Mano pirmoji savižudybė

by Jerzy Pilch, Vyturys Jarutis (Translator)

Lenkų prozos meistro Jerzy Pilcho apsakymų romanas „Mano pirmoji savižudybė“ (Moje pierwsze samobójstwo, 2006) kritikų laikomas brandžiausiu jo kūriniu, o pats autorius dažnai lyginamas su tokiais Vidurio Europos literatūros milžinais kaip Witoldas Gombrowiczius, Milanas Kundera ir Bohumilas Hrabalas.

Dešimt graudžiai lyriškų, elegantiškų ir iki ašarų juokingų istorijų J. Pilchas rafinuotai pažymi būtį įprasminančiais netekties ženklais. Vaikystę lydi mintys apie savižudybę, meilė gražiausiai pasaulio moteriai iškart nutrūksta, o močiutę primena tik jos vyro laidotuvės.

Pagrindinį knygos herojų, penkiasdešimtmetį rašytoją Piotrą, nuolat persekioja ne tik praradimai, bet ir „liuteroniškos“ šmėklos – Silezijos krašto tradicijų, papročių, pasaulėvokos ir pasaulėjautos atšvaitai. Priklausomybė nuo jų dažnai būna lemtinga ir tragiška.

Genres: Fiction, Polish Literature, Poland, Novels, Short Stories

304 pages, Paperback

First published January 1, 2006

About the author

Jerzy Pilch was a Polish writer, columnist, and journalist.

Critics have compared Pilch's style to Witold Gombrowicz, Milan Kundera, or Bohumil Hrabal.

Reviews

[Karolina]

Pagalvojau, kad nevertinsiu šio apsakymų romano. Vienuose tekstuose radau labai taiklių minčių, kituose kažkokios diediškos sapalionės, ypač ten, kur išreiškiamas požiūris į moteris. Nu net koja trypiau, kaip autorių prismaugt norėjau. Pvz., apsakymas"Mano kraštiečio rankraščiai". Nuo pat pradžios gruboka, ciniška, net, drįsčiau sakyt, mizoginiška veikėjo pozicija . Ir nežinau kodėl, bet kai Bukowskis kažką tokio rašo, man praeina, o čia ne. Gal dėl to, kad Bukowskio pag. veikėjas nesako: aš Rašytojas, kitaip nei Pilcho.
Tačiau ne viskas strigo. Labai patiko, kaip autorius geba įvardinti savo mintis tam tikrose situacijose. Pvz., ką reiškia jaustis vienam ("Meilės vaidalo" pradžioje ir skyriuje apie "Sustingusį sėdintį siluetą"), apie šeimos gyvenimą, kai užuolaidos yra užtrauktos (Mano pirmoji savižudybė"). Ir tai, kad žmogus yra paprasčiausiai karkvabalis. :) O dar bobulės Pechovos istorija. Tokia skaudi, bet gyvenimiška.
Daug kur rašo, kad jo stilius labai primena Witoldą Gombrowiczių, bet kol kas skaičiau tik jo autobiografinius užrašus, reiktų labiau su jo kūryba susipažint, nes tikrai įdomu, kur tie jų sąlyčio taškai.

[Sunny · Rating 2 out of 5]

Jerzy Pilch is either incredibly brilliant or incredibly disturbed. I'm leaning towards brilliant. Although I've rated it only two stars based on my personal reaction, I believe this will rate four or five stars in the hands of the right reader - probably a male.

Ten chapters in the book, each telling a different snippet of the man's life story. Which man? The author or the character? It's not clear, which is certainly a mark in favor of his storytelling ability. It took four or five chapters before I noticed that the main character's air rifle was a recurring theme, so I was able to link the stories as part of a larger whole. But, was this some sort of autobiography? The main character is a writer...

Sadly, I just don't think I'm the target market for this book. It so vividly portrays the inner workings of the male psyche, that I'm incapable of connecting. Is it because I'm a female and therefore disturbed, offended, confused? Is it because there's a cultural gap at play, and certain behaviors or attitudes (sex, smoking, sex, violence, sex) are more accepted in Poland than in America? No, I really do think it IS because I'm a female and I'm just not interested in getting THAT DEEP into the male psyche.

