What do you think?
Rate this book
Kaip būti
Kaip būti. Be klaustuko. Be atsakymo. Eklektiškas Vaivos Rykštaitės tesktų rinkinys - lyg stabtelėjimas per vidurį, dairantis: koks šiandien rodosi pasaulis ir kaip jame sutilpti? Emigrantė, besitapatinanti su žalčių karaliene. Vegetarė, nusipirkusi naują odinę sofą. Moteris, svarstanti, kuo matuojama santuokinė neištikimybė - o jei tik mintyse? Motina, galvojanti apie mirtį. Keliautoja pandemijos pradžioje. Besirenkanti - kaip būti geresniu žmogumi?
Feisbuko įrašai, sapnai, pokalbių su draugėmis nuotrupos, tinklaraščio tekstai, geriausios publikacijos iš nebegėda.lt tinklalapio, kassavaitinės LRT skilties ir kitų šaltinių. Nuo kelių sakinių iki kelių puslapių. Įtraukianti, bet neįpareigojanti knyga.
Feisbuko įrašai, sapnai, pokalbių su draugėmis nuotrupos, tinklaraščio tekstai, geriausios publikacijos iš nebegėda.lt tinklalapio, kassavaitinės LRT skilties ir kitų šaltinių. Nuo kelių sakinių iki kelių puslapių. Įtraukianti, bet neįpareigojanti knyga.
- GenresNonfiction
376 pages, Hardcover
Published January 1, 2021
39 people are currently reading
345 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 50 reviews
January 11, 2022
Nors esu Rykštaitės gerbėja iš esmės, ši knyga sukėlė prieštaringus jausmus ir gal net šiek tiek nuvylė... kai kuriuose tekstuose išgirdau arogancijos gaidelę... taip pat kai kas tekstuose vis kartojasi, tos pačios mintys... ir dar vienas dalykas, kuris, tarkim, sunervino, yra tai, kad na... twenties ir nineties nėra juk nei dvidešimtieji, nei devyniasdešimtieji... čia jau grynai pažodinis vertalas iš anglų kalbos. Net pasitikrinau vlkk puslapyje :D bet čia gal daugiau akmuo į redaktorės daržą.... viena mintis, kuri labai patiko visgi ir ją perskaičius pritariamai linksėjau galva "Žmonės, kurie tik kalba, bet nesuteikia kitiems malonumo išsikalbėti, nesugeba suteikti malonumo ir kitose srityse". Yesssss
January 17, 2022
Knyga patiko. Sužinojau ne tik naujų dalykų apie ekologiją, vaikų dvikalbystę, feminizmą, bet ir įdomių pačios autorės įžvalgų apie politiką, kultūrą, gyvenimą JAV, emigraciją.
Tai jau trečioji V. Rykštaitės knyga, kurią skaičiau ir tikrai nenusivyliau. Nors, turiu pripažinti kartais nesutinku su autorės nuomone tam tikromis temomis, visgi, dėl to ją ir renkuosi skaityti. Nes, buvimas savo žinių (ar nuomonės) burbule man yra neįdomus.
Turiu pripažinti, kad tema apie emigraciją mane palietė stipriausiai. Autorės aprašymai apie giminę, lietuvių kalbos išsaugojimą, tėvynės ilgesį buvo labai artimi. Kažkas širdy suvirpėjo.
Žodžiu, knygą rekomenduoju tiems, kam įdomu pasižvalgyti kaip ir kuo gyvena kiti žmonės. Joje taip pat rasit knygų, podcastų rekomendacijų. Svarbiausia, jog skaitydama knygą jutau, jog autorė atvira, neapsimetinėja, tad kažkaip ir įsileisti ją buvo smagu.
Tai jau trečioji V. Rykštaitės knyga, kurią skaičiau ir tikrai nenusivyliau. Nors, turiu pripažinti kartais nesutinku su autorės nuomone tam tikromis temomis, visgi, dėl to ją ir renkuosi skaityti. Nes, buvimas savo žinių (ar nuomonės) burbule man yra neįdomus.
Turiu pripažinti, kad tema apie emigraciją mane palietė stipriausiai. Autorės aprašymai apie giminę, lietuvių kalbos išsaugojimą, tėvynės ilgesį buvo labai artimi. Kažkas širdy suvirpėjo.
Žodžiu, knygą rekomenduoju tiems, kam įdomu pasižvalgyti kaip ir kuo gyvena kiti žmonės. Joje taip pat rasit knygų, podcastų rekomendacijų. Svarbiausia, jog skaitydama knygą jutau, jog autorė atvira, neapsimetinėja, tad kažkaip ir įsileisti ją buvo smagu.
April 28, 2022
Atėjo laikas prisipažinti. Aš beveik neskaitau lietuvių rašytojų knygų. Nežinau, kodėl taip yra ir nuo ko tai prasidėjo, bet pamačius lietuvišką pavardę ant viršelio, man nekyla ranka jos atsiversti. Galvoju pasitaisyti, bet žinau, kad tai bus labai labai išimtiniais atvejais.
Tos išimtys šiuo metu yra dvi: K.Sabaliauskaitė ir V.Rykštaitė. Šįkart apie pastarąją. Pirmoji pažintis įvyko Lizos bute – labai patiko. Bet apie pačią autorę nenutuokiau nieko. O dabar perskaičiau „Kaip būti“ ir neslėpsiu, Vaivą seku Instagrame (ir gana aktyviai), tad pradėjus skaityti nusmelkė jausmas – gal paėmiau žmogaus dienoraštį? Buvo žiauriai įdomu, nes: a) suprantu kontekstą ir stebiu užkulisius b) ji tikrai gerai rašo! Taip ir atsirado meilė.
Skaičiau tradiciškai – nuo pradžių iki galo, nors žinau, kad galima rinktis ir kitokį skaitymo būdą. Emigracijos straipsnius fotografavau vieną po kito ir siunčiau Islandijoje jau daug metų gyvenančiai sesei . Ji man atrašė – „skaitai knygą apie mane???“ Taip taiklu tai buvo ir taip pažįstama! Ekologijos skyriuje pagavau save bėgant mintimis per turimus daiktus ir baldus ir mąstant, kiek jie man reikalingi? Moterystės tema net nepradedu kalbėti, nes būnu apkaltinta feministe (bet juk tai nieko blogo?). Nors, pasidalinsiu: „O moterį mokyti būti moterimi – tai tas pats, kas vilką mokyti būti šuniu.“ Nesakysiu, kodėl – paskaitysit patys. Dar yra motinystė. „Laikas motinystėje mane varo iš proto. Kai jo, laisvo, nėra – siuntu. Kai jo gaunu – nebežinau ko imtis, nes atrodo, kad per tas tris valandas turiu nugyventi visą gyvenimą.“ Atpažįstat save? Ką ir sakau, man taip nuolat atrodė – mėgavausi, lyg būčiau radusi sąmokslininkę!
Tai čia, ką papasakojau, yra beveik nieko. Nes knygoje yra tiek visko, kad skaitant norėsis ir palinksėti, ir pacituoti, ir pirštu pagrūmoti, ir prunkštelėti. Ir apkabinus knygą tyliai pasėdėti, ir numesti į šoną, jei esat kaip tas dėdė, kviečiantis pakalbėti apie negrus.
Tos išimtys šiuo metu yra dvi: K.Sabaliauskaitė ir V.Rykštaitė. Šįkart apie pastarąją. Pirmoji pažintis įvyko Lizos bute – labai patiko. Bet apie pačią autorę nenutuokiau nieko. O dabar perskaičiau „Kaip būti“ ir neslėpsiu, Vaivą seku Instagrame (ir gana aktyviai), tad pradėjus skaityti nusmelkė jausmas – gal paėmiau žmogaus dienoraštį? Buvo žiauriai įdomu, nes: a) suprantu kontekstą ir stebiu užkulisius b) ji tikrai gerai rašo! Taip ir atsirado meilė.
Skaičiau tradiciškai – nuo pradžių iki galo, nors žinau, kad galima rinktis ir kitokį skaitymo būdą. Emigracijos straipsnius fotografavau vieną po kito ir siunčiau Islandijoje jau daug metų gyvenančiai sesei . Ji man atrašė – „skaitai knygą apie mane???“ Taip taiklu tai buvo ir taip pažįstama! Ekologijos skyriuje pagavau save bėgant mintimis per turimus daiktus ir baldus ir mąstant, kiek jie man reikalingi? Moterystės tema net nepradedu kalbėti, nes būnu apkaltinta feministe (bet juk tai nieko blogo?). Nors, pasidalinsiu: „O moterį mokyti būti moterimi – tai tas pats, kas vilką mokyti būti šuniu.“ Nesakysiu, kodėl – paskaitysit patys. Dar yra motinystė. „Laikas motinystėje mane varo iš proto. Kai jo, laisvo, nėra – siuntu. Kai jo gaunu – nebežinau ko imtis, nes atrodo, kad per tas tris valandas turiu nugyventi visą gyvenimą.“ Atpažįstat save? Ką ir sakau, man taip nuolat atrodė – mėgavausi, lyg būčiau radusi sąmokslininkę!
Tai čia, ką papasakojau, yra beveik nieko. Nes knygoje yra tiek visko, kad skaitant norėsis ir palinksėti, ir pacituoti, ir pirštu pagrūmoti, ir prunkštelėti. Ir apkabinus knygą tyliai pasėdėti, ir numesti į šoną, jei esat kaip tas dėdė, kviečiantis pakalbėti apie negrus.
February 22, 2022
Pirma Vaivos Rykštaitės knyga, kurią skaičiau ir ne paskutinė. Ne vieną tekstą iš šios knygos jau buvau skaičiusi, bet vis tiek pedantiškai užsiklijavau spalvotą lapelį paraštėje - patiko skaitant pirmą kartą, patinka ir dabar. Ko gero tokia autorės mintis ir buvo - surinkti tekstus į vieną krūvą, t.y. knygą, tad ir seniems, ir naujiems skaitytojams labai paranku.
Man Vaiva Rykštaitė buvo pirmasis žmogus soc. tinkluose, kai supratau, kad influenceris nėra tik individas, brukantis viską, chameleoniškai prisitaikantis prie kiekvienos naujos krypties, bet ir žmogus, turintis vertybinį stuburą, savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus, bei jų nekeičiantis dėl populiarumo.
