Po paskutinio Airijos tituluoto riterio mirties, visas turtas atitenka trims jo dukterims – Otei, Pipai ir Vilou. Įspūdingiausia jo dalį, pilį, paveldi jauniausioji Vilou, trejus metus nemačiusi savo šeimos. Vilou, dideliam motinos ir seserų nusivylimui, ryžtasi parduoti Lornų pilį, nenorėdama turėti nieko bendro su praeitimi. Potencialus pirkėjas Konoras Šėjus, prieš parduodant pilį, įtikina joje surengti prašmatnų vakarėlį, kurio metu daugybę metų saugotos šeimos paslaptys iškyla į paviršių...
Karen Swan – bene žymiausia ir populiariausia Kalėdinių knygų rašytoja, kurios romanai (ne tik apie Kalėdas) išversti į daugelį pasaulio kalbų ir yra pamėgti plačios skaitytojų auditorijos. Vis dėlto nestinga ir nuomonių, kad autorės Kalėdų tema rašomos knygos neatitinka šventinių standartų – siužetuose yra nagrinėjamos žmonių gyvenimo ir tarpusavio santykių problemos, o Kalėdinės eglutės, blizgančios girliandos bei margaspalvės lemputės atsiduria tik antrame, o gal net trečiame plane, kuriant romano aplinkos foną. Su pastarosiomis nuomonėmis neįmanoma nesutikti, kadangi jos visiškai teisingos, o „Kalėdų vakarėlis“ nėra viso to išimtis – prabangus Kalėdinis pasibuvimas ir šventinė atmosfera Lorno pilyje yra tik įvadas į šiek tiek rimtesnius ir analizės pareikalaujančius epizodus, skatinančius susimąstyti: gal išties gruodžio mėnesis yra toks ypatingas, kad įvyksta tikrų tikriausi stebuklai?
Kad ir kaip norėtume tikėti, stebuklai patys, savaime, vargu, ar įvyksta – jų realizavime svarbi rolė atitenka žmonėms, galintiems ir net turintiems juos kurti. Lygiai taip pat yra ir su santykiais, šiame kūrinyje atsiduriantiems dėmesio centre, kuriems Kalėdų laikotarpiu buvo paliktos dvi galimybės: galutinai nutrūkti arba išsklaidyti susikaupusią nuoskaudą ir žvelgti tik į priekį. Patyrus išdavystę ar likus įskaudintam, dažnai sunku prisiminti tokio pobūdžio įvykius, tuo labiau į juos atsigręžti, grįžti į tą vietą, kur buvo sudaužyta širdis. Tačiau juk iš tiesų tai – geriausios gyvenimiškos patirtys, padedančios suprasti ne tik kitus, bet ir save patį. Mano nuomone, Vilou suvokė tai tik istorijos pabaigoje, bet būtent savęs pažinimo kelionė, esanti kūrinio siužete, jai ir atvėrė akis, kurios viską matė ir interpretavo anksčiau ne taip, kaip derėjo.
Knygos anotacija tarsi byloja, kad daugiausia dėmesio bus skiriama jaunėlei Vilou ir jos sprendimui po kelerių metų sugrįžti į tėviškę, o vėliau – parduoti Lorno pilį, taip pat galimiems sunkumams, ieškant pirkėjo, tačiau iš tiesų ir kitos dvi seserys nėra paliekamos kūrinio paraštėse, jų istorijos – lyg trūkstamos dėlionės dalys, padedančios suprasti – kas, kur ir kodėl. Seserys viena nuo kitos skiriasi ne tik fiziologiniu amžiumi, bet ir charakteriu, gyvenimo būdu, įsitikinimais, o tai, žinoma, sukuria terpę nesutarimams, ginčams ar net ryšio nepalaikymui – visai taip, kaip ir realiame gyvenime. Otė – menininkė, dirbanti slidinėjimo trasose ir naiviai tikinti, kad vyras, kurį moteris besąlygiškai myli, vieną dieną pagaliau išdrįs žengti ryžtingą žingsnį. Bet tarsi Kalėdinis stebuklas jos gyvenime pasirodęs nepažįstamasis atverčia kortas, kurios paskatina moterį susimąstyti – ar jos viltys pagrįstos? Pipa – tikra nutrūktgalvė, dievinanti žirgus, bet nepajėgianti atvirai pripažinti savo jausmų, bėganti nuo pastarųjų. Bet galbūt likimo užuominos apie gyvenimo trapumą pakeis jos mąstymą? Na, o Vilou – šeimoje jaučiasi „balta varna“, tikrąją to žodžio prasme, ir negali atleisti mamai už poelgį, padarytą prieš kelis dešimtmečius. Bet gal Kalėdos ir jautrus laiškas padės suprasti, kad stereotipus mes dažnai susigalvojame ir mintyse susikuriame patys?
