What do you think?
Rate this book
Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė
Dvaro vaistinėlė – magiškiausias kambarėlis, leidžiantis dirstelėti į nematomą dvaro pusę. Kaip tik čia, paslėptos nuo pašalinių akių, saugiai nuguldavo visos gėrybės: nuo vaistų ir tinktūrų iki dvarininkių „laboratorijose“ pagamintų gražinimosi priemonių, nuo trauktinių iki nekasdienių gardėsių.
Ši nepelnytai pamiršta dvarų kultūros dalis šiandien kelia daug klausimų. Kada vaistinėlė atsirado ir kaip keitėsi? Ką naujo apie dvaro kasdienybę mums atskleidžia vaistinėlės patalpa ir čia saugoti turtai? Galiausiai, ar gali būti, kad naujas formas įgijusios vaistinėlės egzistuoja ir šiandien?
„Išnarpliojęs vaistinėlės detektyvą supratau, jog Jurbarke gyvenusių mano Tėvukų (taip vadinome senelius) patalpa verandoje, vadinta „po laiptu“, buvo senosios vaistinėlės atgarsis. Joje stiklainiuose ant lentynų buvo surikiuoti namų gamybos vaistai, puodynėse laikyti taukai, kabojo kumpiai ir dešros, visuomet buvo užtaisyti slastai pelėms. Tai buvo vėsus, tamsus, sumišusių kvapų pilnas kambarėlis. Galbūt užvertę šią knygelę ir jūs atrasite magišką kamarėlę savo prisiminimuose, senelių ar prosenelių namuose“, – sako knygos autorius, architektūros istorikas Marius Daraškevičius.
Ši nepelnytai pamiršta dvarų kultūros dalis šiandien kelia daug klausimų. Kada vaistinėlė atsirado ir kaip keitėsi? Ką naujo apie dvaro kasdienybę mums atskleidžia vaistinėlės patalpa ir čia saugoti turtai? Galiausiai, ar gali būti, kad naujas formas įgijusios vaistinėlės egzistuoja ir šiandien?
„Išnarpliojęs vaistinėlės detektyvą supratau, jog Jurbarke gyvenusių mano Tėvukų (taip vadinome senelius) patalpa verandoje, vadinta „po laiptu“, buvo senosios vaistinėlės atgarsis. Joje stiklainiuose ant lentynų buvo surikiuoti namų gamybos vaistai, puodynėse laikyti taukai, kabojo kumpiai ir dešros, visuomet buvo užtaisyti slastai pelėms. Tai buvo vėsus, tamsus, sumišusių kvapų pilnas kambarėlis. Galbūt užvertę šią knygelę ir jūs atrasite magišką kamarėlę savo prisiminimuose, senelių ar prosenelių namuose“, – sako knygos autorius, architektūros istorikas Marius Daraškevičius.
- GenresNonfiction
160 pages, Hardcover
Published August 1, 2021
1 person is currently reading
49 people want to read
About the author
Marius Daraškevičius
2 books1 followerArchitektūros paveldo ekspertas, architektas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilies direktorius. 2021 m. apsigynė disertaciją „Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“. Tyrinėja Lietuvos dvarų sodybų architektūrą, interjerą, taikomąją ir dekoratyvinę dailę, bajorų valgomojo kultūrą. Pirmoji Mariaus Daraškevičiaus knyga – 2021 m. LAPE išleista monografija „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
September 17, 2021
3/5
Be jokios abejonės įdomus, reikalingas, kruopščiai atliktas mokslininko darbas, vertas visos jam skiriamos pagarbos. Bet ar vertas knygos? Kad ir kaip nuostabiai ji būtų išleista, kad ir kaip puikiai iliustruota, estetiškai maloninanti akį, visgi turinio prasme skurdoka. Gausu sauso, kuklaus ir knygos magiškumo neįžiebiančio akademinio stiliaus - daugiausiai skaitosi kaip magistrinio darbo santrauka - tvarkinga, bet neįtraukia. Nespėja prailgti, tačiau norint tekstu sudominti paprastą istorinį žioplinėtoją, kaip kad aš, tikriausiai reikėjo padirbėti - perrašyti gyvai, įtraukiančiai, papildyti legendomis, mitais ar padavimais, kurie galbūt moksliniam darbui ir netinkami ar net neetiški, tačiau magiją bandančiai įskelti knygai būtų labai vietoje ir laiku.
