Blaubarts Kinder

by Renata Šerelytė

Im Roman entfalten vier namenlose Erzählstimmen ihren Blick auf die Welt: eine Ertrinkende, die sarkastisch ihr Leben als überzeugte Kommunistin in Litauen und Russland und ihre beiden Männer ins Visier nimmt. Ihr Sohn, der dem Ertrinken der Mutter hilflos zusehen muss, danach bei Vater und Großmutter in Litauen aufwächst und keine Lebensperspektive mehr findet. Die Tochter, die sich in der Hauptstadt Vilnius ein neues Leben aufbaut und eine erfolgreiche Schriftstellerin wird; doch die alten Wunden und die Erinnerung an "Blaubart", den russischen Stiefvater, brechen wieder auf, als sie Briefe ihres Halbbruders sieht. Auch er, "der Kleine", der in einem Kinderheim aufgewachsen ist, kommt gegen Ende zu Wort. Renata Šerelytės Fortschreibung des Blaubart-Märchens ist eine aufwühlende Familiengeschichte und präzise Zeitdiagnose, eine Sonde in Litauens Geschichte und Gegenwart.

Genres: Fiction

Paperback

First published January 1, 2008

About the author

Renata Šerelytė (g. 1970) – prozininkė, poetė, dramaturgė, kritikė, žurnalistė. 1988 m. baigė Šimonių vidurinę mokyklą, metus dirbo mokyklos bibliotekoje. 1994 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“, žurnale „Jaunimo gretos“. Šiuo metu bendradarbiauja „Šiaurės Atėnuose“, internetiniuose dienraščiuose. R. Šerelytė debiutavo 1986 m. žurnale „Moksleivis“. Pirmasis novelių rinkinys – „Žuvies darinėjimas“ (1995). Išleido novelių rinkinius „Balandų ratas“ (1997), „O ji tepasakė miau“ (2001), romanus „Ledynmečio žvaigždės“ (1999), „Vardas tamsoje“ (2004), du nuotykinių istorinių apysakų rinkinius vaikams, eilėraščių rinkinį vaikams, esė rinkinį „Laukiniai mėnesiai“ (2006). Nuotykinių istorinių apysakų rinkinys vaikams „Jundos lemtis“ pažymėtas kaip geriausia 1997 m. lietuvių autoriaus knyga vaikams. Jos pjesė „Stoglangis“ 1999 m. laimėjo II vietą Atviros Lietuvos fondo paskelbtame pjesių, skirtų vaikų ir paauglių teatrui, konkurse. 2000 m. autorė apdovanota Žemaitės premija už romaną „Ledynmečio žvaigždės“. 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“, R. Šerelytei įteikta A. Vaičiulaičio premija. „ Moteris, kuri nekompleksuoja, kad ji moteris, – retas literatūroje atvejis; pasaulis atsiveria netikėtu rakursu, su švelnia ironija ir simpatija, piešiama viskas – nuo Gagarino iki Donelaičio, nuo Arteko iki psichoanalizės, nuo tautinių televizijų marazmo iki teisinių absurdų“ (Gintaras Beresnevičius).

Reviews

[Alexandra · Rating 2 out of 5]

Mit der Autorin habe ich mir wahnsinnig schwer getan. Obwohl ich eigentlich anspruchsvolle Stoffe schätze und furchtbaren Geschichten überhaupt nicht abgeneigt bin, hat Renata Serelyte meine Duldungs- und Leidensfähigkeit bis aufs Äußerste strapaziert.

Dabei sind die Sprache und die bildhaft beschriebenen Szenen sehr gut, aber es ist inhaltlich so lähmend, dass ich das Gefühl hatte, ich wate angezogen mit Bleistiefeln durch einen niemals enden wollenden Sumpf aus Gewalt und Depression.

Viel mehr hat diese Geschichte nicht zu bieten: Strukturelle und kulturelle Gewalt an Frauen und Kindern, Alkoholismus, Depression, Armut, Delirium und Tod - gegen Ende kommen dann auch noch sexuelle Erfahrungen hinzu, die so grausam wiederum von Gewalt und Unterdrückung geprägt sind, dass frau als Leserin einfach nur abblenden möchte. Ich hatte ja selbst eine furchtbare Kindheit, aber wenn ich so wenige normale Momente gehabt hätte, wäre es besser gewesen, ich hätte mich schon als Kind umgebracht.

