What do you think?
Rate this book
Silva rerum #3
Silva Rerum III
Silva rerum III tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?
320 pages, Hardcover
First published January 1, 2014
64 people are currently reading
1200 people want to read
About the author
Kristina Sabaliauskaitė
10 books752 followersDailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, nuo 2002 dirba Londone didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente.
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 110 reviews
October 7, 2015
Taigi, štai pabaigta ir trečioji. Mintys gana dvejopos - viena vertus, ji iš pagrindų skiriasi nuo kitų dviejų. Kita vertus, autorės stilius likęs tas pats, kandumas, ilgi sakiniai, dailūs aprašymai, jokios tiesioginės kalbos - žodžiu, firminiai serijos bruožai - kaip ir ankstesnėse knygose, aukštumoje.
Skirtumai gan akivaizdūs - visa knyga parašyta tik iš vieno personažo perspektyvos, kas iš pradžių yra gan keista, nes pirmosios dvi knygos parašytos iš 4-5 perspektyvų. Tiesa, prie to greit priprantama, bet vistiek pakankamai neįprasta. Tuo pačiu nemažą dalį knygos sudaro tokia gan banali, nors ir pakankamai miela, lovestory - anose knygose, nors lovestorių ir netrūko, tačiau jos buvo mažiau akcentuojamos ir ne tokios ilgos bei išplėtotos.
Reiktų autorę pagirti už itin gerai išpildytą Petro Antano personažą. Pirmuose keliuose skyriuose atrodantis nemaloniu ir gan atstumiančiu asmeniu, knygai besivystant herojus atskelidžia vis daugiau savo pozityvių savybių, kol galų gale galima daryti išvadą, kad tai bene pats solidžiausias ir likeable Norvaiša iš visų, gal nebent išskyrus tik jo prosenelį Joną Motiejų - manau, kad tikrai ne atsitiktinumo ar autorės užgaidos dėka būtent Petras Antanas atranda Jono Motiejaus paslėptą eilėraštį Silvoje. Man tai labai akivaizdus namiokas, kad Autorė būtent šiame asmenyje norėjo atkurti tą tikrąji, pilnavertį Norvaišų šeimos atstovą po poros kartų regresuojančių vyriškosios lyties atstovų. Ir jai tas pavyko.
Taip pat pagyros už knygos pabaigą. Kulminacija įvyko sąlyginai anksti, todėl liko daug laiko lėtam, neskubiam, savotiškai graudžiai, bet tuo pačiu ir sentimentaliai melancholiškam prarastos meilės gedėjimui bei keliui į pabaigą. Baigdamas knygą vis galvojau apie Tolkieno "Karaliaus sugrįžimą" - ten taip pat anksti įvyksta kulminacija kai sunaikinamas žiedas ir dar ilgą laiką viskas taip pat sentimentaliai, graudokai bei melancholiškai užsibaiginėja, kol pagaliau Frodas išplaukia.
Apibendrinant, negalėčiau surikiuoti visų trijų knygų eilės tvarka pagal tai, kaip jos man patiko, nes II ir III dalys pernelyg lygiavertės. Neabejotina mano favoritė vistik yra pati pirma dalis, bet antra ir trečia atsilieka tik per plauką. Arba, kaip teigia man labai patinkantis angliškas frazeologizmas, by the skin of a teeth. Realiausias pažymys būtų 9, bet kadangi čia tokio nėra, vėl apvalinam į pozityviąją pusę.
O dabar lauksim ketvirtosios.
Skirtumai gan akivaizdūs - visa knyga parašyta tik iš vieno personažo perspektyvos, kas iš pradžių yra gan keista, nes pirmosios dvi knygos parašytos iš 4-5 perspektyvų. Tiesa, prie to greit priprantama, bet vistiek pakankamai neįprasta. Tuo pačiu nemažą dalį knygos sudaro tokia gan banali, nors ir pakankamai miela, lovestory - anose knygose, nors lovestorių ir netrūko, tačiau jos buvo mažiau akcentuojamos ir ne tokios ilgos bei išplėtotos.
Reiktų autorę pagirti už itin gerai išpildytą Petro Antano personažą. Pirmuose keliuose skyriuose atrodantis nemaloniu ir gan atstumiančiu asmeniu, knygai besivystant herojus atskelidžia vis daugiau savo pozityvių savybių, kol galų gale galima daryti išvadą, kad tai bene pats solidžiausias ir likeable Norvaiša iš visų, gal nebent išskyrus tik jo prosenelį Joną Motiejų - manau, kad tikrai ne atsitiktinumo ar autorės užgaidos dėka būtent Petras Antanas atranda Jono Motiejaus paslėptą eilėraštį Silvoje. Man tai labai akivaizdus namiokas, kad Autorė būtent šiame asmenyje norėjo atkurti tą tikrąji, pilnavertį Norvaišų šeimos atstovą po poros kartų regresuojančių vyriškosios lyties atstovų. Ir jai tas pavyko.
Taip pat pagyros už knygos pabaigą. Kulminacija įvyko sąlyginai anksti, todėl liko daug laiko lėtam, neskubiam, savotiškai graudžiai, bet tuo pačiu ir sentimentaliai melancholiškam prarastos meilės gedėjimui bei keliui į pabaigą. Baigdamas knygą vis galvojau apie Tolkieno "Karaliaus sugrįžimą" - ten taip pat anksti įvyksta kulminacija kai sunaikinamas žiedas ir dar ilgą laiką viskas taip pat sentimentaliai, graudokai bei melancholiškai užsibaiginėja, kol pagaliau Frodas išplaukia.
Apibendrinant, negalėčiau surikiuoti visų trijų knygų eilės tvarka pagal tai, kaip jos man patiko, nes II ir III dalys pernelyg lygiavertės. Neabejotina mano favoritė vistik yra pati pirma dalis, bet antra ir trečia atsilieka tik per plauką. Arba, kaip teigia man labai patinkantis angliškas frazeologizmas, by the skin of a teeth. Realiausias pažymys būtų 9, bet kadangi čia tokio nėra, vėl apvalinam į pozityviąją pusę.
O dabar lauksim ketvirtosios.
January 13, 2023
3/5
Pirmą kartą, per visą Sabaliauskaitės skaitymo karjerą, man buvo... nuobodu. Teatleidžia man Kristina ir tetrenkia žaibas, bet iškankinau šią dalį. Ji gerai parašyta – tai aišku, kad gerai – sakiniai vis dar gražūs, mintys vis dar ir gilios, ir ironiškos, ir laiką lenkiančios, bet čia man trūko visko, ką turėjo Silva iki šiol. Pirmiausiai – besikeičiančių veikėjų, galinčių į tas pačias situacijas pasižiūrėti iš skirtingų perspektyvų. Trūko veikėjų įvairovės. O labiausiai – stipraus moters veikėjos portreto. Lyginu Sabaliauskaitę tik su ja pačia, tik jos pačios knygų kontekste. Ir dievaži, nei vienoje iki šiol netrūko stiprios moters – ar net kelių. Lenkiančios laiką, absoliučiai kietos, įdomios, įvairialypės, nepamirštamos.
Ir aišku, kad VISOS negali būti Uršulėmis Norvaišaitėmis, bet dievaži, kaip čia trūko nors vienos įdomesnės, nenumenkintos tik iki žmonos ir meilužės. Ir gi tikrai galėjo čia tokių būti – kaip būčiau norėjusi skyrių iš Babetės, iš Teofilės perspektyvų. Net iš į religinius kraštutinumus nuėjusios žmonos, vienos iš daugelio Radvilos kadečių... Žodžiu, variantų daug, bet autorė nusprendė koncentruotis į veikėją, kuris nors ir skleidėsi vis kitomis spalvomis ir atspalviais, man galiausiai buvo tiesiog nuobodus. Reikalą gelbėjo tik įdomusis Radvila, bet ir jo čia buvo tiesiog nepakeliamai mažai. Iškrito man šioji dalis iš bendro konteksto ir prieš ketvirtąją darysiu šiokią tokią pertrauką. Nes ir baisu pabaigti, ir neramu, kad ir paskutinė dalis gali šiek tiek nuvilti. Nusprendžiau, jei ketvirtoji visgi patiks, trečiąją ignoruoti kaip Silvos dalį ir ateityje, skaitant iš naujo, ją tiesiog praleisti. Nu ir ką jūs man. Iškankinau šią dalį – duoti 2* nekyla ranka, turbūt truputį iš sentimentalių sumetimų, bet 3* ne iš tvirčiausių.
