Dėdės ir dėdienės

by Juozas Tumas-Vaižgantas

Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą.

Kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį. Apysakoje ir vaizduojami tokie žmonės: Mykoliukas, Severiutė ir Rapolas. Įstatyti į primityvias baudžiavinio kaimo aplinkybes, jie sugeba jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas. Jų vidinių išgyvenimų subtilumas išsitenka nusistovėjusių darbų, santykių ir papročių sekoje, natūraliai įsiliedami į kasdieniškus pašnekesius, kasdieniškus įprastus veiksmus, ritualinius gestus, kuriuos nepastebimai sureikšmina.

Kūrinyje išlaikytas vientisas pasakojimo ritmas: jis parašytas tarsi vienu atsikvėpimu. Žodis čia alsuoja gaivališkumu tikrumu, nepaliestu literatūrinės stilizacijos. Čia pasiekta darni pusiausvyra tarp panoraminių senojo kaimo nuotraukų ir individualizuoto psichologinio vyksmo. Kūrinyje daugiausia literatūrinio grožio, tobuliausiai, nuosekliausiai ir šviesiausiai skleidžiasi Vaižganto pasaulėjauta.

Genres: Classics, School, Fiction, Read For School, Literature

96 pages, Paperback

First published January 1, 1929

About the author

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) buvo Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas ir kunigas. Publicistinius straipsnius spausdino nuo 1890 m., grožinę kūrybą – nuo 1897 m. Grožinius kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, literatūros istorijos ir kritikos darbus – pavarde. Kūrybos bruožai: publicistinis pradas, lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymai, vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų bei valios susidūrimas.

Reviews

[Olga · Rating 5 out of 5]

Autorius labai gerai pažįsta XIX a. pabaigos sunkų Lietuvos kaimo žmonių gyvenimą. Nuolatinė kova už būvį, alinantis darbas, priklausomybė nuo gamtos reiškinių, pono, šeimininko, giminaičių ir t.t. padaro žmones negailestingais, žiauriais. Tai buvo laikai kai šaukštas grietinės buvo didesnė vertybė už gerus santykius su giminaičiais.
Autorius su didele užuojauta pasakoja savo pagrindinių personažų, beteisių 'dėdžių ir dėdienių' istoriją. Tokioje patriarchalinėje visuomenėje ir savo šeimoje jie yra antrarūšiai žmonės, vergai tik dėl savo šeimyninės padėties.
Man labai įdomu buvo skaityti apie valstiečių buitį, jų kasdienį gyvenimą. Labai gražūs gamtos aprašymai. Ir, žinoma, maloniai nustebino ir ne kartą nusišypsoti privertė puikus autoriaus humoro jausmas.

'Ir biržių gi buvo Saveikiuose! Jie visi trys buvo palaukėmis ir lyg sodinte prisodinti. Balta balta, kaip stearininių Dievo žvakelių pridegiota. Taip ir rodės, kai anksti rytą pirmieji patekančios saulės spinduliai uždega medžių vainikus. Berželiai augę, dideli, liekni, neperaugę, žievė dar nesutrūkusi, iš kiekvieno lupk tošį nors nuo pat šaknų.
Biržiai visai kitaip šnekas neg eglynai ir pušynai. Kitokį ir įspūdį daro. Eglynai klastingi, jie per tamsūs, nejaukūs ir baisūs. Pušynai labai rimti ir majestotingi, baisu ir čia, tik tiek gera, kad pavojų čia gali išvysti, nėra klastų, pasalų, tai ir gelbėtis galima. Biržiai nei baisūs, nei klastingi, tik šelmiai prigavikai. Šep, šep, šep smulkiais savo lapeliais; rodos, niekur nieko, o žiūrėk - ir būsi atsidūręs kur kitame krašte. Jie vis niekus įkalbinėja, ne aukštyn dvasią kelia, tik - krembliauti vilioja...'

[Vyta · Rating 1 out of 5]

Reziume? Ramiu veidu "Never again".

