visos žydų tautos. Kiekvienas iš pasakojimų apie Abraomo vaikus reikšmingas ne tik kaip istorinis liudijimas – jie kupini bendražmogiškų temų ir problemų.
Tos Abraomo vaikų istorijos – minimalistiniai šedevrai. Leidžiu sau taip vertinti. Vos kelių puslapių pasakojimuose sukurti charakteriai, gyvenimo istorijos ir nekičinis tragizmas. Ten tiek daug skausmo, bet kartu ir šviesos. Veikėjai, savyje turintys kažką tikro, į siaubingą, neteisingą pražūtį eina taip atvirai, tarsi eitų į šviesą. Taip ir jaučiau skaitydama. Kad iš purvino žemiško pasaulio tie žmonės išdidžiai išeina į šviesą. Ta jų laikysena... Turbūt čia tiktų ir citata iš Biblijos: „Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki“.
Šį kūrinį įsivaizdavau kaip filmą, kur fragmentiškai pamatytume visų šešių Abraomo Lipmano vaikų istorijas, paauglių meilės istoriją (tokią jaukią ir šviesią!), Abraomo gyvenimą gete su vaikais ir tą įtemptą siaubingą šachmatų žaidimą...
Neseniai perskaičiau G. Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“. Tiek jis, tiek I. Meras nedaugžodžiaudami, be rėksmingumo ar sadistinių smurto scenų pasako pačią esmę. Per žmogaus egzistenciją, patį tikrąjį, gilųjį žmogiškumą. Priešingai nei bestselerius kepantys vakarų autoriai. Pastarųjų neskaitau ir netikiu, kad jie įamžina Holokausto atminimą. Visai kas kita – mano minėti autoriai. Bet čia, matyt, tiktų žodžiai iš romano „Lygiosios trunka akimirką“: „Žmonės visada galvoja nevienodai ir niekuomet vienodai negalvos“. Mačiau daug euforiškų įvairių aušvicinių romanų (nuo kurių ginasi pats Aušvico memorialas) apžvalgų. Bet esu linkusi labiau patikėti tomis istorijomis, kurias pasakoja patys laikmečio liudytojai, nei tomis, kuriomis pop literatūrines sensacijas kuria dalis šiuolaikinių autorių.
Minimalistinė ir daug savyje talpinanti knyga. Kad gerai viską suprastum, reikia mokėti žaisti šachmatais, ko man ir pritrūko, jog galėčiau pilnai mėgautis romanu. Visgi, kai kurie asmenų poelgiai atrodė labai nelogiški, dirbtiniai, kas man dažnai nepatinka skaitant knygas. Grįžimas į getą, kai turi galimybę pabėgti, per mažas saugojimasis nuo vokiečių, kai gyveni besislapstydamas, ne gete. Taip buvo galima elgtis tik manant, kad naciai nesiruošia išnaikinti visų žydų.
Puikus I. Mero romanas “Lygiosios trunka akimirką”, išleistas 1963 m., nelabai atitiko socialistinio realizmo principus, o kai autorius pateikė leidyklai dar vieną drąsų (jis kartais vadinamas pirmuoju siurrealistiniu lietuvių literatūroje) romaną “Striptizas” (1971 m. išspausdintas žurnale “Pergalė”, bet atskira knyga neišleistas), šis buvo pripažintas ne tik ideologiškai žalingu, bet tiesiog antitarybiniu, ir autorius suvokė, kad tuometėje santvarkoje perspektyvų nebeturi. Taigi lygiosios su santvarka (kai autorius buvo spausdinamas) truko ne akimirką, kiek ilgiau, ir 1972 metais I. Meras emigravo į Izraelį. I. Meras puikus novelistas, o tarp trumpojo romano kūrėjų (jų Lietuvoje ne tiek jau daug) buvo nepralenkiamas ir tai taip pat įrodo "Lygiosios trunka akimirką": meilė talentingai priešpastatoma mirčiai, šachmatų partija (šiek tiek primenanti S. Cveigo "Šachmatų novelę") struktūrizuota į knygos skyrius, įtraukia į veiksmą ir iki pat pabaigos nepaleidžia skaitytojo. Sunki moralinė kolizija: negalima nei laimėti, nei pralaimėti – abiem atvejais bus laimėjusi mirtis. Būtinos lygiosios... Bet jei jos truks tik akimirką? Laimei, pačiam I. Merui neteko pakliūti į getą – jį išaugino žemaičių valstiečių šeima po to, kai 1941 m. buvo sušaudyti tėvai.
