Vytautas Pliura (1951–2011) – poetas, dramaturgas, anglų kalba kūręs lietuvių išeivio ir amerikietės sūnus. Jis, kaip ir kiti išpažintinės poezijos atstovai Robertas Lowellis, Johnas Berrymannas, Sylvia Plath ar Anne Sexton, – kalba nepagražintai, rupiai ir veriančiai atvirai. Lietuviškai rašomoje poezijoje ir dabar būtų sunku rasti į V. Pliurą panašių balsų. Šio poeto eilėraščių vertimai Lietuvoje leidžiami pirmą kartą.
V. Pliura kalba apie savo gyvenimą: apie tėvą, kuris tyčiodavosi iš homoseksualų, apie vedusius vyrus, ateidavusius pas jį naktimis, ir apie aplinką, kur būti homoseksualiam – vadinasi, būti už gero tono ribų. Parodydamas nemažos visuomenės dalies veidmainystę ir jausdamas deginančią neapykantą sau, V. Pliura pasakoja – o kartais tiesiog šaukia – apie nesibaigiančias artumo, meilės ir supratimo paieškas ir kaip sunku priimti save tokį, koks esi, pasaulyje, kuriame reikia būti kažkuo kitu.
Galvodamas apie Pliurą, prisimenu Serge'ą Gainsbourg'ą, ištarusį nemirtingą frazę: „Man pavyko viskas, išskyrus gyvenimą." Taip poeto pragaras anksčiau ar vėliau virsta jo rojumi. Tu mūsiškis, Vytautai. - Rolandas Rastauskas, rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas.
Vytauto Pliuros poezijos rinkinio „Švelnumas pragare" vertimas į lietuvių kalbą atlieka dvigubą misiją: leidžia pažinti kitą, t. y. atskleidžia homoseksualumo neslepiančio vyro ir kartu daugiaveidės Amerikos kasdienybę (nuo Ilinojaus ūkio iki Santa Monikos bulvaro, nuo vaikystės traumų iki susitaikymo su savimi), ir praturtina lietuvių poetinę kalbą naujais (iš)raiškos būdais. Šiurkščiu plepumu. Ironišku sentimentalumu. Demaskuoja normatyvumo diktatūrą ir atvirai, drąsiai kalba, ką jaučia, kaip gyvena. - Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė, rašytoja, literatūros tyrėja ir kritikė.
Hell is other people. Is tenderness? I don't usually read poetry simply because at some point of my life I seriously overdosed so now I keep myself away from dealers and rehabs. But this was recommended by the friend whose choices I trust and boy, this hit a bull's eye. You might think it's a pornography but it is not. OK, maybe it is a bit. But. It's so dark, so sad and heart wrenching. Extremely cinematographic, very sensitive, very smart. Pliura cuts so deep, he peels off his own skin and looks at you while you're watching him bleed and you just can't take off your eyes. That was A LOT.
Nors ir daug parašyta dalykų, kurių poezijose neskaitom, bet jie pasitraukia iš pirmo plano dėl to, kad čia žiauriai gera poezija.
Daug gėjų sekso scenų, daug meilės, nevilties, neteisybės, paniekos, mirties. Bet gera knyga ne dėl to, kas parašyta, o dėlto, kaip. Visą tą galima buvo išverkti/išvemti taip, kad būtų neįmanoma skaityti (toks tikėtiniausias variantas), o čia parašyta taip, kad skaitai kaip vientisą kūrinį (būtent - nuo pradžios iki galo reikia skaityti, nuosekliai) ir negali atsitraukti, nors ir sunku be galo.
Ar autobiografinis, ar ne tas pasakojimas - jokio skirtumo. Jis daug daug aukščiau už bet kokią išverktą/ išrėktą, ar arogantiškai ir "atvirai" išvardinamą "patirtį". Ne eilėraščiai apie aplankiusias mintis ir pastebėjimus, o skaudūs pasakojimai su daugybe labai tikrų emocijų.