While there aren't any detailed, descriptive scenes - sex is a recurring thought for our main character. More accurately, the conquest or challenge of successfully obtaining these interludes are a constant thought. (This is MAN's prose at it's finest!)

I learned about First Position. Not in the ballet sense - in the sense of WHERE do you make your first move so that there can be a second position without interupting the flow of things so she doesn't change her mind. I learned about some interesting Lutheran/Polish customs, such as having the curtains drawn each morning to indicate nobody has died. There were even some parts that made me snicker - such as the use of phrases such as "wheelchair velocity" and "hallucinogenic panic".

I have to assume here that the translator did an amazing job. I say this because the story did not seem to be stilted or meaningless, as works translated from another language can sometimes be. The writing was smooth, and it was clear that if a word couldn't or shouldn't be translated, then Frick simply left the original word in the text and allowed the reader to intuit the meaning from context. Brilliant.

While I didn't get a lot out of it, one part in particular will stick with me anytime the author or book is mentioned. Page 126 - utterly disturbing. "And so, I produce the rusty spoke from my breast pocket, and poof! in her neck, and poof! - just in case - in the liver, and the seemingly not bad student of archeology is no more. Poof! in the aorta and poof! in the artery, and no more - the tramp from Kotlarski Roundabout is no more. Poof! in the ear and poof! in the eye, and no more - The Most Beautiful Woman in the World is no more. Poof! in the spleen and poof! in the pancreas, and alcoholic auntie is no more. Poof! in the snout and poof! in the noodle, and Father, Mother, and the neighbor lady are no more. Poof! in the belly and poof! in the jelly and The Greatest Love of My Life is no more. Poof! in the broom and poof! in the womb, and Viola Caracas is no more. Poof. Poof. Poof.

To the ladies: I know, right?!?!?

Oh, and to satisfy the FTC, I should also say that I received this book for free through Goodreads First Reads.

[Ugnė · Rating 3 out of 5]

Kažkada dėmesį patraukė dėl pavadinimo ir apie turinį nelabai ką žinojau. Nesu tikra, ar būčiau skaičiusi, jei būčiau žinojusi, nes dalis istorijų pasakojama vienišo vidutinio amžiaus vyro apie vienišo vidutinio amžiaus vyro gyvenimą, vykstantį benužiūrinėjant moteris, kas man yra mažai įdomu. Tačiau tos istorijos, kuriose pasakotojas prisimena savo vaikystę ar paauglystę bei dalinasi šeimos ir giminės nutikimais bei vis išlendantis liuteronų patraukimas per dantį prajuokindavo ir buvo vertos skaitymo.

[Agata · Rating 4 out of 5]

Moje pierwsze spotkanie z Pilchem niekoniecznie było samobójstwem, nazwałabym je raczej literacką ucztą. Opowiadania zawarte w tym zbiorze (niektóre lepsze, niektóre gorsze) są perfekcyjnie przegadane, pełne ironii, sarkazmu, dygresji i dosadnego języka. Dzięki Pilchowi odkryłam, jakich słów użyć, by mówić o rzeczach, o których wcześniej nie umiałam mówić.
PS. Jestem fanką babki Pechowej.

[Aleksandra Jagielska · Rating 4 out of 5]

