What do you think?
Rate this book
Liongino Baliukevičiaus – Partizano Dzūko dienoraštis
Publikuojamas žuvusio Dainavos apygardos partizano Liongino Baliukevčiaus -Dzūko dienoraštis pusę amžiaus išgulėjo buvusiame KGB archyve Vilniuje. Dienoraštyje iškyla tragiška idealisto asmenybė, drįstanti tiesiai pažvelgti į pasaulį ir save, įvardinti priežastis, atvedusias Lietuvą prie 1940-ųjų katastrofos.
- GenresHistory
224 pages, Hardcover
First published January 1, 2002
9 people are currently reading
146 people want to read
About the author
Lionginas Baliukevičius
2 books1 followerBaigė Alytaus gimnaziją. 1943 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. 1944 m. vasario mėn. įstojo į Vietinę rinktinę. Naciams išformavus junginį, tarnavo Tėvynės apsaugos rinktinėje. 1944 m. pabaigoje su kitais bendražygiais išvežtas aerodromų apsaugai į Čekoslovakiją. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių eilinis pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. 1946 m. pabėgo į Lietuvą iš Ukrainoje buvusio lagerio, kur dirbo Donbaso anglių šachtose. Tais pačiais metais įsijungė į partizanų gretas. 1946 m. lapkričio 1 d., pasirinkęs Dzūko slapyvardį, įstojo į Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamą Geležinio Vilko grupę.
Gana greitai buvo pastebėti Dzūko organizaciniai ir literatūriniai gabumai. 1947 m. vasario 1 d. paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą bei informaciją. Tais pačiais metais rugsėjo 15 d. tapo Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu. Šalia šių pareigų nuo 1948 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo eiti spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas. Su kitais partizanais atgaivino partizaninio laikraščio „Laisvės varpas“ leidybą.
1948m. Dzūkui suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis. 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsakymu pakeltas į partizanų leitenanto laipsnį. 1949 m. gegužės 19 d. įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje paskirtas apygardos vadu, kartu laikinai ėjo Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Nors paskirtas vadu sunkiomis partizaninės kovos sąlygomis, jis ėmėsi atkurti organizacinę struktūrą, tęsė pogrindinės spaudos leidybą. [1]
Žuvo išduotas MGB agento 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje kartu su dar trimis partizanais: Augustinu Babrausku-Švedriu, Antanu Vailioniu-Špoku ir Anastazu Kakniavičiumi-Švidriu. Autentišku Dzūko gyvenimo ir kovos liudininku liko jo rašytas dienoraštis, rašytas nuo 1948 m. birželio 23 d. iki 1949 m. birželio 6 d. [2][3]
Pokario metais nukentėjo L. Baliukevičiaus šeima. 1947 m. ištremta partizano motina Joana Baliukevičienė ir dėdė Alfonsas Petruškevičius. 1949 m. į aktyvių partizanų gretas įsijungė brolis Kostas Baliukevičius-Rainys-Tylius (g. 1926), kuris žuvo 1951 m. vasario 15 d. eidamas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininko pareigas.
Žuvusių partizanų atminimui prie buvusio bunkerio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGTC) pastatė kryžių ir Atminties žymenį.
Gana greitai buvo pastebėti Dzūko organizaciniai ir literatūriniai gabumai. 1947 m. vasario 1 d. paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą bei informaciją. Tais pačiais metais rugsėjo 15 d. tapo Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu. Šalia šių pareigų nuo 1948 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo eiti spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas. Su kitais partizanais atgaivino partizaninio laikraščio „Laisvės varpas“ leidybą.
