Vladas klaidžioja po Vilniaus Naujamiestį vienui vienas. Nuolat budrus, nuolat įsitempęs, jis negali atsipalaiduoti nei sekundei – visur pilna pavojingų padarų – zombių. Tai pražūtingos epidemijos pasekmė. Laikas pasaulyje dabar skaičiuojamas „iki" ir „po". Iki apokalipsės ir po jos. „Iki" buvo draugai, meilė, kūryba, santuoka, tegu ir pasibaigusi skyrybomis. „Po" – badas, jokios meilės, nuolatinis pavojus, kurį kelia ne tik zombiai. Dar likę gyvi žmonių giminės atstovai kartais labiau nužmogėję, nei pastarieji. Niekada negali žinoti, ar sutiktu žmogumi gali pasitikėti – buriasi pavojingos gaujos, klesti kanibalizmas. Juk maisto šaltiniai senka. Kažkur miestų gelmėse išlikusieji kuria gyvenimą pagal savas taisykles. Dažnai baisesnes, nei pati apokalipsė.
Vladą veda draugė Laura. Ji netikra – tai tik buvusios mylimos merginos prisiminimas. Bet dabar jis gyvesnis, nei viskas aplink. Ir dar jį veda viltis, kad gyvenimas normalizuosis, kad jame dar neišnyko žmogiškumas ir meilė...
Ar pasaulis dar taps normalus? Ar išlikę gyvieji sugebės atkovoti iš zombių teritorijas ir sukurti jose saugias zonas? Ar Vladui lemta rasti tikrą, gyvą moterį, su kuria jie turės ateitį? Ar bus nauja pradžia?
Visokias ten nemalonias sąlygas paprastai įrašo smulkiausiu šriftu kur nors puslapio apačioje. Aš ne toks. Pradėsiu nuo jų. Pirma, ką reikia žinoti – nekenčiu zombių. Na, ne jų pačių, kaip tokių. Galimai ir tarp jų pasitaiko mielų ir inteligentiškų personų, nežinau, nesutikau. Žanro nekenčiu. Ne, vėl meluoju. Neapykanta – tai jausmas, tai emocija. O štai zombių tema, kaip taisyklė, palieka mane visiškai abejingą. Emocijų – nulis. Zero. Nada. Vampyrai – būtų sekantys eilėje. Bet lyderis – zombiai. Vienareikšmiškai. Na, bet ant lietuviškos fantastikos pulso ranką laikyti reik, ane? (Čia toks į zombių temą posakis – kokia prasmė čiuopti lavono pulsą?) Juolab autorius mielai mane apdovanojo savo knygos egzemplioriumi. Tai skaitom, kaip kitaip. Ką turim? Iš principo, viską pasako pavadinimas – Vilnius, apokalipsė. Na, ir aš dar žiauriai suspoilinau – zombiai. Neretai zombiatūra (sugalvojau va, terminą knygoms apie zombius) nusuka į siaubo pusę. Čia šito nepajutau. Yra scenų, besistengiančių lengvai šokiruoti, bet taip neįkyriai, distancija išlaikoma. Pačius zombius protagonistas irgi dubasina gana buitiškai. Veikiausiai reikėtų sakyti, kad romanas – kažkas tokio link trilerio. Bet tokio lietuviško trilerio. Žinot – būna filmai, o būna lietuviški filmai: tie, su šyvu arkliu rūke. Tai arklių čia nei šyvų, nei bėrų, nei obuolmušių – bet mintį pagavot. Kažkiek dinamiškiau viskas sukruta maždaug nuo vidurio. Ir iš esmės, būtų visai neblogai, jei ne keli „bet“. Pirmas „bet“ – net dusyk iš mašinos išlendantis dievas. Antras „bet“ – kiek per daug palikta už kadro. Ir kalbu net ne apie tai, kad autorius nesuka (nei mums, nei sau) galvos dėl „zombėjimo“. Kaip, kodėl? Vakar zombių nebuvo, šiandien yra. Taškas. Priimam tas sąlygas ir žaidžiam toliau. Bet, sakykim, Andrius. Mano galva, negalima buvo jo palikti štai taip. Miglotos užuominos – ir viskas. Taip, galbūt tai savotiškai labai realistiškai – sutikai žmogų, pamatei mažą jo dalelę, kaip aisbergo viršūnę kyšančią virš vandens, o kas gilumoje – nespėjai sužinoti. Tai čia gyvenime. O knygoje tos užuominos – savotiški pažadai, kad kažkas bus. Bet nėr. Lengvas (nebent esat perdėm jautrus) ir greitas skaitinys vienam vakarui. Na, gerai, dviems, jei skaitot lėčiau. Trys iš penkių – tvirti, keturių negaliu sukrapštyt. Bet aš sąžiningai perspėjau apie savo ir zombių santykius. Jie komplikuoti. Aš jų nemyliu, jie manęs... irgi – geriau tegul nemyli.