4,5
„Moje pierwsze samobójstwo” to zbiór opowiadań Jerzego Pilcha, w którym autor prezentuje swoje literackie mistrzostwo, balansując na granicy między głęboką refleksją a ironiczno-sarkastycznym spojrzeniem na rzeczywistość. Pilch bawi się formą, językiem i narracją, dając czytelnikom niepowtarzalną przyjemność z lektury – pełną humoru, anegdot i nietuzinkowych przemyśleń.
Styl Pilcha to jego znak rozpoznawczy – prosty, dosadny, ociekający cynizmem i autoironią, ale skrywający pod warstwą ironii subtelną, często głęboko skomplikowaną emocjonalnie wrażliwość. Opowiadania te przeplatają refleksje filozoficzne z niemal pijackim bełkotem, który nadaje całości wyjątkowy rytm i dynamikę. Pilch jest autorem, który nie stroni od dosadnych słów i kontrowersyjnych tematów, ale zawsze robi to w sposób, który angażuje czytelnika i zmusza do refleksji. W swoich opowiadaniach Pilch porusza tematy, które leżą na styku fizyczności i metafizyki – jego bohaterowie to postacie, które, choć zanurzone w codziennych zmaganiach z życiem, wciąż poszukują czegoś więcej, głębszego sensu. Nieustannie rozpięci między cielesną realnością a metafizycznymi tęsknotami, postacie te, choć wyraziste i pełnokrwiste, pozostawiają pewne niedopowiedzenia, które pozwalają czytelnikowi samodzielnie snuć dalsze rozważania.
Często zauważa się w prozie Pilcha pewien rodzaj nostalgii, niepokoju i tęsknoty za przeszłością, której powrotu bohaterowie są świadomi, że nie doczekają. To rozdarcie między przeszłością a teraźniejszością, między pragnieniem czegoś a niemożliwością jego osiągnięcia, przebija przez każde z opowiadań, nadając im melancholijny ton.
„Moje pierwsze samobójstwo” to doskonały zbiór opowiadań, w którym Pilch udowadnia, że jest jednym z ciekawszych polskich stylistów współczesnej prozy. Wciągająca narracja, ironiczny humor i błyskotliwe refleksje na temat ludzkiej natury sprawiają, że książka ta jest prawdziwą literacką ucztą. Polecam zarówno dla fanów Pilcha, jak i dla tych, którzy dopiero rozpoczynają swoją przygodę z jego twórczością, choć może to być dość mocno subiektywne... No i moje serce ubolewa nad faktem, jak opowiadanie jest opowiadaniu nierówne...

[echo · Rating 2 out of 5]

opowiadania formalnie fajne, rozlane, meandrujące, oparte na skojarzeniach, kolażu wspomnień — ale treściowo prostacko mizoginistyczne (oczywiście traktowanie kobiet jak bydła, zarówno w pochwałach jak i wyrzutach, Pilch ubrał w dużo ładnych słów, ale przebija się przez nie głęboki brak autorefleksji przy równoczesnym pozornym obnażeniu; narrator wydaje się nieświadomy różnych rejestrów języka, których używa do opisywania obiektów, przedmiotów seksualnego zainteresowania, i tych, których używa do opisywania ludzi, do których czuje sympatię ogólniejszą — każda interakcja z kobietą sprowadza się do myśli typu: ale miała fajne cyce; i po chwili nuży, nawet jeśli na początku wypadało to śmiesznie (śmiesznie, a nie zabawnie), co mogłoby stanowić ciekawy element fabuły, gdyby Pilch takie postawy ciekawie stematyzował (i nie mówię nawet o umoralnianiu), a nie reprodukował z bezmyślnością samca, który przecież nic nie poradzi na swoje instynkty, więc po co próbować

[Iga · Rating 4 out of 5]

Zbiór opowiadań bez dwóch zdań wciągający, styl Pilcha jest nie do podrobienia - niebanalny, ociekający cynizmem w stosunku do zarówno świata i ludzi naokoło, ale również do samego siebie. Czytając tę książkę miałam wrażenie - niekiedy bardzo płynnego, a innym razem gwałtownego i niespodziewanego - przenoszenia się z wybitnie filozoficznych rozmyślań Pilcha do niemal pijackiego bełkotu, ale w mojej opinii to właśnie tworzy swój własny, niepowtarzany klimat każdego opowiadania.

[Jakub Brudny · Rating 3 out of 5]

pokazać Pilcha nastolatkom z tiktoka to jak pokazać wiktoriańskiemu dziecku Shrek Rave

[matilda haze · Rating 2 out of 5]

tušti vakarai, kuriais teoriškai gali nutikti bet kas, o niekada nieko nenutinka, yra nepakeliami

[Ola · Rating 2 out of 5]

moje i twoje jurek

[yamasavva · Rating 4 out of 5]

"Jedno po drugim pomarli ze zgryzoty, czyli śmiercią naturalną".

