Ši knyga per daug apie viską, kad ją perskaičiusi galėčiau prisėsti ir parašyti kažkokią bendro pobūdžio apžvalgą, kuri bent kesintųsi ją visą aprėpti, todėl skaitydama tiesiog rašiausi savo įspūdžius kas skyrių. Taip viską ir paliksiu, nes kitaip būti turbūt nelabai gali.
#emigrantė
Man skyrius apie buvimą emigrante yra pats tolimiausias, mat niekad negyvenau svetur ilgiau negu trunka atostogos, tačiau net ir jame randu šį tą sãvo.
Bendrai skaitydama tekstus vis pagaunu save galvojant, kad mane žavi autorės dvigubas būvis, ji gali save pristatyti kaip itin intelektualiai ir filosofiškai mąstančią ir matančią, kalnus gyvenimo patirties sukaupusią pasaulio pilietę ir čia pat vos už nedidelės trijų žvaigždučių tvorelės į mus jau žiūri kompleksuota ir nuolat nesava svečiose vietose besijaučianti ir su išsičiusčiusiais baltadančiais amerikiečiais bendrauti nemokanti lietuvaitė. Aš savyje atradusi panašaus kalibro prieštaravimus gūžiuosi ir jaučiuosi truputėlį šizofreniška, o ji savo paveikslą kuria naudodama visas pasaulio spalvas, net ir esančias priešingose spektro pusėse, be menkiausios dvejonės ir tai man yra labai gražu.
Tačiau kartais tas dvigubas buvimas įgaudavo tokio tragizmo atspalvį ir imdavo kiek erzinti, nes nuolat kalbama apie emigranto patiriamią nesavumą, likimą nesuprastu, nevertinamu, viename tekste net, teigiama, nebuvimą priimtu kaip lygiaverčiu žmogumi, kas man rodosi šiek tiek perdėtai. Suprantu, kad taip literatūriškiau ir dramatiškiau, bet po kurio laiko skaityti apie tai jau truputį užknisa. Gal dėl to kad, kaip jau minėjau pradėdama, emigracijos tema man tiesiog labai tolima.
Skyriuje daug mažų įžvalgų apie kasdienybę, ne visos jos man artimos, bet kartais kokia nors frazė ar mintis sminga tiesiai į minkštą mano pačios būties centrą, pavyzdžiui, kad ilgesnį laiką leidžiant net ir su artimiausiais žmonėmis, galiausiai nori grįžti atgal į savo tvarką, nes: “kiekviena moteris pati sprendžia, kada jau laikas skalbti virtuvinį rankšluostuką”. Toks paprastas buitiškas vaizdinys, o toks galingas!
Lietuvybė šiame skyriuje yra gana keistas reiškinys, ja didžiuojamasi, bet jos spektras niekada nėra iki galo aiškus ir priklauso nuo to, kokio jo reikia rašomam tekstui. Viename sakoma: “kiek lietuvybės, tos homo sovieticus savyje turiu”, lietuvybę sutraukiant iki paskutinių mažiau nei šimto metų istorijos, o štai kituose jau kalbama apie vaidilutes, žoleles ir šimtmečius bei tūkstantmečius menančią istoriją, staiga lietuvybę išplečiant per amžius. Kartais lietuvybė yra kompleksuota ir mažytė didelio pasaulio kontekste, o kartais išpučiama iki absurdiškų proporcijų pavyzdžiui šia citata: “pavydžiu žmonėms be praeities, be šimtmečius besitęsiančios giminės istorijos”, aš net nežinau ar verta aiškinti, kodėl šitas teiginys yra tiesiog paikas.
Vis tik, nors prieš tai rašiau, kad net ir svetimoje sau temoje apie emigraciją randu kažką artimo, iš esmės šis skyrius tikrai buvo ne man, emigrantiškos tapatybės klausimas mano, paprastos Lietuvos gyventojos akimis, buvo pateikiamas pernelyg pompastiškai, manęs tai nesudomino ir iki galo neįtikino.
