What do you think?
Rate this book
Istoriko teritorija
Istoriko ir publicisto Aurimo Švedo kultūrologinės eseistikos knyga „Istoriko teritorija“ – tai tarpdisciplininėje erdvėje gimę 30 tekstų, kuriuose susilydo istoriosofiniai apmąstymai, nekonvencinės istoriografijos idėjos, ironiški ir jautrūs autorefleksijos fragmentai, visuomenės kritikos eskizai.
Savitu mąstymo ir kalbėjimo stiliumi pasižymintis istorikas kalba apie XXI amžiaus žmogaus santykį su praeitimi, istorija ir atmintimi.
Kada praeitis virsta istorija? Ką, kaip ir kodėl mes prisimename? Kada užmarštis yra ne prakeiksmas, o mūsų gyvenimui reikalingas veiksmas? Ar tikrai visa žmonijos istorija yra nenutrūkstama blogio raiška? Kaip nepakliūti į baimės spąstus? Ar įmanoma susigyventi su istorijos mums paliktais randais? Ką geresniam praeities supratimui duoda pojūčiai? Ką reiškia būti žvėrimi žmonių istorijoje? Kokias istorijas mums apie mus pačius gali papasakoti augalai? Kodėl mums reikia išmokti klausytis, ką pasakoja daiktai? Ar prasminga klausti „O kas būtų, jeigu..?“ Ko šiandienos žmogų gali išmokyti praeityje gyvenę žmonės?
Tai tik keletas klausimų, kuriuos kelia bei svarsto knygos autorius, diskutuodamas su iškiliais Vakarų akademinio pasaulio atstovais – praeities tyrinėtojais, filosofais, antropologais (Thomas Hylland Eriksen, Ewa Domańska, François Hartog, Dipesh Chakrabarty, etc.), pristatydamas, komentuodamas, interpretuodamas jų knygose ir straipsniuose išsakytas idėjas, kurios keičia XXI amžiaus akademijos ir visuomenės diskursą bei savivoką.
Knygos pagrindu tapo geriausi nuo 2015 kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ publikuoti tekstai. Skiriama plačiam skaitytojų ratui.
Savitu mąstymo ir kalbėjimo stiliumi pasižymintis istorikas kalba apie XXI amžiaus žmogaus santykį su praeitimi, istorija ir atmintimi.
Kada praeitis virsta istorija? Ką, kaip ir kodėl mes prisimename? Kada užmarštis yra ne prakeiksmas, o mūsų gyvenimui reikalingas veiksmas? Ar tikrai visa žmonijos istorija yra nenutrūkstama blogio raiška? Kaip nepakliūti į baimės spąstus? Ar įmanoma susigyventi su istorijos mums paliktais randais? Ką geresniam praeities supratimui duoda pojūčiai? Ką reiškia būti žvėrimi žmonių istorijoje? Kokias istorijas mums apie mus pačius gali papasakoti augalai? Kodėl mums reikia išmokti klausytis, ką pasakoja daiktai? Ar prasminga klausti „O kas būtų, jeigu..?“ Ko šiandienos žmogų gali išmokyti praeityje gyvenę žmonės?
Tai tik keletas klausimų, kuriuos kelia bei svarsto knygos autorius, diskutuodamas su iškiliais Vakarų akademinio pasaulio atstovais – praeities tyrinėtojais, filosofais, antropologais (Thomas Hylland Eriksen, Ewa Domańska, François Hartog, Dipesh Chakrabarty, etc.), pristatydamas, komentuodamas, interpretuodamas jų knygose ir straipsniuose išsakytas idėjas, kurios keičia XXI amžiaus akademijos ir visuomenės diskursą bei savivoką.
Knygos pagrindu tapo geriausi nuo 2015 kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ publikuoti tekstai. Skiriama plačiam skaitytojų ratui.
- GenresHistory
386 pages, Paperback
First published November 30, 2020
6 people are currently reading
100 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
May 7, 2021
"Mes priimame praeitį kaip duotybę, o save įsivaizduojame tarsi akrobatus, kasdien žingsniuojančius lynu, atskiriančiu čia ir dabar situacijas nuo mus tykančio paglemžti būtojo laiko valdų. Praeitis XXI a. žmogui yra lyg ištikimas, visuomet šalia esantis šešėlis, kurio šydas uždengia ką tik išgyventas akimirkas, patirtus įspūdžius, išgertus espresus, perskaitytų knygų puslapius, per dienos maratoną sutiktų žmonių veidus."