Beautifully written. I enjoyed every second of reading this book and I felt... I don't even know, maybe close to this novel. It's because ,,Lygiosios trunka akimirką" is set in Vilnius and it's a very dear place to my heart and it was so interesting to read how it was in a different time period when holocaust was happening. Can't wait to discuss this book in class and read more of Icchaokas Meras work.
Kodėl šios knygos nėra mokyklinėse ar universitetų programose? Kodėl daug kas esame girdėję jos pavadinimą, bet mažuma ją skaitę? Viena stipriausių skaitytų knygų apie Holokaustą ir turinio, ir formos prasme.
Temos - žaidimas iš gyvenimo, sadizmas, pasiaukojimas, meilė, draugystė. Problemos - ar galima žaisti iš gyvybių? kodėl reikia aukotis dėl gėrio? ar galima paaukoti savo vienintelį sūnų? Pagrindinė mintis - gėris visada laimi.
Abraomas Lipmanas - žydų geto komendantas, septynių vaikų tėvas. Jo šeši vaikai - Ina, Basia, Riva, Taibalė, Rachilė, Kasrielis - jau mirę. Abraomui liko vienintelis sūnus - Izaokas, bet jis rizikuoja prarasti ir jį, kad išgelbėtų geto vaikus, kuriuos Šogeris nori išvežti. Tėvas susitaria su geto viršininku, kad jo sūnus žais šachmatais , Šogerio padiktuotomis sąlygomis: jei Izaokas laimės - jis liks gyvs, bet geto vaikai bus nužudyti, jei jis pralaimės - mirs, bet išgelbės geto vaikus. Vaikino tėtis susitaria ir dėl lygiųjų - tokiu atveju gyvi liks visi.
Izaokas - tai septyniolikos su puse metų įsimylėjęs vaikinas. Jis myli Esterą, pavadino ją Buzia. Mergina taip pat jį labai myli. Jiedu kiekvieną vakarą susitinka, jaunuolis nuolat stengiasi savo mylimajai parnešti gėlių, net tris kartus, bet jam nepavyksta. Tačiau šį darbą įgyvendina kartu su juo dirbantys darbininkai - jie visi parneša iš pievos po vieną gėlę ir taip surenka Buziai puokštę. Jie padovanojo merginai pievą, kuri abiem tiek daug reiškia - tai laisvė.
Estera atkeliavo į getą drauge su brolio draugu Janeku. Vokiečių kareivis bandė ją išprievartauti, o ją gelbėti plikomis rankomis puolė brolis Meijeris (Meika). Brolį nušovė, o Esterą, pasiėmęs kirvį, išgelbėjo Janekas. Nors jis net nebuvo žydas, bet prisisiuvo geltoną žvaigždę, kartu atkeliavo į getą. Draugas paaukojo savo laisvę, kad Estera neliktų viena, rūpinosi ja ir prašė Izaoko, kad jos nenuskriaustų. Bet net ir jam nepasisekė - jis buvo išvežtas nužudyti į Panerius, draugai ėjo jo ieškoti, bet jis pats grįžo gyvas, nes spėjo iššokti iš sunkvežimio. Jis ir vėl galėjo būti laisvas, bet vis tiek grįžo. Janekas liko ištikimas draugams.
Visi trys priimami į partizanus. Nors, dingus Janekui, jie buvo tik du, jie visada jautėsi kaip trejetas. Jam sugrįžus juos apmoko kitas geto gyventojas, Rudis. Jie bėgs į miškus...Šiąnakt...Kai vyks šachmatų žaidimas...
Žaidimas. Šachmatai. Šogeris nuolat verčia Izaoką Lipmaną žaisti kartu, o tas nuolat laimi. Paskutiniu šachmatų žaidimu, vaikinas lošia Šogerio padiktuotomis sąlygomis - iš gyvybių. Tėvas jam liepė pasiekti lygiąsias - jis tą ir stengiasi padaryti, nepaisydamas visų Šogerio bauginimų ir patyčių. Bet galiausiai jis suvokia, kad lygiųjų negali būti. Geto viršininkas įsitikinęs, kad šį kartą laimės, nes jaunas vaikinas tikrai neaukos savo gyvybės, bet tai netiesa. Kai turi galimybę rinktis tarp lygiųjų ir laimėjimo, Izaokas Lipmanas pasirenka laimėjimą.
