Knygoje „Kaip dėl to jaučiatės? Jaunojo psichoterapeuto patirtys“ jaunasis psichoterapeutas, kognityvinės ir elgesio terapijos praktikas Adomas Bieliauskas pateikia savo pacientų istorijas, kur kalbama apie valgymo sutrikimus, narcisizmą, nerimą, fobijas, kurios jiems trukdo gyventi visavertį gyvenimą.
Autorius nevengia atvirauti kalbėdamas apie tai, kaip jis pats jaučiasi, kabineto duris pravėrus daugiau gyvenimiškosios patirties turinčiam pacientui. Visgi dažniausiai psichoterapeutui ir pacientui pavyksta įveikti amžiaus ir patirties barjerus bei pasiekti norimą rezultatą, kai į klausimą, „kaip dėl to jaučiatės“, pacientas po ilgiau trukusių susitikimų atsako: „Daug geriau, negu prieš ateidamas pas jus.“
Už savijautą nebaudžiama, turite teisę ne tik prastai jaustis, bet ir padėti sau pasirinkę naujausias psichoterapijos metodikas.
Knygoje „Kaip dėl to jaučiatės? Jaunojo psichoterapeuto patirtys “ skaitykite:
Agnės istorija. Emocinis valgymas Aistė ir ją pančiojantis nerimas Olivijos kaltės jausmas Rolando panikos sutrikimas Editos narcisizmas Igorio obsesinis kompulsinis sutrikimas
Labai priminė I. Yalomą. Didžiausias skirtumas, kad autorius taiko ne egzistencinę terapiją, o KET'ą. Knygoje aprašomi 6 psichoterapiniai atvejai. 3 tikri ir 3 išgalvoti, bet ne ką mažiau tikroviški. Patiko autoriaus priminimas, kad ne visi žmonės nori pasveikti: „Tik daug vėliau supratau, kad atimdamas iš jos ligą, atimčiau nusistovėjusį jos gyvenimo būdą, prie kurio buvo taip pripratusi“. Taip pat patiko priminimas, kad neįmanoma gyventi visiškai be nerimo: „... vienintelis būdas nejausti nerimo yra negyventi“. Gaila, kad autorius nuo krikščioniško tikėjimo, o gal labiau tradicijos, suka link skeptiškumo. Atgaivą atranda psichoterapijoje, kuri negali žmogaus išgelbėti. 66 puslapyje Adomas teigia, kad jam vienodai įtartini ir ateistai ir kraštutiniai tikintieji. Jis kelia klausimą: „Kaip galima būti tokiam tikram dėl kažko, kas pagrįsta tik asmeniniais samprotavimais?“. Autorius gal ir teisus kalbėdamas apie kitas religijas, bet tikrai klysta, jei taip mano apie krikščionybę, nes ji remiasi Dievo apreiškimu ir istoriniais faktais. Taip pat autorius klysta ST ir NT matydamas du skirtingus dievus. Tai tas pats Dievas. Autorius rašo apie kaltės jausmą ir cituoja per mišias tariamus žodžius: „esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“. Nesuprantu kodėl broliai katalikai tą daro, nes Dievas ant kryžiaus išsprendė nuodėmės problemą. Jei Dievas tau atleido, tu neturėtum jaustis kaltas. Rašant magistrinį tyriau katalikiškų ir kitų mokyklų moksleivius. Buvau nustebęs, kai tyrimo išvados parodė, kad tikintys mokiniai pasižymėjo stipresniais kaltės jausmais, nei netikintys. Taip neturėtų būti.
Ši knyga mane sužavėjo savo atvirumu, tai yra autoriaus atvirumu ir nuoširdumu. Kaip jis atvirai dalinasi savo patirtimi ir jausmais kylančiais darbe su pacientais. Knyga yra lyg atviras langas į tai kas gali vykti terapeuto prote. Kaip jis jaučiasi ir kaip reaguoja.
Ši knyga yra labai drąsi, bet ir padrąsinanti. Joje atskleidžiamos terapeuto abejonės, nuogastavimai. Autorius save parodo kaip netobulą ir tas labai padrąsina. Man pačiam tikrai būtų nesaugu taip atvirai reikšti savo mintis ir jausmus. Dėl to labai sveikinu Adomą su jo pirma knyga ir manau, kad tikrai ne paskutinė.
Rašymo stilius (kiek supratau pakoreguotas redaktoriaus) yra lengvas ir artimas. Tad tikrai nėra sunku ją skaityti. Rekomenduočiau tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems terapeutams ir pacientams.
Pacientams dar ir dėl to, kad autorius parodo kognityvinės ir elgesio terapijos užkulsius, kas ir kodėl naudojama, kaip tai veikia pacientą ir patį terapeutą.
Nieko nesitikėjau iš šios knygos, kadangi ją įsigyjau ne pati, tačiau jaučiau atsakomybę bent jau šiek tiek paskaityti ir įvertinti ir buvau labai nustebinta. Knygos negalėjau padėti iš rankų. Dauguma informacijos apie pačią paichoterapiją, metodus ar bendrai apie žmogaus mąstysena buvo žinoma, tačiau man leido į viską pažvelgti kitaip, kai kėdėje esu ne aš, o galiu stebėti ir vertinti psichoterapiją iš šono. Labai patiko knyga ir tikrai rekomenduočiau perskaityti.