Atradau tokią poeziją, kurią galiu skaityti. Jau galvojau, esu visai pamesta siela ir poezija manęs neveikia. O vat Vytauto Pliuros moderni, atvira, proziška ir akis draskanti poezija suveikė kaip joks kitas romanas ir, manau, įsiminė labai ilgam. Čia vaizduojama labai skaudi, šokiruojanti, pykčio, smurto, liūdesio, ir pornografijos ir erotikos kupina patirtis ir visa tai apie tą patį, ko trokšta visi mirtingieji - artumą, norą būti mylimam ir teisę mylėti, apie santykius su kitais ir pasauliu ir apie kitokio žmogaus padėtį visuomenėje, apie meilę sau ir teisę būti savimi. Man patiko, kad čia nėra gailesčio sau, yra tik pyktis, kuris tampa net ir varikliu kažką keisti, atsiskleisti, kovoti. Metafora "čiuožinėjimas tamsiąja mėnulio puse" visai gali tapti man viena mėgstamiausių metaforų literatūroje, nors ir tokia paprasta, gal ir banali, bet paveiki.
P. S. maršistai biblioteką sudegins, atradę šią knygą, kaip ir daug daug daug kitų.
Poezija, rodos, yra menkiausiai paties išmanomas žanras. Paauglystėje mėginau tai daryti banga.lt dienoraščių platformoje. Geriau net neprisiminti - po žodį vis naujoje eilutėje, o pabaiga visada viena ir ta pati: apie tai, kaip sudėtinga paaugliui būt šiam suaugusių pertekusiam pasauliui.
Poeziją visada suprasdavau labai primityviai - rašymas eilutėmis ir būtinai privalo rimuotis. Ką gi, vis tiek apstu gerų pavyzdžių, kad gali būti kitaip. Tiksliau, kad kūryba gali būti įvairialypė. Dabar poeziją priimu kaip jausmą, kuriame maloniai nemalonu murkdytis. Dažnai tai nuogas, kraupus ir sodrus vidinių vandenų atvėrimas (jausmų papliūpa), geriausias ir greičiausiai būdas nusirengti prieš skaitytoją.
Na, tiesa, kiekvienas iš mūsų galėtų pasidalinti savu suopračiu apie tokią kūrybą. Kiekvienam savaip.
ŠVELNUMAS PRAGARE yra tai, ką lengva buvo pačiam suprasti. Itin artima, pažįstama, tiek pat skaudu, kartkarčiais linksma ir kelia šypseną, dažnu atveju svajinga ir neįmanoma. Vytautas Pliura priminė kelis bičiulius, išvykusius į svečias šalis savęs išlaisvinti. Vieniems tai pavyko, kitiems - deja. Pastarieji arba grįžo, arba kankinasi, tikėdamiesi to pokyčio, apie kurį taip ilgai galvojo. Visad noriu jų pasiteirauti, kiek enough is enough?
Dabar, kai esi vienišas, tekstas traukte įtraukia į autoriaus pasąmonės srautus. Kiek tai teisybė, kiek tai vizija, o kiek tai tikrovė - nesvarbu. Atjungiau racionalų protą, o logikos niekad profesionaliai ir neįvaldžiau, tad akių kelionė tarp eilučių buvo gaivališkas soft porno skaitymas prieš miegą apie žmogų, apie jį supančią aplinką, apie erotiką, apie savęs įprasminimą, atradimą, atskleidimą, išlaisvinimą, apie skausmą ir liūdesį, apie bene vienintelį būdą kalbėti. Vytautai, suprantu, žinau, drauge jaučiu.
Rekomenduoju. Kviečiu plėsti akiratį, atpažinti skausmą ir liūdesį, šypseną ir džiaugsmą, aistrą ir meilę, netektį ir atradimus. Dievaižin, kaip dar toli reikia eiti, kiek daug mokytis, kaip sėkmingai suprasti. Skaitykite - kito minčių ir jausmų pažinimas dar niekad nebuvo toks seksualus.