1948m. Dzūkui suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis. 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsakymu pakeltas į partizanų leitenanto laipsnį. 1949 m. gegužės 19 d. įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje paskirtas apygardos vadu, kartu laikinai ėjo Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Nors paskirtas vadu sunkiomis partizaninės kovos sąlygomis, jis ėmėsi atkurti organizacinę struktūrą, tęsė pogrindinės spaudos leidybą. [1]
Žuvo išduotas MGB agento 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje kartu su dar trimis partizanais: Augustinu Babrausku-Švedriu, Antanu Vailioniu-Špoku ir Anastazu Kakniavičiumi-Švidriu. Autentišku Dzūko gyvenimo ir kovos liudininku liko jo rašytas dienoraštis, rašytas nuo 1948 m. birželio 23 d. iki 1949 m. birželio 6 d. [2][3]
Pokario metais nukentėjo L. Baliukevičiaus šeima. 1947 m. ištremta partizano motina Joana Baliukevičienė ir dėdė Alfonsas Petruškevičius. 1949 m. į aktyvių partizanų gretas įsijungė brolis Kostas Baliukevičius-Rainys-Tylius (g. 1926), kuris žuvo 1951 m. vasario 15 d. eidamas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininko pareigas.
Žuvusių partizanų atminimui prie buvusio bunkerio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGTC) pastatė kryžių ir Atminties žymenį.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 15 of 15 reviews
March 12, 2020
Mariaus Ėmužio „Partizanė“ taip užvilko, kad dabar godžiai surijau ir Dzūko dienoraštį. Pasitikau su juo 30K11 – iki trečios nakties su alučiu vienoj rankoj, su knyga kitoj.
Turbūt pats dar negreit būčiau priėjęs Dzūko eilę, juk ir taip atseit apie pokario laisvės kovas žinome iš pamokų, enciklopedijų ir filmų, jei ne palikimas: radome knygą tarp pamirštų daiktų savo įsigytoje pirkioje, beje, Dzūkijoje. Dauguma buvusios gyventojos (mokytojos) išsižadėtų knygų – seni detektyvai, morališkai pasenę kiti skaitiniai, keliavo tiesiai į rūšiavimo konteinerį.
Tarp radinių buvo ir šis – vertingiausias. Pirmasis leidimas.
Pasidėjau matomoje vietoje ant stalo, bet ūky nebuvo kada, reikėjo kuoptis. Tačiau po „Partizanės“ nebeliko pasiteisinimų. Nesuprantu, kodėl gudrydsuose tik pusšimtis revjūzių – negi vien senukams lieka skaityt Dzūką? Parinkau keletą citatų, kodėl galbūt verta susirasti šį dienoraštį ir jaunesniam. Ne dėl literatūrinės estetikos – dėl patyrimo:
„Kaip šiandien atsimenu, kaip dažnai sėdėdavau prie spygliuotos lagerio tvoros ir godžiai žiūrėdavau į gatvėje vykstantį laisvą gyvenimą. Tada pro mano akis praslinkdavo gražiai, elegantiškai apsivilkę čekės, jaunos merginos... Ir krūtinėje kažkas virdavo. Kildavo nepaprastas ilgesys tėvynės, pažįstamų vietų, draugų, merginų. Ach, kokios žavingos čekaitės atrodydavo! Prieš mūsų lagerį stovėjo keli dideli namai. Juose buvo pilna gyventojų. Pirmame aukšte gyveno graži mergina, ir aš dažnai per tvorą žiūrėdavau į jos langą. Mūsų akys dažnai susitikdavo. Bet argi čekaitei gali rūpėti kažkoks balta jūrininko uniforma apsivilkęs belaisvis.“ (p. 24)
„Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu.“ (p. 29)
„Toks plonas, liesas, dar visiškai nesubrendęs vyrukas. Į partizanus įstojo nei iš šio, nei iš to – šiaip sau. Užsidegė staiga, bet staiga ir atšalo.“ (p. 34)