Beje, ne viskas, ką V. Rykštaitė sako ir daro yra man priimtina ir sektina. Bet už tai dar labiau žaviuosi ne tik autorės tekstais, bet ir asmenybe. Gi nereikia rasti soc. tinkluose kulto ir aklai sekti paskui storius. Žmonės gali ir būti mąstymo praplėtimui bei suvokimui, kad ne viskas, kas yra kitaip, nei savame kieme, yra blogai. Ir geriausias dalykas tame, kad kuo labiau praplėti akiratį, tuo lengviau ir priimti įvairesnius žmones.
P. S. Linkėjimai iš Kauno. Forsai vis dar turi širdis, ir vis dar egzistuoja. :))
Man Vaiva Rykštaitė buvo pirmasis žmogus soc. tinkluose, kai supratau, kad influenceris nėra tik individas, brukantis viską, chameleoniškai prisitaikantis prie kiekvienos naujos krypties, bet ir žmogus, turintis vertybinį stuburą, savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus, bei jų nekeičiantis dėl populiarumo.
Beje, ne viskas, ką V. Rykštaitė sako ir daro yra man priimtina ir sektina. Bet už tai dar labiau žaviuosi ne tik autorės tekstais, bet ir asmenybe. Gi nereikia rasti soc. tinkluose kulto ir aklai sekti paskui storius. Žmonės gali ir būti mąstymo praplėtimui bei suvokimui, kad ne viskas, kas yra kitaip, nei savame kieme, yra blogai. Ir geriausias dalykas tame, kad kuo labiau praplėti akiratį, tuo lengviau ir priimti įvairesnius žmones.
P. S. Linkėjimai iš Kauno. Forsai vis dar turi širdis, ir vis dar egzistuoja. :))
November 21, 2022
Kaip būti?
Šis klausimas kasdien lydi daugelį gyvenimo rate užsisukusių žmonių. Man šis klausimas, visu savo aktualumu, smogė tapus mama. Kaip ja būti? Kaip susidoroti su naujomis pareigomis negavus jokių universalių instrukcijų? Kaip žinoti, jog elgiuosi teisingai, nes kad ir kokia teorija besivadovaučiau, jai vis tiek atsiras prieštaraujanti? O kaip visas kitas gyvenimas, buvęs iki vaiko atėjimo į šį pasaulį? Kur jis pradingsta? Kaip rasti laiko sau? Vyrui? Draugams? Nejaučiant kaltės. Galiausiai, kaip būti pakankamai visiems? Pakankamai pačiai sau?
Nors knygos pavadinime ,,Kaip būti" klaustuko ir nėra, tačiau kone kiekviename autorės tekste keliami kartais egzistenciniai, o kartais visai paprasti, bet šiandien ne ką mažiau aktualūs klausimai.
Negaliu nuslėpti fakto, jog daugelį knygoje išspausdintų tekstų jau buvau skaičiusi anksčiau. Instagrame seku rašytojos kūrybą ir asmeninio gyvenimo detales, kuriomis ji noriai dalinasi su savo auditorija. Pastaraisiais metais Vaivos turinys IG man tapo ypač aktualus, nes mūsų vaikus (jos jau trečiąjį, o mano - pirmąjį) teskiria vos kelios savaitės, daugiausiai - mėnuo laiko. Tai, kuo dalijasi Vaiva, leidžia suprasti, jog visos mes, mamos, einame per tą patį. Tik vienos anksčiau, kitos - vėliau.
Pasirodžius knygai ,,Kaip būti" buvo aišku, kad turiu ją įsigyti. Prieš tai buvau skaičiusi tik ,,Pirmąkart mama". Pastaroji knyga man labai patiko, nes jei atvirai, joje radau itin daug savęs. Taigi, akivaizdu, kad to paties tikėjausi ir iš naujosios rašytojos knygos.
Knyga ,,Kaip būti" susideda iš 6 temų, kurios vienaip ar kitaip yra neatskiriama viena nuo kitos: #emigrantė #ekologija #moterystė #motinystė #pandemija #pasirinkimai
Autorė siūlo šią knygą skaityti taip, kaip norisi kiekvienam asmeniškai: pradėti ją nuo pabaigos, nuo pasirinktos temos ar tradiciškai - nuo pradžių. Visi tekstai knygoje yra atskiri, tad pradėjus skaityti, kad ir nuo vidurio esmė liks nepasikeitusi. Vis dėl to, pati knygą skaičiau tradiciškai - nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Negaliu įvardyti tikslaus skaičiaus, kiek kartų skaitydama šią knygą pritarenčiai linkčiojau galvą. Rašytojos mintimis nuolat norėjosi dalintis, žinoma pabrėžiant ir tai, jog aš pati būtent taip visada ir galvojau! Ir man taip buvo! Ir man taip yra! Pavyzdžiui, dar visai neseniai guodžiausi draugėms, kad užmigdžiusi vaiką nežinau į kurią pusę mestis. Per tas porą valandų norisi ir namus susitvarkyti, ir skalbinius išrūšiuoti, ir valgyti pagaminti, ir knygą paskaityti, ir serialą pažiūrėti, ir apmokėti nežinia kiek savaičių gulintį prekių krepšelį internetinėje parduotuvėje... Bet tas laikas praskrieja kosminiu greičiu ir dalį planų, eilinį kartą, tenka nukelti neapibrėžtam terminui. Vaiva šią būseną labai tiksliai įvardino: ,,Laikas motinystėje mane veda iš proto. Kai jo, laisvo, nėra - siuntu. Kai jo gaunu - nebežinau, ko imtis, nes atrodo, kad per tas tris valandas be vaikų staiga turiu nugyventi visą gyvenimą." (citata iš 193 psl.) Ar kuri mama gali tai paneigti?
Esu įsitikinusi, jog kiekvienas (ir ypač kiekviena) skaitanti(s) šią knygą, kažkuriose eilutėse tikrai suras užrašytas savo mintis. Aš daugiausiai jų radau motinystės, moterystės ir emigracijos skyriuose. Kaip gražiai ir kaip pažįstamai autorė perteikia giminės moterų balsą. Kiek daug girdėtų posakių, rasistinių juokelių ir homofibiškų kalbų girdėta tuose giminės baliuose. Šių tekstų dėka, kaip niekad anksčiau, pajutau stiprų bendrystės jausmą. Su (ne)tobulomomis giminėmis, su emigrantėmis, su Lietuva. Su tais lietuviais, kurių vyresni giminaičiai visada suranda progą įterpti, kad dėl visko vis tiek kaltas Landsbergis. Rašytojos dėka, seniau rodęsi pilki ir nykūs lietuviai, man atsiskleidė, kaip savotiško žavesio ir nepalaužiamo užsispyrimo turinti tauta. Nors mūsų kultūra nėra plačiai paplitusi po visą pasaulį, kaip kokių italų ar graikų, tačiau lietuviai turi kažką unikalaus. Nežinau, kas tai yra ir kaip tai paaiškinti, tačiau savą (nors ir visai svetimą) galime pažinti bet kuriame pasaulio krašte. Galbūt tikrai kažkas išskirtinio yra užkoduota mūsų genuose?
Knygoje ne kartą paliesti dvigubos pilietybės, savasties, tapatybės klausimai. Jie itin aktualūs ir jautrūs mišrioms, emigracijoje gyvenančioms šeimoms. Kodėl politika vis dar taip toli nuo realaus žmogaus? Kaip pasverti, kokiais matais išmatuoti, kuri pilietybė bus naudingesnė vaikui gyvenime? Kur yra tikroji tokių vaikų tėvynė ir kur bus jų širdžių namai?
Skaitydama Vaivos tekstus jaučiausi tarsi dalyvaučiau pokalbyje su drauge, kuri ne tik linkčioja galva, bet tikrai supranta mane. Iš esmės. Kuri neperša savo nuomonės ir nebruka banalių patarimų, tačiau švelniai užveda ant teisingo kelio. Autorei dažnai pavyksta susitapatinti su savo skaitytoju, o skaitytojui - su autore. Mano kuklia nuomone, tai - kiekvieno rašančiojo siekiamybė.
Ir vis dėl to, kai kam ši knyga gali nepatikti. Greičiausiai, joje nieko artimo sau neras rasistai, atbukę fašistai, homofobai ir kategoriški, į kraštutinumus linkę individai. Tuo tarpu sąmoningi žmonės, suprantantys, jog pasaulis nėra tik balta arba juoda - tikrai ras malonumą šios knygos puslapiuose. Ji aktuali tiems, kam rūpi kokiame pasaulyje gyvens jų vaikai.
Ir dar. Šioje knygoje nėra vieno siužeto, vienos linijos. Ji gyva, kaip ir pats gyvenimas: nuolat vykstantis, nuolat kintantis. Ir kaip taisyklė, dažniausiai - ne pagal kažkieno kito nustatytas taisykles.
Pilnas knygos aprašymas jau nugulė ir mano tinklaraštyje: www.sauleskelias.com
Negaliu nuslėpti fakto, jog daugelį knygoje išspausdintų tekstų jau buvau skaičiusi anksčiau. Instagrame seku rašytojos kūrybą ir asmeninio gyvenimo detales, kuriomis ji noriai dalinasi su savo auditorija. Pastaraisiais metais Vaivos turinys IG man tapo ypač aktualus, nes mūsų vaikus (jos jau trečiąjį, o mano - pirmąjį) teskiria vos kelios savaitės, daugiausiai - mėnuo laiko. Tai, kuo dalijasi Vaiva, leidžia suprasti, jog visos mes, mamos, einame per tą patį. Tik vienos anksčiau, kitos - vėliau.
Pasirodžius knygai ,,Kaip būti" buvo aišku, kad turiu ją įsigyti. Prieš tai buvau skaičiusi tik ,,Pirmąkart mama". Pastaroji knyga man labai patiko, nes jei atvirai, joje radau itin daug savęs. Taigi, akivaizdu, kad to paties tikėjausi ir iš naujosios rašytojos knygos.