4,5/5

a jak któregoś dnia zapomnę o mizoginii, to może zmienię na 5

[Wiktoria Wiśniewska · Rating 4 out of 5]

4.5 nawet, bo świetnie się to czytało!

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 4 out of 5]

Šįkart pasirinkimą ką toliau skaitysiu lėmė liūdnos aplinkybės: RIP Jerzy Pilch 1952-08-10 – 2020-05-29.

Ne vienus metus namų bibliotekoje kažkur kamputyje glaudėsi lenkų rašytojo J. Pilch apsakymų romanas „Mano pirmoji savižudybė“ (iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis). Nors pavadinimas labai intrigavo, vis nerasdavau jam laiko, nes kaskart dėmesį pasiglemždavo kiti skaitiniai, paviliodavo kiti toliai ir viršeliai. Bet taukšt, rašytojo nebėra ir pasijutau taip, kaip yra rašęs P. Claudel romane „Pilkosios sielos“: „Tačiau vis pagalvodavau, kad dar spėsiu: ��ia ir yra didžiausia žmonių kvailybė, įsivaizduojam, kad dar turėsim laiko, galėsim ką sumanę padaryti rytoj, po trijų dienų, kitais metais, už poros valandų. Tačiau mirtis kerta neklaususi. Apsižiūri, kad jau eini paskui karstą – ne pats geriausias metas pokalbiui.“

Bet geriau vėliau negu niekad. Taigi imu į rankas J. Pilch dešimt apsakymų, sudėtų į rinkinį „Mano pirmoji savižudybė" ir.... nuo pirmų pastraipų įsitikinu, koks tai literatūrinis delikatesas. Visomis keturiomis pritariu viso pasaulio kritikams, tituluojantiems J. Pilch prozos meistru ir lyginantiems jį su tokiais literatūros grandais kaip W. Gombrowiczius, M. Kundera, B. Hrabalas, O. Pavelas.

J. Pilch humoro jausmas (dažniausiai autoironija) ir netikėti siužetiniai vingiai, tragikomiškų situacijų vaizdavimas, lyriškų ir melancholiškų istorijų, kuriose gausu autobiografinių detalių, atskleidimas mane taip sužavėjo, kad stojuosi į pirmąsias J. Pilch gerbėjų gretas.

Nors knygos pasirinkimo aplinkybės liūdnos, bet skaitau ir kvatojuosi balsu. O tai man itin retai nutinka. Kur ten išlaikysi rimtą fizionomiją, kai, pavyzdžiui, apsakyme „Mano pirmoji savižudybė“ tėvų „karo“ scena pavaizduota taip išraiškingai ir įtikinamai, kad net pati jaučiau veidu slenkančius troškintus kopūstus. Gal skamba ir absurdiškai, bet jei skaitysite J. Pilch kūrybą, netruksite įsitikinti, kad jūsų rankose tikro teksto virtuozo kūryba.

Beje, lietuviškai yra išverstos dar dvi J. Pilch knygos „Kiti malonumai“ ir „Stiprusis angelas“.

#bitėsrekomenduoja #jerzypilch #manopirmojisavižudybė

[Brandon Prak · Rating 4 out of 5]

My First Suicide tells the story of Jerzy Pilch, a lonely meat shop worker who is near his breaking point. The book is set in New York during the late 1800's, when he barely just began his journey for love. Hoping to end his loneliness and find love, Jerzy Pilch must search for the right women that would satisfy his interests. Jerzy Pilch does everything he could to find the right girl searching far and wide, going on random blind dates, and even asking random women he thought were right. The book is mainly the explanation of how cruel or hard finding true love can be which can also drive some people crazy or to their breaking point.

The most memorable moment in the book so far was when Jerzy Pilch finds a beautiful blond girl at the meat shop he works at. He came up to her barely being able to speak, stuttering, making what he was trying to say unclear. She left the shop and he wasn't able to get her name so his search for the new blond girl has begun.

