Tiesą sakant, šitą ciklą būčiau metęs seniai, bet vis tikėjausi, kad kiekviena naujai pasirodžiusi knyga – bus paskutinė. Nes ciklas toks labai vidutiniškas. Net Kornevui, kuris pats toks, žvaigždžių iš dangaus neraškantis, bet ir nenusiritantis į visišką dugną. Turi jis savo taupyklėje tikrai geresnių ciklų. Bet, kaip ir minėjau, tas „o tai kuo visa ta kebeknė pasibaigė“ vis įkalbėdavo mane perskaityti dar vieną knygą.
Ir dėkui Dievui bei Kornevui, ta kebeknė pasibaigė. Ir aš dabar jau žinau kuo. Finalui autorius netgi parengė netikėtą posūkį. Tas būtų gerai bet tas posūkis toks... iš indiškų filmų. Pats užmanymas būtų neblogas, bet išpildymas šįsyk, manyčiau, nenusisekė. Pernelyg daug vandens, pernelyg bereikalingų side-questų. Viską gerai sutrumpinus, suspaudus iki kokių dviejų knygų – galėjo būti neblogai. O dabar yra, kas yra. Kita vertus – skaitosi lengvai, tai užskaitysim kaip tokias, ė, smegenų poilsiui skirtas knygas.
Duodu labai skystus tris iš penkių ir pasistengsiu pamiršti, kad toks ciklas egzistuoja. Nes istoriją, kurią pradėjo pirmąja knyga, autorius užbaigė, bet pratęsimui kablių pasiliko.