Juozas Grušas (1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose, Šiaulių valsčius – 1986 m. gegužės 21 d. Kaune) – Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas.
Nuo 1925 m. skelbė periodinėje spaudoje apsakymus, feljetonus. Pirmasis apsakymas „Lelijos sapnas“ pasirodė jaunimo žurnale „Ateitis“ (1926 m., Nr. 4). Pasirašė slapyvardžiu Juozas Kriaušė. [4] Keletą mėnesių redagavo katalikų jaunimo žurnalą „Pavasaris“. Čia spausdino apsakymus, pasirašydamas tuo pačiu slapyvardžiu: Juozas Kriaušė – tai sulietuvintas Grušas. Feljetonus pasirašydavo Liongino Padanginės pseudonimu. Pirmasis apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ išleistas 1928 m., o didžiausią populiarumą iš prozos darbų pelnė romanas „Karjeristai“ (1935 m.).
Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio J. Grušas tapo produktyviausiu Lietuvos dramaturgu. Kūrėjas lietuvių dramaturgijoje įteisino tragedijos (istorinė drama „Herkus Mantas“) ir tragikomedijos (drama „Meilė, džiazas ir velnias“) žanrus. Sukūrė moralinio teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiasi tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos. Daugelis J. Grušo kūrinių pastatyti Kauno dramos teatre. Šimtmečio spektakliu pripažinta „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.). 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. 1992 m. pagal pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ sukurtas vaidybinis filmas „Džiazas“ (rež. Raimundas Banionis).
Pjesėje sutirštintos spalvos, bet iš esmės autorius savo personažų lūpomis kalba apie tas pačias amžinas problemas - tėvų ir vaikų kartų konfliktą, kai traumuoti vaikai niekina ir nekenčia savo tėvų ir ilgainiui ši neapykanta virsta neapykanta sau ir visam pasauliui. Šis kūrinys yra taip pat apie meilė, kuri, deja, nieko negelbsti ir apie blogį, kuris galų gale laimi, nes gėris yra naivus ir bejėgis.
Temos - meilė, draugystė, gėrio troškimas, išdavystė. Problemos -kodėl gėris palaimi? ar vienas žmogus gali pakeisti kitus? Pagrindinė mintis - žmogų gali pakeisti tik jis pats.
Beatričė yra labai geros širdies, bet naivi mergina. Ji siekia pakeisti viską, kas bloga. Nuolat stengiasi paversti savo draugus geresniais žmonėmis ir tiki, kad jai tai pavyks, nepaisant to, kad taip dažnai nuo jų nudega.
Andrius yra arogantiškas, savanaudis jaunuolis. Jis tyčiojasi iš Betos (Beatričės) meilės, tyčiojasi iš draugų, manosi esąs grupės lyderis, kurio visi turi klausyti.
Lukas atrodo geras, rūpestingas vaikinas, taipogi įsimylėjęs Beatričę, bet nesulaukia jos atsako. Jis yra pamestinukas, nemylimas. Tačiau jis mano, kad būnant su Beta viskas susitvarkys.
Julius yra filosofas, nuolat viską pašiepiantis ir neatsakingas. Jis paliko savo merginą su vaiku, neprisiėmė už juos kaip vyro ar tėvo atsakomybės. Po to, pamilo Betą ir jai, kaip ir Zinai, žadėjo ją vesti, norėjo pakeisti savo gyvenimą.
Trys draugai įsimylėję vieną merginą, kuri visiems simbolizuoja viltį ir išsigelbėjimą. Tai paskutinė jų viltis ir jie patys ją sunaikina. Kai Beatričę aplanko ją palikusi mama, mergina nusprendžia palikti vaikinus ir pagaliau gyventi savo gyvenimą. Ji galiausiai supranta, kad neįmanoma jų pakeisti taip, kaip ji norėjo. Beta ateina atsisveikinti, o jie - pasinaudoję jos atėjimu, ją išprievartauja.
Penkiolikos metų mergina lieka sugniuždyta, nes pasaulyje nebeliko tikros meilės, kuria ji taip tikėjo. Beatričė Vizgirdaitė iššoka pro penkto aukšto balkoną.
3.5✨, galbut ne visai mano tipo knyga, bet graziu fraziu tikrai buvo. manau, kad juozas grusas puikiai papasakojo tai, ka norejo papasakoti su sia knyga:)
“Kur apie save rašiau, ir tai buvo apie tave.” “Svarbiausia, aš myliu pačią meilę. Ir būčiau labai gera tam žmogui.” “Tik viltis palaiko, apsaugo, leidžia gyventi. Viltis žmonijos tvirtovė, tvirtovių tvirtovė, vienintelė nesugriaunama, jokiais ginklais nepaimama.”