Viskas užtemsta...Dingsta šachmatų lenta...Dingsta lempos...Izaoką nušovė. Gėris visada laimi, o Izaokas Lipmanas, Abraomo Lipmano sūnus, šešių vaikų brolis, Esteros mylimasis, Janeko draugas, yra pats didžiausias gėris.
Citatos - "Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones."
Icchokas Meras Litvanya'nın en büyük yazarlarından birisi, ailesi Nazi zulmünün hışmına uğramış küçük yaşta anne ve babasız kalmış. Eserlerinin çoğu bu kitapta da olduğu gibi Yahudi Soykırımı'yla ilgili. En komplike eseri, adı '20. yüzyılın modern klasikleri' arasında gösterilen varoluşçu romanı Striptiz (Striptizas).
Oyun Asla Berabere Bitmez'de Litvanya'da duvarlarla çevrili bir gettodaki insanların çaresizlikleri ve mücadeleleri yalın ve naif bir dille aktarılıyor.
"Bebek, olgun bir meyve gibi dolu ve şişkin memeye oburca saldırdı. Dişsiz, küçük ağzıyla çiğniyor, aceleyle, ses çıkararak emiyordu ve oradakilerin hepsi bu küçücük insan yavrusunun karnını doyuruşunu sessizce dinliyordu."
Egyedülálló kísérlet ez a könyv a gettóregény műfajában. Meras kisregénye tulajdonképpen egy vérre menő sakkjátszma leírása, ami Izsák Lipman, a zsidó kamasz és Adolf Schoger, a náci gettóparancsnok között zajlik. A játszma részletei, mint refrén térnek vissza újra meg újra, és egyfajta állványzatként szolgálnak, amire az író ráaggatja a… miket is? Elbeszéléseket? Balladákat? Témájuk szerint ezek a történetek egyrészt pillanatképek Izsák testvéreinek és ismerőseinek sorsáról, és csak lazán kapcsolódnak a cselekményhez. Másrészt pedig bemutatják Izsák és Eszter szerelmének kifejlését, ami viszont szorosan illeszkedik ahhoz a végzethez, amibe maga a sakkjátszma is torkollik majd. Közös ezekben a történetekben, hogy Meras tudatosan kilép a realitásból, és egyfajta magánmítoszt próbál teremteni, ahol hemzsegnek az olyan hősfigurák, mint a rettenthetetlen és bölcs Ábrahám Lipman, Izsák apja, vagy a hősies Janek, aki lengyelként önként vonul a gettóba, hogy ott is vigyázhasson barátaira. És természetesen ott van az ellenpólus, Schoger is, aki annyira démoni, hogy már-már karikaturisztikusan hat. Meras azzal is aláhúzza szándékait, hogy a zsidó prózahagyományban nem ismeretlen lírai nyelvezetet használja, így regénye úgy hat, akár egy szép és megrázó költemény.
Ami azt illeti, Meras elképzelése nagyon távol áll attól, ahogy szerintem az irodalomnak a történelemről kell beszélnie. Ugyanakkor nem lehet nem érezni és értékelni azt az erőt, amivel az író megvalósítja saját céljait. Amit Meras el akar mondani, az nem a valóság, hanem valami más: valami, amit ő igazabbnak, és talán igazságosabbnak érez. Ez alighanem sikerül is neki.
I was concerned that I wouldn't like this book, since I don't know the first thing about chess. But happily, this was not a problem. The book had me on the edge of my seat the whole time, wondering what was going to happen, and I was interested not only in Isaac's fate but in all the minor characters too -- Janek in particular was fascinating. My only complaint is that all the many POVs in the story sounded the same -- which may be a problem with the translation more than the original writing. I can't read Lithuanian so who knows.
“Viskas yra loterija. Šachmatai - loterija, pasaulis - loterija, ir tavo gyvenimas - loterija.“ Loterija, kurioje susipina tikros žmonių istorijos ir likimai. Išties širdį paliečianti knyga. Neįprastas rašymo stilius. Knyga artima ir tuo, kad veiksmas vyksta ne kažkur toli, o Vilniaus, tavo Vilniaus, gete. Holokausto tema tragiška, bet jauti knygoje vyraujant pozytyvui ir meilei. Tikėjimui. Nors nuolat šmėžuoja abejonė - ar gali būti lygiosios žydų gete?..