#ekologija
Šita dalis gana depresuojanti, kelianti daug kaltės, bet turbūt iš dalies toks ir buvo autorės tikslas. Labai žaviuosi jos valia pasirodyti šioje temoje gana nuogai - demonstruojant visas savo baimes ir visus atvejus, kai ekologiškai sąmoningo gyvenimo idealas nebūna pasiekiamas. Šitame instagramo filtrų ir intensyviai kuriuojamų gyvenimo momentų rodymo persmelktame būvyje toks atvirumas ir tikrumas ir ryžtas pasirodyti netobula yra didelė atgaiva.
Kita vertus, kartais tekstus persmelkia gal kiek per daug apokaliptinės nuotaikos. Ekologijos tema yra be galo svarbi, masinis vartojimas yra didelė problema ir apie tai kalbėti tikrai reikia, bet rašyti, kad mokslininkai jau ištyrė, kad po trisdešimt metų civilizacija žlugs, nes nerūšiuojam čia mes visi, gal kiek stiproka…
#moterystė
Skaitant šios temos tekstus kai kuriais atžvilgiais jaučiausi autorei itin artima ir labai pavydėjau sugebėjimo taip ramiai ir viešai prisipažinti, kokia durnė ji buvo jaunystėj. Aš iki šiol savo jaunų dienų klaidas ir kvailystes prisimenu su tokiu purtuliu ir didele gėda, kad net pačiai apie jas galvoti atrodo nemalonu, net nenoriu įsivaizduoti, kad tektų apie jas kam nors pasakoti viešai ar juo labiau sudėti tai į knygą ar internetinius tekstus, kur visa tai per amžius liudys, mano netobulumą. O štai Rykštaitė tai mato kaip augimo matą, kaip galimybę pasverti savo gyvenimą, pažiūrėti į nueitą atstumą ir tai yra taip gražu, tas susitaikymas su savo klaidom ir keistenybėm ir netobulumais, net ir tais, kurie vis dar vejasi iš paskos ir vis netikėtai išlenda gėdingų minčių pavidalu primindami kokio laikmečio ir kokios sociokultūrinės aplinkos vaisius esi.
Tiesa, kai kurios vietos, kuriose buvo giriamasi, tiek savo esama ar buvusia išvaizda, tiek protu, kažkaip mane trigerino ir šiek tiek pykdė, bet čia turbūt daugiau apie mane nei apie autorę ar knygą, tiesiog dar vienas sociokultūrinio palikimo sluoksnis, nes juk girtis yra negražu ir negalima, išvis, net galvoti gerai apie save yra jau čia kažkaip nefasonas. Bet gal tos pagyros tai tik dar vienas sluoksnis moterystės temoje. Apie moterį, kuri išsigydė savo kartos ir savo kultūros kompleksus ir dabar gali be jokių abejonių drąsiai tarti: aš šiaip žiauriai gerai varau.
#motinystė
Turint omeny kiek laiko ir dėmesio motinystė sulaukia jos socialinių tinklų paskyrose šis skyrius man pasirodė trumpas ar bent trumpesnis, nei tikėjausi, bet čia tik šiaip pastebėjimas, ne skundas. O ir tokiame trumpame skyriuje apie tokią didelę būties dalį visvien sutalpinta labai daug temų, pradedant motinos vaidmeniu ir visais su juo susijusiais kylančiais sunkumais ir baigiant tiesiog milžiniška viską aprėpiančia meile.
Viskas, apie ką ji rašo atrodo taip skaudžiaisaldžiai pažįstama, visi jausmų ir minčių ir apninkančių abejonių ar it uraganai viduje siaučiančių emocijų aprašymai šitoje knygos dalyje pasirodė gyviausi, gaivališkiausi ir įtikimiausi, kartais tas jausmas taip tiksliai ir nuogai aprašomas, kad man skaitant pasidaro kažkaip net nejauku, lyg taip apsinuogindama jausmais autorė apnuogina ir mane ir visas mamas, nes toks tikras ir tikslus tas aprašymas, toks intymiai ir giliai pažintas, lyg iš mano galvos išrašytas, lyg turėjo leidimo paprašyti prieš visas mūsų, motinų, paslaptis čia viešai paskelbdama.