This entire review has been hidden because of spoilers.
Nei vieno subrendusio vyro knygoje. Vyraujantys knygos aspektai: fantazavimas apie moterų išprievartavimus, mušimasis, pravardžiavimasis. Nežinau, kodėl šis kūrinys vertas kieno nors dėmesio.
❗Mano, SUBJEKTYVI(95 perskaitytų knygų pagrįsta), nuomonė❗
Nesuprantu prasmės. Sugadinti ir neišauklėti berniukai visą laiką išliko tokie patys, nieko neišmoko. Puse knygos man pasirodė beprasmiška ir visiškai, asmeniškai, nesuteikė jokios naudos. Esu skaičius knygų, kurių autoriai iš tikrųjų sugeba aprašyti individų pažeistus protus, taip detaliai ir išsamiai, kad nuoširdžiai priverčia susimąstyti. Ši, toli gražu, mano standartų neatitiko. Negali veikėjai, kaip ir tikri žmonės, tiesiog būti blogi... jie turi turėti pretekstą, istoriją ir praeity - tai, kas juos padarė tokius, kokie jie dabar yra. Atrodo, kad šios knygos personažai turi vieną tik charakteristiką ir viskas, jokių kitų aspektų ar bruožų, kurie juos sužmogintu. Kad man patiktų istorija, joje turi dalyvauti veikėjai, kurie jaučiasi kaip tikri žmonės. Netikiu aš, kai man taip aiškiai meluoja.
Jus visi esate fucked up people, sugadintame pasaulyje, i get it, nu ir kas? Kam tiek pasakoti apie tapatį? Kur įdomumas? Kokia gili mintis? Man gal tiesiog jau užkniso, kad beveik visos privalomos knygos yra vienodos - nesubrendę paaugliai su savo "labai svarbiomis" problemomis. Suprantu, kad čia kalba apie tai, kad vienas žmogus negali pakeisti kito žmogaus mąstymo ir elgesio, tačiau tikrai tai buvo galima daug įdomiau pateikti. Nepatinka man toks veiksmų eiliškumas, spontaniškumas ir apskritai visas aprašymas. Neįmanoma įsijausti su tiek dramų. Neįdomu, neįdomu, neįdomu ir neįdomu, prašau, ką nors naujo!!! Idfc
Ar jie mano, kad mes tokių paprasčiausių dalykų nežinome? Gal nesuprantam? Taip, žmonės taip elgiasi. Gal ir autorius nemėgo tų veikėjų, o ne pats taip mąsto, tačiau, kam apie tai rašyt? Tipo...filosofija čia? Gilu? Svarbu? Nu suprantu, apie viską yra knygos, kas nors turi tokius dalykus papasakoti, bet nevaidinkit, kad ši knyga ypatinga ar išskirtina. Ar tipo mano amžiaus žmonės per durni, tai reik jiem tokias paprastutes knygeles skaityt, lyg nebūtų matę nieko panašaus?
Vis dar bandau "suvirškinti" ką perskaičiau. Veikėjai visai įdomūs - tie vaikinai tokie skirtingi, bet kartu ir tokie panašūs. Beatričė tikrai tokio, išskirtinio, charakterio.
Juokinga buvo vietose kai rašoma, kad veikėjai šoka tvistą: bandau įsivaizduoti kaip tai turėtų atrodyti. Ypač tada, kai iš oro vienas peštukas, kuris ką tik kesinosi padurti žmogų, pradeda raityti kojas netikėtai užgrojus džiazui. Įdomus vaizdelis.
Apskritai, kūrinys man patiko. Bet kažko trūko - gal tas faktas, kad dar nesupratau jo iki galo, gal tai, kad gan painiai parašyta, o galas išvis yra protui šiokia tokia sumaištis. Viena aišku - apie šią istoriją galvosiu dar kurį laiką (ir įsigilinus gal suprasiu jos esmę ir prasmę).
“Gyvenimas - audra! Jis ir bepročius priims. Audroj yra vietos visiems ir viskam.”
“Buvau praradusi ramybę. Maniau, kad visam amžiui. Bet ne, ne! Man tik septyniolika. Aš - laiminga. Laimingam nesunku pakelti gyvenimą. Juk taip? As vėl mokysiuos. Aš - ne beprotė. Eisiu vėl ir į muzikos mokyklą. Sako, aš gabi. Aš noriu ką nors pasiekti. O ką - nežinau pati. Garbės, laimės... Ne sau vienai, visiems... O gal ir vėl skausmo. Skausmo dėl per didelės gyvenimo meilės. Gero skausmo - kai ašarų pilnos akys, o širdyje šviesu…”