Pirmą kartą, per visą Sabaliauskaitės skaitymo karjerą, man buvo... nuobodu. Teatleidžia man Kristina ir tetrenkia žaibas, bet iškankinau šią dalį. Ji gerai parašyta – tai aišku, kad gerai – sakiniai vis dar gražūs, mintys vis dar ir gilios, ir ironiškos, ir laiką lenkiančios, bet čia man trūko visko, ką turėjo Silva iki šiol. Pirmiausiai – besikeičiančių veikėjų, galinčių į tas pačias situacijas pasižiūrėti iš skirtingų perspektyvų. Trūko veikėjų įvairovės. O labiausiai – stipraus moters veikėjos portreto. Lyginu Sabaliauskaitę tik su ja pačia, tik jos pačios knygų kontekste. Ir dievaži, nei vienoje iki šiol netrūko stiprios moters – ar net kelių. Lenkiančios laiką, absoliučiai kietos, įdomios, įvairialypės, nepamirštamos.
Ir aišku, kad VISOS negali būti Uršulėmis Norvaišaitėmis, bet dievaži, kaip čia trūko nors vienos įdomesnės, nenumenkintos tik iki žmonos ir meilužės. Ir gi tikrai galėjo čia tokių būti – kaip būčiau norėjusi skyrių iš Babetės, iš Teofilės perspektyvų. Net iš į religinius kraštutinumus nuėjusios žmonos, vienos iš daugelio Radvilos kadečių... Žodžiu, variantų daug, bet autorė nusprendė koncentruotis į veikėją, kuris nors ir skleidėsi vis kitomis spalvomis ir atspalviais, man galiausiai buvo tiesiog nuobodus. Reikalą gelbėjo tik įdomusis Radvila, bet ir jo čia buvo tiesiog nepakeliamai mažai. Iškrito man šioji dalis iš bendro konteksto ir prieš ketvirtąją darysiu šiokią tokią pertrauką. Nes ir baisu pabaigti, ir neramu, kad ir paskutinė dalis gali šiek tiek nuvilti. Nusprendžiau, jei ketvirtoji visgi patiks, trečiąją ignoruoti kaip Silvos dalį ir ateityje, skaitant iš naujo, ją tiesiog praleisti. Nu ir ką jūs man. Iškankinau šią dalį – duoti 2* nekyla ranka, turbūt truputį iš sentimentalių sumetimų, bet 3* ne iš tvirčiausių.
August 13, 2019
„ [apie fejerverkus] viskas vien tam, kad parodytum – šventė, o rytoj – nors ir tvanas; viskas vien tam, kad parodytum, jog be amžinybės dar yra ir akimirka...“
〰️📚〰️
Trečioji istorinių romanų ciklo „Silva Rerum“ dalis, kaip teigia autorė, yra tikrai išskirtinė – ji atskleidžia baroko epochos rokoko laikotarpį, kai buvo susižavėjimas egzotika, erotika, eskapizmu bei utopijomis. Romanas taip pat pasakoja apie beatodairišką malonumų ieškojimą, iš to kylančią beprotybę, moralinį irimą, taip pat „sutemomis prieš Apšvietą“ vadintas laikotarpis atskleidžia susidomėjimą filosofija, čia nagrinėjamos ir alchemijos, „metempsichozės“, tikėjimo praėjusiais gyvenimais, temos.
Šį kartą „Silva Rerum“ skaitytoją nukelia į XVIII a. vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenanti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo alinama vidinių negandų – ne visa naikinančio maro ir bado ar nesiliaujančių karų, o bajorų susiskaldymo, intrigų, korupcijos. Pagrindinis romano veikėjas Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir vyriausias iš penkių Jono Izidoriaus sūnų, yra skaičiais ir racionaliu protu besivadovaujantis ekonomas, taip pat įtakingojo Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos dešinioji ranka. Būtent gavęs Radvilos nurodymą Petras Antanas Norvaiša nuvyksta pas Radvilos brolį kunigaikštį Martyną Mikalojų Radvilą patikrinti, ar gandai, kad šis priėmęs žydų tikėjimą, yra tiesa. Tik tai ką randa kruopštusis ekonomas Petras Antanas išties nustebina - romano veiksmas prasideda.
Nuo ankstesnių „Silva Rerum“ serijos dalių šioji skiriasi tuo, kad beveik visi knygoje aprašyti personažai yra realūs anksčiau gyvenę asmenys. Atkurti net Vilniaus krautuvininkų pavardes leido išlikę nesunaikinti dokumentai, parašyti gana ramiu rokoko laikotarpiu. Vis dėlto nors sąlyginai be didesnių katastrofų laikotarpis ir leido rašytojai panaudoti tikrus istorinius dokumentuotus įvykius ir Radvilų biografijas, net ir šiuo metu būta nelaimių. Viena jų – Vilnių kelissyk siaubę gaisrai, už kuriuos buvo kaltinti žydai. Didelę miesto dalį nusiaubę gaisrai padarė tikrai didelę žalą miestui ir jo gyventojams: „... dabar, po gaisro, tokiu neramiu metu geriausia naujiena buvo jokių naujienų nebuvimas.“ Tačiau net ir didžiausios negandos akivaizdoje stiprus tikėjimas gali suteikti teigiamą požiūrį į nelaimę ir net ją pateisinti. Pavyzdžiui, architektas, sudegus ir vienam iš jo sukurtų pastatų, sakė taip: „Turbūt Viešpats norėjo mane išbandyti, iš tiesų tik suteikė progą man viską padaryti dar geriau, dar puikiau, tobuliau; statyba – esminis žmogaus pašaukimas, nebe už kalnų tie laikai, kai žmonės suvoks kasdien turį statyti visą pasaulį, it didžiausią šventovę.“
Taip pat kaip ir kiekvienoje dalyje, taip ir trečioje buvo gausu visada mane žavinčių pamąstymų apie gyvenimą. Pavyzdžiui, apie žmogaus vertę ir apie tai, ką jis palieka po savęs: „... aš tikiuosi, kad mūsų vaikai bus kitokie, nors ir nepavydžiu jiems palikimo, mes paliksim šį pasaulį po savęs kur kas bjauresnį ir atgrasesnį, nei kai radome gimdami, ak, bet kaipgi mes klystame manydami, kad jie taisys mūsų paliktas griuvenas...“ Dar viena mintis apie tik vieną duotą galimybę gyventi: „... kas kad kartkartėmis gyvenimas ir vertė vemti, tai buvo jo gyvenimas, jo laikas, kito jam niekas neduos, jokias metempsichozės nesugrąžins jo į šią ašarų pakalnę pabandyti darkart.“ Bei dar viena mano pastebėta mintis apie tai, kad tikrieji baisumai slypi ne gyvenime, o žmogaus prote: „... vienintelis pragaras yra čia [galvoje], jame kaip katile verda mūsų nuodėmės, mūsų baimės, sąžinės priekaištai ir prisiminimai apie nuskriaustas mūsų aukas...“
Nors pasakojanti vėlgi įspūdingą istoriją K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum III“ mane kiek nuvylė. Po tikrą susižavėjimą sukėlusios antrosios romano dalies, šios skaitymas vėl prailgo, nebebuvo toks įdomus ir įtraukiantis, nors knyga yra vis dar turinti daug ką pasakyti apie to laikmečio žmogaus gyvenimą, jo pasaulėjautą, kuri kai kuriais aspektais gali būti aktuali ir šiandien. Vis dėlto „Silva Rerum“ istorinių romanų serija yra išskirtinė, pasakojanti vis kitos kartos istoriją bei gebanti nustebinti kiekvienos dalies unikalumu.
