What do you think?
Rate this book
Post scriptum
Antrojoje Galinos Dauguvietytės knygoje skamba tas pats balsas, patraukęs daugybę įvairaus amžiaus gerbėjų: atviras, tiesus, ironiškas, negailestingas ir romantiškas. Autorė atsako į žurnalistės Ingos Liutkevičienės klausimus apie gyvenimą ir mirtį, jaunystę ir senatvę, meilę ir tikėjimą, ploitiką ir meną.
- GenresNonfiction
192 pages, Hardcover
First published January 1, 2006
1 person is currently reading
23 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 2 of 2 reviews
June 22, 2017
Pradėdamas skaityti šią knygą, apie Dauguvietytę nežinojau absoliučiai nieko, išskyrus tai, kad pavardė girdėta. Tad viską vertinti galiu objektyviai.
Visų pirma, tai knygos struktūra yra tiesiog tragiška. Čia faktiškai net ne knyga, o 182 puslapių ilgio interviu, dar be viso to ir nenuoseklus, nes klausimai, kaip ir Dauguvietytės mintys, šokinėja absoliučiai be jokios logikos, temos ar aiškumo. Viename puslapyje gali būti klausimai, tarkim, apie Antrą pasaulinį, koks balius buvo per jos 55-ą gimtadienį, ar dažnai krėtė išdaigas mokykloje ir kaip dainavo "Lietuvos" ansamblyje. Visiškas kratinys - bet ir atsakymai tokie pat. Pradedama apie vieną, tuoj pat peršokama prie kito, baigiama trečiu, ir galų gale net pats klausimas jau praradęs visą prasmę.
Dar mažiau patiko pati asmenybė. Niekada nesuprasiu žmonių, besižavinčių chamais. Tam, kad būtum stačiokiškas, storžieviškas chamas, nereikia nei stiliaus, nei šarmo, nei subtilumo, nei išskirtinumo, nei, galų gale, intelekto - tam užtenka viso labo milžiniško EGO. Tai vat, susidarė įspūdis, kad ką Galina jau turėjo, tai turėjo. Apskritai, perskaičius jos mintis, prisiminimus, bottom line buvo maždaug "Kokie sovietmečiu visi mes buvom faini ir kaip tada buvo viskas dvasinga ir gerai, ir kaip dabar viskas yra blogai ir visi niekingi ir bla bla bla".
Vienintelis patikęs dalykas buvo smulkenos apie tarpukario buitį. Na ir šiokios tokios detalės apie gyvenimą sovietų sąjungoje.
Tikiuosi aš pasenęs toks nebūsiu. Visiškai meh knyga.
Visų pirma, tai knygos struktūra yra tiesiog tragiška. Čia faktiškai net ne knyga, o 182 puslapių ilgio interviu, dar be viso to ir nenuoseklus, nes klausimai, kaip ir Dauguvietytės mintys, šokinėja absoliučiai be jokios logikos, temos ar aiškumo. Viename puslapyje gali būti klausimai, tarkim, apie Antrą pasaulinį, koks balius buvo per jos 55-ą gimtadienį, ar dažnai krėtė išdaigas mokykloje ir kaip dainavo "Lietuvos" ansamblyje. Visiškas kratinys - bet ir atsakymai tokie pat. Pradedama apie vieną, tuoj pat peršokama prie kito, baigiama trečiu, ir galų gale net pats klausimas jau praradęs visą prasmę.
Dar mažiau patiko pati asmenybė. Niekada nesuprasiu žmonių, besižavinčių chamais. Tam, kad būtum stačiokiškas, storžieviškas chamas, nereikia nei stiliaus, nei šarmo, nei subtilumo, nei išskirtinumo, nei, galų gale, intelekto - tam užtenka viso labo milžiniško EGO. Tai vat, susidarė įspūdis, kad ką Galina jau turėjo, tai turėjo. Apskritai, perskaičius jos mintis, prisiminimus, bottom line buvo maždaug "Kokie sovietmečiu visi mes buvom faini ir kaip tada buvo viskas dvasinga ir gerai, ir kaip dabar viskas yra blogai ir visi niekingi ir bla bla bla".
Vienintelis patikęs dalykas buvo smulkenos apie tarpukario buitį. Na ir šiokios tokios detalės apie gyvenimą sovietų sąjungoje.
Tikiuosi aš pasenęs toks nebūsiu. Visiškai meh knyga.
March 17, 2019
Labai jau viskas kartojosi iš kitų memuarinių knygų.
Displaying 1 - 2 of 2 reviews