Knyga ,,Kaip būti" susideda iš 6 temų, kurios vienaip ar kitaip yra neatskiriama viena nuo kitos: #emigrantė #ekologija #moterystė #motinystė #pandemija #pasirinkimai
Autorė siūlo šią knygą skaityti taip, kaip norisi kiekvienam asmeniškai: pradėti ją nuo pabaigos, nuo pasirinktos temos ar tradiciškai - nuo pradžių. Visi tekstai knygoje yra atskiri, tad pradėjus skaityti, kad ir nuo vidurio esmė liks nepasikeitusi. Vis dėl to, pati knygą skaičiau tradiciškai - nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Negaliu įvardyti tikslaus skaičiaus, kiek kartų skaitydama šią knygą pritarenčiai linkčiojau galvą. Rašytojos mintimis nuolat norėjosi dalintis, žinoma pabrėžiant ir tai, jog aš pati būtent taip visada ir galvojau! Ir man taip buvo! Ir man taip yra! Pavyzdžiui, dar visai neseniai guodžiausi draugėms, kad užmigdžiusi vaiką nežinau į kurią pusę mestis. Per tas porą valandų norisi ir namus susitvarkyti, ir skalbinius išrūšiuoti, ir valgyti pagaminti, ir knygą paskaityti, ir serialą pažiūrėti, ir apmokėti nežinia kiek savaičių gulintį prekių krepšelį internetinėje parduotuvėje... Bet tas laikas praskrieja kosminiu greičiu ir dalį planų, eilinį kartą, tenka nukelti neapibrėžtam terminui. Vaiva šią būseną labai tiksliai įvardino: ,,Laikas motinystėje mane veda iš proto. Kai jo, laisvo, nėra - siuntu. Kai jo gaunu - nebežinau, ko imtis, nes atrodo, kad per tas tris valandas be vaikų staiga turiu nugyventi visą gyvenimą." (citata iš 193 psl.) Ar kuri mama gali tai paneigti?
Esu įsitikinusi, jog kiekvienas (ir ypač kiekviena) skaitanti(s) šią knygą, kažkuriose eilutėse tikrai suras užrašytas savo mintis. Aš daugiausiai jų radau motinystės, moterystės ir emigracijos skyriuose. Kaip gražiai ir kaip pažįstamai autorė perteikia giminės moterų balsą. Kiek daug girdėtų posakių, rasistinių juokelių ir homofibiškų kalbų girdėta tuose giminės baliuose. Šių tekstų dėka, kaip niekad anksčiau, pajutau stiprų bendrystės jausmą. Su (ne)tobulomomis giminėmis, su emigrantėmis, su Lietuva. Su tais lietuviais, kurių vyresni giminaičiai visada suranda progą įterpti, kad dėl visko vis tiek kaltas Landsbergis. Rašytojos dėka, seniau rodęsi pilki ir nykūs lietuviai, man atsiskleidė, kaip savotiško žavesio ir nepalaužiamo užsispyrimo turinti tauta. Nors mūsų kultūra nėra plačiai paplitusi po visą pasaulį, kaip kokių italų ar graikų, tačiau lietuviai turi kažką unikalaus. Nežinau, kas tai yra ir kaip tai paaiškinti, tačiau savą (nors ir visai svetimą) galime pažinti bet kuriame pasaulio krašte. Galbūt tikrai kažkas išskirtinio yra užkoduota mūsų genuose?
Knygoje ne kartą paliesti dvigubos pilietybės, savasties, tapatybės klausimai. Jie itin aktualūs ir jautrūs mišrioms, emigracijoje gyvenančioms šeimoms. Kodėl politika vis dar taip toli nuo realaus žmogaus? Kaip pasverti, kokiais matais išmatuoti, kuri pilietybė bus naudingesnė vaikui gyvenime? Kur yra tikroji tokių vaikų tėvynė ir kur bus jų širdžių namai?
Skaitydama Vaivos tekstus jaučiausi tarsi dalyvaučiau pokalbyje su drauge, kuri ne tik linkčioja galva, bet tikrai supranta mane. Iš esmės. Kuri neperša savo nuomonės ir nebruka banalių patarimų, tačiau švelniai užveda ant teisingo kelio. Autorei dažnai pavyksta susitapatinti su savo skaitytoju, o skaitytojui - su autore. Mano kuklia nuomone, tai - kiekvieno rašančiojo siekiamybė.
Ir vis dėl to, kai kam ši knyga gali nepatikti. Greičiausiai, joje nieko artimo sau neras rasistai, atbukę fašistai, homofobai ir kategoriški, į kraštutinumus linkę individai. Tuo tarpu sąmoningi žmonės, suprantantys, jog pasaulis nėra tik balta arba juoda - tikrai ras malonumą šios knygos puslapiuose. Ji aktuali tiems, kam rūpi kokiame pasaulyje gyvens jų vaikai.
Ir dar. Šioje knygoje nėra vieno siužeto, vienos linijos. Ji gyva, kaip ir pats gyvenimas: nuolat vykstantis, nuolat kintantis. Ir kaip taisyklė, dažniausiai - ne pagal kažkieno kito nustatytas taisykles.
Pilnas knygos aprašymas jau nugulė ir mano tinklaraštyje: www.sauleskelias.com
May 10, 2022
Knyga „Kaip būti“ – iki ašarų pažįstamas buitiakas, pliatkinė išpažintis draugei ir ekologija. Neskubėkit, nesusidarykit tik prastos nuomonės ir neteiskit, nes išvardinti dalykai – tarsi raktas į šiuolaikinės aktyvios moters (ir mamos) kasdienybę.
Knygoje „Kaip būti“ yra daug įdomios informacijos, o retkarčiais ir negirdėtų terminų, pavyzdžiui, greenwashing’as, sweatshopas, flygskam ir t.t. Rykštaitė trumpai, drūtai ir aiškiai pateikia daug naudingos informacijos, o tada, jei jau pačiam smalsu, apie tai daugiau informacijos galima ieškoti internete ar knygose. Tačiau knyga nėra „sausa“ informacijos pertekliumi, kaip tik atvirkščiai – rašytoja mezga intymų dialogą su skaitytoju, kuris dažnai primena pliatkus su drauge – kartais pasikartojantys, o kartais tokie atviri, kad tas istorijas pasakojam tik ištikimiausioms draugėms arba pasiliekam tik sau (kalbu apie televizorių taisytojo istoriją).
Vieni tekstai man buvo artimesni, kiti ne taip, iš kai kurių pasisėmiau naujų žinių (ekologija).
Buitiškumas - svarbiausia šios knygos savybė. Tai, kuo gyvena kiekviena moteris bei kas dedasi jų galvose. Žavėjo, kad Rykštaitei nebaisu pripažinti savo gyvenime taip neišvengiamų failų, o tai - savaime jau gerai (geriau iš jų smagiai pasijuokti su kitais). Rašytoja nestokoja humoro, paprastumo ir atvirumo, nemėgsta ji vinioti ir į vatą, pavyzdžiui, kaip vartojama frazė „bitch please“ ar atvira išpažintis: “Vis tiek šiandien buvo fainai stebėti, kai žaidimų aikštelėje Žemyna iš visų jėgų pastūmė jos sesutę paliesti norėjusį berniuką. Nebariau ir apsimečiau, kad nepamačiau”.
Pelėdos skaitiniai minėjo, kad „Kaip būti“ jai – virtuvės knyga. Man – žindymo bei klecko snaudimo glėbyje. Būtent todėl man surezonavo šie žodžiai: “Mamos darbas toks, bijoti. Ir nenorėt į nieką tos baimės iškeisti.“, po kurių stipriai apkabinau sūnų, nubraukiau vieną mažytę ašarą ir padėkojau Dievui, už gyvenimą ir jo suteiktą džiaugsmą. Grįžtant prie knygos, sentimentalumas ir atvirumas - stipriausi knygos sraigteliai.
Nors kas nors ir pasakys, nu ką tu čia pezi, kokia dar amazing knyga, tiesiog rašytojos pamąstymai ir išgyvenimai, man ji - lengvai susiskaičiusi ir apmąstymus sukėlusi knyga. O apmąstymai ir mąstymas jau iš esmės yra gėris.
P.S. Koks nepakartojamas ir neišverčiamas (o toks iki skausmo kartais reikalingas) žodis į anglų kalbą yra „buitis“!
P.S. P.S. ir dar faina, kad bent kelis kartus paminima Shafak. Dėl to dar labiau pradėjau simpatizuoti Rykštaitei.
Knygoje „Kaip būti“ yra daug įdomios informacijos, o retkarčiais ir negirdėtų terminų, pavyzdžiui, greenwashing’as, sweatshopas, flygskam ir t.t. Rykštaitė trumpai, drūtai ir aiškiai pateikia daug naudingos informacijos, o tada, jei jau pačiam smalsu, apie tai daugiau informacijos galima ieškoti internete ar knygose. Tačiau knyga nėra „sausa“ informacijos pertekliumi, kaip tik atvirkščiai – rašytoja mezga intymų dialogą su skaitytoju, kuris dažnai primena pliatkus su drauge – kartais pasikartojantys, o kartais tokie atviri, kad tas istorijas pasakojam tik ištikimiausioms draugėms arba pasiliekam tik sau (kalbu apie televizorių taisytojo istoriją).
Vieni tekstai man buvo artimesni, kiti ne taip, iš kai kurių pasisėmiau naujų žinių (ekologija).
Buitiškumas - svarbiausia šios knygos savybė. Tai, kuo gyvena kiekviena moteris bei kas dedasi jų galvose. Žavėjo, kad Rykštaitei nebaisu pripažinti savo gyvenime taip neišvengiamų failų, o tai - savaime jau gerai (geriau iš jų smagiai pasijuokti su kitais). Rašytoja nestokoja humoro, paprastumo ir atvirumo, nemėgsta ji vinioti ir į vatą, pavyzdžiui, kaip vartojama frazė „bitch please“ ar atvira išpažintis: “Vis tiek šiandien buvo fainai stebėti, kai žaidimų aikštelėje Žemyna iš visų jėgų pastūmė jos sesutę paliesti norėjusį berniuką. Nebariau ir apsimečiau, kad nepamačiau”.
Pelėdos skaitiniai minėjo, kad „Kaip būti“ jai – virtuvės knyga. Man – žindymo bei klecko snaudimo glėbyje. Būtent todėl man surezonavo šie žodžiai: “Mamos darbas toks, bijoti. Ir nenorėt į nieką tos baimės iškeisti.“, po kurių stipriai apkabinau sūnų, nubraukiau vieną mažytę ašarą ir padėkojau Dievui, už gyvenimą ir jo suteiktą džiaugsmą. Grįžtant prie knygos, sentimentalumas ir atvirumas - stipriausi knygos sraigteliai.
Nors kas nors ir pasakys, nu ką tu čia pezi, kokia dar amazing knyga, tiesiog rašytojos pamąstymai ir išgyvenimai, man ji - lengvai susiskaičiusi ir apmąstymus sukėlusi knyga. O apmąstymai ir mąstymas jau iš esmės yra gėris.
P.S. Koks nepakartojamas ir neišverčiamas (o toks iki skausmo kartais reikalingas) žodis į anglų kalbą yra „buitis“!