Teksto sausumas tampa didžiausia knygos bėda: daug datų, vietų ir vardų vertimai, daug išnašų - tekstas nereikalingai išpūstas, todėl galėtų būti veikiau ilgu straipsniu kokiame gražiame žurnale su daaaug nuotraukų, nei kad knyga. Nesigailiu kokybiškos leidybos parėmusi, bet ir daug išmokusi nesijaučiu - autorius daug spėlioja (dėl istorinio paslaptingumo kitaip ir neįmanoma), nemažai kartojasi, o į asmeniškumus neria vos keliems puslapiams, pabaigoje - jei visą knygą būtų parašęs paskutiniųjų puslapių stiliumi, per asmeninę prizmę, skaityti būtų buvę kur kas įdomiau. Nors iliustracijos kokybiškos, jos irgi pasitarnauja turinio spragų užpildymui, dubliuojasi - daug dvarų architektūrinių išplanavimo brėžinių, kurių prie temos priklydęs mėgėjas skaitytojas tikriausiai nepuls tyrinėti, o ir visi atrodo vienodi – kam jų šitiek? Kam tiek laiko skirti vaistinėlės vietai dvaro išplanavime nuspėti? Kur kas mažiau įdomybių, kurių tikėjausi: realių vaistinėlių turinio pavyzdžių, minėjimo literatūroje, paveiksluose. Būtent šie aspektai knygoje patiko labiausiai. Knyga ir jos tema pateikiama magiškai, tačiau magijos dvaro vaistinėlėse paskaičius lieka ne tiek jau ir daug, todėl turinys, deja, visa galva nusileidžia jo pateikimo formoms. O ir formos vietomis truputį kliūna – ant oranžinio puslapio dėti kito atspalvio oranžinį mažutėlį tekstą yra prasta mintis.
Autoriaus tyrimas nubraukia knygos pavadinimo pritempinėjimą ir atskleidžia visišką vaistinėlės buiteką - skilandžiai ir degtinė, molinės grindys ir kumpiai, sloikai su uogienėmis ir duona. Mažai magijos, kai skilandis kabo kažkur palei galvą - iš dainos žodžių neišmesi, bet dešra magiška lazdele nepavirsta, kad ir kaip knygos apipavidalinimas bando padėti tuo patikėti. Todėl nors nepaprastai gerbiu autoriaus darbą, visgi atrodo, kad su knygos leidyba buvo paskubėta. O geri norai būtų buvę tinkamiau sužibėję kitokia forma.
Be jokios abejonės įdomus, reikalingas, kruopščiai atliktas mokslininko darbas, vertas visos jam skiriamos pagarbos. Bet ar vertas knygos? Kad ir kaip nuostabiai ji būtų išleista, kad ir kaip puikiai iliustruota, estetiškai maloninanti akį, visgi turinio prasme skurdoka. Gausu sauso, kuklaus ir knygos magiškumo neįžiebiančio akademinio stiliaus - daugiausiai skaitosi kaip magistrinio darbo santrauka - tvarkinga, bet neįtraukia. Nespėja prailgti, tačiau norint tekstu sudominti paprastą istorinį žioplinėtoją, kaip kad aš, tikriausiai reikėjo padirbėti - perrašyti gyvai, įtraukiančiai, papildyti legendomis, mitais ar padavimais, kurie galbūt moksliniam darbui ir netinkami ar net neetiški, tačiau magiją bandančiai įskelti knygai būtų labai vietoje ir laiku.