Na ką galima pasakyti apie šį kūrinį… kaip TWD gerbėja turiu pastebėti, jog knyga nėra kažkaip unikali. Joje lyg serijalo idėjų kratinys tik gal sujungtas kitaip: izoliacija, pažintys ir ryšys po apokalipsės, kanibalai, nauja tvarka ir bendruomenė ir tt. Įdomu buvo spėlioti Vilniaus vietas, kuriose vyko veiksmas. Bet čia toks Sabaliauskaitės copy-cat’as, tik ne toks sofistikuotas. Erzino ir nemažai paliktų gramatinių klaidų. Išminties nepasisemsit. Nors autorius, tikiu, potencialo turi. O knygą irgi visai smagiai ir greitai galima suskaityti. Turbūt priklauso nuo to, ko tikiesi ir kas pats esi.
Yra temų, apie kurias su knygų mylėtojais nesitiki diskutuoti. Štai, niekas nesitiki, kad į klausimą, kokią knygą šiuo metu skaitau, atsakysiu „apie zombius Vilniuje“. Pašnekovų akyse matau akimirksnį trunkantį sumišimą, kurį seka viltis, jog atsakysiu juokaujantis.
Bet nejuokauju. Visai neseniai baigiau Viktoro Denisenko knygą „Vilniaus apokalipsė“. Šiame lietuviškame romane pasakojama apie pasaulį ištikusią zombių apokalipsę ir kaip ji paveikė Vilnių. Pagrindinis knygos herojus Vladas – vertėjas, niekuo neišsiskiriantis, seną automobilį vairuojantis tikras vilnietis (tai reiškia, kad į Vilnių atvyko studijų metais).
Vladas iš tikro toks vyrukas, su kuriuo dauguma galėtų save tapatinti – neturi ypatingų gebėjimų, nėra kariškis, sportuoti taip ir neprisivertė, o dar skyrybos su žmona ir dėl to užgriuvusios problemos. Tik štai, Vladą galų gale užgriūva ne tik problemos, bet ir gyvuosius ėdantys zombiai.
V. Denisenko diskusijoje apie knygą fantastikos festivalyje „Lituanicon“ pasakojo, kad „Vilniaus apokalipsę“ rašyti pradėjo gerokai seniau negu pasaulį užklupo Covid-19 pandemija ir kitos negandos, tačiau skaitydamas knygą gali rasti daug paralelių. Zombių apokalipsė nenutiko staiga – Vladas apie ją skaitė naujienų pranešimuose, girdėjo įspėjimus saugotis sergančiųjų, būti namuose savotiškame karantine ir tik vieną dieną, kai darbdaviai nustojo siųsti užsakymus naujiems vertimams, suprato, kad visgi atėjo pasaulio pabaiga. Didžiausias knygos pliusas – miestas, kuriame vyksta veiksmas. Vilniuje siaučiantys zombiai Lietuvos skaitytojų dėmesį turėtų patraukti mums artima realybe. Visų pirma, čia nėra daugybės šautuvais ginkluotų nutrūktgalvių – pistoletas, tiesą sakant, yra didžiulė retenybė, suteikianti milžinišką pranašumą ir statusą. Nuo JAV kurtų serialų, kur kiekvienuose namuose gali rasti šautuvą ir šovinių, pavargusiai auditorijai tai tikrai taps atgaiva, leidžiančia pagalvoti – o kaip aš išgyvenčiau?