Ultimately the story of Jerzy Pilch's journey to find true love is a story of his adventure searching far and wide, going through many difficult challenges, and being pushed to his breaking point. It all adds up to a tale of the difficulties of love and the madness it may cause, an example for all people which loneliness may overcome and drive them crazy unless they do something about it and look for love. My First Suicide tells that story very well, showing us how love can either change a persons life for the good or drive them to madness, pushing them to their limits, maybe ending it.

I would recommend this book to those who love romantic books or have had hard thoughts. It stowed that just because you've lost a loved one, have been alone for a long time, or haven't found the one that you must keep your head up. Instead of giving up because it feels like the end of the world, keep searching because love can find a way. Never give up and keep your head held up high because maybe one day love will find you.

[EpidermaS · Rating 3 out of 5]

A mnie się wydaje, że ironia, którą wszyscy w tej książce widzą, że ten cały dystans, to niezła przykrywka jest. Pan się grodzi, Panie autorze. Pan się osłania. Pan się w tym całym pancerzyku sarkazmu chowa przed czymś, czego zidentyfikować nie jestem w stanie.

Jest w Pilchu jakiś niepokój, jakieś rozedrganie, jakaś tęsknota za tym, co już było, a jednocześnie pogodzenie z faktem, że nigdy nie powróci. Narrator we wszystkich chyba opowiadaniach CZEGOŚ poszukuje, ale ciężko jednoznacznie zdefiniować, czym tajemnicze TO jest. Bijący z książki brak poczucia bezpieczeństwa i jakiejkolwiek stabilizacji stopniowo wypełnia umysł czytelnika i wnika mu pod skórę, by już po chwili schować się za potężną dawką sentymentu i rozrzewnienia. Do teraz nie wiem, czy przypadkiem nie nadinterpretuję. Co z tego? Jestem czytelnikiem, a – jako czytelnik – mam prawo odczuwać książkę na wszelkie możliwe sposoby. Czytając „Moje pierwsze samobójstwo…” miałam wrażenie, że wracam do lektury „Sklepów cynamonowych” Schulza (tylko mniej onirycznych, a bardziej realnych i erotycznych). Nie wiem, czy to plus, czy minus – po prostu tak było. Świadczy to o jednej, dość istotnej rzeczy – nie można powiedzieć o stylu Pilcha, że jest nijaki. Dość przyjemnie czytało się teksty utrzymane w tej niecodziennej i mało już chyba popularnej konwencji. I te błyskotliwe komentarze w przypisach – miód. Jeśli jednak ktoś oczekuje po zbiorze opowiadań nagłych zwrotów akcji, srogo się zawiedzie. Fabuła, owszem, jest – toczy się powoli i delikatnie. Zamiast miażdżących zmysły wybuchów i wielkich tajemnic, mamy wspomnienia. Czyje? Autora i nie-autora. I nigdy nie wiadomo, gdzie prawdziwy Pilch się kończy, a gdzie fikcyjny Pilch się zaczyna.

[Marek Pawlowski · Rating 4 out of 5]

Jest to moja pierwsza styczność z Pilchem i jestem mile zaskoczony. Niektórzy krytycy porównują jego styl do Hrabala i muszę przyznać, ze wyczuwa się pewne podobieństwo, choć Pilch w tym zestawieniu jest bardziej wulgarny. Prosty, dosadny język ociekający sarkazmem i cynizmem w stosunku do siebie, jako narratora i całego świata wokół daje mieszankę wielu błyskotliwych przemyśleń. Pilch z tego, co widzę ma pewną dziwną tendencje do nazw własnych, które często wręcz rytmicznie wybijane są co jakiś czas w całym ciągu powieści: „najpiękniejsza kobieta na świecie”, „początkująca piosenkarka”; używa ich jak uderzeń basu, aby utrzymać w powieści rytmikę i tempo. Jeśli chodzi o sam zbiór, to najbardziej moją uwagę zwróciły powiadania takie jak „Najpiękniejsza kobieta świata”, głownie za „rytmikę” tej opowieści, „Moje pierwsze samobójstwo” jako rewelacyjny absurd rodzinny (bardzo Hrabalowski), „Wszystkie historie” jako pewna reminiscencja relacji damsko- męskich w PRLu. Zresztą cały zbiór jest wart uwagi. Na pewno sięgnę po więcej książek Pilcha - widocznie przemawia do mnie wulgarne i cyniczne podejście do świata z głęboko schowaną gdzieś pomiędzy wersami wrażliwością.