Kalbant apie tekstų turinį, paliestos temos taip pat giliai rezonavo, kalbama apie tokius universalius dalykus, o jos požiūris toks sveikas ir man suprantamas.
Gal šitas skyrius ir nebuvo toks jau trumpas, gal tiesiog labai greit susiskaitė…
#pandemija
Keista skaityti šiuos tekstus, viskas jau atrodo taip tolima. Bet tuo pačiu ir taip pažįstama, lyg kątik patirta, bet lyg jau senų senovė, kaip kokie NOKIA 3310 telefonai ir laida BeTabu. Kaip visad žaviuosi autorės gebėjimu išlikti nuoširdžia, net kai tos išpažintys neatrodo labai gerai, galbūt ypatingai tai žavi, nes atspindi mano pačios vidinius dialogus tuo metu, prieštaras ir mintis, kad galvoju ir elgiuosi hipokritiškai. Čia kalbu apie tokias dalis kaip kai netrukus po teksto apie tai, kaip svarbu laikytis visų saugumo priemonių ir saugoti silpnesnius visuomenės narius netrukus seka tekstas apie tai, kaip jai atsibodo visi ribojimai ir kaip jau tik iš reikalo autorė užsideda kaukę ir nebesisaugo pavojingesne laikomos atmainos taip, kaip saugojosi viruso iš pat pradžių - ir aš ten buvau pati sau prieštaravau, bet atvirai to niekam nepripažinau…
#pasirinkimai
Mano kuklia nuomone silpniausia knygos dalis. Autorei labai gerai sekasi reflektuoti save, savo patirtis, išgyvenimus, mintis, tai skaitant jaučiasi gylis, prasmės paieškos. Bet štai bandymai kalbėti apie pasaulį ir jame vyraujančius reiškinius ar tai būtų feminizmas ar alkoholizmas suskamba gan plokščiai. Žinoma, rašo ji profesionaliai, mintys dėstomos tiksliai ir dailiai, tačiau jose pritrūksta to gylio, kuris taip įtraukia kai ji rašo apie savo vidinį pasaulį, argumentai, kad ir kaip gražiai pateikti, jau šimtą kartų girdėti, kartais juos dėstant išlenda ir kažkokie autorės ribotumai ar išankstinės nuostatos, kurios tekstuose, berods bandančiuose pretenduoti į šiokį tokį objektyvumą, faktų išdėstymą, atrodo nekaip.
Turiu pripažinti, kad kiek nusivyliau, nes šito skyriaus visai laukiau, buvo smalsu, apie ką čia, mat visas sau tipiškas temas ji jau sudėjo kituose skyriuose, o ir prasidėjo jis daug žadančiai, bet gana greitai ėmė smukti žemyn ir jei pradžioje atrodė, kad ši dalis bus apie pasirinkimų gausą ir laisvę, tai pabaigoje autorė liko tarsi įsikalinusi savo pasirinkimuose juos tiesiog ne itin grabiai teisindama ir pasakodama skaitytojui, kodėl ir jam reikėtų pritarti šiam ar kitam pasirinkimui. Kadangi socialinėse medijose esu pripratusi prie jos gan unapologetic laisvai savo gyvenimą gyvenančios ir niekam nieko neskolingos moters įvaizdžio, šie tekstai kiek sugriovė tą autorės mitą, kuriuo tikėti man, tiesą sakant, labai patinka.
Kažkaip skaitydama supratau, kad skundų ir papeikimų prirašiau daugiau nei pagyrimų, nors iš tiesų knygą ie buvo smagu skaityti, o tas trumpų tekstų formatas labai tinkamas mamystei, kai kartais galiu tik porai minutėlių prisėsti prie knygos kol vėl kažko iš manęs prireiks. Manau taip yra dėl to, kad viskas, kas man patiko, buvo artima, suprantama, žavu, buvo labai gerai pačios autorės išrašyta ir papasakota, nieko nepridėsi, o štai ten, kur nepatiko, jau turėjau kur įkišti savo žodį. Skaitykit ir patys permąstykit.