Išgyvenimas yra stiprus akcentas šioje knygoje. V. Denisenko ganėtinai tikroviškai parodo, ką reiškia prarasti bet kokią civilizaciją ir užsidaryti patalpoje be langų („Be langų“, kaip teigė autorius, buvo originalus knygos pavadinimas). Vladas, besibaiminantis aplinkinių žmonių, kurie taip pat kėsinasi jį nudobti, nuo vienatvės pradeda pamažu išprotėti. Paprasčiausias peršalimas jo vos nenuvaro į kapus, dizenterija, nuolatinė bado grėsmė, sužvėrėję kanibalizmą propaguojantys kaimynai. Autorius parodo, kad apokalipsė nebūtų romantiškas pasivaikščiojimas ir neapipina šio pasaulio holivudiniu glamūru. Tad knyga galėtų būti ir tam tikru išgyvenimo apokalipsės sąlygomis vadovėliu.
Visgi, knyga turi ir ganėtinai stiprių minusų. Joje vis prasideda nauja siužetinė linija, kuri taip ir lieka nepabaigta, o skaitytojas – nežinioje. Žinoma, taip būtų ir realybėje, tačiau knygoje per didelis tikroviškumas gali tapti skaitytojo priešu. Nenorėdamas atskleisti siužeto, į detales nesileisiu, tačiau užuominos apie postapokaliptiniame Vilniuje prasidėjusį kitokį gyvenimą sudomina, tačiau apie jį skaitytojas taip nieko ir nesužino. Nežinioje skaitytojas paliekamas ir vienoje meilės siužeto linijoje.
O didžiausias, mano galva, knygos trūkumas – vieno aiškaus priešo nebuvimas. Vladas nuolat stengiasi išlikti – žudo zombius, slapstosi nuo priešiškai nusiteikusių ar net sužvėrėjusių žmonių, ieško maisto. Knygoje vis pasirodo veikėjų, kurie, atrodo, jau taps visos knygos ašimi, o kova su jais – aukščiausiu pasakojimo įtampos tašku. Bet ne, lengvai atsiradę, priešai lengvai ir dingsta. Perskaitęs knygą taip ir neradau to vieno niekšo, kurį norėčiau pamatyti mirštantį nuo Vlado rankos, ar veikėjo, kuris mane siutintų. Taigi, Vladas neturi savo antagonisto, kuris suteiktų blizgesio knygai.
Visgi, knyga mėgavausi. Daugiausiai dėl to, kad taip gerai iš filmų ir serialų pažįstamos situacijos vyko ne mano fantazijų pasaulyje, o knygos puslapiuose. Be to, stengiuosi palaikyti Lietuvos fantastikos rašytojus ir raginu tai padaryti ir jus.
Myliu zombius. O, bet, tačiau. Rašinėlis, o ne knyga. Labai daug neišbaigtų minčių, užkabinta daug įdomių idėjų, bet tada jos nevystomos, paliečiamos probėkšmiais ir numetamos vejantis kitas naujas idėjas, kurios, deja, irgi paliekamos likimo valiai.
Skaitymas: labai lengvai, greitai, per kelis vakarus. Skirta: laiko užmušimui. Siužetas: šokinėja nuo įvykio iki kito įvykio, plėtojama minimaliai. Ar skaityčiau vėl: ne. Ar rekomenduočiau kitiems: vargu.
Susiskaitė lengvai, nuobodu nebuvo. Patiko tai, kad istorija realistiška (na, tiek, kiek tai įmanoma knygoje apie zombius), jokių ten neįtikėtinų sutapimų, saldžių nesąmonių ir panašiai. Ir visi įvykiai, ir visi taip ir neįvykę įvykiai, ir kasdieniai Vlado pasvarstymai, nesėkmės, viskas kaip gyvenime. Manau, kad jeigu tikslas buvo padaryti taip, kad skaitytojas jaustųsi lyg pats būtų ten, zombių pilnam Vilniuj, tai tas tikslas pasiektas. Ypač patiko pabaiga, man tai buvo pati stipriausia vieta knygoje. Galėčiau ir papriekabiauti prie šio bei to, ir kas man nepatiko, bet tai būtų neesminiai dalykai. Kas mėgsta (na, tiek, kiek galima mėgti) zombius ir nori kuriam laikui persikelti į paralelinį pasaulį - knygą rekomenduoju, nes tą "perkėlimą" autorius padarė gerai.