[Karin · Rating 3 out of 5]

DAMN IT, GOODREADS. YOU DONE ATE MY REVIEW.

I'll just repeat, in much condensed form: see Sunny -- she said it first and best -- and I'm pretty sure there are two occurrences of the discrete/discreet homophone error, which makes me want to write a letter to David Frick and see if he has some kind of literary Polish justification for it, as I am trying to give him the benefit of the doubt here (and it really just happens to be a bugaboo of mine).

Otherwise, very different from what I remember of His Current Woman, and generally worth it but also très difficile: TAKE BREAKS and don't feel bad about doing so :)

[Nienke · Rating 2 out of 5]

What a relief, I have finished this book.

Whereas I think Pilch can write, there are original metaphors in this book, sharp observations of character, society and customs, the book had nothing of the “readable style” claimed on the back.

This book was a struggle on several levels.

- There was no story line of significance, hundreds of pages of stream of consciousness are loaded upon the reader in a layout that makes the text even harder to read.
- The overuse of repetition as a style figure becomes quickly irritating.
- On top of that the characters are consistently sexist.

At least it’s finished now, time for something more entertaining.

[Nora · Rating 4 out of 5]

It's a collection but all linked. Not exactly stories either. More like recounting in a stream of consciousness. a brilliantly dry sense of humour shines through. Who would think Lutherism was so funny

[Agnieszka Czoska · Rating 5 out of 5]

"Krytyka życia nie musi być pochwałą śmierci. Ale obrona życia musi być pochwałą rozpaczy." ("Rękopisy człowieka z moich stron")

Realizm magiczny, czasem odchudzony ironią, ale raczej dogłębny. Stąd wzięło się wiele demonów...

[Przemysław Skoczyński · Rating 4 out of 5]

Pilch jest, był i będzie stylistą. Najmniej znaczącą i najbardziej żałosną postać czy zdarzenie potrafi uwznioślić do granic śmieszności i jest to fantastyczne. To jest - jak zwykle - przyjemność czytania sama w sobie. Dla estetów.

[Vincent · Rating 3 out of 5]

At times brilliant but also frustrating, Pilch remains an interesting writer though not every moment of this one added up to much. Still liked it, but I found myself wondering why.

[Zuzx G · Rating 2 out of 5]

Tytułowe opowiadanie to majstersztyk.

[Ilona Gałęska · Rating 5 out of 5]

Beloved one.

[karolinakvla · Rating 4 out of 5]

Podobała mi się, trafił do mnie sarkastyczny humor i ironia występująca w tych opowiadaniach. Moim ulubionym zdecydowanie jest opowiadanie tytułowe! 👏

[Jakub Rybski · Rating 3 out of 5]

Opowiadania bardzo nierówne. Niektóre bardzo dobre, a inne mocno przeciętne.

[Aisidora Kriauzaitė · Rating 5 out of 5]