Дивно писати про те, що легко читається книга про гетто. Але вона справді так написана. Цілу книжку бранець грав в шахи з начальником в'язниці. Все не могла зрозуміти чому. Кінець книжки, ясно що, все пояснив. Це було перше знайомство з латвійською творчістю. Чомусь зараз особливо гостро сприймаю такі історії. Раніше читала просто, щоб знати. А зараз читаю і утотожнюю з тим, що відбувається у нас.
turi stebuklingo atsipasikartojančio naivumo, į kurį įvilkta žydų istorija, skausmas, tikėjimas, buvimas kaip kumštis. jaudinausi, skaičiau greičiau nei įprasta, ir visgi - nepykite - lieku ties tuo, jog ne veltui tai įtraukta į privalomos literatūros sąrašą mokykloje. įdomu, ar kam iš skaičiusių toli po vidurinės baigimo irgi pasirodė, jog skaityt geriau anksčiau. nors ką čia paistau?
"Viskas yra loterija. Šachmatai - loterija, pasaulis - loterija, ir tavo gyvenimas - loterija."
"Nejaugi aš turiu mirti? - pagalvojo Izaokas. - Aš nenoriu mirti. Ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kurs norėtų mirti?" "Tačiau baltosios figūros buvo jo. Jis apsuko šachmatų lentą, permetė ją akimis ir padarė pirmąjį ėjimą."
3,5⭐️ Pirmoji šių metų knyga!! Vėl grįžtu prie privalomų knygų sąrašo... Tik perskaičiusi šią knygą negalėjau iškart jos įvertinti, man pasirodė per sunku. Iš vienos pusės, taip yra, nes knygoje nagrinėjamas žydų genocidas ir Antrasis pasaulinis karas, bet tai nėra vienintelė priežastis. Skaitydama pastebėjau, jog mano mintys dažnai nukrypdavo kažkur ne ten, buvo gan sudėtinga susikoncentruoti (teko knygą skaityti pdf formatu, kas man ne ypatingai patinka, gal todėl?) Nemanau, kad dabartinis įvertinimas atitinka knygos kokybę ir man paliktą įspūdį, bet šiuo metu daugiau duoti negaliu... Galvoju, jog šiek tiek pasiklydau pačiame knygos siužete, ji gan trumpa, bet kupina įvairių veikėjų negirdėtais vardais. Kalbant apie siužetą, šioje knygoje pasakojama apie Abraomą Limaną ir jo atžalų istorija. Vienas iš vaikų - Izaokas yra priverstas žaisti šachmatų partiją su geto komendantu Šogeriu. Izaokui laimėjus, jis liks gyvas, tačiau žus visi geto vaikai, o jam pralaimėjus, žus jis, bet bus išgelbėtos likusių vaikų gyvybės. Vienintelė jam liekanti ir beveik neįmanoma išeitis - lygiosios. Istorija taip pat paliečia jaunystės meilės bei netekties temas. Žaviuosi šio autoriaus sugebėjimu taip puikiai perteikti gėrio ir blogio kovą bei vidinę kovą ieškant geriausio sprendimo. Suprantu kodėl knyga randasi privalomos literatūros sąraše ir tikrai nesigailiu ją perskaičiusi.
"Viskas yra loterija. Šachmatai - loterija, pasaulis - loterija, ir tavo gyvenimas - loterija."
" - Tu galvoji, kad tiktai getas yra getas. (...) - Neteisingai galvoji, Izia. Ten, toliau - irgi getas. Visas skirtumas tik tas, kad mūsų getas aptvertas, o anas be tvoros."
Romano korpusas, tai sachmatu partija, kuria zaidzia geto virsininkas Sogeris ir geto kalinys, talentingas sachmatininkas Izaokas, jauniausias Abraomo Lipmano sunus. O ant zaidimo kortos pastatytas geto vaiku likimas: jeigu Izaokas laimes sia partija, jis bus susaudytas, o jei pralaimes - susaudyti bus vaikai.
Izaokas atsakingai renkasi ejimus, atlaikydamas samoninga Siogerio strategija - provokuoti ji. Drauge su sachmatu figuromis eina ir jaunuolio gyvenimas gete: jo subtili ir tyra meile, leidžianti visiskai uzsimirsti apie nemalonius dalykus; didvyriska drasa ir viltis. “O kas, jei bus lygiosios? Gal tai pades isgelbeti ir mane, ir vaikus? “Nejaugi as turiu mirti? – pagalvojo Izaokas. – “As nenoriu mirti. Ar yra pasaulyje bent vienas zmogus, kuris noretu mirti?”
Knyga labai gili ir filosofine. Sachmatu figuros ikunija Abraomo vaikus, kurie turi paskirti siame gyvenimo zaidime. Visi jie kovoja pries sistema, neteisybe.