***
Perskaityta: 2018-09-16
〰️📚〰️
Trečioji istorinių romanų ciklo „Silva Rerum“ dalis, kaip teigia autorė, yra tikrai išskirtinė – ji atskleidžia baroko epochos rokoko laikotarpį, kai buvo susižavėjimas egzotika, erotika, eskapizmu bei utopijomis. Romanas taip pat pasakoja apie beatodairišką malonumų ieškojimą, iš to kylančią beprotybę, moralinį irimą, taip pat „sutemomis prieš Apšvietą“ vadintas laikotarpis atskleidžia susidomėjimą filosofija, čia nagrinėjamos ir alchemijos, „metempsichozės“, tikėjimo praėjusiais gyvenimais, temos.
Šį kartą „Silva Rerum“ skaitytoją nukelia į XVIII a. vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenanti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo alinama vidinių negandų – ne visa naikinančio maro ir bado ar nesiliaujančių karų, o bajorų susiskaldymo, intrigų, korupcijos. Pagrindinis romano veikėjas Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir vyriausias iš penkių Jono Izidoriaus sūnų, yra skaičiais ir racionaliu protu besivadovaujantis ekonomas, taip pat įtakingojo Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos dešinioji ranka. Būtent gavęs Radvilos nurodymą Petras Antanas Norvaiša nuvyksta pas Radvilos brolį kunigaikštį Martyną Mikalojų Radvilą patikrinti, ar gandai, kad šis priėmęs žydų tikėjimą, yra tiesa. Tik tai ką randa kruopštusis ekonomas Petras Antanas išties nustebina - romano veiksmas prasideda.
Nuo ankstesnių „Silva Rerum“ serijos dalių šioji skiriasi tuo, kad beveik visi knygoje aprašyti personažai yra realūs anksčiau gyvenę asmenys. Atkurti net Vilniaus krautuvininkų pavardes leido išlikę nesunaikinti dokumentai, parašyti gana ramiu rokoko laikotarpiu. Vis dėlto nors sąlyginai be didesnių katastrofų laikotarpis ir leido rašytojai panaudoti tikrus istorinius dokumentuotus įvykius ir Radvilų biografijas, net ir šiuo metu būta nelaimių. Viena jų – Vilnių kelissyk siaubę gaisrai, už kuriuos buvo kaltinti žydai. Didelę miesto dalį nusiaubę gaisrai padarė tikrai didelę žalą miestui ir jo gyventojams: „... dabar, po gaisro, tokiu neramiu metu geriausia naujiena buvo jokių naujienų nebuvimas.“ Tačiau net ir didžiausios negandos akivaizdoje stiprus tikėjimas gali suteikti teigiamą požiūrį į nelaimę ir net ją pateisinti. Pavyzdžiui, architektas, sudegus ir vienam iš jo sukurtų pastatų, sakė taip: „Turbūt Viešpats norėjo mane išbandyti, iš tiesų tik suteikė progą man viską padaryti dar geriau, dar puikiau, tobuliau; statyba – esminis žmogaus pašaukimas, nebe už kalnų tie laikai, kai žmonės suvoks kasdien turį statyti visą pasaulį, it didžiausią šventovę.“
Taip pat kaip ir kiekvienoje dalyje, taip ir trečioje buvo gausu visada mane žavinčių pamąstymų apie gyvenimą. Pavyzdžiui, apie žmogaus vertę ir apie tai, ką jis palieka po savęs: „... aš tikiuosi, kad mūsų vaikai bus kitokie, nors ir nepavydžiu jiems palikimo, mes paliksim šį pasaulį po savęs kur kas bjauresnį ir atgrasesnį, nei kai radome gimdami, ak, bet kaipgi mes klystame manydami, kad jie taisys mūsų paliktas griuvenas...“ Dar viena mintis apie tik vieną duotą galimybę gyventi: „... kas kad kartkartėmis gyvenimas ir vertė vemti, tai buvo jo gyvenimas, jo laikas, kito jam niekas neduos, jokias metempsichozės nesugrąžins jo į šią ašarų pakalnę pabandyti darkart.“ Bei dar viena mano pastebėta mintis apie tai, kad tikrieji baisumai slypi ne gyvenime, o žmogaus prote: „... vienintelis pragaras yra čia [galvoje], jame kaip katile verda mūsų nuodėmės, mūsų baimės, sąžinės priekaištai ir prisiminimai apie nuskriaustas mūsų aukas...“
Nors pasakojanti vėlgi įspūdingą istoriją K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum III“ mane kiek nuvylė. Po tikrą susižavėjimą sukėlusios antrosios romano dalies, šios skaitymas vėl prailgo, nebebuvo toks įdomus ir įtraukiantis, nors knyga yra vis dar turinti daug ką pasakyti apie to laikmečio žmogaus gyvenimą, jo pasaulėjautą, kuri kai kuriais aspektais gali būti aktuali ir šiandien. Vis dėlto „Silva Rerum“ istorinių romanų serija yra išskirtinė, pasakojanti vis kitos kartos istoriją bei gebanti nustebinti kiekvienos dalies unikalumu.
***
Perskaityta: 2018-09-16
November 1, 2020
Turpinot stāstu par Norvaišu ģimeni, mēs Silva Rerum trešajā grāmatā nonākam vēsturiski mierīgākā periodā, kad nav lielu karu un citu nelaimju, izņemot Viļņas atkārtotu degšanu. Šoreiz visas grāmatas garumā varam sekot līdzi Petra Antana Norvaišas un Radvilu dzimtas piedzīvojumiem. Tie šajā reizē ir pasniegti vairāk filozofiskā un reliģiskā mērcē ar dažām politiskām peripētijām. Notikumu un piedzīvojumu ir mazāk nekā pirmajās divās grāmatās, līdz ar to arī stāsta ritējums ir rāmāks un lappuses varbūt nešķīrās tik ātri. Bet kopumā autore turpina priecēt ar savu brīnišķīgo valodas lietojumu un vēsturiskās vides bagātīgo attēlojumu. Jāatzīst, ka man pat tīri patika atvilkt elpu no iepriekšējās grāmatas smagnējajiem notikumiem un pievērsties cilvēku iekšējās pasaules problēmām pārticības laikā. Jā, un tad vēl tā īstā mīlestība un kaislība, kas gadās vienreiz mūžā, bet spēj pazudināt uz visiem laikiem.
November 1, 2024
Na, tęsiu kelionę per šitą legendinę sagą.
Kaip ir pirmuose dvejuose tomuose, man šitas pasakojimas yra tarsi noras ne papasakoti kokio nors personažo (ar jų grupės) gyvenimo istorija, kažkokias dramas ar panašiai, o bandymas perteikti archyvinę medžiagą grožinės literatūros forma.
Yra keli veikėjai, kurie kiekviename skyriuje kažką daro, bet... tai taip ir lieka veiksmais, be dramos, vidinių pergyvenimų... Jei vis dėl to visa tai yra, tai persiprašau – klampodamas per daugybę detalių ir kabliataškiais sujungtų ir porą lapų trunkančių sakinių, aš nesugenėjau pastebėti.
2,0
Kaip ir pirmuose dvejuose tomuose, man šitas pasakojimas yra tarsi noras ne papasakoti kokio nors personažo (ar jų grupės) gyvenimo istorija, kažkokias dramas ar panašiai, o bandymas perteikti archyvinę medžiagą grožinės literatūros forma.