P.S. P.S. ir dar faina, kad bent kelis kartus paminima Shafak. Dėl to dar labiau pradėjau simpatizuoti Rykštaitei.
July 30, 2022
Žinot 'comfort food'? Tai va, Vaiva Rykštaitė yra mano comfort knygų autorė, o šita knyga buvo visiškai mano 'comfort knyga'! Nu kažkas nerealaus. Taip gera, kad ten nėra vienos aiškios linijos ir istorijos. Ten šimtai skirtingų istorijų, išgyvenimų ir pamąstymų. Knygą perskaičiau nuo A iki Z, bet žinau, kad vėliau galėsiu atsiversti random puslapį, kuriame rasiu vieną istoriją ir ją galėsiu skaityti iš naujo!
June 4, 2022
Knyga lengvai skaitosi, tokia nereikalaujanti susikaupimo. Toks draugės pasakojimas apie viską. Tiesiog požiūris į gyvenimą, kuris nebūtinai sutampa su tavuoju. Knyga pozityvi, nuteikianti būti geresniu žmogumi.
February 1, 2022
Knyga įvairiaspalvė. Paliečiamos net kelios temos, nuo ekologijos iki moterystės ir gyvenimo pasirinkimų.
Labai patiko, kad dažnai autorė remiasi moksliniais tyrimais, aiškina sąvokas, todėl knyga labai praplėtė mano akiratį, sužinojau nemažai man naujų dalykų.
Tuo pačiu, autorė dalinasi autentiškomis ir labai jautriomis patirtimis, labai dažnai jaučiasi nuoširdus balsas.
Iš knygos gavau labai daug, tiek emociškai, tiek naujos informacijos prasme!
Labai patiko, kad dažnai autorė remiasi moksliniais tyrimais, aiškina sąvokas, todėl knyga labai praplėtė mano akiratį, sužinojau nemažai man naujų dalykų.
Tuo pačiu, autorė dalinasi autentiškomis ir labai jautriomis patirtimis, labai dažnai jaučiasi nuoširdus balsas.
Iš knygos gavau labai daug, tiek emociškai, tiek naujos informacijos prasme!
November 12, 2023
Ši Vaivos Rykštaitės knyga man viena iš labiausiai patikusių. Skaitydama jaučiausi, lyg bendraučiau su drauge (gal ir iki paryčių) įvairiausiomis svarbiomis temomis. Jos nagrinėjamos kartais žaismingai, kartais giliai. Ir kaip su drauge, kartais mintyse pritardavau, kartais prieštaraudavau ir norėdavau pasiginčyti, o kartais juokdavaus balsu ir paskaitydavau ištrauką vyrui. O kai kuo svarbiu dalinausi su drauge. Jaučiuos praturtėjusi, praplėtusi akiratį ir sužinojusi naujų dalykų. Labai ačiū autorei. Rekomenduoju.
January 9, 2023
Kai kuriuos tekstus skaitydama linksėjau galva, su kai kuriais visai nesutikau. Daug ką pasižymėjau, kad vėliau dar kartą sugrįžčiau, kad su draugais padiskutuočiau ar pagooglinčiau. Nors kai kuriuos tekstus jau esu skaičiusi, bet pateikti kitu formatu ar skaitomi kitu laiku vis tiek kažkaip kitaip surezonuoja. Žodžiu, rekomenduočiau. Kaip pernai per knygų mugę pavadinta - kavos staliuko knyga, taip ji mano namuose ir liks. Kažkur netoli 😊
April 12, 2022
Knyga, kuri labai skaniai susiskaitė.
Su knygos autore esame panašaus amžiaus, auginame panašaus amžiaus vaikus (tik Vaiva dabar jau jų turi tris) - galbūt todėl skaitant knygą buvo tikrai daug pritariančių mano galvos linktelėjimų. Ne visos Vaivos mintys man priimtinos, dėl kai kurių turiu kitą nuomonę, bet kai kurie skyriai tiesiog nepastebimai „susivalgė“ (apie mamystę, moterystę, ekologiją). Knygos skyriai leido suprasti, kad ne aš viena klystu, rėkiu ant vaikų, naiviai mąstau, pervargstu ir noriu bent kelioms minutėms pabėgti nuo rėkiančių vaikų ir pajusti laisvės skonį.
„Mes gimstame daugiau nei pakankami, jei netikit - paklauskite mamų.“
„O tėtis tuomet atsakė, kad lengva bėgti, kur gražu, bet daug prasmingiau yra tą grožį susikurti pačiai - ten, kur esi.“
„Pastebėjau, kad kuo didesnė netvarka galvoje, tuo labiau norisi tvarkytis namus.“
Vaivos tekstų stilius lengvas, greitai suskaitomas. Perskaičius visą knygą susidėlioja gražus Vaivos Rykštaitės asmenybės portretas, o jos tekstuose tikrai kiekvienas atras sau artimų temų ir minčių. Nes sudėti tekstai kunkuliuote kunkuliuoja nuoširdumu, žmogiškumu, artumu.
„Naiviai tikiu ne tik slaktyvizmo, bet ir kolektyvinės sąmonės galia - kuo daugiau mūsų jaučia ir linki, tuo geriau viskas baigiasi.“
Su knygos autore esame panašaus amžiaus, auginame panašaus amžiaus vaikus (tik Vaiva dabar jau jų turi tris) - galbūt todėl skaitant knygą buvo tikrai daug pritariančių mano galvos linktelėjimų. Ne visos Vaivos mintys man priimtinos, dėl kai kurių turiu kitą nuomonę, bet kai kurie skyriai tiesiog nepastebimai „susivalgė“ (apie mamystę, moterystę, ekologiją). Knygos skyriai leido suprasti, kad ne aš viena klystu, rėkiu ant vaikų, naiviai mąstau, pervargstu ir noriu bent kelioms minutėms pabėgti nuo rėkiančių vaikų ir pajusti laisvės skonį.
„Mes gimstame daugiau nei pakankami, jei netikit - paklauskite mamų.“
„O tėtis tuomet atsakė, kad lengva bėgti, kur gražu, bet daug prasmingiau yra tą grožį susikurti pačiai - ten, kur esi.“
„Pastebėjau, kad kuo didesnė netvarka galvoje, tuo labiau norisi tvarkytis namus.“
Vaivos tekstų stilius lengvas, greitai suskaitomas. Perskaičius visą knygą susidėlioja gražus Vaivos Rykštaitės asmenybės portretas, o jos tekstuose tikrai kiekvienas atras sau artimų temų ir minčių. Nes sudėti tekstai kunkuliuote kunkuliuoja nuoširdumu, žmogiškumu, artumu.
„Naiviai tikiu ne tik slaktyvizmo, bet ir kolektyvinės sąmonės galia - kuo daugiau mūsų jaučia ir linki, tuo geriau viskas baigiasi.“
July 17, 2022
Man labai patinka gyvenime dėlionės: vaikystėje dėliotos puzzle, buto interjeras, komandos žmonių darna. Ko gero dėl to nepaprastai patiko ir ši knyga. Autorė pati rašė apie knygą (perfrazuosiu): tarsi iš atskirų motyvų sudėliojanti paveikslą, kuriame įvairiomis dimecijomis galime pamatyti ją: kaip žmogų, kaip moterį, motiną ar tiesiog pašnekovę.
Skaitydama ne tik linkčiojau, šypsojausi, kvatojau ar kupinomis susidomėjimo juslėmis priėmiau kitokias mintis, požiūrio kampus ar padrąsinimus išaugti, nesigėdyti, manifestuoti save tokią kokios norisi, kokios ilgiesi ar neleidai sau auginti.
Ši knyga tai tarsi daugybė pokalbių su drauge, kuri tiesiog yra natūrali, paprasta ir linkinti laisvės tau pačiai.
Labai rekomenduoju paskaityti, nes tai knyga ne tik apie autorę, bet ir apie mane, tave ir tavo geriausią draugę, jei tik esi įžengusi į savistabos etapą ir saviugdos troškimas patyliukais veda prie kokybiško gyvenimo, laiko ir turinio paieškų.
Skaitydama ne tik linkčiojau, šypsojausi, kvatojau ar kupinomis susidomėjimo juslėmis priėmiau kitokias mintis, požiūrio kampus ar padrąsinimus išaugti, nesigėdyti, manifestuoti save tokią kokios norisi, kokios ilgiesi ar neleidai sau auginti.
Ši knyga tai tarsi daugybė pokalbių su drauge, kuri tiesiog yra natūrali, paprasta ir linkinti laisvės tau pačiai.
Labai rekomenduoju paskaityti, nes tai knyga ne tik apie autorę, bet ir apie mane, tave ir tavo geriausią draugę, jei tik esi įžengusi į savistabos etapą ir saviugdos troškimas patyliukais veda prie kokybiško gyvenimo, laiko ir turinio paieškų.
January 21, 2025
Man išties patiko ši knyga dėl keleto dalykų: rezonuojančių temų, trumpų skyriukų, organiško teksto. Tiesa, kliuvo akis už redagavimo kliurkų, t.y. paliktų klaidų.
Buvo jausmas, kad bendrauju su moterimi, kurios gyvenimas tuo pačiu ir panašus, ir labai skirtingas nuo manojo, bet mudvi susikalbam ir yra įdomu, praturtina kalbėtis.
Rekomenduoju.
Buvo jausmas, kad bendrauju su moterimi, kurios gyvenimas tuo pačiu ir panašus, ir labai skirtingas nuo manojo, bet mudvi susikalbam ir yra įdomu, praturtina kalbėtis.
Rekomenduoju.
December 31, 2021
Pirma mano šios autorės perskaityta knyga.
Labai patiko jos kasdieninės, o ir ne tik, įžvalgos.
Simple, autentiška ir drąsu.
Net apie motinystę ( pati neturėdama vaikų) skaičiau su dideliu pasimėgavimu.
Labai patiko jos kasdieninės, o ir ne tik, įžvalgos.
Simple, autentiška ir drąsu.
Net apie motinystę ( pati neturėdama vaikų) skaičiau su dideliu pasimėgavimu.
September 5, 2022
Knyga lengvai ir neįpareigojančiai skaitosi.
Yra įdomių faktų, tikrai rezonuojančių minčių su asmeniniu gyvenimu. Sukelia minčių pamąstymui.
Labiausiai nulėmė įvertinimą laisvai vartojami keiksmažodiai, spausdinimo klaidos (tikrai nemažai).
