Žemaitė (literally female Samogitian) – a pen name of Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė; 4 June [O.S. 23 May] 1845 in Bukantė near Plungė – 7 December 1921 in Marijampolė) was a Lithuanian/Samogitian writer. Born to impoverished gentry, she became one of the major participants in the Lithuanian National Revival. She wrote about peasant life in the style best described as realism.
Baisiai brutalu apie baudžiavą! O pati Žemaitė labai šustra.
Žemaitei rašant savo autobiografiją turbūt nebuvo jokio reikalo meluoti ar perdėti, kaip ponai elgėsi su baudžiauninkais, o elgėsi siaubingai. Ta prasme, baudžiauninkas apskritai nebuvo suvokiamas kaip žmogus, o greičiau kaip koks gyvulys, kurį reikia pliekti ir pliekti. Parašysiu mane labiausiai sukrėtusį nutikimą, bet užžymėsiu kaip spoilerį, nes tikrai brutalus, gal kas nenorės skaityti.
Vakar pasakojau bičiuliui, jis sakė: Kaip "Django Unchained". Kas iš esmės tiesa, ta prasme siaubas ta vergija visomis formomis. Ponų gyvenimas irgi nebuvo vienareikšmiškai gražus. Esi, pavyzdžiui, ponia, miršta tavo sūnus (dvaro paveldėtojas) ir štai nebeturi nieko. Yra ir nunuodijimo istorija!
Apie pačią Žemaitę man labai patiko, kur pasirodo jos charakteris. Kaip maža būdama suprato, kad galima nekalbėti poterių ir nieko nuo to nebus. Ir šiaip paburnodavo prieš Dievą, nors ir būdavo rizika į kuprą už tai gauti. Ištekėjo ji lyg ir iš meilės, nors tėvai ir nesutiko, bet apie vedybinį gyvenimą nelabai ką gero ji gali pasakyti. Darbas ir darbas, sunkumai, vaikai, pykčiai su vyru etc.
Autobiografija baigiasi, kai Žemaitė pagaliau gauna lietuviškų nereliginių skaitinių - t.y. "Aušrą". Čia gal visai simboliška, nes tai tarsi žymi jos kaip rašytojos gyvenimo pradžią, apie kurią toliau rašyti gal ir nebuvo reikalo. Šita autobiografija - rašytinis dokumentas Žemaitės gyvenimo, koks jis buvo iki rašymo.
„Kad ne ta viltis, tai nors galvą duok į sieną...“ (89 p.)
Žemaitė pastaruoju metu susilaukia nemažai dėmesio, apie jos gyvenimą parašytas ne vienas straipsnis, pasirodė dokumentinis filmas, o literatūrologų ji niekada ir nebuvo apleista. Pasiėmusi į rankas jos autobiografiją nesitikėjau sužinoti naujų ar intriguojančių faktų. Norėjau suprasti, kaip į savo gyvenimą žvelgė pati Žemaitė, kaip jį vertino, kokie momentai įstrigę į jos atmintį...
Tačiau Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė pasirodė jautresnė aplinkai nei pati sau. Jos prisiminimai kupini gyvenamojo laikmečio liudijimų (lažininkų kančių, 1863 m. sukilimo detalių), įvairių istorijų apie kitus likimo nuskriaustus. Kaip ir grožinė Žemaitės kūryba, biografija kupina jautrumo silpnesniam, teisingumo troškimo.
Gana iškalbinga istorija apie tai, kaip Žemaitė dar būdama jaunutė mergina užjautė mamos netekusią kaimynų mergaitę, stengėsi ją palaikyti, vaišino šeimos sodo obuoliais. Už tai buvo skaudžiai nubausta griežtų tėvų: „Nuplakęs liepė rykštę pabučiuoti ir jam į ranką. Man beverkiant, motina irgi pamokslus davė, barė, sakė, kad ne tiek dar reikėjo įrėžti už tokį darbą...“ (54 p.).
Tad Žemaitės autobiografija apie nelengvus dalykus bei nelengvą laikmetį. Norisi pakartoti citatą: „Kad ne ta viltis, tai nors galvą duok į sieną...“.