Kūrinyje aptartos temos vertos dėmesio, kadangi į panašių dilemų verpetus gali patekti bet kuris iš mūsų. Galbūt todėl nebestebina, kad idėjų istorijai K. Swan sėmėsi iš tikrų žmonių, jų patirčių. Net ir paskutinis tituluotas Airijos riteris nėra tik fantazijos vaisius. Anaiptol nėra taip, kad knyga neturi trūkumų ar su logika prasilenkiančių epizodų. Momentais skaitant susidarė įspūdis, kad kai kurios vietos pernelyg ištemptos, pasakojami pertekliniai ir nereikalingi, kūriniui nieko naujo nepriduodantys, dalykai. Kita vertus, galbūt tuo siekta sukurti jaukesnę atmosferą, įsigilinti į švenčių esmę, į kurią skubėjimas tikrai nėra įskaitomas? Tai antroji knyga, skaityta iš gausaus būrio, kurį yra parašiusi K. Swan. Prieš kelerius metus perskaitytas kūrinys „Kalėdų šviesos“ man tikrai paliko mažesnį įspūdį nei „Kalėdų vakarėlis“. Nors temos, kurios aptartos pirmojoje, ne ką mažiau svarbios nūdienoje, tačiau istorijos išplėtojamas ir siužetas artimesnis man pačiai buvo šioje. Nesigailiu autorei suteikusi dar vieną šansą ir net džiaugiuosi, kad ne viena jos knyga guli mano lentynoje. Noriu tikėti, kad mano nauja šventinio laikotarpio tradicija bus kasmet perskaityti K. Swan knygą. Kadangi kiekvienais metais autorė parašo po naują, o leidykla „Tyto Alba“ taip pat reguliariai jas leidžia – skaitinių tikrai nepritrūks.
„Kalėdų vakarėlis“ – jauki, šviesi ir tyra istorija apie vienos šeimos moterų santykius, išdavystes ir viską nugalinčią meilę, kuriai nesvarbus nei amžius, nei pobūdis, nei kraujo ryšys. Viltingas pasakojimas apie kartų santykius įprasmina tikrąją Kalėdų reikšmę, kuri anaiptol ne gausus vaišių stalas ar dovanos po eglute – tai ryšys, vertybės ir jausmai, širdį sušildantys poelgiai, o galiausiai – atleidimas tiems, kurie įskaudino, bet nuoširdžiai gailisi. Istorijoje išryškinamos šeimos aktualijų temos, susijusios ne tik su vaikų skaičiumi, bet ir jų lytimi, atskleidžia, kaip kartais troškimas pratęsti giminę ir nesąmoningas pastarojo akcentavimas, galintis sugriauti atžalų gyvenimus, išardyti šeimos vienybę, moko dėkoti ir džiaugtis tuo, ką turi. Pasakojimas apima daugybę skirtingų jausmų, kuriuos patiria žmogus, pavyzdžiui, menkavertiškumą, pažeminimą, išdavystę, meilę, sielvartą, savigraužą ir daugelį kitų, kurie įgyja kitokią prasmę prieš Kalėdas. Knygoje netrūksta ir labai jautrių akimirkų, kurios savaime skatina šventinį periodą suprasti kaip tą laiką, kai turime ir galime savo artimiesiems skirti kuo daugiau dėmesio ir meilės, nes niekada nežinai, ar tai ne paskutinis kartas.
Rekomenduoju skaitytojams, ieškantiems Kalėdinėje knygoje ne blizgučių, žėručių ar šventinių giesmių, bet šeimyninės dramos, nepalankaus likimo ir stropaus bandymo pasipriešinti aplinkybėms. Jeigu mėgstate knygas, kuriose tame pačiame skyriuje persipina kelių asmenų gyvenimai, vėliau pamažu „sulimpantys“ į bendrą visumą, tikiu, kad „Kalėdų vakarėlis“ jums patiks. Rekomenduoju dievinantiems istorijas, kuriose svarbiausia šilti jausmai, tarpusavio santykiai, o negana to – paslaptys, anksčiau ar vėliau iškylančios į dienos šviesą ir neretai apverčiančios gyvenimą aukštyn kojomis, bet pamažu ir sustatančiomis jį į vietas. Jeigu ieškote jaukios knygos, kuri maloniai skaitytųsi šiuo šventiniu periodu, kai, regis, nesinori negatyvių ar skaudžių istorijų, kai širdis tarsi savaime krypsta prie tų, kuriose nestokojama pozityvo ir nepaliaujamo tikėjimo, kad viskas bus gerai, rekomenduoju.
4/5⭐