Yra keli veikėjai, kurie kiekviename skyriuje kažką daro, bet... tai taip ir lieka veiksmais, be dramos, vidinių pergyvenimų... Jei vis dėl to visa tai yra, tai persiprašau – klampodamas per daugybę detalių ir kabliataškiais sujungtų ir porą lapų trunkančių sakinių, aš nesugenėjau pastebėti.
2,0
February 28, 2021
Sākums grāmatai bija ļoti daudzsološs, ar lielo ugunsgrēku, pēc tam gan intriga un interese izplēnēja kā ugunsgrēka pelni. Pietrūka skats no vairākiem cilvēkiem uz notikumiem, jo šoreiz tas bija tikai no Petra Antana Norvaišas redzes viedokļa un lielākoties tas garlaikoja. Aprakstītajā laikā arī vairāk notika intrigas un ņemšanās ap Radvilu dzimtu un tās piederīgajiem.
Nu tā, ļoti ceru, ka nākamā daļa būs līdzīgāka abām pirmajām.
Nu tā, ļoti ceru, ka nākamā daļa būs līdzīgāka abām pirmajām.
July 21, 2016
Kaip ir pirmos dvi dalys, trečioji puiki. Skaitai ir stebiesi, kiek įdirbio ir talento. O perskaičius pagalvoji, kad kitų knygų jau ir nebereikia skaityti, nes viskas šitoj parašyta. Kad ir apie senus laikus, bet ne mažiau aktuali šiandien. Gal ir gerai, kad nedaug tokių knygų, nežinau, kas būtų, jei visos būtų tokios geros...
April 6, 2016
Štai ir baigta „Silva Rerum“ trilogija. Kitaip pasakyti ir neįmanoma – skaityti verta. Net jei ir sakiniai „kilometro“ ilgumo, net jei ir detalės išveda iš kelio. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė unikalų kūrinį, kuriuo Lietuva turėtų didžiuotis.
Kadangi ankstesnes dalis skaičiau jau gana seniai, sunku ką ir beprisiminti iš jų, negaliu objektyviai palyginti su šia. Kaip visada veiksmas vyksta didelės visuotinės nelaimės fone – šį kartą tai didysis Vilniaus gaisras. Tačiau kitaip, nei anksčiau, nelaimei suteikiama mažiau dėmesio, labiau kalbama apie veikėjus, kurie arba visai nenukentėjo per gaisrą, arba tik vos vos.
„Silva Rerum III“ aiškiai atskleidžia, kad „paradinė“ pusė yra visai kitokia, nei vidinė, asmeniška. Kilo gaisras? Kalti žydai . Kunigaikštis skaito šventąsias žydų knygas ir bendrauja su rabinais? Vadinasi, ketina tapti žydu, jei dar netapo . Ir net jei turi žmoną, su kuria lankaisi bažnyčioje ir oficialiuose pobūviuose, dar nereiškia, kad esi laimingai vedęs, nes greičiausiai naktimis lankai ir dar vieną kitą moterį.
Sakyčiau, būtent apie filosofiją ir vyro-moters santykius labiausiai ir sukasi paskutinės trilogijos dalies turinys. Štai viena knygos veikėja suvokia, kad moteris nėra vien kūnas, kuris reikalingas vyrui. Moteris turi sielą ir taip pat gali turėti jausmus bei poreikius.
Nors irgi esu iš tų, kuriems knygos stilius atrodo sudėtingas, bet man jis netgi visai patiko. Patiko, kad lietuvių kalba taip gražiai vartojama, atskleidžiamos visos jos galimybės. Skaitant tokį kūrinį supranti, kokie svarbūs yra skyrybos ženklai. Aš net prisiminiau mokyklos laikus, kai tekdavo rasti ir įvardinti įvairias sakinio dalis. „Silva Rerum“ yra puiki to iliustracija. Turiu paaiškinimą net ir tam, kodėl sakiniai yra tokie ilgi. Kartais, kai kažką užsimąstau, galiu praleisti dešimtis minučių žiūrėdama į nieką ir pasakodama sau mintyse istoriją. Pradėjus pasakoti kažką vientiso, kyla nauja mintis, ją reikia įterpti į dabartinį pasakojimą, o susizgribus, kad kažkur nuklydau, stengiuosi grįžti į pradinę istoriją. Taip pat ir čia – pradedama sakyti viena, bet kad skaitytojui nekiltų papildomų klausimų, iš karto sakinys papildomas kita informacija, tačiau vis tiek sugrįžtama prie to, ką norėta pasakyti. (Man atrodo, kad aš ir pati kartais mintis reiškiu pernelyg komplikuotu būdu, bet nieko su savimi negaliu padaryti.)
Tikiu, kad ši knyga tikrai nusipelno vietos lietuvių literatūros klasikos sąraše ir dar ilgai bus skaitoma vis kitų ar net tų pačių skaitytojų.
Kadangi ankstesnes dalis skaičiau jau gana seniai, sunku ką ir beprisiminti iš jų, negaliu objektyviai palyginti su šia. Kaip visada veiksmas vyksta didelės visuotinės nelaimės fone – šį kartą tai didysis Vilniaus gaisras. Tačiau kitaip, nei anksčiau, nelaimei suteikiama mažiau dėmesio, labiau kalbama apie veikėjus, kurie arba visai nenukentėjo per gaisrą, arba tik vos vos.
„Silva Rerum III“ aiškiai atskleidžia, kad „paradinė“ pusė yra visai kitokia, nei vidinė, asmeniška. Kilo gaisras? Kalti žydai . Kunigaikštis skaito šventąsias žydų knygas ir bendrauja su rabinais? Vadinasi, ketina tapti žydu, jei dar netapo . Ir net jei turi žmoną, su kuria lankaisi bažnyčioje ir oficialiuose pobūviuose, dar nereiškia, kad esi laimingai vedęs, nes greičiausiai naktimis lankai ir dar vieną kitą moterį.
Sakyčiau, būtent apie filosofiją ir vyro-moters santykius labiausiai ir sukasi paskutinės trilogijos dalies turinys. Štai viena knygos veikėja suvokia, kad moteris nėra vien kūnas, kuris reikalingas vyrui. Moteris turi sielą ir taip pat gali turėti jausmus bei poreikius.
Nors irgi esu iš tų, kuriems knygos stilius atrodo sudėtingas, bet man jis netgi visai patiko. Patiko, kad lietuvių kalba taip gražiai vartojama, atskleidžiamos visos jos galimybės. Skaitant tokį kūrinį supranti, kokie svarbūs yra skyrybos ženklai. Aš net prisiminiau mokyklos laikus, kai tekdavo rasti ir įvardinti įvairias sakinio dalis. „Silva Rerum“ yra puiki to iliustracija. Turiu paaiškinimą net ir tam, kodėl sakiniai yra tokie ilgi. Kartais, kai kažką užsimąstau, galiu praleisti dešimtis minučių žiūrėdama į nieką ir pasakodama sau mintyse istoriją. Pradėjus pasakoti kažką vientiso, kyla nauja mintis, ją reikia įterpti į dabartinį pasakojimą, o susizgribus, kad kažkur nuklydau, stengiuosi grįžti į pradinę istoriją. Taip pat ir čia – pradedama sakyti viena, bet kad skaitytojui nekiltų papildomų klausimų, iš karto sakinys papildomas kita informacija, tačiau vis tiek sugrįžtama prie to, ką norėta pasakyti. (Man atrodo, kad aš ir pati kartais mintis reiškiu pernelyg komplikuotu būdu, bet nieko su savimi negaliu padaryti.)
Tikiu, kad ši knyga tikrai nusipelno vietos lietuvių literatūros klasikos sąraše ir dar ilgai bus skaitoma vis kitų ar net tų pačių skaitytojų.