Teksto sausumas tampa didžiausia knygos bėda: daug datų, vietų ir vardų vertimai, daug išnašų - tekstas nereikalingai išpūstas, todėl galėtų būti veikiau ilgu straipsniu kokiame gražiame žurnale su daaaug nuotraukų, nei kad knyga. Nesigailiu kokybiškos leidybos parėmusi, bet ir daug išmokusi nesijaučiu - autorius daug spėlioja (dėl istorinio paslaptingumo kitaip ir neįmanoma), nemažai kartojasi, o į asmeniškumus neria vos keliems puslapiams, pabaigoje - jei visą knygą būtų parašęs paskutiniųjų puslapių stiliumi, per asmeninę prizmę, skaityti būtų buvę kur kas įdomiau. Nors iliustracijos kokybiškos, jos irgi pasitarnauja turinio spragų užpildymui, dubliuojasi - daug dvarų architektūrinių išplanavimo brėžinių, kurių prie temos priklydęs mėgėjas skaitytojas tikriausiai nepuls tyrinėti, o ir visi atrodo vienodi – kam jų šitiek? Kam tiek laiko skirti vaistinėlės vietai dvaro išplanavime nuspėti? Kur kas mažiau įdomybių, kurių tikėjausi: realių vaistinėlių turinio pavyzdžių, minėjimo literatūroje, paveiksluose. Būtent šie aspektai knygoje patiko labiausiai. Knyga ir jos tema pateikiama magiškai, tačiau magijos dvaro vaistinėlėse paskaičius lieka ne tiek jau ir daug, todėl turinys, deja, visa galva nusileidžia jo pateikimo formoms. O ir formos vietomis truputį kliūna – ant oranžinio puslapio dėti kito atspalvio oranžinį mažutėlį tekstą yra prasta mintis.
Autoriaus tyrimas nubraukia knygos pavadinimo pritempinėjimą ir atskleidžia visišką vaistinėlės buiteką - skilandžiai ir degtinė, molinės grindys ir kumpiai, sloikai su uogienėmis ir duona. Mažai magijos, kai skilandis kabo kažkur palei galvą - iš dainos žodžių neišmesi, bet dešra magiška lazdele nepavirsta, kad ir kaip knygos apipavidalinimas bando padėti tuo patikėti. Todėl nors nepaprastai gerbiu autoriaus darbą, visgi atrodo, kad su knygos leidyba buvo paskubėta. O geri norai būtų buvę tinkamiau sužibėję kitokia forma.
October 7, 2021
Čia yra ryškus ir šiltas va šito rudens blyksnis. Nė nespėjau apsiskelbti, kad skaitau šią knygą, kai ją jau ir pabaigiau. Nuoširdžiai nustebau, kai versdama kitą puslapį, supratau, jog knyga baigėsi!
Gal visgi tame ir buvo ta viršelyje besipuikuojanti magija? Nes visgi neleiskite šiam viliojančiam epitetui jūsų suklaidinti - išties tai magijos, kokios tikiesi iš literatūros ar pasakojimo - knygoje mažai. Kadangi viena ausimi šį įspėjimą jau girdėjau, tai mano nuotaika pradedant šią knygą buvo lyg ir tinkama - mokslinių studijų, straipsnių, monografijų aš visai nebijau, jei tema mane domina, o ši - domina, tikrai, kad domina!
Tik vis dar, matyt, esu toje nuostaboje - tai kas gi čia buvo? Į ilgą ir sunkią monografiją lyg ir nepanašu, per daug jau staigiai ir be didesnių pastangų į teksto suvokimą ėmiau ir peršokau tuos puslapius, į prisiminimų rinktinę irgi ne visai - nors vienas kitas toks cituojamas, grožinio teksto iš tiesų išvis tik trupinėliai, o gausesnių ir šokiruojančių istorinių faktų, tinkančių mokslo populiarinimo žanro knygai, lyg irgi trūko.
Nepaisant to viso mano sumišimo ir pasimetimo, negaliu sakyti, kad skaitinys nepatiko. O kitam skaitytojui turbūt rekomenduočiau į knygą žiūrėti kaip į dailų, skoningą ir ne vien tik dėl grožio (bet ir dėl jo) nupaišytą atviruką. Tai dėl to grožio paaiškinu - leidykla tikrai turi išskirtinį braižą ir nepriekaištingą skonį, ne išimtinai apipavidalintas bei įrėmintas ir šis Mariaus Daraškevičiaus tekstas - vien leidėjo indėlis prideda knygai šarmo ir, tikiu, skaitant tekstą ant balto lapo jis būtų buvęs mažiau paveikus ir kutenantis. O bet tačiau, net ir trumpas, atrodo, istorinio žurnalo puslapiuose galėjęs sutilpti tekstas - visgi praturtina viena kita istorine detale, įdomybe iš mūsų praeities padangių.