[Justinas · Rating 4 out of 5]

Pranoko mano lūkesčius, nes tikėjausi kažko panašaus į K. Donelaičio "Metų" atmosferą. Ir nors veiksmo vieta iš dalies ta pati - kaimiečių darbininkų gyvenimas, tačiau gyvybės tekstas turi savitos. Šiek tiek pritrūko pradėtos temos (Mykolo ir Severjos santykių) tęsinio, kita vertus, geriau pagalvojus, tų santykių nelabai ir tebuvo, vien neišsakyti jausmai. Tad iš pradžių atrodė, kad bus kažkokia tipiška meilės trikampio istorija, bet tekstas virto veikiau į visų trijų personažų asmenybių tyrinėjimą. Tad toks jis ko gero ir užsiliks mano sąmonėje - kaip psichologizuotas trijų personažų portretų pavaizdavimas giminės ir istorinio konteksto fone.

[Samanta Simutyte · Rating 3 out of 5]

Temos - meilė, draugystė, pasiaukojimas, drąsa, sunkūs gyvenimai.

Problemos - kaip galima atiduoti mylimą žmogų kitam? Ką žmogus pasiryžęs padaryti dėl meilės?

Pagrindinė mintis - kartais pasidavimas yra tikrasis laimėjimas

Istorija apie dėde vadinamą Mykolą, kuris jaunystėje besąlygiškai mylėjo dabar jau dėdienę Severją, tačiau nemokėjo to parodyti. O dėl jo bailumo Severiūtė pasirinko drąsų, bet perpus už ją vyresnį Rapolą Geišę, kuris įstengė jai pasipiršti ir vesti.

Išsiskyrus šiems dviems sielos draugams jų gyvenimai buvo labai sunkūs...

Mykolas nuo Severjos vestuvių niekad nebegrojo savo mylimu smuikeliu, tapo Mykolu Artoju. Jam bent jau pavyko užsitarnauti savo kampelį namuose, bet jis tapo rimtas ir griežtas, piktas, nebelepino namų vaikų kaip anksčiau, nes niekam jis taip neberūpėjo.

O Severja nuo pat pradžių taip gerai sutarusi su kaimo žmonėmis, užsisklendė ir jautėsi vieniša. Vos panaikinus baudžiavą jiedu su Rapolu ir dukrele buvo išvaryti iš savo namų gyventi pas vyro brolį Dovydą. Tie namiškiai nuo pat pradžių jų nenorėjo ir nuolat prikaišiodavo, jog Rapolas nieko nedirba. Užtat Severiūtė dirbo už du. Mirus jų dukrelei, nors Rapolas ir nepadėjo jai darbuose, bet buvo jos ramstis. O jam mirus, pirmiausia pradėjo maištauti, vaikščioti į karčemą, bet galiausiai atsipeikėjo ir tiesiog toliau ramiai gyveno.

Nors Severjos likimas iš visų ir yra žiauriausias, nes jai teko tiek visko iškęsti ir vis tiek liko galų gale viena, bet Rapolui taip pat likimas nepagailėjo neteisingos mirties. Šis netekęs dukrelės puikiai sutarė su Dovydų sūnumi Adomėliu. Jie leido laiką tarsi tėvas ir sūnus, kas Dovydienei labai nepatiko. Kai jie pradėjo rengti iškylas slapčia nusitvėrę sviesto ir bulvių, Adomėlio mama tai pastebėjo. Neilgai trukus ši įmaišė į sviestą žiurknuodžių, kai sūnaus nebuvo namie, o Rapolas Geišė jo paskanavęs ir nunuodytas numirė. Buvo galima tikėtis tokios baigties, nes vos Geišėms atsikrausčius Dovydienė nedavė šiems ramybės ir vos pasitaikius progai geldavo.

[Gabija · Rating 3 out of 5]

3,25*
Realiai, tipinė lietuvių klasika - tikėjimas, gamta, ūkis ir liūdesys.
Kas man labiausiai įstrigo ir padėjo įveikti šį kūrinį mokyklai tai Mykolo ir Severjos meilės istorija. Mane net pravirkdė, nes čia grynai Right person wrong time trope 😔
Mykolo širdies ir smuiko sąsaja man patiko, kad kai trūko stygos, plyšo jo širdis dėl Severjos (bent jau aš taip supratau). Tačiau Mykolas turėjo labiau už ją pakovoti, o ne tiesiog ją paleisti iš meilės. Koks bailys 😒
Rapolas man visiškai nepatiko, ačiū Dievui ta bitch Dovydienė jį nunuodyjo. Jis grynai kažkoks senis. Severją nusivedė į mišką prieš jos valią, ja pasinaudojo ir tada nuėjo pas jos tėvus, kad galėtų ją vesti. Pedophile much? Dar paskui jo vienintelis draugas - Dovydienės penkiametis sūnus Adomukas? Jūs man galit sakyti, kad jis buvo jam lyg tėvas, bet man nerūpi - aš bijojau dėl to vaiko saugumo 💀
Severja - aš ją taip užjaučiu. Vargšelė buvo išnaudota, negalėjo būti su tikrąja meile, jos uošviai ja irgi naudojosi ir nemokėjo už pagalbą. Vyras ištižėlis, naudojosi jos kūnu, o daugiau niekuo nepadėjo. Tai yra liūdna. #JusticeForSeverja 😔🫶
Šiaip visai nebloga, nebuvo didelė kankynė :)

