Dr. Sigismund Freud (later changed to Sigmund) was a neurologist and the founder of psychoanalysis, who created an entirely new approach to the understanding of the human personality. He is regarded as one of the most influential—and controversial—minds of the 20th century.
In 1873, Freud began to study medicine at the University of Vienna. After graduating, he worked at the Vienna General Hospital. He collaborated with Josef Breuer in treating hysteria by the recall of painful experiences under hypnosis. In 1885, Freud went to Paris as a student of the neurologist Jean Charcot. On his return to Vienna the following year, Freud set up in private practice, specialising in nervous and brain disorders. The same year he married Martha Bernays, with whom he had six children.
Freud developed the theory that humans have an unconscious in which sexual and aggressive impulses are in perpetual conflict for supremacy with the defences against them. In 1897, he began an intensive analysis of himself. In 1900, his major work 'The Interpretation of Dreams' was published in which Freud analysed dreams in terms of unconscious desires and experiences.
In 1902, Freud was appointed Professor of Neuropathology at the University of Vienna, a post he held until 1938. Although the medical establishment disagreed with many of his theories, a group of pupils and followers began to gather around Freud. In 1910, the International Psychoanalytic Association was founded with Carl Jung, a close associate of Freud's, as the president. Jung later broke with Freud and developed his own theories.
After World War One, Freud spent less time in clinical observation and concentrated on the application of his theories to history, art, literature and anthropology. In 1923, he published 'The Ego and the Id', which suggested a new structural model of the mind, divided into the 'id, the 'ego' and the 'superego'.
In 1933, the Nazis publicly burnt a number of Freud's books. In 1938, shortly after the Nazis annexed Austria, Freud left Vienna for London with his wife and daughter Anna.
Freud had been diagnosed with cancer of the jaw in 1923, and underwent more than 30 operations. He died of cancer on 23 September 1939.
Kažkaip pastaruoju metu į rankas pakliūva nelengvi skaitiniai, bet kadangi esu kietakaktė (nors ne žemaitė :D), nepasiduodu, kol nebūna užverstas paskutinis puslapis. Jei manau, kad turinys sunkiai įveikiamas, bet vertas įdėtų pastangų, einu iki galo. Knyga pasitarnavo dviem aspektais. Pirma, tai buvo įžanga į šiųmetį "Vasara su knyga" skaitymo iššūkį (negrožinė literatūra), kuriame dalyvauju pirmą kartą. Antrasis, ši knyga, mano didelei nuostabai, buvo geresnio savęs pažinimo pagalbininkas! Esame įpratę, kad Froidas apsėstas įkyrios falo ir aplink jį besisukančios gyvenimo trajektorijos idėjos, bet prafiltravus pimpalus, radau ypač įdomių ir naudingų minčių apie Ego, Superego ir Id, identifikacijas, psichiniame gyvenime esantį poreikį kartoti. Prisižymėjau A4 formato lapą asmeninių pastabų :) Taigi, nors ir nelengva, įžanga į psichiatriją neatbaidė toliau domėtis tuo, kas esam įpratę laikyti, slypi mūsų galvose...
Šioje knygoje S. Freudas detaliai aiškina savo Ego, ID, Superego, melancholijos, gedulo ir malonumo bei nemalonumo teorijas. Viename skyriuje labai daug pasakojama apie biologiją ir kokį ryšį, atrodo visiškai su žmogumi neturintys nieko bendra, pirmuonys turi su žmogaus potraukiais ir visa psichika. Ir nors Freudo teorijos jau seniai atgyvenusios ir pasenusios, tačiau skaitant imi suvokti, jog dauguma jų iš tikrųjų yra tiesa ir koks sudėtingas mechanizmas yra žmogaus psichika.
APIBENDRINIMAS: Tai tikrai nelengva literatūra ir prie puodelio kavos neverta nė gaišti laiko. Šiai knygai reikia daug laiko ir nusiteikimo, nepaisant, kad ji tokia plonutė.
Prieš pradedant skaityti, reikia būti bent minimaliai susipažinus su Freud’o psichoanalizės teorija, kitaip gali būti sunku suprasti terminus. Turint pagrindus, knyga yra naudinga gilesniam ego veikimo pažinimui ir supratimui.
Negaliu atsistebėt Freudo įžvalgumu, bet jo minčių dėstymas klaikiai painus. Gerai, kad A. Nemanienė savo seminaruose padėjo suvirškint kiekvieną skyrelį.
Šią knygą skaičiau podiplominėms Individualios psichodinaminės psichoterapijos studijoms. Jeigu ne jos, tokią sunkiai besiskaitančią knygą vargu ar pati būčiau paėmusi į rankas. O jei ir būčiau paėmusi, tai greitai būčiau padėjusi atgal. Tačiau džiaugiuosi ją perskaičiusi. Buvo įdomu įsigilinti į psichoterapijos pradidinko raštus, aptarti juos su dėstytoja ir gupiokais. Manau, studijų pradžia tam yra itin tinkamas laikas. Ir dar galvoju, kad turėtų būti įdomu šiuos tekstus atsiversti jau po kurio laiko, po kokio dešimtmečio, ir pasižiūrėti, kiek naujų poteksčių atsivers tuomet.