Marcel Reich Ranicki hat im literarischen Quartett einmal die irische Literatur beschrieben:
"Ich habe einen Widerwillen gegen die irische Literatur, ich kann das nicht ertragen, immer die Slums und immer wird gesoffen und ein bisschen gekotzt zwischendurch, Elend und muffiger Katholizismus".
Setzt man statt Katholizismus Kommunismus in die Gleichung ein und geht davon aus, dass Osteuropäer nicht kotzen, weil sie durch den vielen Wodka einfach trinkfester als die Iren sind, dann hat man die perfekte Analogie.

Das ist einfach zuviel, in dieser Dichte und Länge sind solch deprimierende Szenen nur langweilig, wobei meiner Meinung nach der größte Faux-Pas darin liegt, dass sich keine einzige Figur irgendwie entwickelt oder zumindest das Potenzial ausschöpfen könnte, sich zu entwickeln. Der Weg der Eltern ist auch für die restliche Familie vorgezeichnet. Armut, Depression, Alkoholismus und Tod. Und wir reden hier nicht von der Zeit des Kommunismus, sondern von der Phase nach der Wende und Hinwendung zu Europa. Selbst mit Schuldbildung kann eine Frau diesem Sumpf aus Familie, gewalttätigem Ehemann, Kindern und Depression nicht entrinnen.

Ganz am Anfang hatte ich auch Probleme mit den Perspektivenwechseln zwischen toter begrabener Mutter und der Tochter, bis ich begriff, die Unterscheidung liegt in der Kapitelnummerierung. Insofern gab es zu Beginn auch ein paar strukturelle Herausforderungen an den Leser, die Leserin, um in die Geschichte hineinzukommen.

Fazit: Ich weiß, dass es für dieses deprimierende Werk in wundervoller poetischer Sprache, das nicht schlecht ist, durchaus eine größere Fan-Zielgruppe gibt, aber ich gehöre definitiv nicht dazu. Der Roman ist überhaupt nicht mein Ding. Also, wer Frank-Mc Courts Die Asche meiner Mutter wundervoll fand, wird auch dieses Buch mögen.

[Žydrūnas Jonušas · Rating 5 out of 5]

Pirmi 25psl. kančios ir savigraužos (nx aš ant tos Šerelytės užsiroviau ir kada bliaha uždraus poetams rašyti romanus).
Paskutiniai 25psl. nenoro, kad knyga išvis kada baigtųsi. Ir naivus laukimas hepiendingo. Spoiler alert: Abu pageidavimai neišsipildo.

Esant 88-ų gamybos neįmanoma sakyt, kad va taip ir prisimenu sovietinius laikus. Bet vaikystėje kitokios literatūros beveik dar nebuvo, tik leista sovietmety. Tad visas romano fonas ir kuriama nuotaika sukūrė tikslią reminiscenciją tų laikų, kai buvau vaikas ir skaičiau sovietines knygutes. Keistas jausmas. Laiko mašina.

Susikūrė kažkoks keistas sudėtingas santykis su knygos personažais ir tuo pačiu su autore. Asmeninio gyvenimo detalės, panaudotos romane, priartina romaną prie gyvenimo. Ypač kai beveik neįmanoma atsekti, kas tikra, o kas išgalvota.

Ačiū leidyklai, kad nusileido autorei ir paliko knygoje visus barbarizmus, keiksmus ir nevartotinas svetimybes. Jeigu autorė būtų nusileidusi, knyga būtų praradusi didelę dalį autentiško sovietmečio kvapo.

5 iš 5 samagono granionų.
Rekomenduoju tik tiems, kas turi viduje stiprybės nepasiduoti slegiančiai romano nuotaikai ir nori pakeliauti laiko mašina.

[Mantvydas Juozapavicius · Rating 3 out of 5]

Labai jau niūri ši pasaka.

[Justinas · Rating 4 out of 5]

Kadangi skaičiau šį romaną iškart po "Ledynmečio žvaigždžių", tai pastebėjau nemažai panašumų dukters pasakojimo linijoje. Didžiojoje knygos dalyje yra trys pasakojimo linijos: mama, sūnus ir dukra, tai vis tik man norėjosi, kad jų pasakojimo tonas skirtųsi labiau. Tuo tarpu kiekvienas veikėjas kalba tiesiog R. Šerelytės stiliumi, kuris vis tik manau geriau išpildytas pirmajame jos romane, kurį minėjau. Taip pat norėjosi romane daugiau paties Mėlynbarzdžio.
Tai tiek pastabų. Apskritai, manau, jog sovietinio laikmečio padariniai žmogaus psichikai pavaizduoti labai taikliai ir išradingai, su humoru ir aštriai. Ko gero skaitant tikrai galima jausti, kad tai ne kokio kito autoriaus, o būtent Renatos Šerelytės pasaulio vaizdavimo būdas. Tai žavi. Manau, kad balansas tarp stiliaus ir istorijos (siužeto) išlaikytas pakankamai gerai.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 4 out of 5]

Rugsėjo mėnesį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vyko susitikimas su rašytoja ir literatūros kritike Renata Šerelyte. Nuėjau, paklausiau ir likau nugalėta. O ir būti kitaip negalėjo, nes meditatyvi R. Šerelytės kalbėjimo maniera, įdomiais kampais paliestos literatūrinės temos suveikė kaip pati geriausia terapija.