[Audrius Slanina · Rating 3 out of 5]

2,7

[Neda · Rating 1 out of 5]

nežinau, galbūt dar nesu subrendusi šiam kūriniui, bet perskaičius galiu pasakyti, kad neįtraukė istorija visiškai. 🌟

[Akvilė Vaičiūtė · Rating 1 out of 5]

Blogiausi 89 puslapiai mano gyvenime.

[Emilija]

„[...] Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje. [...] Jautė kitą dėsnį savo kauluose, kurs nepasidavė išminties dėsniui. Sužavėtas, ką ir besakyti. Čia ji matės arčiau, ir norėjosi, kad būtų visai arti; čia ji buvo toli, ir norėjosi, kad visai išnyktų. Tačiau mergaitė nei artinosi, nei nyko, tik vienodai jį kankino. [...] Įsižiūrėjo dvasios akim į savąjį pasaulį, į paprastąją savo erdvę ir išvydo ten nebe tai, ką visados matydavo, kam šypsodavos. Bene pirmą kartą jis išvydo visą esamąjį ir būsimąjį savo gyvenimo pragarą. [...] Ir visi rimo, sutikdami su ta santvarka, kuri yra, nė nenuvokdami, jog gali būti geresnė jų buityje. [...] Su Mykoliuku buvo tik dvasių susituokimas; su Geiše – ko kito. Katroji meilė gi tikroji: ar dvasių svyravimas ar kūnų? [...] Tai ne Severja galvojo; ji nemokėjo galvoti. Ją tik gyvenimas pamokė, jog gali būti lygiai galingas dvasių sukritimas, kaip ir kūnų. [...] Ko tu rastumei lietuvių širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei kitiems gera pragariuką, o lietuviams tai sudaro – tik liūdesį, iš šalies žiūrint. Širdims išskrost ir patirt, ką lietuvis kenčia, dar nerasta tokių peiliukų. Viena poezija tai težino, ir ta – tik nujautimu. [...] Tačiau ir tai žinojo, jog tarp jųdviejų nieko nebuvo, tai niekas ir nenutrūksta. [...]“

[paulina · Rating 2 out of 5]

Nerekomenduoju

[Emilija || knygu_grauzike · Rating 2 out of 5]

★★,25

[Julija · Rating 3 out of 5]

I mean.. ok? Ką žinau

[Rugile J · Rating 2 out of 5]

vos perskaičiau 😴😴😴😴😴😴😴😴😴

[urtimantas · Rating 3 out of 5]

Speed read this book while half asleep, so missed a lot of details and probably important storyline, but overall it wasn't too bad.

[Saule Grizaite · Rating 3 out of 5]

Patiko meilės trikampis ir Mykoliukas labai menininkas love him, bet ne vyriškas:((

[Rusne · Rating 3 out of 5]

Palyginus su kitom privalomom knygom, puse velnio! Plius minus supratau kas vyksta, kas yra retenybė lietuvių literatūroje man:Dd

[Monika · Rating 3 out of 5]

50/50

,,Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliaustą giedrią šaltą žiemos naktį."

,,Ko tu rastumei lietuvių širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei kitiems gerą pragariuką, o lietuviams tai sudaro – tik liūdesį, iš šalies žiūrint."

,,Ir buvo patenkinta, tai, rodės, ir laiminga, nors šiaip jau tuodu dalyku dažnai eina skyrium. Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas."

[Viktorija ☆ · Rating 1 out of 5]

Neįdomi.