February 23, 2015
Petrs Antans Norvaiša no Milkantiem, Kazimiera mazdēls un Jona Izidora dēls allaž balstās tikai uz faktiem un skaitļiem, dzīvo pārticībā un tīksminās par savu varu un ietekmi, taču viņam ir lemts kļūt par liecinieku Radvilu dzimtas drāmai un būt tajā par uzticības personu. Vai veselais saprāts var palīdzēt, kad notikumi nevadāmi un nevaldāmi pagriežas negribētā virzienā, bet varoņi, bruņojušies ar Kabalas un alķīmijas gudrībām, tiecas aizbēgt no īstenības un pārkāpt robežas, aiz kurām valda kaislību tumsa un metafiziska nezināmība?
Neskatoties uz visnotaļ precīzo grāmatas anotāciju, es teiktu, ka grāmatai vairāk piedienētu nosaukums – Antans un viņa liktenīgās sievietes. Antans Norvaiša, kādreiz bagātu muižnieku pēctecis, nav samierinājies ar to, ka viņa dzimta ir zaudējusi savu agrāko ietekmi. Viņam ir biznesmeņa ķēriens un viņš ir nolēmis, cik vien iespējams, atjaunot dzimtas spožumu. Iespējams, īpašumi vairs nekad nebūs tik labi kā kādreiz, taču viņš nav padevies un savas dzīves laikā ir ticis pie labas pārticības. Viņa brāļiem un māsām ar naudas pelnīšanu iet pavisam švaki. Tā nu sanāk, ka pie reizes Antans ir arī visas savas plašās radu saimes balsts. Antans ir praktiķis, viņš īpaši neaizraujas ar metafiziskām lietām, viņu vairāk interesē, cik kas maksās un labi ir darījuma nosacījumi. Viņa devīze - “Klusēšana ir zelts”. Viņa saimnieki Radvilu dzimta, šo Antana īpašību augstu novērtē un tādēļ viņam tiek uzticēti pat īpaši diskrēti uzdevumi. Tas tad arī ļauj lasītājam skatīties uz Radvilu dzimtas norietu ar Antana acīm.
Un nu par Antana sievietēm, tādas īstas viņam ir tikai trīs. Gadījuma prostitūtas un kalpones neskaitīsim. Taču ar to ir vairāk nekā pietiekami, lai katra no viņām izmainītu Antana dzīvi. Sieva – no tās Antana prāt nav nekādas jēgas, ar mantiniekiem viņa savu vīru ir nodrošinājusi, visādi citādi viņa ir tikai kā mēbele mājās. Tad ir kāda žīdu meitene, kura kalpo kā ceļvedis metafiziskajā pasaulē, nedaudz izšūpojot viņa racionālos uzskatus. Un tad vēl Balbete - viņa mūža kaislība. Sanāk tāda kā pretruna, lai arī Antans sevi pozicionē kā racionālistu, ieraugot sievišķi viņa racionālums izplēn, un nekāda domāšana ar galvu vairs viņam nevedas.
Darbs tiek balstīts uz reāliem vēsturiskiem notikumiem, un Antana stāstījums ir ļoti ticams. Tomēr šajā grāmatā autore ir kaut kur pazaudējusi savu vērienu. Notikumi vairs netiek apskatīti no daudziem skatu punktiem. Tagad ir palicis tikai Antans un viņa novērojumi. Visi notikumi norisinās viena gada laikā, un ja esam godīgi, tad nekā īsti jau tur nenotiek. Radvilas kašķējas savā starpā, tiek veiktas politiskas rokādes un cīņa ģimenes starpā. Viļņas nodegšanas apraksts sanācis ļoti labs. Grāmatas sākumam pašā laikā. Autore veiksmīgi tiek galā arī ar antisemītisma cēloņu identificēšanu un parādīšanu, kā tie integrējās parasto cilvēku dzīvēs.
Šajā grāmatā autore nedaudz vairāk aizraujas ar maģisko reālismu, Antana pasaule nebūt neatrodas tikai fiziskajā plānā. Antans gribot negribot tiek ievilkts dažādās mistērijās, viņš redz garus, piedalās sanāksmēs, kur žīdu gudrie vīri spriež par Kabalas noslēpumiem. Viņš arī apjauš, ka cilvēka dabas zinātājam manipulācija ar citiem ir tikpat viegla, kā viņam savilkt kopā savus un kungu rēķinus.
Grāmata nav tik spēcīga kā iepriekšējās divas. Taču nevar teikt, ka tā nav cienījama iepriekšējo notikumu turpinātāja. Darbā parādās uzsvars uz maģisko reālismu, samazinās sižeta līniju skaits, pazūd lielie noslēpumi. To visu aizstāj sīka muižnieka ikdiena kalpojot savam kungam. Arī aptvertais Lietuvas vēstures posms ir salīdzinoši īss. Grāmatai lieku 7 no 10 ballēm. Ja esi lasījis iepriekšējās divas, noteikti izlasi arī šo, būs tā vērts.
Neskatoties uz visnotaļ precīzo grāmatas anotāciju, es teiktu, ka grāmatai vairāk piedienētu nosaukums – Antans un viņa liktenīgās sievietes. Antans Norvaiša, kādreiz bagātu muižnieku pēctecis, nav samierinājies ar to, ka viņa dzimta ir zaudējusi savu agrāko ietekmi. Viņam ir biznesmeņa ķēriens un viņš ir nolēmis, cik vien iespējams, atjaunot dzimtas spožumu. Iespējams, īpašumi vairs nekad nebūs tik labi kā kādreiz, taču viņš nav padevies un savas dzīves laikā ir ticis pie labas pārticības. Viņa brāļiem un māsām ar naudas pelnīšanu iet pavisam švaki. Tā nu sanāk, ka pie reizes Antans ir arī visas savas plašās radu saimes balsts. Antans ir praktiķis, viņš īpaši neaizraujas ar metafiziskām lietām, viņu vairāk interesē, cik kas maksās un labi ir darījuma nosacījumi. Viņa devīze - “Klusēšana ir zelts”. Viņa saimnieki Radvilu dzimta, šo Antana īpašību augstu novērtē un tādēļ viņam tiek uzticēti pat īpaši diskrēti uzdevumi. Tas tad arī ļauj lasītājam skatīties uz Radvilu dzimtas norietu ar Antana acīm.
Un nu par Antana sievietēm, tādas īstas viņam ir tikai trīs. Gadījuma prostitūtas un kalpones neskaitīsim. Taču ar to ir vairāk nekā pietiekami, lai katra no viņām izmainītu Antana dzīvi. Sieva – no tās Antana prāt nav nekādas jēgas, ar mantiniekiem viņa savu vīru ir nodrošinājusi, visādi citādi viņa ir tikai kā mēbele mājās. Tad ir kāda žīdu meitene, kura kalpo kā ceļvedis metafiziskajā pasaulē, nedaudz izšūpojot viņa racionālos uzskatus. Un tad vēl Balbete - viņa mūža kaislība. Sanāk tāda kā pretruna, lai arī Antans sevi pozicionē kā racionālistu, ieraugot sievišķi viņa racionālums izplēn, un nekāda domāšana ar galvu vairs viņam nevedas.
Darbs tiek balstīts uz reāliem vēsturiskiem notikumiem, un Antana stāstījums ir ļoti ticams. Tomēr šajā grāmatā autore ir kaut kur pazaudējusi savu vērienu. Notikumi vairs netiek apskatīti no daudziem skatu punktiem. Tagad ir palicis tikai Antans un viņa novērojumi. Visi notikumi norisinās viena gada laikā, un ja esam godīgi, tad nekā īsti jau tur nenotiek. Radvilas kašķējas savā starpā, tiek veiktas politiskas rokādes un cīņa ģimenes starpā. Viļņas nodegšanas apraksts sanācis ļoti labs. Grāmatas sākumam pašā laikā. Autore veiksmīgi tiek galā arī ar antisemītisma cēloņu identificēšanu un parādīšanu, kā tie integrējās parasto cilvēku dzīvēs.