Perskaičius knygą, kilo daug minčių. Kaip ir pačioje knygoje – daugybė fragmentų, kuriuos sujungti į visumą reiks nemažai pastangų. Ši knyga mane sužavėjo. Panašus jausmas buvo apėmęs skaitant Antano Škėmos Baltą drobulę. Ir čia autorius nevengia minčių srauto, filosofinių apmastymų, ironijos. Visa tai pagyvina kūrinį, tačiau kartu jį padaro sudėtingesnį. Gal ne tiek pats tekstas sudėtingas, kiek temos, kurios yra gvildenamos. Iš devynių apsakymų nusprendžiau rašyti apie keturis. Galbūt dėl tingumo, o gal todėl, kad kitos istorijos man mažiau surezonavo ar jos buvo paskubomis užbaigtos skaityti, nespėta įsigilinti, suprasti, įprąsminti.
Iš pirmo žvilgsnio pirmasis apsakymas gali pasirodyti paviršutiniškas, lėkštas – nelaiminga meilė, „gražiausia pasaulio moteris“. Tačiau sugrįžus prie pasakojimo dar ir dar kartą, ima kirbėti klausimas: ar ji tikrai buvo ta gražiausia moteris, ar tai tik vyro, knygos veikėjo, projekcija? Tuomet pradedu svarstyti, ką tas prisiminimas reiškia. Ir ką mes, žmonės, iš tikrųjų prisimename – tai, kas buvo, ar tai, ką norime matyti? O gal vieną ir kitą? O gal kai kurie prisiminimai, net jei jie netikslūs padeda suprasti jausmą, kurį jaučiame dabar?
Antrajame apsakyme veikėjas prisimena savo vaikystę ir labai stiprų norą išeiti iš gyvenimo. Nors žodis „nusižudyti“ čia būtų tikslus, man jis šioje vietoje atrodo pernelyg tiesmukas – gal net per sunkus tam vaikiškam vidiniam pasauliui, kurį autorius aprašo. Šis pasakojimas pilnas vaiko prisiminimų, leidžiančių skaitytojui pamatyti šeimą vaiko akimis. Berniukas negali dalintis savo emocijomis – šeimoje nėra tam vietos. Visi klausimai, kuriuos jis kelia, pasirodo netinkami, o abejonės laikomos nuodėme. Apsakyme berniukas tarsi papasakoja visą savo dieną – lyg ji būtų paskutinė. Ir nereikia būti Šerloku Holmsu, kad suprastum: berniukas jaučiasi vienišas. Jam atrodo, kad tik savižudybė galėtų priversti tėvus jį pastebėti, gal net pasijusti kaltais dėl to, ko nedavė, nors galbūt turėjo duoti. Vaikas kelia klausimus, kurių, jo aplinkoje, negalima kelti. Galbūt neatsitiktinai būtent šis apsakymas pavadintas taip pat, kaip ir visa knyga. Gal čia ir yra pradžia – ta vieta, kurioje imi kvestionuoti tai, kas iki tol atrodė kaip nekvestionuojama tiesa. Gal čia imi jausti tai ko nejautei anksčiau. O gal aš tiesiog bandau suteikti prasmę dalykams, kuriems iš tiesų jokios prasmės nėra.
Trečiasis apsakymas labai fragmentiškas – sunku viską sujungti į vieną visumą. Mintyse vis sugrįžtu prie pasakojimo apie veikėjo prisipažinimą per šeimos balių: netinkama vieta, netinkamas laikas, įskaudinti tėvai, šokiruoti artimieji. Tiesmukiškumas išmuša iš vėžių visus, o draugė net abejoja, ar visa tai iš tikrųjų galėjo nutikti – juk tuo metu aš dar net nebuvau gimusi. Kyla konfliktas, vieni išeina, kiti nusigeria. Vakarėlio pabaiga tikriausiai neplanuota. Tikriausiai šis pasakojimas atspindi ir mūsų žmogišką patirtį – paslaptys ir istorijos, kurios metų metus ramiai guli po devyniais užraktais, kartais šauna į paviršių visai ne laiku, tarsi velnias trauktų už liežuvio. Kam? Iš pažiūros – sugadintas balius, besibaigiantis areštine ir ligonine. Bet būtent ši istorija, kuri vertybine prasme yra teisinga, žmogus ilgai melavęs sau, kitam sako tiesą: ji sugriauna daug, bet kartu tampa tuo, kas žmones jungia ilgiems metams. Gal ne taip, kaip norėtųsi, bet vis dėlto sujungia. Gal kai kurios istorijos turi būti papasakotos – gal jos prasmingos ne tik tam, kuris jas pasakoja, bet ir tiems, kurie klauso. Galbūt jos padeda kurti ryšį tarp žmonių, net jei jų papasakojimas skaudina.
Praleisiu du autoriaus aprašytus apsakymus – manau, jie svarbūs ir tikrai verčia susimąstyti, bet šiandien kiti dalykai man atrodo svarbesni ar tiesiog jiems suteikiu didesnę prasmę. Todėl keliauju prie šeštojo apsakymo. Nors šiame apsakyme galime įžvelgti ir kitą prasmę – kad stebuklingas pasaulis, kurį kažkada mačiau, sudužo – man norisi į tai pažvelgti iš kitos perspektyvos. Veikėjas pasakoja apie vaikystės draugą, kuris tarsi turi ypatingą dovaną – jį lanko „radinių dvasia“. Jis vis kažką netikėtai randa. Veikėjui taip nesiseka, bet kai jam labiausiai reikėjo, ,,radinių dvasia” aplanko ir jį – jis randa tai, ko tuo metu labiausiai reikia, tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Šioje vietoje susimąsčiau, kad tokio radinio kartais reikia ne tik vaikams. Nes kai žmogus randa kažką, kas jį paliečia, tai tampa ženklu, kad jis yra matomas ir mylimas. Nesvarbu, ar tai padaro artimas žmogus, ar gyvenimo aplinkybės, ar ta pati paslaptinga radinių dvasia.
Tikriausiai šiuos pamąstymus čia ir baigsiu – nors jų tikrai dar daug: nepasakytų, nutylėtų, neišbaigtų. Gal net šiek tiek persistengiau, išėjau į lankas – žibuoklių prisiskinti. Ši knyga man davė daug. Ir, matyt, yra tiesos tuose žodžiuose, kad kartais mažas išorinis impulsas gali sukelti didelį vidinį efektą. Ši knyga palietė mano pasaulį, jį šiek tiek sudrebino. Tikiuosi, kad ji palies ir jūsų pasaulį. Galbūt joje rasite tai, ko aš nepastebėjau. Sėkmės!