[Kasparas · Rating 4 out of 5]

:(

[auksė · Rating 3 out of 5]

Wasn't too bad for a lithuanian classic (since I am not too fond of them generally). Some parts were really interesting and beautiful to read, others - quite boring, frankly.

[Povilas · Rating 1 out of 5]

Tuštybė

[Kamilė · Rating 2 out of 5]

80% lietuviškų klasikų yra šudas. Šita knyga deja priklauso tam procentui

[KotrynaDž · Rating 2 out of 5]

“-Kur moters ruošias teliūskuojas, švaros neprilaikysi,- teisinosi vyrai.
-Kur vyrai dirba, tašo ir suka, nevaliosi pašluoti,-teisinosi moters.”

“Ko tu rastumei lietuvių širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei kitiems gerą pragariuką, o lietuviams tai sudaro - tik liūdesį, iš šalies žiūrint.”

“...>jis vėl tapo ne šios žemės gyventojas, tik savo išvajotosios srities, kurią mes proziškai vadiname - poezija, nes jos esmės nei jaučiam, nei suprantam.”

“Ko gamtos motinos viduriai neišnešiojo, to jaujoje ar kame kitur dirbtinai nebepapildysi<...”

“...>net savo sielą gera valia velniui pardavęs ir jau imamas į pragarą, ligi tik nusitvėrė nekalto kūdikio, velnias gavo, pykčiu raitydamos, atlyžt ir musę kandęs pareit.”

“Senstančiai moteriškei kūdikis - tai įrodymas jos jaunumo<...”

[Vytė :)) · Rating 4 out of 5]

Vaižgantas labai gražiai kiekvieną istoriją aprašė. Nuo Mykoliuko iki Severjos iki Rapolo - kiekvienas jų jausmas buvo aprašytas ir labai gerai suprantamas.
Ši istorija nėra linksma , neturi geros pabaigos , bet tuo ji ir yra gera- parodo koks gyvenimas iš tikrųjų yra. Žiaurus ir negailestingas. Kiekvienas veikėjas turėjo savo ydų ir gerų darbų. Mykoliukas buvo per daug geras , per daug tylus , Severja per daug naivi ir neapsisprendusi , o Rapolas ima tai , ko jis nori ( šiuo atveju tai buvo Severja ir tas kvailas sviestas) ir tai buvo jų pražūtis.
Nelabai supratau , kas atsitiko Mykoliukui gale. Kur jis dingo?

[Sofija Milda · Rating 1 out of 5]

kodėl kūriniai, kuriuose aprašomis prievartavimo scenos, dar vis garbinami save “progresyvia” laikančios švietimo ministerijos? kodėl vaižgantas pristatomas lyg “woke” literatūros veikėjas, feministas?

prisiminkime, kūrinyje aprašomas 50-mečio senuko “gaivališkas geismas” jaunos merginos. o tai, jog ji nejuda ir neprieštarauja jo glamonėms nėra problema. ir tada dar vis kyla klausimų, kodėl jauni vaikinai neklausia?

gal geriau pradėkime juos mokyti apie žodžio “taip” prasmę, o ne garbinti “dėdes ir dėdienes”? manau, būtų laikas.

[Iveta Laumės Papas · Rating 5 out of 5]

,,Niekas dabar jo nesuprato ir nebemėgino suprasti taip, kaip pirmykštę jo sielą buvo savo meilės instinktu supratusi Severja; ar bent tik atspėjusi. Antros tokios nė negalėjo bebūti pasaulyje."

,,Su Mykoliuku buvo tik dvasių susituokimas; su Geise-ko kito. Katroji gi meilė tikroji: ar dvasių svyrimas, ar kūnų? Ar kūnai tik panaudoja dvasių krypsnį? Kurgi tad laukiamoji ar žadamoji meile: dvasių harmonijoj, ar kūnų patenkinime?"

[Urte Luksyte · Rating 2 out of 5]

💤

[agota · Rating 3 out of 5]

apie čadus ir nekaltuosius.

[Greta · Rating 5 out of 5]

Beautiful, deep, soul wrecking, Vaižgantas slayed the boots down.

[Meida · Rating 3 out of 5]

Standartinė lietuvių knyga ir tiek, kaip visada gana tragiškas likimas, nelaimės. Tiesa, man patiko kelių veikėjų istorijos, pasakojamos iš jų pusės.