Prie kiekvieno nuostolio ar nepasisekimo man vis kaltinimai ir ašaros lieka. Prie to, dar Dievas toks geras - laimina ir laimina: kas dveji ar pusantrų metų mažiukas ar mažiukė užtikrinta. Kiekvienas mano ašaromis sutinkamas.
Tuomet vyras mane ramina:
- Ką padarysi, mamyte! Dievas davė - neišmesi... bevargdami, besirūpindami ir užauginsim...
Jam bepigu raminti, o tu kamuokis, dienas naktis cypinkis... kantrybės nebegalima užtekti. Nors vyras man gražus, mėlynakis, šviesplaukis, garbangalvis ir mano mylimas, bet kartais taip paėda - nė pasižiūrėti nesinori. Prie visų sunkumų, rūpesčių ir nesmagumų prisiduria dar ilgesys: nieko, o nieko negalima žinoti iš platesnio padangio... Vien tik pletkai, bobų plepalai, smulkmenos, barniai ar juokai... Čia pat kasdieniniai, naminiai ar kaimyniški prietykiai artimi mus tepasiekia. Nė laikraščių, nė tolimesnių visuomenės žinių... Pagaliau nė knygos nė kokios, apart maldaknygės, paskaityti. Nuobodu, pakyru po tas paprastas smulkmenas, po darbus, po vaikus, lygu po pakulas painioties. Surišta, surakinta vaikais, kasdien ir kasdien be kokios atmainos darbas, triūsas, tos pačios smulkmenos taip pagriso, rodos, kaip nors nusikračius, pašokus lėktum, lėktum, kur akys neštų...
Trumpas autobiografinis darbas ir apie save, ir apie anų laikų visuomenę, gyvenimą dvare, susiklosčiusius likimus. Artima Končiaus "Žemaičio šnekoms"; nors Žemaitė ir nesifokusuoja į papročius, tradicijas, buitį, vis dėlto kūriniai gan giminingi būtent tuo aspektu. Julka (kaip ji veikale save vadina) su švelnia savikritika norėjo papasakoti savo istoriją ir daro tai gan nuoširdžiai ir atvirai. Lengvai atpažįstami vietovardžiai ir ponų asmenvardžiai veikalą daro privaloma lektūra kiekvienam plungiškiui ir telšiškiui. 10/10 plikbajorių ir laisvųjų mužikų.
Autorinis turinys, visai kitomis spalvomis nušviečiantis apie rašytoją, apie kurią mokykloje taip nykiai buvo pristatoma. Kaip visada, įdomiausio konteksto nepaminint, nesusiejant su Lietuvos istorija..
Asmeniškai man įdomiausia buvo rasti sąsajų su man žinomomis vietomis ir asmenybėmis: pasakojime Žemaitė mini ponus Citavičius, kurių sūnus dalyvavo 1863-1864 m. sukilime. Apie Kazimierą Citavičių jau buvau girdėjusi, lankiusis jo žūties vietoje Tytuvėnuose.
Ši knygelė pagilino ir baudžiavos įsivaizdavimą, kaip žiauriai buvo elgiamąsi su lažininkais dvare. Vis nepaliko manęs mintis, kiek tokio žiaurumo patyrė ir mano močiutė. O kiek dar liko to žiaurumo ir Žemaitės nepapasakota, kiek išcenzūruota ar pačios rašytojos neparašyta, nes apie kokius prievartavimus gi nevalia buvo šnekėti..
Žodžiu, tikrai jūsų laiko vertas kūrinys, kuris ir savo apimtimi nespės įgristi.
skaičiau autobiografija, žinoma buvo įdomu sužinoti apie sunkų paprasto žmogaus tuometinį gyvenima Lietuvoje, bet apart to buvau labai pasimetusi ką aš tiksliai skaičiau.
Historically significant, uprising of 1863 in detail, first hand account. Horrors of serfdom outlined in rare first hand account of author's husband's voice. Humorous passages, charming narrative of Zemaite's early life. Look for English translation coming out soon!