Gal visgi tame ir buvo ta viršelyje besipuikuojanti magija? Nes visgi neleiskite šiam viliojančiam epitetui jūsų suklaidinti - išties tai magijos, kokios tikiesi iš literatūros ar pasakojimo - knygoje mažai. Kadangi viena ausimi šį įspėjimą jau girdėjau, tai mano nuotaika pradedant šią knygą buvo lyg ir tinkama - mokslinių studijų, straipsnių, monografijų aš visai nebijau, jei tema mane domina, o ši - domina, tikrai, kad domina!
Tik vis dar, matyt, esu toje nuostaboje - tai kas gi čia buvo? Į ilgą ir sunkią monografiją lyg ir nepanašu, per daug jau staigiai ir be didesnių pastangų į teksto suvokimą ėmiau ir peršokau tuos puslapius, į prisiminimų rinktinę irgi ne visai - nors vienas kitas toks cituojamas, grožinio teksto iš tiesų išvis tik trupinėliai, o gausesnių ir šokiruojančių istorinių faktų, tinkančių mokslo populiarinimo žanro knygai, lyg irgi trūko.
Nepaisant to viso mano sumišimo ir pasimetimo, negaliu sakyti, kad skaitinys nepatiko. O kitam skaitytojui turbūt rekomenduočiau į knygą žiūrėti kaip į dailų, skoningą ir ne vien tik dėl grožio (bet ir dėl jo) nupaišytą atviruką. Tai dėl to grožio paaiškinu - leidykla tikrai turi išskirtinį braižą ir nepriekaištingą skonį, ne išimtinai apipavidalintas bei įrėmintas ir šis Mariaus Daraškevičiaus tekstas - vien leidėjo indėlis prideda knygai šarmo ir, tikiu, skaitant tekstą ant balto lapo jis būtų buvęs mažiau paveikus ir kutenantis. O bet tačiau, net ir trumpas, atrodo, istorinio žurnalo puslapiuose galėjęs sutilpti tekstas - visgi praturtina viena kita istorine detale, įdomybe iš mūsų praeities padangių.
February 27, 2023
Na, kaip daug kas jau pastebėjo, magijos pačiame tekste gan mažai, tačiau vis tiek labai įdomiai ir maloniau susiskaitė, kai prisiverčiau nepasiduoti pirmam gąsdinančiam mokslinio stiliaus vartojimo faktui (labai didelis noras šią knygą perskaityti ir susidomėjimas ja ženkliai padėjo :D).
Ačiū labai draugei, už dovaną ❤️.
Ačiū labai draugei, už dovaną ❤️.
November 22, 2021
PANELĖS NAMŲ VAISTINĖLĖ
Simboliška, kad knyga „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“, parengta architektūros istoriko Mariaus Daraškevičiaus studijos pagrindu, į mano rankas pateko būtent dabar. Pernai panašiu metu pradėjau „Augalų magijos“ kursą ir apskritai kasmet ruošiu vis įvairesnių gamtos medicinos (leisiu sau panaudoti būtent šį pavadinimą, neturėdama galvoj psichoaktyvių medžiagų) atsargų.
Pasirodo, dvarininkės taip pat kaupdavo šias atsargas, kad galėtų namiškiams ar net baudžiauninkams suteikti pirmąją/būtinają pagalbą, kiekvieną sykį nešaukiant daktaro kam nors sunegalavus. Taigi buvo visai įdomu įkišti nosį į šią dailiai išleistą knygą ir sužinoti daugiau detalių, kaip tos vaistinėlės atrodė, kas jose buvo laikoma ir pan.
O knyga nedidelės apimties, gan gausiai iliustruota, tačiau rimta, kaip ir dera architektūrinio rakurso farmacijos istorijos studijai, besiremiančiai konkrečių dvarų (t.y. jų išplanavimo) pavyzdžiais, istoriniais ir literatūriniais šaltiniais.
Kaip mano skoniui, turinys šiek tiek per daug specifiškas ir detaus – man būtų sočiai pakakę į solidų straipsnį sutrauktų tyrimo išvadų ir daugiau pavyzdžių iš literatūros (nors, nesu tikra, kad jų yra).