[Eglė Mineikaitė · Rating 5 out of 5]

saldainis, kurį išpakavus norisi kuo greičiau suvalgyti. Šmaikščiai, rimtai, filosofiškai bei ironiškai piešiamios asmeninio gyvenimo bei aplinkos istorijos. laisvas žodžių žaismas, neįpareigojantis rašymo stilius stipriai įtraukia į pirmo asmens emocinį lygmenį, jo pasaulėvaizdį bei komiškas gyvenimo situacijas..

-Vyrai, ko nors ieškote? Gal ką pametėt?
- Nepametėm, bet ieškom.
-Įdomu..Ir ko gi? Ką tokio norite surasti?
-Neišeina pasakyti garsiai.
-Jei neišeina pasakyti garsiai, tai neišeina pasakyti visai.
-Jei išeina pasakyti tyliai, tai nesakysime garsiai.
-Kaip norit, arba garsiai, arba niekaip.
-Gerai. Tuomet pasakysime ko ieškom.
-Bet mum jau nerūpi. Mums visai vis tiek, ko ieškote. Ieškokite ir rasite. Į sveikatą.
-Belskite, ir jums bus atidaryta.
-Tik pažiūrėkit, kuris čia toks tikintis?
-Visi mes tikintys.
-Merginos! Piligrimai po langais!
-Nesityčiok, sese, iš mūsų tikėjimo. Tarpe mūsų yra toks vienas, kuris pašaukimą jaučia.
-Merginos! Piligrimai po langais! Su kunigu!
-Seserys! Priimkite išvargintus maldininkus po savo stogu.
-Šiandien negalim, nes jau vieni piligrimai jau pas mus nakvoja. Bet pamėginkite ryt. Belskite, ir bus atidaryta. Bet ne iš pirmo karto.

[Agnieszka Małgorzata · Rating 2 out of 5]

Beyond a rather literary language, this is a mediocre piece of misogynistic crap disguised as a collection of short stories. A great disappointment after a truly brilliant “The Mighty Angel”. There is one stellar short story, however: “A Corpse with Folded Wings”. If you have this book, do yourself a favor and read only this one.

[Laima Vaigė · Rating 2 out of 5]

Jau tas pagrindinis apsakymų romano veikėjas... toks jau "beaistris, neapsišvietęs, skaistybėje gyvenantis bernelis"(p.272), paistantis, kaip visos mergos jo, ir... kaip jis jas šaudytų. Knygą pirkau už 0,50 EUR centų. Gal čia ir sarkazmas, ir gerai sukaltas incelo paveikslas - bet niekur nedekonstruotas.