Galvoju, kiek teisinga dalintis su Jumis citatomis. Daugelis jų tarsi ištrauktos iš konteksto - paties išrinkta kulminacija visame kame. Bet vis tik paliksiu jas čia, kaip priminimą ir sau, kad tokios buvo, o jau kiekvieno jūsų atsakomybė bus perskaityti citatas ar geriau griebt knygą ir nusiskandinti Vytauto Pliuros pasąmonės sraute.
“Žinojau, kad turėčiau įsimylėti mergaites, o ne berniukus Bet žiūrint į tave, man širdis nusirisdavo į kaubojišką batą” (7 psl.)
“Tik nusišypsok man, ir man praeis migrena” (8 psl.)
“Normalu, kai du vyrai žudo vienas kitą kare, bet tampa nebenormalu, jei tiedu vyrai mylisi” (10 psl.)
“Trokštu mylėti ką nors Galbūt šįkart leisiuosi būti ir jų mylimas” (21 psl.)
“Pakelk sauja prie burnos it šviežiai plaktą grietinėlę Išglamonėk tą pieną iš mylimojo koto Gerk jo sultis kaip vyną” (23 psl.)
“Džefas, tasai dailutis išpera, statybininkas su ramunėlių užpilo spalvos plaukais” (39 psl.)
“Atrodė, kad skalbykloje pilna varnų plakančių sparnais virš skalbyklių Bet ne, tai dailių ispanakalbių plaukai Akys rudos kaip vidurnaktis Meksike Nereikia nė lėktuvo bilieto pirkti Visa Meksika čia, tarp muilo putų Net toreadorai” (43 psl.)
“Kai kurie tokie gražūs Kad tas grožis nuskalauja jų veiduose švytinčią neapykantą” (44 psl.)
“Žinau, kad jie gali įkalinti žmogaus kūną narve Žinau, kad jie gali įkalinti žmogaus protą narve Bet maniau, kad Piteris neleis jiems iškalinti narve savo širdies” (87 psl.)
“Kai supratau, kad esu homoseksualus, mano medvilninė šypsena nuplyšo” (89 psl.)
“Niekad neatleisiu pasauliui už tai, ką jis man padarė tarp 11-os ir 17-os.” (106 psl.)
“Žinau, kad galvojau apie tave ir šypsojaus, bičiuli Žinau, kad galvojau apie tave ir verkiau, bičiuli
Žinau, kad mylėjau tave iki pat galo, bičiuli” (133 psl.)
“Jie pasipūtę, tūžmingi, apsimetėliai Staiposi vienom kelnaitėm nuogalių vakarėliuose raumenys kaip nulieti, išpūsti, pripumpuoti atrodo grėsmingai Tai ne tie vaikinai Nuo kurių man alpsta širdis” (151 psl.)
“Pro žaliuzes žvelgdavo mėnuo, mirkčiodamas it sena, iškaršusi vienuolė paraudusiomis akimis” (156 psl.)
- - - Ne, ne, ne iš "Švelnumo pragare" dabar bus. Toli gražu. Bet kai pereini visus V.P. pragaro ratus, visko pasitaiko:
- - - ir ką tu išmokei? nepadorius žaislus po lovą slėpti prisakei nosinėm užklostyti ryškiai spigina į langus gink dieve kad tik nieks nepamatytų gink dieve tolyn tolyn liniuote per nagus iki nedoras blogas atleisk mama atleisk tėti nerėk tai tik švelnumas valaus tarp šlaunų ir ką tu mylimasis? po visko nuplauti užuolaidas užtraukti gink dieve kad tik nieks neišgirstų nesužinotų bausk mane bausk klupom mama tėti ratus apeisiu ei kur eini mano kenčiamas kur
Tarp Pliuros "Švelnumas pragare" ir Arthuro Rembo "Sezonas Pragare" yra tam tikrų vidinių sąsajų. Pliura tikras Rembo tipo poetas. Laikysenos panašios. Nenuostabu, nes Š. Amerikos poezijos paribius 60's ir 70's Rembo įtakojo ne mažiau, nei Prancūzijos. Knyga nustebino. Ilgai vengiau jos imtis, bet galiausiai perskaičiau su didžiausiu malonumu. Knygoje iš tiesų yra švelnumo, ilgesio, puikių eilėraščių, bei aštraus sąmojo ir skausmo. Verta perskaityti, o ir palyginti su kokiu Ginsbergu kuris rašė panašiomis temomis, tik kiek iš aukštesnės pozicijos, yra labai įdomu.