Sunku parašyti nenuvalkiotą zombių istoriją. Dar lietuviškame peizaže. Ir kas įdomiausia, kad blogiausiai šioje knygoje atrodo gyvenimas iki apokalipsės. O vat po to - pradedi įsijaust. Veikėjas nei geras, nei blogas. Bet išgyvenantis. Jei ne finalas, kuris man nesuėjo, būtų dar geresnis vertinimas. Bet zombizmų mėgėjams manau visai patiks.
Puiki lietuviška apokaliptika 👍 aišku, nieko nebūna tobulo pirmą kartą (nu kam pirmas kartas buvo tobulas, prisipažinkite?), bet aš tai nesikuklinu ir šį kartą kritikante nebūsiu. Labai džiaugiuosi, kad teko perskaityti, nors žanras visai ne mano. Bet fantastika lietuviškai turi būti!
Nu vot skregos, kas po 3 žvaigždutes duodat? 😄😄 ar čia taip skatinat fantastiką lietuviškai? Ar tikrai jau esat lietuvių autorių zombių fantastikos kažko geresnio skaitę? Bet va, skrudžizmas koks, dar, matyt, jūsų 3 lietuviškos fantastikos dvasios neaplankė 😀
Sunku pasakyti kažką konceptualiai naujo žanre, kuris yra taip plačiai išplėtotas (bet įmanoma. I’m looking at you, In the Flesh). Todėl dažniausiai zombiai tampa tik fonu, situacine dekoracija. Visos postapokaliptinės istorijos yra žmogaus prigimties studija. Nėra labai svarbu, dėl ko pasaulis pasibaigia. Svarbu, kas nutinka mums, kai dingsta tas plonas kultūros sluoksnis, kuris neleidžia pakelti akmenį nuo žemės ir mesti į nepažįstamojo langą, kad atimtume patikusį daiktą. Zombiai — tai įsivaizduojamas eksperimentas, kviečiantis susimąstyti apie savo ribas. Kam pasiryžčiau, kad išgyvenčiau? Ką man kuždėtų mano ciniškas balsas? Kas būtų svarbu, kai viskas prarastų prasmę? Kas šokiruotų, kai niekas nebestebintų? Toks eksperimentas yra saugus, juk zombis nėra toks tikras priešas, kaip kaimyninės šalies kareiviai. Todėl tematiškai, šis romanas šiandien yra ypač aktualus.
Aktualus jis dar ir dėl savo lokalumo. Viršelis lygina šį romaną su The Walking Dead, bet juk veiksmas vyksta ne Jungtinėse Valstijose, o Vilniuje. Vietoj šaunaus ir garbingo policininko Riko čia policijos automobiliu važinėja kanibalus palaikantys psichopatai. Čia reikia būti apsukriam ir pažinoti reikiamus žmones, kad gerai (bet nebūtinai ilgai) gyventum. Čia visi geria, kad pabėgtų nuo realybės (ir riebiai keikiasi), o geriausia pramoga — girtiems važiuoti medžioti zombių. Tvarka čia įmanoma tik su NATO pagalba. Aš galėčiau (nors ir nenorėčiau) patikėti, kad zombių apokalipsė Vilniuje atrodytų būtent taip.
Man patiko gyvenimiškas realistiškumas šioje istorijoje: epizodiniai veikėjai čia nesujungti į uždarą siužetą, jie neegzistuoja vien dėl pagrindinio veikėjo. Jie atsiranda Vlado horizonte, sužiba, paveikia jį ir juda toliau savo trajektorija. Dėl to jie atrodo tikri. Pats Vladas, nors ir yra paprastas ir suprantamas, man nebuvo itin simpatiškas. Ypač nervino jo santykiai su priešinga lytim. Ir “prieš” ir “po”, jis vis siekė artumo ir priėmimo, bet darė tai primityviai ir savanaudiškai. Moterys jam buvo poreikių (tiek seksualinių, tiek emocinių) tenkinimo objektai. Nei buvusi žmona, nei prieš pat apokalipsę jį palikusi mergina, nei fantominė Laura, nei prijaukinta Marina jam nebuvo asmenybės. Moterys įtakojo Vlada ir visus jo sprendimus, domino jį ir traukė, bet jos buvo tokia pat beveidė reikiamybė, kaip vanduo ir maistas. Jis tikėjo, kad trokšta idealizuotos (ir todėl neegzistuojančios) Lauros, bet sąžiningiausias su savim jis buvo tada, kai tarp išplėštų butų ieškojo pripučiamos moters. Meilė (kad ir ką ji jam reikštų), kaip ir apokalipsė, jam nutiko tarsi savaime, be Vlado įsikišimo. Jis tik reagavo į vis besikeičiančias sąlygas jo siaurame egzistencijos plotelyje, ir dažniausiai jam tiesiog sekėsi.