Nors autorę seku, skaitau knygas, šioje knygoje kaip jau teko skaityti tikrai nemažai arogancijos, kas ganėtinai atstumia.
Yra įdomių faktų, tikrai rezonuojančių minčių su asmeniniu gyvenimu. Sukelia minčių pamąstymui.
Labiausiai nulėmė įvertinimą laisvai vartojami keiksmažodiai, spausdinimo klaidos (tikrai nemažai).
Nors autorę seku, skaitau knygas, šioje knygoje kaip jau teko skaityti tikrai nemažai arogancijos, kas ganėtinai atstumia.
December 21, 2022
Writing dump su kieto (!) viršelio leidimu ir copy-paste linkais tiesiog numestais paraštėse. Rinkinys rašinėlių įvairiomis plepalų ir pseudo edukacijos temomis, kurie ir galėjo likti portalų archyvuose, būtų tvariau. Mes visi turim internetą.
December 29, 2022
Net nežinau, kaip įvertinti, ilgai svarsčiau, kiek čia tų žvaigždžių. Sunku vertinti tokias knygas, nes čia ne visai knyga - čia tekstų rinkinys. Suprantu, kodėl autorė sudėjo tokį, susiskaitė dauguma tekstų maloniai, mėgstu Rykštaitės rašymo stilių, bet savo knygų kolekcijoje jos nepasilikau - nebuvo wow efekto ir nesukėlė kažkokio labai jausmo skaitant - visgi suprantu, kad Rykštaitės istorijas mėgstu daug labiau, nei asmeninius apmąstymus.
November 8, 2025
Kaip visada. ❤️
Man atrodo su Vaiva įmanoma diskutuoti įvairiausiomis temomis. Buvo knygoje jos minčių, kur visiškai nepritariu, bet ji moka jas pateikti taip, kad priverčia išklausyti jos POV o ne smerkti.
Man atrodo su Vaiva įmanoma diskutuoti įvairiausiomis temomis. Buvo knygoje jos minčių, kur visiškai nepritariu, bet ji moka jas pateikti taip, kad priverčia išklausyti jos POV o ne smerkti.
October 13, 2023
Sužavėjo temų įvairovė, autorės įžvalgos, o tam tikri tekstai privertė giliau susimąstyt ir pažvelgt į dalykus iš kitos pusės. Kur ne kur sutinki pasikartojimų, bet vertinant atskirus tekstus, regis, viskas sugulė savose vietose.
October 2, 2024
Ši knyga per daug apie viską, kad ją perskaičiusi galėčiau prisėsti ir parašyti kažkokią bendro pobūdžio apžvalgą, kuri bent kesintųsi ją visą aprėpti, todėl skaitydama tiesiog rašiausi savo įspūdžius kas skyrių. Taip viską ir paliksiu, nes kitaip būti turbūt nelabai gali.
#emigrantė
Man skyrius apie buvimą emigrante yra pats tolimiausias, mat niekad negyvenau svetur ilgiau negu trunka atostogos, tačiau net ir jame randu šį tą sãvo.
Bendrai skaitydama tekstus vis pagaunu save galvojant, kad mane žavi autorės dvigubas būvis, ji gali save pristatyti kaip itin intelektualiai ir filosofiškai mąstančią ir matančią, kalnus gyvenimo patirties sukaupusią pasaulio pilietę ir čia pat vos už nedidelės trijų žvaigždučių tvorelės į mus jau žiūri kompleksuota ir nuolat nesava svečiose vietose besijaučianti ir su išsičiusčiusiais baltadančiais amerikiečiais bendrauti nemokanti lietuvaitė. Aš savyje atradusi panašaus kalibro prieštaravimus gūžiuosi ir jaučiuosi truputėlį šizofreniška, o ji savo paveikslą kuria naudodama visas pasaulio spalvas, net ir esančias priešingose spektro pusėse, be menkiausios dvejonės ir tai man yra labai gražu.
Tačiau kartais tas dvigubas buvimas įgaudavo tokio tragizmo atspalvį ir imdavo kiek erzinti, nes nuolat kalbama apie emigranto patiriamią nesavumą, likimą nesuprastu, nevertinamu, viename tekste net, teigiama, nebuvimą priimtu kaip lygiaverčiu žmogumi, kas man rodosi šiek tiek perdėtai. Suprantu, kad taip literatūriškiau ir dramatiškiau, bet po kurio laiko skaityti apie tai jau truputį užknisa. Gal dėl to kad, kaip jau minėjau pradėdama, emigracijos tema man tiesiog labai tolima.
Skyriuje daug mažų įžvalgų apie kasdienybę, ne visos jos man artimos, bet kartais kokia nors frazė ar mintis sminga tiesiai į minkštą mano pačios būties centrą, pavyzdžiui, kad ilgesnį laiką leidžiant net ir su artimiausiais žmonėmis, galiausiai nori grįžti atgal į savo tvarką, nes: “kiekviena moteris pati sprendžia, kada jau laikas skalbti virtuvinį rankšluostuką”. Toks paprastas buitiškas vaizdinys, o toks galingas!
Lietuvybė šiame skyriuje yra gana keistas reiškinys, ja didžiuojamasi, bet jos spektras niekada nėra iki galo aiškus ir priklauso nuo to, kokio jo reikia rašomam tekstui. Viename sakoma: “kiek lietuvybės, tos homo sovieticus savyje turiu”, lietuvybę sutraukiant iki paskutinių mažiau nei šimto metų istorijos, o štai kituose jau kalbama apie vaidilutes, žoleles ir šimtmečius bei tūkstantmečius menančią istoriją, staiga lietuvybę išplečiant per amžius. Kartais lietuvybė yra kompleksuota ir mažytė didelio pasaulio kontekste, o kartais išpučiama iki absurdiškų proporcijų pavyzdžiui šia citata: “pavydžiu žmonėms be praeities, be šimtmečius besitęsiančios giminės istorijos”, aš net nežinau ar verta aiškinti, kodėl šitas teiginys yra tiesiog paikas.
Vis tik, nors prieš tai rašiau, kad net ir svetimoje sau temoje apie emigraciją randu kažką artimo, iš esmės šis skyrius tikrai buvo ne man, emigrantiškos tapatybės klausimas mano, paprastos Lietuvos gyventojos akimis, buvo pateikiamas pernelyg pompastiškai, manęs tai nesudomino ir iki galo neįtikino.
#ekologija
Šita dalis gana depresuojanti, kelianti daug kaltės, bet turbūt iš dalies toks ir buvo autorės tikslas. Labai žaviuosi jos valia pasirodyti šioje temoje gana nuogai - demonstruojant visas savo baimes ir visus atvejus, kai ekologiškai sąmoningo gyvenimo idealas nebūna pasiekiamas. Šitame instagramo filtrų ir intensyviai kuriuojamų gyvenimo momentų rodymo persmelktame būvyje toks atvirumas ir tikrumas ir ryžtas pasirodyti netobula yra didelė atgaiva.
Kita vertus, kartais tekstus persmelkia gal kiek per daug apokaliptinės nuotaikos. Ekologijos tema yra be galo svarbi, masinis vartojimas yra didelė problema ir apie tai kalbėti tikrai reikia, bet rašyti, kad mokslininkai jau ištyrė, kad po trisdešimt metų civilizacija žlugs, nes nerūšiuojam čia mes visi, gal kiek stiproka…
#moterystė
Skaitant šios temos tekstus kai kuriais atžvilgiais jaučiausi autorei itin artima ir labai pavydėjau sugebėjimo taip ramiai ir viešai prisipažinti, kokia durnė ji buvo jaunystėj. Aš iki šiol savo jaunų dienų klaidas ir kvailystes prisimenu su tokiu purtuliu ir didele gėda, kad net pačiai apie jas galvoti atrodo nemalonu, net nenoriu įsivaizduoti, kad tektų apie jas kam nors pasakoti viešai ar juo labiau sudėti tai į knygą ar internetinius tekstus, kur visa tai per amžius liudys, mano netobulumą. O štai Rykštaitė tai mato kaip augimo matą, kaip galimybę pasverti savo gyvenimą, pažiūrėti į nueitą atstumą ir tai yra taip gražu, tas susitaikymas su savo klaidom ir keistenybėm ir netobulumais, net ir tais, kurie vis dar vejasi iš paskos ir vis netikėtai išlenda gėdingų minčių pavidalu primindami kokio laikmečio ir kokios sociokultūrinės aplinkos vaisius esi.
Tiesa, kai kurios vietos, kuriose buvo giriamasi, tiek savo esama ar buvusia išvaizda, tiek protu, kažkaip mane trigerino ir šiek tiek pykdė, bet čia turbūt daugiau apie mane nei apie autorę ar knygą, tiesiog dar vienas sociokultūrinio palikimo sluoksnis, nes juk girtis yra negražu ir negalima, išvis, net galvoti gerai apie save yra jau čia kažkaip nefasonas. Bet gal tos pagyros tai tik dar vienas sluoksnis moterystės temoje. Apie moterį, kuri išsigydė savo kartos ir savo kultūros kompleksus ir dabar gali be jokių abejonių drąsiai tarti: aš šiaip žiauriai gerai varau.
#motinystė
Turint omeny kiek laiko ir dėmesio motinystė sulaukia jos socialinių tinklų paskyrose šis skyrius man pasirodė trumpas ar bent trumpesnis, nei tikėjausi, bet čia tik šiaip pastebėjimas, ne skundas. O ir tokiame trumpame skyriuje apie tokią didelę būties dalį visvien sutalpinta labai daug temų, pradedant motinos vaidmeniu ir visais su juo susijusiais kylančiais sunkumais ir baigiant tiesiog milžiniška viską aprėpiančia meile.
Viskas, apie ką ji rašo atrodo taip skaudžiaisaldžiai pažįstama, visi jausmų ir minčių ir apninkančių abejonių ar it uraganai viduje siaučiančių emocijų aprašymai šitoje knygos dalyje pasirodė gyviausi, gaivališkiausi ir įtikimiausi, kartais tas jausmas taip tiksliai ir nuogai aprašomas, kad man skaitant pasidaro kažkaip net nejauku, lyg taip apsinuogindama jausmais autorė apnuogina ir mane ir visas mamas, nes toks tikras ir tikslus tas aprašymas, toks intymiai ir giliai pažintas, lyg iš mano galvos išrašytas, lyg turėjo leidimo paprašyti prieš visas mūsų, motinų, paslaptis čia viešai paskelbdama.
Kalbant apie tekstų turinį, paliestos temos taip pat giliai rezonavo, kalbama apie tokius universalius dalykus, o jos požiūris toks sveikas ir man suprantamas.