Nors vaistinėlė gan specifinis ir iki šiol Lietuvoje netyrinėtas dalykas, ji turėjo audrinti vaizduotę rašytojams ir likti jų vaikystės prisiminimuose, mat joje buvo laikomi ir visokie skanėstai – ne tik kava, arbata, bet ir cukatai, kepiniai ir visokie rūkyti dalykėliai, konservuotos daržovės ir vaisiai.
Taigi šis kambarėlis paaudrino ir mano vaizduotę – užsimaniau ar aš tokio dalyko. Iki šiol maišelius su surinktom žolėm kabindavau tamsiuke, o po to dėdavau į stalčių, kur laikau prieskonius, kavą ir arbatą; tačiau trauktines nukišdavau į antresolinę spintelę virtuvėje. Beje, toks sutapimas – aną savaitgalį draugę įkalbinėjau Rietavo turguje pirkti vieną vienintelę vintažinę taurelę – specialiai „mikstūroms“.
Ta idėja mano galvoje jau mezgėsi, tai argi keista, jog beskaitant mano mintys ėmė krypti link tamsiuko, kuriame laikau segtuvus su senomis sąskaitomis, dėžes su dažų likučiais, nenaudojamas antklodes ir panašius dalykus. Prie motyvacijos pertvarkyti tą patalpą prisideda ir faktas, kad tamsiukas yra tobuloj vietoj – tarp miegamojo ir virtuvės. Kaip sykis istoriškai namų vaistinėlė prisišliedavo prie vienos iš šių lokacijų.
O aš jau vasaros pradžioj svarsčiau, kad reiktų tamsiuke prikalti daugiau kabliukų maišeliams su džiovinamomis žolėmis. Dabar gi, paskaičiusi knygą, ėmiau apgailestauti, kad viena blogerė jau spėjo parduoti komodą su stalčiukais, primenančiais bibliotekos kartoteką. Bespangdama prisiminiau ir istorinį interjerą išlaikiusią Universiteto vaistinę bei „Liu patty“ kavinę, įsikūrusią buvusios Užupio vaistinės patalpose ir išsaugojusią dalį jos inventoriaus.
O pati jau senokai renku įdomesnius butelius žolių ir uogų užpiltinėms, mažus stiklainiukus maceratams, tamsius buteliukus tinktūroms. Apie alembiką augalų hidrolatams dar nesvajoju ir, vargu, ar iki jo dasigyvensiu, kai aplinkui visai nemažai šiuo reikalu užsiimančių.
Žmogui, gyvenančiam palėpėje ir turinčiam silpnybę visokiems sekreterams, kredensams bei kitiems vinažiniams ir rankų darbo dalykams, panašu, bus sunku apsieit be tokio magiško kambarėlio. Tam reikalui jau nusižiūrėjau medinę komodą su įvairaus dydžio stalčiukais ir nedidelę etažerę stiklo durelėmis – vaizduotė jau piešia, kaip ten susidėsiu visas žoles, trauktines, vaistažolių ir kulinarines knygas, su augalais susijusius užrašus. Ir, žinoma, „Augalų taro“;)
Gеresnės inspiracijos lietingoms rudens dienoms nė būti negali.
Simboliška, kad knyga „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“, parengta architektūros istoriko Mariaus Daraškevičiaus studijos pagrindu, į mano rankas pateko būtent dabar. Pernai panašiu metu pradėjau „Augalų magijos“ kursą ir apskritai kasmet ruošiu vis įvairesnių gamtos medicinos (leisiu sau panaudoti būtent šį pavadinimą, neturėdama galvoj psichoaktyvių medžiagų) atsargų.
Pasirodo, dvarininkės taip pat kaupdavo šias atsargas, kad galėtų namiškiams ar net baudžiauninkams suteikti pirmąją/būtinają pagalbą, kiekvieną sykį nešaukiant daktaro kam nors sunegalavus. Taigi buvo visai įdomu įkišti nosį į šią dailiai išleistą knygą ir sužinoti daugiau detalių, kaip tos vaistinėlės atrodė, kas jose buvo laikoma ir pan.
O knyga nedidelės apimties, gan gausiai iliustruota, tačiau rimta, kaip ir dera architektūrinio rakurso farmacijos istorijos studijai, besiremiančiai konkrečių dvarų (t.y. jų išplanavimo) pavyzdžiais, istoriniais ir literatūriniais šaltiniais.