Nepaisant to, kad bevaikštant istoriko teritorijoje kartais tikrai reikdavo sustoti ir grįžti atgal į sakinio pradžią, nes pirmą kartą jį perskaičius visgi nepavykdavo suprasti, apie ką čia ką tik buvo išsakyta mintis, kad buvo ir tokių momentų, kuomet tarsi "slysdavai" tekstu pačiu pačiu paviršiumi, o prasmė tave pasivydavo daug vėliau, o kartais tekdavo itin įtempti smegenis tam, kad nebūtų "pamesta" prasmė, visgi pati teritorija buvo verta atradimo ir viso to "vargo". Nes, niekuomet nebūtum pagalvojęs, kad istorikas (mūzos Klėjos tarnas) susiduria su tiek daug iššūkių, kad tiek daug yra skirtingų istoriografijos teorijų bei praeities tyrinėjimo modelių, žiūros ir refleksijos būdų. O juk daugumai mūsų atrodo, kad istorija yra ganėtinai nuobodus mokslas, reikalaujantis nuolatinio sėdėjimo palinkus prie dokumentų (šaltinių) bibliotekos ar archyvo tyloje. Ir, labai džiugu ir įkvepia, kad palaipsniui istorija kaip mokslas, keičiasi ir keičia visus mus, skatindama ir drąsindama įžengti į dar nepažinias teritorijas, kviesdama su(si)tikti praeitį, tam, kad galėtume geriau suvokti dabartį ir optimistiškiau žvelgti į ateitį. Kuo daugiau žmonių supras, kad istorija yra ne vien datų kalimas mintinai nežinant, nei kam, nei kodėl to reikia, ir bandys rasti ryšius bei sąsajas tarp skirtingų praeityje gyvenusių žmonių priimtų sprendimų (nepriklausomai, ar jie buvo susiję tik su mūsų tauta, ar įtakojo visą likusį pasaulį) ir visų tų sprendimų pasekmių bei rezultatų, jeigu dažnai užduos sau klausimą "Kas būtų, jeigu...?" ir bandys ieškoti atsakymų, siekdami padūlėjusio ir apdulkėjusio popieriaus lapuose įžvelgti žmones ir jų gyvenimus, tuo geriau suprasime tiek save pačius, tiek ir Kitus. O galbūt išmoksime ir atpažinti Blogį, kuris visuomet šalia mūsų, lengviau stosime į akistatą su savo baimėmis, blaiviau vertinsime istorijos pabaigas, nustosime "tvarkyti" praeitį ir žaisti lego kaladėlėmis. O pati istorija nebebus kalinama muziejuose, nes mes galėsime ne tik ją pamatyti, bet ir užuosti, išgirsti, paragauti ir paliesti.
"<...> koks teisus buvo britų istorijos filosofas Robinas George'as Collingwoodas, sakydamas, kad iš istorijos visų pirma išmokstame trijų dalykų: ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti tokiu žmogumi, koks esate, ir ką reiškia būti tokiam, koks esate tik jūs ir niekas kitas. Šiuo atveju vietoj "žmogaus" galime rašyti žodžius "tauta" arba "valstybė"."