Šajā grāmatā autore nedaudz vairāk aizraujas ar maģisko reālismu, Antana pasaule nebūt neatrodas tikai fiziskajā plānā. Antans gribot negribot tiek ievilkts dažādās mistērijās, viņš redz garus, piedalās sanāksmēs, kur žīdu gudrie vīri spriež par Kabalas noslēpumiem. Viņš arī apjauš, ka cilvēka dabas zinātājam manipulācija ar citiem ir tikpat viegla, kā viņam savilkt kopā savus un kungu rēķinus.
Grāmata nav tik spēcīga kā iepriekšējās divas. Taču nevar teikt, ka tā nav cienījama iepriekšējo notikumu turpinātāja. Darbā parādās uzsvars uz maģisko reālismu, samazinās sižeta līniju skaits, pazūd lielie noslēpumi. To visu aizstāj sīka muižnieka ikdiena kalpojot savam kungam. Arī aptvertais Lietuvas vēstures posms ir salīdzinoši īss. Grāmatai lieku 7 no 10 ballēm. Ja esi lasījis iepriekšējās divas, noteikti izlasi arī šo, būs tā vērts.
July 13, 2022
Silva Rerum III kitoniška knyga nei anksčiau buvusios, koncentruota, nesiblaškanti, intymesnė ir neskubri. Tai gali tiek pat atbaidyti kaip ir pritraukti, bet jei jau pagauna, tai kaip tas Babetės meilės plyšelis , reikia dar ir dar.
February 20, 2024
Kaip kažkas jau parašė: K. Sabaliauskaitė lietuvių literatūros pasaulyje tegali konkuruoti tik pati su savimi. Kitas lygis. Silva rerum seriją pavadinčiau Meno kūriniu. Nelengva skaityti, sakiniai ilgi, sudėtingi, bet tokie gražūs. Kiekvienas žodis apgalvotas, suteikiantis norimą atspalvį pasakojimui. Lyg klausyčiausi klasikinės muzikos kūrinio.
Dar neįtikėtinai įdomu skaityti apie XVIII a. Vilnių, pažįstamas gatveles senamiestyje ir kiek daug jos byloja…
Trečioji dalis gal kiek sunkiau skaitėsi dėl pgr. veikėjo portreto. Kartais norėjosi intensyvesnio veiksmo. Bet čia mažmožis. Visa kita - t o b u l a.
Dar neįtikėtinai įdomu skaityti apie XVIII a. Vilnių, pažįstamas gatveles senamiestyje ir kiek daug jos byloja…
Trečioji dalis gal kiek sunkiau skaitėsi dėl pgr. veikėjo portreto. Kartais norėjosi intensyvesnio veiksmo. Bet čia mažmožis. Visa kita - t o b u l a.
October 25, 2019
3.49* Ši dalis man pasirodė kiek kitokia nei pirmosios dvi, gaila, ne gerąja prasme. Monotonija liūliavo liūliavo liūliavooo :) Ir šios dalies pagrindinis veikėjas toks neišsiskiriantis, jo vidinė drama nenatūrali ir dirbtinė, trūko įspūdingesnio moters personažo šioj daly.
November 4, 2015
Lai gan grāmata ir sarakstīta tādā pašā stilā kā abas iepriekšējās daļas, tomēr pietrūka tādas kārtīgas vēsturiskās panorāmas (tikai viena smuka Viļņas nodegšana un pāris intrigas Radvilu ģimenes lokā), bet nu aprakstītais periods Lietuvas vēsturē arī bija samērā mierīgs un patīkams. Visa tā galvenā varoņa nebeidzamā ņemšanās ar viņa reālajām un ne tik reālajām sievietēm bija samērā garlaicīga.
Tomēr pirmās daļas man patika, tāpēc ceru, ka nākamajā sērijas grāmatā Lietuvu atkal piemeklēs kāds briesmīgs karš, mēris un valsts sabrukums, un tās varoņiem vairs nevajadzēs tik daudz noņemties ar draņķīgu erotiku.
Tomēr pirmās daļas man patika, tāpēc ceru, ka nākamajā sērijas grāmatā Lietuvu atkal piemeklēs kāds briesmīgs karš, mēris un valsts sabrukums, un tās varoņiem vairs nevajadzēs tik daudz noņemties ar draņķīgu erotiku.
December 26, 2018
"ak Dievs, kas par dieniņu, iznīcināts neparasts lielmanis, nošauts mīļotais zirgs un piedevām ar varu paņemta sieviete, interesanti, cik pulkstenis;"
Būtu pārspīlēti teikt, ka tā ir grāmatas esence pusrindkopā, tomēr grāmatas noskaņu raksturo diezgan precīzi. Prāta grāmata. Līdz šim domāju, ka prāts ir ātrs un sajūtas ir lēnas, bet šī grāmata man ļāva piedzīvot atelpu pēc pirmo divu grāmatu emociju virpuļa. Tā gaidīja mani, bija pacietīga, jo tai nebija kur steigties - skaitļi un fakti ir pacietīgi, tie spēj gaidīt.
Būtu pārspīlēti teikt, ka tā ir grāmatas esence pusrindkopā, tomēr grāmatas noskaņu raksturo diezgan precīzi. Prāta grāmata. Līdz šim domāju, ka prāts ir ātrs un sajūtas ir lēnas, bet šī grāmata man ļāva piedzīvot atelpu pēc pirmo divu grāmatu emociju virpuļa. Tā gaidīja mani, bija pacietīga, jo tai nebija kur steigties - skaitļi un fakti ir pacietīgi, tie spēj gaidīt.
January 28, 2022
Išties kol kas visos 3 knygos buvo įspūdingos: tiek siužetais, tiek nuosėkliai išplėtotomis veikėjų arkomis, tiek sakinių struktūra, tiek lietuvių kalbos raiška. Tapau didelė Sabaliauskaitės gerbėja ir, manau, teks skaityti visas jos knygas!
March 7, 2017
Visdrūmākā no visā Silvas daļām. Bet nu kaut kā tajā pasaulē joprojām ir visas tās pašas problēmas, kas toreiz.
March 31, 2016
Šajā grāmatā, salīdzinot ar iepriekšējām, mazāk trādirīdi un darbību ārējās izpausmes. Vairāk - autores pārdomas un dzīves redzējums, kuru pauž stāsta varoņi. Neko daudz jau šī maskarāde, ko saucam par dzīvi, neatšķiras no 18.gadu simteņa. Dekorācijas mainās, bet cilvēks paliek tas pats.
Kopumā grāmata nelika vilties. Apbrīnoju, kā autore spēj radīt tēlus, kas jau pēc dažiem teikumiem rada pret sevi konkrētas attieksmes - ja derdzas, tad tūliņ; ja patīk - tad arī tāpat. Pēc tam jau šie tēli dzīvo paši savu dzīvi, bet autore pazūd kaut kur kuluāros.
Kopumā prieks, ka izlēmu ķerties klāt šai triloģijai.
Kopumā grāmata nelika vilties. Apbrīnoju, kā autore spēj radīt tēlus, kas jau pēc dažiem teikumiem rada pret sevi konkrētas attieksmes - ja derdzas, tad tūliņ; ja patīk - tad arī tāpat. Pēc tam jau šie tēli dzīvo paši savu dzīvi, bet autore pazūd kaut kur kuluāros.
Kopumā prieks, ka izlēmu ķerties klāt šai triloģijai.
August 11, 2017
Ja šī būtu pirmā grāmata, tad nezinu vai lasītu otro.
Nav jau ko skatīties svešā guļamistabā, bet vienā mirklī gribējās autorei teikt, lai tak iet terapijā un to seksualitāti izrunā. Nu kaut kā pa daudz. Par seklu. Jau iepriekšējā grāmatā tas bija daudz pa daudz un uzreiz lasot trešo grāmatu likās pārmēru pieminēts ikvakara "gadījums"...