Įdomios psichoterapinės istorijos, atviras rašymo stilius, patiko, jog psichoterapeutas taiko kognityvinę terapiją, smagu, kad tokią knygą parašė lietuvis! Gal man kiek pritrūko istorijų viduriuko, nes išsamiau aprašomos tik pradžios ir pabaigos..
Patiko psichoterapeuto ne kaip visažinio, tačiau kartais pasimetusio ar paveikto emocijoms vaidmuo. Knygoje lengvai pamatomas ir psichoterapeuto pažeidžiamumas kliento išgyvenimams. Lengvai suprantama kalba ir aiškus, trumpas įvadas į KET ir jos taikomas technikas.
ADOMAS BIELIAUSKAS “KAIP DĖL TO JAUČIATĖS? JAUNOJO PSICHOTERAPEUTO PATIRTYS” 3,8-4/5
MAŽOJI LEIDYKLA 231 psl. 2021 m.
Ne tik socialinių, bet ir medicinos, sveikatos mokslų srities, ypač psichiatrijos, knygos visada man buvo įdomios. Tad ir šią knygą, kurioje aprašomi šeši atvejai/ psichoterapijos sesijos, man įsigyti buvo išties smalsu. Autorius atvirai ir nuoširdžiai aprašo tris tikras istorijas apie Agnės emocinį valgymą, Aistės pančiojantį nerimą ir Olivijos kaltės jausmą. Taip pat aprašo tris išgalvotas istorijas, sukurtas remiantis vadovėliais, psichoterapijos mokymų medžiaga ir savo psichiatrijos darbo patirtimi: Rolando panikos sutrikimas, Editos narcisizmas ir Igorio obsesinis kompulsinis sutrikimas. Adomas Bieliauskas yra kognityvinės ir elgesio terapijos praktikas, gydytojas, psichiatrijos rezidentas.
Perskaičiusi knygą klausiau ir interviu su knygos autoriumi, kurį kalbino Dr. Julius Neverauskas. Šiame knygos pristatymo video buvo įdomu išgirsti ir pačio autoriaus mintis apie savo parašytą knygą, bendrus pamąstymus.
Tad apibendrindama galiu pasakyti, kad man išties patiko nuoširdus knygos tonas, noras supažindinti kuo daugiau žmonių su tuo, kaip vyksta psichoterapijos sesijos, kokios metodikos taikomos kiekvienam skirtingam atvejui ir atviras pasakojimas, kaip ir pats jaučiasi per sesijas, kokius išgyvenimus ar atradimus jis pats atranda stebėdamas savo patirtis. Tai naudinga knyga šiaip bendrai savipratai, savivokai, savišvietai.
Puiki knyga. Sužavėjo autoriaus nuoširdumas, pažeidžiamumas ir atvirumas aprašant savo mintis ir jausmus psichoterapijos metu iš gydytojo perspektyvos. Nuostabiai išsaugoti ir užrašyti pirmosios sesijos prisiminimai - kai kamavo jaudulys, nerimas ir spėlionės. Knyga tapo dideliu įkvėpimu leisti ir sau pačiai būti pažeidžiama, pradedant naują veiklą. Jei net ir gydytojas gali pripažinti savo nepasitikėjimą savimi ir juo viešai pasidalinti su knygos skaitytojais, galbūt ateityje būsimais klientais ir netgi kolegomis gydytojais (juk kartais taip norisi atrodyti nepriekaištingu specialistu), galiu ir aš :) Ačiū, Adomai, už drąsą ir už pasidalinimą savo vidiniais išgyvenimais.
P.s. labai norėjosi tikėti, kad visos istorijos yra tikros - paskutinės trys istorijos taip pat buvo puikios, tačiau tikrosios asmeniškai man daug įdomiau skaitėsi ❤️
Prieštaringų minčių kilo. Prieš skaitant stebėjausi ir gal net kažkiek piktinausi, kaip pradedantis psichoterapeutas jau parašė knygą. Aš nedrįsčiau. Kita vertus, autorius jau pradžioje atvirai apie tai prakalbo. Ir galiu su juo sutikti, kad knygų, kuriose aprašomas pradedančiojo psichoterapeuto patyrimas, nėra daug. Aš asmeniškai dar tokių neskaičiau. Ir pripažįstu, labai įdomu buvo skaityti, ypač pažinti, kokie jausmai, mintys ir impulsai veikti kyla jaunajam psichoterapeutui. Be to, dar galima pažinti, kaip dirba kognityvinės ir elgesio terapijos krypties specialistas, kaip suprantami tam tikri sutrikimai. O pabaigus norisi pradėti nuo pradžių ir pakartoti, pasimokyti dar. Viliuosi, kad aktualu ir įdomu ne tik psichoterapeutams.