Kaip mano skoniui, turinys šiek tiek per daug specifiškas ir detaus – man būtų sočiai pakakę į solidų straipsnį sutrauktų tyrimo išvadų ir daugiau pavyzdžių iš literatūros (nors, nesu tikra, kad jų yra).
Nors vaistinėlė gan specifinis ir iki šiol Lietuvoje netyrinėtas dalykas, ji turėjo audrinti vaizduotę rašytojams ir likti jų vaikystės prisiminimuose, mat joje buvo laikomi ir visokie skanėstai – ne tik kava, arbata, bet ir cukatai, kepiniai ir visokie rūkyti dalykėliai, konservuotos daržovės ir vaisiai.
Taigi šis kambarėlis paaudrino ir mano vaizduotę – užsimaniau ar aš tokio dalyko. Iki šiol maišelius su surinktom žolėm kabindavau tamsiuke, o po to dėdavau į stalčių, kur laikau prieskonius, kavą ir arbatą; tačiau trauktines nukišdavau į antresolinę spintelę virtuvėje. Beje, toks sutapimas – aną savaitgalį draugę įkalbinėjau Rietavo turguje pirkti vieną vienintelę vintažinę taurelę – specialiai „mikstūroms“.
Ta idėja mano galvoje jau mezgėsi, tai argi keista, jog beskaitant mano mintys ėmė krypti link tamsiuko, kuriame laikau segtuvus su senomis sąskaitomis, dėžes su dažų likučiais, nenaudojamas antklodes ir panašius dalykus. Prie motyvacijos pertvarkyti tą patalpą prisideda ir faktas, kad tamsiukas yra tobuloj vietoj – tarp miegamojo ir virtuvės. Kaip sykis istoriškai namų vaistinėlė prisišliedavo prie vienos iš šių lokacijų.
O aš jau vasaros pradžioj svarsčiau, kad reiktų tamsiuke prikalti daugiau kabliukų maišeliams su džiovinamomis žolėmis. Dabar gi, paskaičiusi knygą, ėmiau apgailestauti, kad viena blogerė jau spėjo parduoti komodą su stalčiukais, primenančiais bibliotekos kartoteką. Bespangdama prisiminiau ir istorinį interjerą išlaikiusią Universiteto vaistinę bei „Liu patty“ kavinę, įsikūrusią buvusios Užupio vaistinės patalpose ir išsaugojusią dalį jos inventoriaus.
O pati jau senokai renku įdomesnius butelius žolių ir uogų užpiltinėms, mažus stiklainiukus maceratams, tamsius buteliukus tinktūroms. Apie alembiką augalų hidrolatams dar nesvajoju ir, vargu, ar iki jo dasigyvensiu, kai aplinkui visai nemažai šiuo reikalu užsiimančių.
Žmogui, gyvenančiam palėpėje ir turinčiam silpnybę visokiems sekreterams, kredensams bei kitiems vinažiniams ir rankų darbo dalykams, panašu, bus sunku apsieit be tokio magiško kambarėlio. Tam reikalui jau nusižiūrėjau medinę komodą su įvairaus dydžio stalčiukais ir nedidelę etažerę stiklo durelėmis – vaizduotė jau piešia, kaip ten susidėsiu visas žoles, trauktines, vaistažolių ir kulinarines knygas, su augalais susijusius užrašus. Ir, žinoma, „Augalų taro“;)
Gеresnės inspiracijos lietingoms rudens dienoms nė būti negali.
August 25, 2021
Nedidukė, bet gausiai iliustruota studija, tyrinėjanti dvarų vaistinėlių istoriją ir raidą Lietuvoje. Skaitinys įdomus, pateikiamas ir tarptautinis šios įdomios patalpos kontekstas. Pritrūko galbūt skyrelio apie pačių vaistinėlių turinį - nors buvo kalbėta apie ten laikomas uogienes, dešras ir prieskonius, tačiau kokie vaistai (tinktūros, žolelės, nuovirai, šaknys, etc.) buvo jose laikomi - taip ir liko ne itin aišku.
Displaying 1 - 6 of 6 reviews