Bet autore nenoliedzami raksta labi un tulkotājas darbs pelnījis labus vārdus.
Jā, nu laikam nevajadzēja lasīt divas grāmatas pēc kārtas.
Nav jau ko skatīties svešā guļamistabā, bet vienā mirklī gribējās autorei teikt, lai tak iet terapijā un to seksualitāti izrunā. Nu kaut kā pa daudz. Par seklu. Jau iepriekšējā grāmatā tas bija daudz pa daudz un uzreiz lasot trešo grāmatu likās pārmēru pieminēts ikvakara "gadījums"...
Bet autore nenoliedzami raksta labi un tulkotājas darbs pelnījis labus vārdus.
Jā, nu laikam nevajadzēja lasīt divas grāmatas pēc kārtas.
April 1, 2019
Nieko naujo nepasakysiu - puiki knyga. Kaip ir praeitose dalyse, išsaugotas meistriškas autorės pasakojimo stilius, kilometriniai sakiniai, šen bei ten paliktas riebus žodelis. Tiesiog ranka nekyla rašyti maksimalaus įvertinimo dėl daugumai žinomos priežasties - Petro Antano Norvaišos. Supratau, kad man asmeniškai Silva Rerum tai buvo kraują kaitinanti Uršulės Birontienės istorija. Be to, praeitose knygose istorija buvo pasakojama iš įvairių veikėjų perspektyvos. Šį kartą nesugebėjau pamėgti nuobodos pagrindinio veikėjo, kurio akimis pažinojome knygos siužetą. Jis man tapo tiesiog langu į kur kas įdomesnes asmenybes kaip Martynas Mikalojus Radvilas ar Balbetė. Be to, skaitant trečiąją knygą blaškiausi, ko niekada nebūdavo su praeitomis dalimis.
Tačiau dėmesį atkreipė aprašyti dekadentiški laikai, kuriose atradau labai daug bendra su dabartimi. "(...)mūsų dabartis - vien tik formos, vien tik dekoracijos, vien tik iliuzija, teatras, apgaulė; kaip teatre, taip ir dabar, neturim tikrų bėdų (...)"
"(...)mes slepiame plikes po svetimų plaukų perukais, senatvę - po pudra, sifilį - po juodo aksomo ritinėliais, o artėjančią mirtį - po rausvais skruostų dažais,(...). Nesvarbu, kas esam, ką jaučiam, svarbu, kad gerai ir didingai atrodom patys sau ir žiūrovams savo savo balagano teatre". Argi XVIII amžius nepanašus į "instagraminę" dabartį? Verčia susimąstyti, juolab žinant, kad dekadansas tapo viena iš ATR žlugimo priežasčių.
Tačiau dėmesį atkreipė aprašyti dekadentiški laikai, kuriose atradau labai daug bendra su dabartimi. "(...)mūsų dabartis - vien tik formos, vien tik dekoracijos, vien tik iliuzija, teatras, apgaulė; kaip teatre, taip ir dabar, neturim tikrų bėdų (...)"
"(...)mes slepiame plikes po svetimų plaukų perukais, senatvę - po pudra, sifilį - po juodo aksomo ritinėliais, o artėjančią mirtį - po rausvais skruostų dažais,(...). Nesvarbu, kas esam, ką jaučiam, svarbu, kad gerai ir didingai atrodom patys sau ir žiūrovams savo savo balagano teatre". Argi XVIII amžius nepanašus į "instagraminę" dabartį? Verčia susimąstyti, juolab žinant, kad dekadansas tapo viena iš ATR žlugimo priežasčių.
February 24, 2017
Dar neturėjau rankose IV knygos, tačiau šioji pati mėgstamiausia. Ir didžiausią nuopelną pasigrobė Martynas Mikalojus Radvila (kuris priminė tiek daug asmenybių ir kartu buvo toks savitas, įžvalgus, juokingas bei pavojingas). Nors knygų serija apie Norvaišų šeimą ir jų palikuonis, tačiau ši istorinė asmenybė taip papirko ir taip kerėjo, jog laukiau kiekvieno naujo epizodo, susitikimo su juo. Tačiau ne ką mažiau patiko ir Petras Antanas Norvaiša, kuris gyveno apibrėžtai skaičių ir tikslumo pasaulyje, užėmė svarbias pareigas, vilko ant savo kupros kitus brolius bei seseris. Nepaprastai smagu keltis iš vieno Lietuvos istorinio laikotarpio į kitą, stebėti, kaip viskas keičiasi, kaip vienus įvykius keičia kiti, politines intrigėles, šeimos dramos bei vidiniai išgyvenimai - tai įtraukia į sukurtą pasaulį, jog imi žvalgytis aplinkui, kad jo gautum kuo daugiau, kuo išsamiau, giliau taptum įvykių stebėtojas bei dalyvis. Tiesiog godžiai ryjami ne tik veikėjai, bet ir pats laikotarpis, jo manieros bei poreikiai. Sausai vikipedijoje pateikta informacija (pasidomėjus istorinėm asmenybėm) atgyja pačiomis spalvingiausiomis gyvenimiškomis spalvomis.
January 23, 2015
Why this book was good, but not as good as the previous ones
Number 1:
The main character is less relatable, maybe even less likable.
Number 2:
The book for the most part only had 1 perspective, which was the protagonist's. Whereas, in the previous books there were several, and I really enjoyed how different characters perceived the same things.
Number 3:
This might be a personal reason. But I am not a big fan of magical realism and I felt there a little bit too much of it for my taste.
All in all, I have to say that the book still was interesting and I would recommend it to anyone who liked the previous books in this series. I am not going to say anything else, because I assume you already read the previous 2 books and know the genius that Sabaliauskaite is.
Number 1:
The main character is less relatable, maybe even less likable.
Number 2:
The book for the most part only had 1 perspective, which was the protagonist's. Whereas, in the previous books there were several, and I really enjoyed how different characters perceived the same things.
Number 3:
This might be a personal reason. But I am not a big fan of magical realism and I felt there a little bit too much of it for my taste.
All in all, I have to say that the book still was interesting and I would recommend it to anyone who liked the previous books in this series. I am not going to say anything else, because I assume you already read the previous 2 books and know the genius that Sabaliauskaite is.
July 25, 2020
“pragaro nėra... vienintelis pragaras yra čia,-ir jis, rimtai žvelgdamas tiesiai į akis, lėtai savo smiliumi pabaksnojo jiems abiems į kaktas,- vienintelis pragaras yra čia, jame kaip katile verda mūsų nuodėmės, mūsų baimės, sąžinės priekaištai ir prisiminimai apie nuskriaustas mūsų aukas; ir šitai yra tkresnė pekla negu toji, piešiama knygose ir bažnyčiose; pasirodo, nė nereikia numirti, kad į ją patektumei, ji visad su mumis, mūsų galvoj, ir kartais gyvesnė už pačią tikrovę.”
November 11, 2021
III Norvaišų istorijos dalis persipina su LDK didikų Radvilų šeimos istorija. Nors Petras Antanas Norvaiša tarsi perima šeimos patriarcho vaidmenį, tačiau jo personažas žemiškesnis, gal net realesnis nei senojo šeimos patriarcho, su kuriuo susipažįstame I-oje dalyje. Knygoje daugiau politikos ir apsukrumo, daugiau istorijos vingių, daugiau mistikos.
September 3, 2021
Mistrzostwo! Czekam na IV tom.
February 12, 2023
Pradėjus skaityti, kiek keistoka buvo peršokti nuo Uršulės Birontienės pasakojimo prie jos sūnėno - Petro Antano Norvaišos. Norvaišų giminė tęsiasi ir šioje dalyje vėl autorė vaizduoja kitą laiką, kitus istorinius įvykius ir žmones.