Gal šitas skyrius ir nebuvo toks jau trumpas, gal tiesiog labai greit susiskaitė…
#pandemija
Keista skaityti šiuos tekstus, viskas jau atrodo taip tolima. Bet tuo pačiu ir taip pažįstama, lyg kątik patirta, bet lyg jau senų senovė, kaip kokie NOKIA 3310 telefonai ir laida BeTabu. Kaip visad žaviuosi autorės gebėjimu išlikti nuoširdžia, net kai tos išpažintys neatrodo labai gerai, galbūt ypatingai tai žavi, nes atspindi mano pačios vidinius dialogus tuo metu, prieštaras ir mintis, kad galvoju ir elgiuosi hipokritiškai. Čia kalbu apie tokias dalis kaip kai netrukus po teksto apie tai, kaip svarbu laikytis visų saugumo priemonių ir saugoti silpnesnius visuomenės narius netrukus seka tekstas apie tai, kaip jai atsibodo visi ribojimai ir kaip jau tik iš reikalo autorė užsideda kaukę ir nebesisaugo pavojingesne laikomos atmainos taip, kaip saugojosi viruso iš pat pradžių - ir aš ten buvau pati sau prieštaravau, bet atvirai to niekam nepripažinau…
#pasirinkimai
Mano kuklia nuomone silpniausia knygos dalis. Autorei labai gerai sekasi reflektuoti save, savo patirtis, išgyvenimus, mintis, tai skaitant jaučiasi gylis, prasmės paieškos. Bet štai bandymai kalbėti apie pasaulį ir jame vyraujančius reiškinius ar tai būtų feminizmas ar alkoholizmas suskamba gan plokščiai. Žinoma, rašo ji profesionaliai, mintys dėstomos tiksliai ir dailiai, tačiau jose pritrūksta to gylio, kuris taip įtraukia kai ji rašo apie savo vidinį pasaulį, argumentai, kad ir kaip gražiai pateikti, jau šimtą kartų girdėti, kartais juos dėstant išlenda ir kažkokie autorės ribotumai ar išankstinės nuostatos, kurios tekstuose, berods bandančiuose pretenduoti į šiokį tokį objektyvumą, faktų išdėstymą, atrodo nekaip.
Turiu pripažinti, kad kiek nusivyliau, nes šito skyriaus visai laukiau, buvo smalsu, apie ką čia, mat visas sau tipiškas temas ji jau sudėjo kituose skyriuose, o ir prasidėjo jis daug žadančiai, bet gana greitai ėmė smukti žemyn ir jei pradžioje atrodė, kad ši dalis bus apie pasirinkimų gausą ir laisvę, tai pabaigoje autorė liko tarsi įsikalinusi savo pasirinkimuose juos tiesiog ne itin grabiai teisindama ir pasakodama skaitytojui, kodėl ir jam reikėtų pritarti šiam ar kitam pasirinkimui. Kadangi socialinėse medijose esu pripratusi prie jos gan unapologetic laisvai savo gyvenimą gyvenančios ir niekam nieko neskolingos moters įvaizdžio, šie tekstai kiek sugriovė tą autorės mitą, kuriuo tikėti man, tiesą sakant, labai patinka.
Kažkaip skaitydama supratau, kad skundų ir papeikimų prirašiau daugiau nei pagyrimų, nors iš tiesų knygą ie buvo smagu skaityti, o tas trumpų tekstų formatas labai tinkamas mamystei, kai kartais galiu tik porai minutėlių prisėsti prie knygos kol vėl kažko iš manęs prireiks. Manau taip yra dėl to, kad viskas, kas man patiko, buvo artima, suprantama, žavu, buvo labai gerai pačios autorės išrašyta ir papasakota, nieko nepridėsi, o štai ten, kur nepatiko, jau turėjau kur įkišti savo žodį. Skaitykit ir patys permąstykit.
#emigrantė
Man skyrius apie buvimą emigrante yra pats tolimiausias, mat niekad negyvenau svetur ilgiau negu trunka atostogos, tačiau net ir jame randu šį tą sãvo.
Bendrai skaitydama tekstus vis pagaunu save galvojant, kad mane žavi autorės dvigubas būvis, ji gali save pristatyti kaip itin intelektualiai ir filosofiškai mąstančią ir matančią, kalnus gyvenimo patirties sukaupusią pasaulio pilietę ir čia pat vos už nedidelės trijų žvaigždučių tvorelės į mus jau žiūri kompleksuota ir nuolat nesava svečiose vietose besijaučianti ir su išsičiusčiusiais baltadančiais amerikiečiais bendrauti nemokanti lietuvaitė. Aš savyje atradusi panašaus kalibro prieštaravimus gūžiuosi ir jaučiuosi truputėlį šizofreniška, o ji savo paveikslą kuria naudodama visas pasaulio spalvas, net ir esančias priešingose spektro pusėse, be menkiausios dvejonės ir tai man yra labai gražu.
Tačiau kartais tas dvigubas buvimas įgaudavo tokio tragizmo atspalvį ir imdavo kiek erzinti, nes nuolat kalbama apie emigranto patiriamią nesavumą, likimą nesuprastu, nevertinamu, viename tekste net, teigiama, nebuvimą priimtu kaip lygiaverčiu žmogumi, kas man rodosi šiek tiek perdėtai. Suprantu, kad taip literatūriškiau ir dramatiškiau, bet po kurio laiko skaityti apie tai jau truputį užknisa. Gal dėl to kad, kaip jau minėjau pradėdama, emigracijos tema man tiesiog labai tolima.
Skyriuje daug mažų įžvalgų apie kasdienybę, ne visos jos man artimos, bet kartais kokia nors frazė ar mintis sminga tiesiai į minkštą mano pačios būties centrą, pavyzdžiui, kad ilgesnį laiką leidžiant net ir su artimiausiais žmonėmis, galiausiai nori grįžti atgal į savo tvarką, nes: “kiekviena moteris pati sprendžia, kada jau laikas skalbti virtuvinį rankšluostuką”. Toks paprastas buitiškas vaizdinys, o toks galingas!
Lietuvybė šiame skyriuje yra gana keistas reiškinys, ja didžiuojamasi, bet jos spektras niekada nėra iki galo aiškus ir priklauso nuo to, kokio jo reikia rašomam tekstui. Viename sakoma: “kiek lietuvybės, tos homo sovieticus savyje turiu”, lietuvybę sutraukiant iki paskutinių mažiau nei šimto metų istorijos, o štai kituose jau kalbama apie vaidilutes, žoleles ir šimtmečius bei tūkstantmečius menančią istoriją, staiga lietuvybę išplečiant per amžius. Kartais lietuvybė yra kompleksuota ir mažytė didelio pasaulio kontekste, o kartais išpučiama iki absurdiškų proporcijų pavyzdžiui šia citata: “pavydžiu žmonėms be praeities, be šimtmečius besitęsiančios giminės istorijos”, aš net nežinau ar verta aiškinti, kodėl šitas teiginys yra tiesiog paikas.
Vis tik, nors prieš tai rašiau, kad net ir svetimoje sau temoje apie emigraciją randu kažką artimo, iš esmės šis skyrius tikrai buvo ne man, emigrantiškos tapatybės klausimas mano, paprastos Lietuvos gyventojos akimis, buvo pateikiamas pernelyg pompastiškai, manęs tai nesudomino ir iki galo neįtikino.
#ekologija
Šita dalis gana depresuojanti, kelianti daug kaltės, bet turbūt iš dalies toks ir buvo autorės tikslas. Labai žaviuosi jos valia pasirodyti šioje temoje gana nuogai - demonstruojant visas savo baimes ir visus atvejus, kai ekologiškai sąmoningo gyvenimo idealas nebūna pasiekiamas. Šitame instagramo filtrų ir intensyviai kuriuojamų gyvenimo momentų rodymo persmelktame būvyje toks atvirumas ir tikrumas ir ryžtas pasirodyti netobula yra didelė atgaiva.
Kita vertus, kartais tekstus persmelkia gal kiek per daug apokaliptinės nuotaikos. Ekologijos tema yra be galo svarbi, masinis vartojimas yra didelė problema ir apie tai kalbėti tikrai reikia, bet rašyti, kad mokslininkai jau ištyrė, kad po trisdešimt metų civilizacija žlugs, nes nerūšiuojam čia mes visi, gal kiek stiproka…
#moterystė
Skaitant šios temos tekstus kai kuriais atžvilgiais jaučiausi autorei itin artima ir labai pavydėjau sugebėjimo taip ramiai ir viešai prisipažinti, kokia durnė ji buvo jaunystėj. Aš iki šiol savo jaunų dienų klaidas ir kvailystes prisimenu su tokiu purtuliu ir didele gėda, kad net pačiai apie jas galvoti atrodo nemalonu, net nenoriu įsivaizduoti, kad tektų apie jas kam nors pasakoti viešai ar juo labiau sudėti tai į knygą ar internetinius tekstus, kur visa tai per amžius liudys, mano netobulumą. O štai Rykštaitė tai mato kaip augimo matą, kaip galimybę pasverti savo gyvenimą, pažiūrėti į nueitą atstumą ir tai yra taip gražu, tas susitaikymas su savo klaidom ir keistenybėm ir netobulumais, net ir tais, kurie vis dar vejasi iš paskos ir vis netikėtai išlenda gėdingų minčių pavidalu primindami kokio laikmečio ir kokios sociokultūrinės aplinkos vaisius esi.
Tiesa, kai kurios vietos, kuriose buvo giriamasi, tiek savo esama ar buvusia išvaizda, tiek protu, kažkaip mane trigerino ir šiek tiek pykdė, bet čia turbūt daugiau apie mane nei apie autorę ar knygą, tiesiog dar vienas sociokultūrinio palikimo sluoksnis, nes juk girtis yra negražu ir negalima, išvis, net galvoti gerai apie save yra jau čia kažkaip nefasonas. Bet gal tos pagyros tai tik dar vienas sluoksnis moterystės temoje. Apie moterį, kuri išsigydė savo kartos ir savo kultūros kompleksus ir dabar gali be jokių abejonių drąsiai tarti: aš šiaip žiauriai gerai varau.
#motinystė
Turint omeny kiek laiko ir dėmesio motinystė sulaukia jos socialinių tinklų paskyrose šis skyrius man pasirodė trumpas ar bent trumpesnis, nei tikėjausi, bet čia tik šiaip pastebėjimas, ne skundas. O ir tokiame trumpame skyriuje apie tokią didelę būties dalį visvien sutalpinta labai daug temų, pradedant motinos vaidmeniu ir visais su juo susijusiais kylančiais sunkumais ir baigiant tiesiog milžiniška viską aprėpiančia meile.