„Supratau, kad jo žaizdos – akivaizdžiai išorėje, o manosios – / visai tokios pat, tiesiog viduje“ (p. 92). Lietuviškų šaknų turintis JAV poetas ir dramaturgas Vytautas Pliura, nors poeziją pradėjo rašyti gan vėlai, tačiau savo išpažintinėje kūryboje spėjo įprasminti negyjančias vidines žaizdas ir įsisenėjusius sielos randus. V.Pliuros eilėraščių subjektas nusimeta visus tabu, jo balsas springdamas artikuliuoja gėlą, įniršį, neapykantą sau ir neteisingam pasauliui, tačiau drauge tyliai mėgina šauktis artumo, šilumos, meilės, trokšta būti išgirstas ir suprastas. Keliuose eilėraščiuose kartojasi gėdos, jaučiamos į save žvelgiant veidrodyje, motyvas. Nepritampančiam žmogui aplinka virtusi susvetimėjimo persmelkta erdve („Privalėjau tave išgelbėti / Bet tada įdėmiai apsižvalgiau aplinkui / Ir supratau, kad aš ir pats – Laplandijoj“ (p. 62). Tu esi pažymėtas, o tavąją tapatybę kitiems apibrėžia tik dėvimi ryškūs praido marškinėliai.
Nesu poezijos žinovė, bet manau, kad geras tekstas, kad ir kokio žanro, turi priversti ką nors pajausti. Stipriai. O „Švelnumas pragare“ – visa emocijų puokštė. Iš toli gal ir džiuginanti spalvomis, bet priėjus arčiau matai, kad ir vanduo seniai nekeistas, ir apgliaumiję gėlių kotai (pun intended) jau skleidžia rūgštų kvapą. Kai kuriuos tekstus, kaip pavyzdžiui apie Laplandijos vaikiną, norėjau ir skaičiau garsiai – dar kitokiomis spalvomis tada jie sužydėjo. Širdį gniaužė mintis, kad kalbėdamas apie savo patirtis – buvimą LGBTQ+, AIDS, autorius save lygino dažniausiai su visiškomis atmatomis – pavyzdžiui, serijiniais žudikais. Ne kartą. Eilėraščiai labai amerikietiški, kupini nuorodų ir simbolių – kaubojų ir Coca Colos, Los Andželo ir rančų. Yra ir nuorodų į lietuviškumą, į koncentracijos stovyklas – čia ištisas giminės skaudulių, nuoskaudų ir nemeilių katalogas. Kiekviename žingsnyje sekantis aštrus, slegiantis, dusinantis susvetimėjimas, amžina saviplaka, kritiškumas – nekenčiant tiek savęs, tiek kitų. Vienu metu jaučiamas noras ir pasislėpti, ir nuo viršūnių (ar tiesiog laikraštyje) rėkti vardus ir adresus visų, kurie skaudino.
Vertimai nuostabūs, bet vietomis kilo klausimų dėl Liberace tapimo Libereisu ir pan. Pajaučiau, kad labai norėčiau tą patį perskaityti ir originalo kalba – manau, kad dar platesni skausmo ir jo bendrystės klodai atsivertų. O šiaip čia radau labai daug nuorodų į tai, kas man pačiai artima, net jei geografiškai ir šitaip tolima. Ai ir dar, pagalvojau, kad Lanai del Rey labai patiktų Pliuros poezija. Tokie vat netikėti atradimai. Esu labai dėkinga, kad tokį rinkinį turime lietuviškai.
Šukys į bedugnę, ilgesys kažko gilesnio, labai stipri Bukovkiška atmosfera. Ilgesys artimumui, nuoširdumui ir pažeidžiamumui kuris rezonuoja kitam dešimtmetį, kitam krašte, ir visiškai kitokiam žmogui.