Tad nusprendžiau rugsėjį skirti šios rašytojos kūrybai. Kaip bebūtų gėda, bet prisipažinsiu: iki šiol nebuvau skaičiusi anei vienos R. Šerelytės knygos. Todėl iš bibliotekos parsinešiau net tris, kad maža nepasirodytų.

Didžiausią įspūdį paliko autobiografinių motyvų turintis autorės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“. Kūrinio tema, originali kompozicija, tragikomiškas pasakojimo stilius, laiku ir vietoje tekstą „paskaninančios“ meninės raiškos priemonės – ingredientai, kuriems negalėjau atsispirti. Ir, nors kūrinio pradžia pasirodė gana klampi, bet puslapis po puslapio taip pramušė skaitymo srovė, kad net su visais šliuzais.

„Mėlynbarzdžio vaikų“ pasakojimas nuaustas iš motinos ir trijų našlaičiais likusių vaikų balsų. Tai veikėjai, kurių likimus sutraiško sovietmetis ir neatsiejami jo atributai: net į siauriausius gyvenimo plyšius prasiskverbianti komunistinė totalitarinė ideologija, nyki buitis, plačiai paplitusi girtuoklystė, žmonių susvetimėjimas ir beviltiškumas. Geresnės terpės rastis užguitiems tarybiniams baudžiauninkams nesugalvosi...

Ir jeigu nepajėgi išsikapanoti iš šio asmenybes klampinančio konteksto, tai yra tik tavo paties bėdos. Romano veikėjai, būdami jautresnių sielų, nepajėgia, juos tiesiog pribaigia aplinkoje lyg tirštas smogas tvyranti giliai įsišaknijusi nuostata – skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.

Pora labai gerai romano atmosferą perteikiančių citatų:

„Šiaip ir augau – ne kaip grybas, veikiau kaip vilkiūkštis. Senelei atrodė, kad gyvenimas, kai turi sočiai pavalgyti, yra nebediskutuojamas, tėvui rūpėjo dar ir išgerti, o seseriai – pasirodyti scenoje. Buvau paliktas sau ir bijojau savęs kaip atviro rūsio...“

„Iš visos širdies troškau, kad gyvuliai turėtų ne tik sielą, bet ir atskirą rojų, kur žmonės neturėtų teisės įeiti, – juk visata tokia didelė, galbūt kažkur galima pasislėpti nuo žmogaus!..“

#bitėsrekomenduoja #renatašerelytė #mėlynbarzdžiovaikai

[Menuliete · Rating 3 out of 5]

Knyga parašyta talentingai - įtraukė ir nepaleido.
Skaudi ir tragiška istorija, tikiu, kad atskiros jos dalys tikrai vyko ir vyksta tikrame gyvenime. Visgi, spalvos sutirštintos taip smarkiai, kad negalėjau įsijausti į knygą, nes nepaleido jausmas, kad skaitau fikciją.
Mano manimu, reikėjo bent trupučio "normalumo", kad tragiškos vietos atrodytų dar įtaigesnės. Šiuo atveju, rodos, praktiškai nebuvo nieko šviesaus.
O gal tai man praslydo pro akis...?

[ką darytų alioša? · Rating 4 out of 5]

aš nesu pakankamai protingas, kad viską suprasčiau.
geras lietuviškas romanas. man sovietmetis tolimas, bet neabejotinai rašo apie Lietuvą.

[Giedre · Rating 4 out of 5]

Silpnas, paliegęs 4 Pirma pažintis su šia autore. Nors priekaištų yra, bet iš esmės manęs nenuvylė. Tikėjausi blogesnio įspūdžio. Tik... gal čia aš taip vis užtaikau, bet jei tik lietuvių rašytojo knyga, tai būtinai slogi, pesimistiška, graudulinga... Tai jau pradeda mane varginti ir atbaidyti nuo kitų tautiečių kūrinių...