Nepaisant to, kad bevaikštant istoriko teritorijoje kartais tikrai reikdavo sustoti ir grįžti atgal į sakinio pradžią, nes pirmą kartą jį perskaičius visgi nepavykdavo suprasti, apie ką čia ką tik buvo išsakyta mintis, kad buvo ir tokių momentų, kuomet tarsi "slysdavai" tekstu pačiu pačiu paviršiumi, o prasmė tave pasivydavo daug vėliau, o kartais tekdavo itin įtempti smegenis tam, kad nebūtų "pamesta" prasmė, visgi pati teritorija buvo verta atradimo ir viso to "vargo". Nes, niekuomet nebūtum pagalvojęs, kad istorikas (mūzos Klėjos tarnas) susiduria su tiek daug iššūkių, kad tiek daug yra skirtingų istoriografijos teorijų bei praeities tyrinėjimo modelių, žiūros ir refleksijos būdų. O juk daugumai mūsų atrodo, kad istorija yra ganėtinai nuobodus mokslas, reikalaujantis nuolatinio sėdėjimo palinkus prie dokumentų (šaltinių) bibliotekos ar archyvo tyloje. Ir, labai džiugu ir įkvepia, kad palaipsniui istorija kaip mokslas, keičiasi ir keičia visus mus, skatindama ir drąsindama įžengti į dar nepažinias teritorijas, kviesdama su(si)tikti praeitį, tam, kad galėtume geriau suvokti dabartį ir optimistiškiau žvelgti į ateitį. Kuo daugiau žmonių supras, kad istorija yra ne vien datų kalimas mintinai nežinant, nei kam, nei kodėl to reikia, ir bandys rasti ryšius bei sąsajas tarp skirtingų praeityje gyvenusių žmonių priimtų sprendimų (nepriklausomai, ar jie buvo susiję tik su mūsų tauta, ar įtakojo visą likusį pasaulį) ir visų tų sprendimų pasekmių bei rezultatų, jeigu dažnai užduos sau klausimą "Kas būtų, jeigu...?" ir bandys ieškoti atsakymų, siekdami padūlėjusio ir apdulkėjusio popieriaus lapuose įžvelgti žmones ir jų gyvenimus, tuo geriau suprasime tiek save pačius, tiek ir Kitus. O galbūt išmoksime ir atpažinti Blogį, kuris visuomet šalia mūsų, lengviau stosime į akistatą su savo baimėmis, blaiviau vertinsime istorijos pabaigas, nustosime "tvarkyti" praeitį ir žaisti lego kaladėlėmis. O pati istorija nebebus kalinama muziejuose, nes mes galėsime ne tik ją pamatyti, bet ir užuosti, išgirsti, paragauti ir paliesti.
"<...> koks teisus buvo britų istorijos filosofas Robinas George'as Collingwoodas, sakydamas, kad iš istorijos visų pirma išmokstame trijų dalykų: ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti tokiu žmogumi, koks esate, ir ką reiškia būti tokiam, koks esate tik jūs ir niekas kitas. Šiuo atveju vietoj "žmogaus" galime rašyti žodžius "tauta" arba "valstybė"."
February 6, 2021
Tekste apmąstyta ne tik istoriko (!), bet ir kiekvieno praeities, dabarties ir ateities žmogaus kelionė iš kažkur į kažką per dabar.
Ir netikėtai iš mano ribotos atminties išplaukia slovėnų poeto Aleš Šteger eilėraštis pavadinimu „Kažkas“, kurio fragmentas, mano manymu, atveria žmogų istorijoje ir vice versa:
„Čia yra pilna kitur,
Sklidina kito,
Reikia tai tik atpažint ir suprasti,
Taip paprasta viskas,
Kad tai jau beveik nepasiekiama tiems,
Kurie yra pernelyg čia ir dabar,“
Ir netikėtai iš mano ribotos atminties išplaukia slovėnų poeto Aleš Šteger eilėraštis pavadinimu „Kažkas“, kurio fragmentas, mano manymu, atveria žmogų istorijoje ir vice versa:
„Čia yra pilna kitur,
Sklidina kito,
Reikia tai tik atpažint ir suprasti,
Taip paprasta viskas,
Kad tai jau beveik nepasiekiama tiems,
Kurie yra pernelyg čia ir dabar,“
August 31, 2023
Knygą pradėjau skaityti prieš pora metų, kai tik ji buvo išleista, tačiau tuo metu nesiskaitė. Po dviejų metų nusprendžiau grįžti prie šios knygos ir atradau ją iš naujo kitomis akimis. Autorius gausiai cituoja, remiasi kitų mokslininkų, rašytojų, istorikų, mąstytojų išsakytomis mintimis, kurios sukuria platų ir išsamų aprašymą aptariamoms temoms. Ir visgi lieka atviras klausimas - kur prasideda ir baigiasi istoriko teritorija?
October 4, 2021
Rekomenduoju, nepaisant kelių gal kiek banalių pavyzdžių ar pasikartojimų, tai puikus, nesudėtingas skaitinys apie istorijos te(rit)oriją. Patiko
Displaying 1 - 4 of 4 reviews