Ar galima pasiekti lygiuju? Kas vistik yra pergale siame zaidime?
“Viskas yra loterija. Sachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija.” - tare Siogeris Izaokui.
Kodėl niekas nekalba apie šią knygą? Ar ji įtraukta į mokyklinius privalomos literatūros sąrašus? Tokia trumputė, kurią galima perskaityti vienu prisėdimu, bet tokia gili, prasminga, skaudi ir pulsuojanti gyvybe. Apie žydus uždarytus gete ir jų skirtingas istorijas, kuriuos vienija - noras gyventi. Sunku suvokti, kad kažkada taip buvo. Kaip ir dabar sunku suvokti, kad šiais laikais kažkur nuo kulkos miršta nekalti žmones.
Meras is a Lithuanian Jew, born in 1934, who lived through the horrors of the Nazi Occupation, went to school after the war, and began to write. He was expelled from Lithuania in the early 1970s when the Communists took a dislike to his work and now lives in Israel. In short, a common coming-of-age story for a whole generation of Eastern European writers born between the two World Wars. He has written a number of novels but I've only read this one -- STALEMATE (translated by Jonas Zdanys). It is a masterpiece.
Set in the Vilnius ghetto in the latter days of World War II, it tells the story of a Jewish family -- the Lipmans -- whose youngest son is a chess prodigy. The narrative is built around a single chess match played between the son, Isaac, and the ghetto’s Nazi commandant, Schoger. Special conditions are attached to the outcome of the match: if Isaac wins, he lives and the ghetto children die; if Isaac loses, he dies and the ghetto children live; if the match is played to a draw, a stalemate, all live. Each chapter begins with a account of where the game stands. By the next-to-last page, the suspense has become unbearable: one finds it hard to breathe and is forced to close the book rather than read on to the dreadful next sentence.
Compelling as the narrative framework is, Stalemate is not simply a novel about chess, or the Holocaust, or grave moral dilemmas, although those subjects are treated magnificently in the book. It is a wonderful story filled with young love, a parent’s grief, work, sex, food, music, childbirth, sacrifice, despair and hope: all the things that make up ordinary human lives, even those lives lived under the worst of circumstances. At least two of the chapters had me in tears, unable to read on...Yet STALEMATE is not depressing. It may at times be brutal, painful, and ugly, but it is also funny and filled with joy, its pathos balanced by its author’s compassion.
I. Mero rašymo stilius ir idėja iš tiesų ypatinga ir išsiskiria iš kitų autorių knygų, kuriose rašoma apie genocidą. Kūrinyje yra nemažai simbolikos iš Biblijos, matoma gėrio ir blogio kova, supažindinama su dalimi situacijų, su kuriomis turėjo susidurti žydai. Ypatingai patiko tai, kaip yra vystomi veikėjų santykiai (ne per daug greitai) ir tai, jog nors yra nemažai veikėjų, tačiau galima juos atskirti ir prisiminti.
“ - ir dar norėčiau… Žinai, ko aš norėčiau? Kad mes būtume senutės, apsigobusios skaromis, sėdėtume parteryje, pirmoje eilėje, ir klausytume, kaip dainuoja tavo Mirka, pasaulinė garsenybė.” Tiek daug tariamosios nuosakos neradau jokioje knygoje, o gal neįstrigo… Ir tokių gyvų akmenukų, gėlių, dangaus vaizdų, tokių tikrų žmonių artumo aprašymų. Ačiū už rekomendaciją, Elenute😇
Šedevras, kuriame meistriškai bei lyriškai sukurtas siaubo žavesys. Be jokios abejonės viena pati geriausių knygų ne tik apie holokaustą, bet apie gyvenimą, mirtį, žmogų, žmogiškumą, šeimą. Perskaityti būtina kiekvienam. Perskaitęs supranti, kodėl tai geidžiamiausia visų įsigyti knyga, kodėl visi nori ją ne tik perskaityti, bet ir turėti sau.
As esu pasimetusi. Nesupratau pabaigos, bet siaip Izaokas saunuolis. As manau, kad jis nenumire, tiesiog isejo po tokio mic drop „Tu pralaimejai“. Grill boss jis.
Tikrai labai nemegstu senesniu knygu, jos labai sunkiai ir ilgai skaitosi, bet „Lygiosios trunka akimirka“ yra nebloga. Man patiko. Ciupkit paskaityt butinai
Pakeiciau nuomone. Si knyga man ZIAUUURIIIAIIII patiko
This entire review has been hidden because of spoilers.