Šioje dalyje man kiek pritrūko veiksmo - viskas sukasi maždaug apie tą patį - Petras Antanas Norvaiša atlieka pareigas, vis kažkur išvyksta. Gyvena užtikrintą, gerą gyvenimą, tačiau jo pamąstymai vis kėlė klausimą - jis kažko ieško. Ir tikrai - vienoje iš išvykų jis randa moterį, su kuria jaučiasi laimingas ir paskutiniai jo šioje žemėje vaizdiniai yra būtent apie ją. Petras Antanas Norvaiša vaizduojamas kaip mąstytojas, o ši dalis išsiskiria tuo, kad yra akcentuojami tarpusavio santykiai.
Nežinau kodėl, bet trečioji Norvaišų giminės silvos dalis man labai priminė šiuos laikus: visur besiskubinančius žmones, tvirtai nežinančius, ko nori, o galų gale suprantančius, kad visgi labiausiai jie trokšta meilės.
„Bukaprotis visuomet viską žino geriausiai, jam niekad nekyla jokių klausimų, jis visad turi atsakymus ir visad žinąs, ką daryti, gyvenimas jam visad aiškus; maža to, jis dažniausiai dargi ir moko gyventi kitus, jį dažniausiai aptiksi esant uolų pamokslininką, pastorių, tarėją, teisėją, raštininką, seniūną; galia ir bukumas – pražūtingas mūsų laikų derinys, laimė, jog dabartis – tik akimirka amžinybėje, aš tikiuos, kad mūsų vaikai bus kitokie, nors nepavydžiu jiems palikimo, mes paliksim šį pasaulį po savęs kur kas bjauresnį ir atgrasesnį, nei kad radome gimdami.“
Šioje dalyje man kiek pritrūko veiksmo - viskas sukasi maždaug apie tą patį - Petras Antanas Norvaiša atlieka pareigas, vis kažkur išvyksta. Gyvena užtikrintą, gerą gyvenimą, tačiau jo pamąstymai vis kėlė klausimą - jis kažko ieško. Ir tikrai - vienoje iš išvykų jis randa moterį, su kuria jaučiasi laimingas ir paskutiniai jo šioje žemėje vaizdiniai yra būtent apie ją. Petras Antanas Norvaiša vaizduojamas kaip mąstytojas, o ši dalis išsiskiria tuo, kad yra akcentuojami tarpusavio santykiai.
Nežinau kodėl, bet trečioji Norvaišų giminės silvos dalis man labai priminė šiuos laikus: visur besiskubinančius žmones, tvirtai nežinančius, ko nori, o galų gale suprantančius, kad visgi labiausiai jie trokšta meilės.
„Bukaprotis visuomet viską žino geriausiai, jam niekad nekyla jokių klausimų, jis visad turi atsakymus ir visad žinąs, ką daryti, gyvenimas jam visad aiškus; maža to, jis dažniausiai dargi ir moko gyventi kitus, jį dažniausiai aptiksi esant uolų pamokslininką, pastorių, tarėją, teisėją, raštininką, seniūną; galia ir bukumas – pražūtingas mūsų laikų derinys, laimė, jog dabartis – tik akimirka amžinybėje, aš tikiuos, kad mūsų vaikai bus kitokie, nors nepavydžiu jiems palikimo, mes paliksim šį pasaulį po savęs kur kas bjauresnį ir atgrasesnį, nei kad radome gimdami.“
January 11, 2021
Kažkaip šita vidutiniška labai. Gal tos dvarų intrigėlės ir turtų didybės ne mano skoniui. Kažko pritrūko, tokio gaivališko, lengvai romantizuoto senovinio pasaulio. Aišku ir laikai keičias. Vis tik lyginant su pirmom dviem - silpniau.
March 13, 2022
Pirmos dvi dalys skaitėsi greičiau ir paliko didesnį įspūdį. Šitoje buvo mažiau įvykių, daugiau pagrindinio veikėjo vidinių išgyvenimų ar dienų aprašymų. Viskas pradeda aiškėti tik antroje knygos pusėje. Įdomu, kokia bus ketvirtoji dalis.
March 9, 2014
Pagrindinį veikėją iš pradžių pamėgti tikrai sunku, tik gerokai vėliau autorė "parodo" tokių jo savybių, dėl kurių gali užjausti, žavėtis, pritarti. Herojaus augimas ir asmenybės virsmas yra labai svarbus čia ir labai gilus, sakyčiau beveik psichoterapinis aprašymas.
Kiti - istoriniai - personažai, Radvilos, labai ryškūs, atidžiai, išsamiai aprašyti, bet vėl - įsimylėti anų neišeina. Visi romano žmonės sudėtingi, "tikri". Labai įdomi visa istorinė aplinka, įvykiai, aplink kuriuos "sukonstruotas" veiksmas.
Ko nebėra (labai gaila!) - tai to neįtikėtino teksto lengvumo. Gal toks buvo užmanymas, bet šitoj knygoj dar daugiau vingrybių ir kartais sakiniai apsunksta, nebeplaukia taip sklandžiai pro akis kaip pirmose dalyse. Bet nesigąsdinkit, kankintis nereikės, parašyta vis tiek puikiai.
Nors pati knyga kiek kitokia nei pirmosios, bet puikiausiai pratęsia seriją, kuri, tikiuosi, bus bent jau kvadrologija.
Kiti - istoriniai - personažai, Radvilos, labai ryškūs, atidžiai, išsamiai aprašyti, bet vėl - įsimylėti anų neišeina. Visi romano žmonės sudėtingi, "tikri". Labai įdomi visa istorinė aplinka, įvykiai, aplink kuriuos "sukonstruotas" veiksmas.
Ko nebėra (labai gaila!) - tai to neįtikėtino teksto lengvumo. Gal toks buvo užmanymas, bet šitoj knygoj dar daugiau vingrybių ir kartais sakiniai apsunksta, nebeplaukia taip sklandžiai pro akis kaip pirmose dalyse. Bet nesigąsdinkit, kankintis nereikės, parašyta vis tiek puikiai.
Nors pati knyga kiek kitokia nei pirmosios, bet puikiausiai pratęsia seriją, kuri, tikiuosi, bus bent jau kvadrologija.
November 29, 2021
Co tom to lepiej?
Po pierwszym byłem trochę (za) krytyczny, drugi już mnie uwiódł, trzeci wciągnął całkiem. A co dziwne, trzeci tom to nowy tłumacz! Czyta się świetnie. I wcale nie przeszkadzają te narracyjne skoki o całe dekady, to wszystko jednak bardzo spójnie autorka łączy.
Rzeczpospolita Obojga Narodów cieszy się już ostatnimi latami chwały i wielkości, powieść kończy się gdy na jej tronie zasiada Stanisław August.
Tę tkaninę, którą zaczynają pospołu z magnaterią pruć panowie bracia, za lada moment rozniosą na strzępy jej sąsiedzi.
3/4 książki to niemal jak galop z Wilna do Nieświeża! Znakomite. Na zakończenie jakby tchu zabrakło.
Ale i tak zacieram ręce na tom czwarty!
Po pierwszym byłem trochę (za) krytyczny, drugi już mnie uwiódł, trzeci wciągnął całkiem. A co dziwne, trzeci tom to nowy tłumacz! Czyta się świetnie. I wcale nie przeszkadzają te narracyjne skoki o całe dekady, to wszystko jednak bardzo spójnie autorka łączy.
Rzeczpospolita Obojga Narodów cieszy się już ostatnimi latami chwały i wielkości, powieść kończy się gdy na jej tronie zasiada Stanisław August.
Tę tkaninę, którą zaczynają pospołu z magnaterią pruć panowie bracia, za lada moment rozniosą na strzępy jej sąsiedzi.
3/4 książki to niemal jak galop z Wilna do Nieświeża! Znakomite. Na zakończenie jakby tchu zabrakło.
Ale i tak zacieram ręce na tom czwarty!
Displaying 1 - 30 of 110 reviews