Vlado transformacija per istoriją yra subtili. Jis pradėjo savo kelionę nuo “be langų”, užsidaręs nuo netikrumo, vengdamas nereikalingos rizikos ir ribodamas savo egzistenciją vardan saugumo. Kelionės pabaigoje jis jau turi langus (nors belangė jį vis dar vilioja). Su vis labiau atkuriama civilizacija, jis atgauna ryžtą, pradeda atkurti ryšius, ir pagaliau priima nežinomybę, kaip gyvenimo realybę.
Kaip fantastinis kūrinys, šis romanas nebus labai įsimintinas, bet kaip visa gera fantastika, jis kelia rimtus ir teisingus klausimus.
~Nors fantastika nėra mano mėgstamiausia sritis, ši knyga labiau buvo apie tikrovę, o minimus zombius aš paprasčiausiai mintyse paversdavau tiesiog įsibrovėliais.😀
~Buvo įdomu skaityti, kaip Vladas kovoja dėl išlikimo, kaip ieško maisto, grumiasi su vienatvės liūdesiu ir ginasi nuo gyvų numirėlių.
✔O labiausiai patiko tos scenos, kur vyras apmąstydavo savo gyvenimą - mylėtas moteris, meilės jausmą, fizinio artumo trūkumą. Galbūt niekada net nesu skaičiusi vyro akimis parašytų tiesų apie tai. Todėl tikrai intrigavo sužinoti, kokios mintys sukasi vyriškose galvose.
❌Nepatiko, kad autorius taip staiga iš nenusisekusios meilės istorijos perėjo į apokaliptinį pasaulį. Suprantu, kad pasaulio pabaiga negali nutikti tikėtai, tačiau vis tiek man viskas per daug netikroviškai nuskambėjo.
❌Kai kur tekstas skambėjo labai nenatūraliai, perdėtai ir nuobodžiai. Dažnai kartojosi maisto paieškos scenarijus, kuriame nutikdavo vis tas pats - užpuldavo arba neužpuldavo zombiai, rasdavo arba nerasdavo užkandos.
✔❌Nepateisinu autoriaus, kad kaip įmanoma gražiau nupiešė neištikimybės grožį, bet tuo pačiu metu smalsumas ėmė viršų norint sužinoti, kodėl taip įvyksta.
✔❌Daug riebių keiksmų, alkoholizmo, nepagarbos, nužmogėjimo. Šie dalykai nepatiko, bet...klausimas, ar atėjus pasaulio pabaigai pati elgčiausi kitaip...
❌Buvo vartojana frazė - turiu interesą. Įdomu, ar tikrai čia stilistiškai teisinga?🤔
✔Buvo fainai skaityti apie Lietuvos sostinę.
✔Pabaiga nustebino ramuma, bet ir tuo pačiu suintrigavo - galbūt bus antra dalis?
Smagu, kad vis daugiau lietuvių autorių kuria istorijas plačiai auditorijai.🇱🇹
4⭐ iš 5⭐❗
O kaip jums skaitosi tokios fantastinės knygos?💌 Pasikalbam.🖊💬
www.instagram.com/miciausknygos www.facebook.com/miciausknygos Savotiška, bet įdomi knyga pasakojanti, kas nutiko Vilniui kai pasaulį užvaldė zombiai. Kažkiek kičinis siužetas, tačiau buvo smalsu sužinoti, kaip atrodė vietos kuriomis kasdien vaikštau, po apokalipsės. Autorius vaizduotę turi, tačiau iki šedevro dar trūksta. Labai panašu į post apokaliptinį meilės romaną, tik čia nėra jokių seilėjimųsi.