Viskas, apie ką ji rašo atrodo taip skaudžiaisaldžiai pažįstama, visi jausmų ir minčių ir apninkančių abejonių ar it uraganai viduje siaučiančių emocijų aprašymai šitoje knygos dalyje pasirodė gyviausi, gaivališkiausi ir įtikimiausi, kartais tas jausmas taip tiksliai ir nuogai aprašomas, kad man skaitant pasidaro kažkaip net nejauku, lyg taip apsinuogindama jausmais autorė apnuogina ir mane ir visas mamas, nes toks tikras ir tikslus tas aprašymas, toks intymiai ir giliai pažintas, lyg iš mano galvos išrašytas, lyg turėjo leidimo paprašyti prieš visas mūsų, motinų, paslaptis čia viešai paskelbdama.
Kalbant apie tekstų turinį, paliestos temos taip pat giliai rezonavo, kalbama apie tokius universalius dalykus, o jos požiūris toks sveikas ir man suprantamas.
Gal šitas skyrius ir nebuvo toks jau trumpas, gal tiesiog labai greit susiskaitė…
#pandemija
Keista skaityti šiuos tekstus, viskas jau atrodo taip tolima. Bet tuo pačiu ir taip pažįstama, lyg kątik patirta, bet lyg jau senų senovė, kaip kokie NOKIA 3310 telefonai ir laida BeTabu. Kaip visad žaviuosi autorės gebėjimu išlikti nuoširdžia, net kai tos išpažintys neatrodo labai gerai, galbūt ypatingai tai žavi, nes atspindi mano pačios vidinius dialogus tuo metu, prieštaras ir mintis, kad galvoju ir elgiuosi hipokritiškai. Čia kalbu apie tokias dalis kaip kai netrukus po teksto apie tai, kaip svarbu laikytis visų saugumo priemonių ir saugoti silpnesnius visuomenės narius netrukus seka tekstas apie tai, kaip jai atsibodo visi ribojimai ir kaip jau tik iš reikalo autorė užsideda kaukę ir nebesisaugo pavojingesne laikomos atmainos taip, kaip saugojosi viruso iš pat pradžių - ir aš ten buvau pati sau prieštaravau, bet atvirai to niekam nepripažinau…
#pasirinkimai
Mano kuklia nuomone silpniausia knygos dalis. Autorei labai gerai sekasi reflektuoti save, savo patirtis, išgyvenimus, mintis, tai skaitant jaučiasi gylis, prasmės paieškos. Bet štai bandymai kalbėti apie pasaulį ir jame vyraujančius reiškinius ar tai būtų feminizmas ar alkoholizmas suskamba gan plokščiai. Žinoma, rašo ji profesionaliai, mintys dėstomos tiksliai ir dailiai, tačiau jose pritrūksta to gylio, kuris taip įtraukia kai ji rašo apie savo vidinį pasaulį, argumentai, kad ir kaip gražiai pateikti, jau šimtą kartų girdėti, kartais juos dėstant išlenda ir kažkokie autorės ribotumai ar išankstinės nuostatos, kurios tekstuose, berods bandančiuose pretenduoti į šiokį tokį objektyvumą, faktų išdėstymą, atrodo nekaip.
Turiu pripažinti, kad kiek nusivyliau, nes šito skyriaus visai laukiau, buvo smalsu, apie ką čia, mat visas sau tipiškas temas ji jau sudėjo kituose skyriuose, o ir prasidėjo jis daug žadančiai, bet gana greitai ėmė smukti žemyn ir jei pradžioje atrodė, kad ši dalis bus apie pasirinkimų gausą ir laisvę, tai pabaigoje autorė liko tarsi įsikalinusi savo pasirinkimuose juos tiesiog ne itin grabiai teisindama ir pasakodama skaitytojui, kodėl ir jam reikėtų pritarti šiam ar kitam pasirinkimui. Kadangi socialinėse medijose esu pripratusi prie jos gan unapologetic laisvai savo gyvenimą gyvenančios ir niekam nieko neskolingos moters įvaizdžio, šie tekstai kiek sugriovė tą autorės mitą, kuriuo tikėti man, tiesą sakant, labai patinka.
Kažkaip skaitydama supratau, kad skundų ir papeikimų prirašiau daugiau nei pagyrimų, nors iš tiesų knygą ie buvo smagu skaityti, o tas trumpų tekstų formatas labai tinkamas mamystei, kai kartais galiu tik porai minutėlių prisėsti prie knygos kol vėl kažko iš manęs prireiks. Manau taip yra dėl to, kad viskas, kas man patiko, buvo artima, suprantama, žavu, buvo labai gerai pačios autorės išrašyta ir papasakota, nieko nepridėsi, o štai ten, kur nepatiko, jau turėjau kur įkišti savo žodį. Skaitykit ir patys permąstykit.
April 27, 2022
Knyga, kuri tapo mano kovo mėnesio knyga karaliene. Patiko, labai patiko. 5 žvaigždės ir nelabai žinau, ką dar pridurti.
Nebent, kad skaičiau ją visą mėnesį. Tokia sunki? Ne - taupi ir ekologiška! Kosmiškai patiko knygos idėja, kad ją galima skaityti nuo bet kur, bet kaip ir bet kada. Nes tai ne romanas ir net ne novelės - čia Vaivos Rykštaitės tekstų rinkinys/albumas/kratinys, na, kaip patogiau. Atsiverti puslapį - it metus burtą - ir skaitai. Bet, jei esat itin racionalus žmogus ir burtų mesti nesiruošiat nė skaitiniuose, tai tekstai, kad būtų bent kiek sistemingiau, sugrupuoti į 6 kategorijas: emigrantė, ekologija, moterystė, motinystė, pandemija, pasirinkimai. Todėl knygą ir pavadinau ekologiška - ji daugkartinio naudojimo!
Tai, kaip jau minėjau, ją skaičiau visą mėnesį (gal keliomis dienomis ir ilgiau) ir tai buvo ne šiaip knyga, tai buvo mano "virtuvės knyga". Kol vieni skaito receptus, tol aš virtuvėje klausiausi Vaivos minčių. Į vienas linksėjau, kaip tas old school šuniukas automobiliuose, į kitas mintis reaguodama galva lingavo priešinga kryptimi, bet tai nė kiek nesumažino patikimo laipsnių. Juk nepritariam kartais ir patys sau, tiesa? Vaivą po šios knygos vadinu Drauge, nes koks kitas žmogus (jei ne labai geras draugas) gali su tavimi tiek laiko praleisti buityje bei padėti išlaikyti gerą nuotaiką mažoje, rutina pritvinkusioje, patalpoje kaistant puodams ir verdant troškiniams (aha, tikra būties romantika). Ačiū už kompaniją, dedu karūną, buvo labai smagu! 👑
REKOMENDUOJU, jei norisi "kažko kitokio", jei svarstote, kaip kokybiškai pailsėti nuo romanų, o žurnalus perskaitote per greitai. Rekomenduoju, jei mintyse nuoširdžiai paplojate bent jau kas antram Vaivos Rykštaitės tekstui - čia jie visi surinkti bei apgyvendinti po vienu stogu, t.y., po vienu viršeliu. Siūlau mėgstantiems "knygas-skirtukus" - skaitinius, kuriuos drąsiai galima atsiversti ir tarpe tarp skaitomų vientisų istorijų.
Nebent, kad skaičiau ją visą mėnesį. Tokia sunki? Ne - taupi ir ekologiška! Kosmiškai patiko knygos idėja, kad ją galima skaityti nuo bet kur, bet kaip ir bet kada. Nes tai ne romanas ir net ne novelės - čia Vaivos Rykštaitės tekstų rinkinys/albumas/kratinys, na, kaip patogiau. Atsiverti puslapį - it metus burtą - ir skaitai. Bet, jei esat itin racionalus žmogus ir burtų mesti nesiruošiat nė skaitiniuose, tai tekstai, kad būtų bent kiek sistemingiau, sugrupuoti į 6 kategorijas: emigrantė, ekologija, moterystė, motinystė, pandemija, pasirinkimai. Todėl knygą ir pavadinau ekologiška - ji daugkartinio naudojimo!
Tai, kaip jau minėjau, ją skaičiau visą mėnesį (gal keliomis dienomis ir ilgiau) ir tai buvo ne šiaip knyga, tai buvo mano "virtuvės knyga". Kol vieni skaito receptus, tol aš virtuvėje klausiausi Vaivos minčių. Į vienas linksėjau, kaip tas old school šuniukas automobiliuose, į kitas mintis reaguodama galva lingavo priešinga kryptimi, bet tai nė kiek nesumažino patikimo laipsnių. Juk nepritariam kartais ir patys sau, tiesa? Vaivą po šios knygos vadinu Drauge, nes koks kitas žmogus (jei ne labai geras draugas) gali su tavimi tiek laiko praleisti buityje bei padėti išlaikyti gerą nuotaiką mažoje, rutina pritvinkusioje, patalpoje kaistant puodams ir verdant troškiniams (aha, tikra būties romantika). Ačiū už kompaniją, dedu karūną, buvo labai smagu! 👑
REKOMENDUOJU, jei norisi "kažko kitokio", jei svarstote, kaip kokybiškai pailsėti nuo romanų, o žurnalus perskaitote per greitai. Rekomenduoju, jei mintyse nuoširdžiai paplojate bent jau kas antram Vaivos Rykštaitės tekstui - čia jie visi surinkti bei apgyvendinti po vienu stogu, t.y., po vienu viršeliu. Siūlau mėgstantiems "knygas-skirtukus" - skaitinius, kuriuos drąsiai galima atsiversti ir tarpe tarp skaitomų vientisų istorijų.
January 15, 2024
Rašyti Rykštaitė tikrai moka , bet vientiso turinio man trūksta .
Žavus nuoširdumas ( čia kaip daug šeimů megsta visokius Flinstounus, nes juos žiūrėdami susitapatina, bet jauċiasi kiek protingesni, tai ir ją skaitant toks jausmas ..
Kratinys apie viską, lyg kokio facebooko ( pvz Kriščiǔno ar Jurgos ) būċiau paskaičius . Jau norėjosi mest, bet žavi tas jos nuoširdumas..
Patiko mintys apie emigraciją, kelis puslapius siunčiau Škotijoj gyvenančiai pusseserei ir ji sako “net nejauku, lyg aš rašyčiau “
ir aišku labai žaviuos autorės domėjimusi viskuo ir pačios kaita/ tapimu natūraliu žmogumi , pripažıstant daug savų nesąmonių ..
Tarp to domėjimosi viskuo , man nežinoma buvo , kad “ gruzinas “ nuo rusiško žodžio “ gruzčik” , todėl tai juos žeminantis.
Arba kad anglų kalboj nėra žodžio “ buitis “ ir kad kalbėdamas kita kalba , žmogus keičiasi
bet man kliūna keiksmaźodžiai , Taip dar labiau knyga Tampa ne knyga, o skaitalu…
Čia kaip ji pati pašiepia IG dvasines vedles su sexy profilio photo, kad žiūrint į tokias kyla disonansas ( labai tam pritariu), bet ir tie keiksmaźodžiai grožinėje literatūroje ją Labai nupigina..
Žavus nuoširdumas ( čia kaip daug šeimů megsta visokius Flinstounus, nes juos žiūrėdami susitapatina, bet jauċiasi kiek protingesni, tai ir ją skaitant toks jausmas ..
Kratinys apie viską, lyg kokio facebooko ( pvz Kriščiǔno ar Jurgos ) būċiau paskaičius . Jau norėjosi mest, bet žavi tas jos nuoširdumas..
Patiko mintys apie emigraciją, kelis puslapius siunčiau Škotijoj gyvenančiai pusseserei ir ji sako “net nejauku, lyg aš rašyčiau “
ir aišku labai žaviuos autorės domėjimusi viskuo ir pačios kaita/ tapimu natūraliu žmogumi , pripažıstant daug savų nesąmonių ..
Tarp to domėjimosi viskuo , man nežinoma buvo , kad “ gruzinas “ nuo rusiško žodžio “ gruzčik” , todėl tai juos žeminantis.
Arba kad anglų kalboj nėra žodžio “ buitis “ ir kad kalbėdamas kita kalba , žmogus keičiasi
bet man kliūna keiksmaźodžiai , Taip dar labiau knyga Tampa ne knyga, o skaitalu…
Čia kaip ji pati pašiepia IG dvasines vedles su sexy profilio photo, kad žiūrint į tokias kyla disonansas ( labai tam pritariu), bet ir tie keiksmaźodžiai grožinėje literatūroje ją Labai nupigina..
October 12, 2022
,,Niekas nėra iki galo apibrėžta, o kalba tėra susitarimas dėl pavadinimų, kurių esmes nujaučiame."
,,Santykiai su daiktais daug pasako apie mus pačius. Ką paleidžiam, o ko laikomės įsikibę iš kartos į kartą, kodėl? Daiktai kaip draugai - tikrų nebūna daug."
,,Tik silpni vyrai bijo moterų, kurių žvilgsnių neatlaiko."
PATIKO.
Teisingi tekstai apie teisingus dalykus. Patiko, kad autorė atskleidžia savo asmeninę patirtį, bet kartu remiasi moksliniais straipsniais (nemažai išnašose nuorodų) kalbėdama ne tik apie asmenines bet ir apie globalias problemas: klimato krizę, vyrų ir moterų teises ir kitus dalykus.
Nei vienas tekstas nebuvo skaitytas iš anksčiau, nors dauguma jų surinkti iš portalų ir kitų šaltinių. Buvo ir po kelias eilutes gerai skeliančių tekstukų.
Susiskaitė skaniai ir greitai. Vaiva gerai rašo, ne veltui ir kursą knygai parašyti turi.
,,Santykiai su daiktais daug pasako apie mus pačius. Ką paleidžiam, o ko laikomės įsikibę iš kartos į kartą, kodėl? Daiktai kaip draugai - tikrų nebūna daug."
,,Tik silpni vyrai bijo moterų, kurių žvilgsnių neatlaiko."
PATIKO.
Teisingi tekstai apie teisingus dalykus. Patiko, kad autorė atskleidžia savo asmeninę patirtį, bet kartu remiasi moksliniais straipsniais (nemažai išnašose nuorodų) kalbėdama ne tik apie asmenines bet ir apie globalias problemas: klimato krizę, vyrų ir moterų teises ir kitus dalykus.
Nei vienas tekstas nebuvo skaitytas iš anksčiau, nors dauguma jų surinkti iš portalų ir kitų šaltinių. Buvo ir po kelias eilutes gerai skeliančių tekstukų.
Susiskaitė skaniai ir greitai. Vaiva gerai rašo, ne veltui ir kursą knygai parašyti turi.
December 27, 2024
Man šioje knygoje itin patiko skyrius apie ekologiją ir vartotojiškumą. Pastaruoju metu pati daug apie tai mąsčiau, o ši knyga privertė dar labiau stebėti save ir pasaulį. Net su vyro po to turėjome ilgą diskusiją apie vieno žmogaus įtaką pasaulio ateičiai, kiek mūsų pačių sprendimai gali lemti. Jaučiu, kad Vaivos mąstysena šioje srityje labai gera ir artima man. Taip norisi, kad kuo daugiau žmonių pagalvotų ekologiją ir vartotojiškumą dar stipriau ir imtųsi nors kažkokių veiksmų planetos labui. Knyga gera, bet tam tikra prasme ji trumpalaikė, nes kai kurie tekstai yra labai riboti laike ir greit besikeičiant pasauliui, praranda prasmę ir artumą. Knygą skaičiau 2023 m, bet pastebėjau, jog jos nesuvedžiau į goodreads.
October 14, 2025
Tai įvairių nuomonių kratinys apie viską (ir nieką?). Knygą man parekomendavo psichologė, kaip neva skatinančią mažinti nerimą, bet turbūt daugiau nei du trečdalius knygos puslapių skaitėsi su keistu noru padėti į šalį ir papurtyti galvą - ir vėl tie tipiniai emigrantų pasisakymai, kaip Lietuvoje blogai, o tik kitur progresyvu, miela, malonu... Vis kovojau su savimi, kad užbaigti šią knygą, bet pavyko - likusį trečdalį skaičiau labiau atsipalaidavusi, atsiribojant nuo noro nesutikti su autorės žodžiais dėl vienos ar kitos temos. Gal dėl to, kad knygą su itin didelėmis pertraukomis skaičiau beveik metus laiko ir "aš jau ne toks žmogus, koks buvau, kai pradėjau"? Labiausiai prijaučiau trumpam skyreliui 280 puslapyje, visiems to linkėčiau pasimokyti.
August 15, 2022
Gerbiu Vaivą nuo tų laikų, kai parašė knygą "Viena Indijoje". Vėliau, kiek teko skaityti, nieko gero. Knyga turi būti mano nuomone užkabinanti, įtraukianti ir nepaleidžianti, o ne "stumk-trauk" kad perskaityt. Deja ir ši tokia... Vyliausi, kad bus įdomesnė, deja.... Arba autorė senokai išsisėm�� arba "užmigo ant laurų", subūrusi gerbėjų auditoriją, kuri vistiek pirks, vis tiek skaitys...Eilinį kartą tenka nusivilt šiuolaikiškais lietuvių autoriais, kurie deja, bet nemoka įdomiai rašyt. Ar rekomenduočiau knygą kitam- ne. Duodu 3☆ tik už pastangas ir sugaištą laiką pernelyg išpūstos knygos rašymui.
October 29, 2023
„Kaip būti“ – atvira ir daugiasluoksnė knyga. Daugelyje vietų norėjosi vis linksėti galva bei pritarti autorės mintims. Knygoje žavi atskirų tekstų dermė. Kiekvienas tekstas savitas, tačiau ir vieningai susijungiantis į bendras temas. Lyg viskas kartu, bet ir atskirai. Tačiau visgi pasitaikė vietų, kai informacija kartojosi, norėjosi tas vietas paprasčiausiai peršokti.
Knygoje persipina kasdieniška autentika ir gilesni filosofiniai pamąstymai. Iš kasdienės perspektyvos pateikdama moters ir mamos įvaizdžius autorė atskleidžia kultūrinius skirtumus, feministinę perspektyvą bei visuomenėje vyraujantį susipriešinimą.
Knygoje persipina kasdieniška autentika ir gilesni filosofiniai pamąstymai. Iš kasdienės perspektyvos pateikdama moters ir mamos įvaizdžius autorė atskleidžia kultūrinius skirtumus, feministinę perspektyvą bei visuomenėje vyraujantį susipriešinimą.
June 30, 2022
Neseniai atradau Vaivos Rykštaitės knygas.
Labai gaivus oro gūsis. Mane žavi autorės nuoširdumas ir atvirumas. Smagu, kad į kiekvieną nūdienos problemą žvelgiama ne iš vienos perspektyvos, bet apžvelgiami įvairūs ir skirtingi požiūrio taškai.
Knyga įdomi tuo, kad apžvelgiama daugybė temų. Pati radau daug įdomių knygų, filmų ir tinklalaidžių rekomendacijų.
Smagu skaityti knygą, kurios rašytoja domisi ir moksliniais straipsniais. Širdžiai labai artima. Skaitydama jaučiau, kiek daug įdėta darbo ir laiko besidomint įvairiomis temomis.
Labai gaivus oro gūsis. Mane žavi autorės nuoširdumas ir atvirumas. Smagu, kad į kiekvieną nūdienos problemą žvelgiama ne iš vienos perspektyvos, bet apžvelgiami įvairūs ir skirtingi požiūrio taškai.
Knyga įdomi tuo, kad apžvelgiama daugybė temų. Pati radau daug įdomių knygų, filmų ir tinklalaidžių rekomendacijų.
Smagu skaityti knygą, kurios rašytoja domisi ir moksliniais straipsniais. Širdžiai labai artima. Skaitydama jaučiau, kiek daug įdėta darbo ir laiko besidomint įvairiomis temomis.
February 2, 2022
Pirma sios rasytojos perskaityta knyga. Si knyga buvo mano norimu perskaityti knygu sarase. Patiko? Taip. Ir tai visiskai normalu, jog kai kuriose vietose nepatyriau jokios empatijos, turiu kitokia visai nuomone apie kai kuriuos dalykus/ temas. Knyga skaitesi greitai/ lengvai. Kaip ir pati autore visada spinduliuojanti laisvumu. Linkiu daugumai skaitanciu zmoniu patirti ta laisvuma. Ai, taip rekomenduociau skaityti sia knyga. Be isimties. Visiems.
Displaying 1 - 30 of 50 reviews