„Mane jau kelios valandos kaip kankina „33“. Vos galiu eiti. Apie vakarą vienas ūkininkas atneša virinto kmynų vandens. Pasidaro truputį lengviau.“ (p. 35) Ir kas atspės, kas tas trys trys? Galvojau, kažkoks konspiracinis kodas. Galima sakyti, taip ir yra : )))
„Mūsų „gaspadoriaus“ išsireiškimu, turbūt būsiąs judošius, nors liežuviu jis labai didelis patriotas, karštas lietuvis.“ (p. 39)
„Šios dienos kažkaip veikia mano nuotaiką. Mane nuteikia truputį melancholiškai. Vėl kyla prisiminimai, ir darosi gaila praėjusių gražių dienų... Norėtųsi, rodos, mokytis, dar ko nors daugiau pasiekti. Ach, šitos gražiosios, ramiosios ir kartu tokiu liūdnumu dvelkiančios dienos! O galbūt tik man jos tokios liūdnos!.. Aš bandau šias dienas palyginti su praėjusio gyvenimo dienomis, ieškau praeityje panašių. Prisimenu Vizgirdo miške matytus vaizdus nuo didelio kalno. Iš jo matyti aplink besidriekią miškai ir tarp jų vingiuojąs Nemunas. Gražios Alytaus apylinkės, Kaunas šventadienio vakarą, Graco kalnai, Donbaso šachtos, Ukrainos lygumos ir niūri gamta – visa tai šiandien taip gražu atrodo ir taip toli, nepasiekiama...“ (p. 41)
„Partizaninė kova davė šimtus didvyrių, to vardo šimtą kartų užsitarnavusių. Tačiau yra ir menkystų. Aš esu linkęs manyti, jog tai yra mūsų tautos mažo kultūringumo pasekmė.“ (p. 52)
„Šio bunkerio šeimininkai yra vargšai žmonės, tiesiog elgetos, tačiau jų širdys - auksinės. Jie nieko neturi, skarmalais apsivilkę, sukrypusioj, supuvusioj trobelėj (jei ją dar taip būtų galima pavadinti) gyvena, tačiau jie sutinka atiduoti mums paskutinį savo duonos kąsnį. Ir tai nėra kažkoks apsimetimas: ne baimės verčiami jie tai daro, nes per tiek metų išmokom žmogų pažinti ir vertinti iš pirmo pažvelgimo, iš balso intonacijos. Šiuos žmones jauti visa siela, kad jie tau tik gero linki, kad jie trokšta naujo gyvenimo taip, kaip kad mes, partizanai, trokštam. Kas gi pagaliau verčia šį žmogų tokiu būti? Juk jis galėtų būti pirmutinis „stribokas“ ar naujosios santvarkos „valdininkas“. Juk jis nieko neprarastų, nes ir taip nieko neturi?“ (p. 53)
„Visi jie tokie. Kai ateis laisvė, jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau, tėvynei pavojui esant, jie tegali tik niekingai ant kelių suklupti, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta.“ (p. 58)
Apie Kostą Kubilinską: „Kokios idėjos Kapso galvoje švilpauja, aš nesuprantu. Jis svaičioja „išeisiąs į literatūrą“. Bet kaipgi tu į ją „išeisi“, jeigu dabar į savo sielą leidi kažkokio mėšlo pridrėbti?“ (p. 60)
Apie pasąmonę: „Tiesa, aš labai retai sapnuoju. Tai aš laikau puikia savybe. (!..) Žinoma, manyje to niekas nepastebi. Viskas lieka viduje giliai paslėpta.“ (p. 83)
„Pirtin einu kaip robotas.“ (p. 96) Pala, jau tada būta robotų? : )
„Įstojai į partizanų eiles, tai tuojau pat atsisakyk nuo „kombinacijų“ „išlikti“.“ (p. 97)
O čia svarbi mintis ir pranašiška: „Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...“ (p. 112)
Dienoraštį galima rasti el. pavidalu: http://www.partizanai.org/l-baliukevi....
P. S. Barto „Sutemose“ iš principo verta pamatyti, Zalanskaitės ūra-patriotiško „Partizano“ geriausiu atveju palaukti, kol parodys telikas.
Turbūt pats dar negreit būčiau priėjęs Dzūko eilę, juk ir taip atseit apie pokario laisvės kovas žinome iš pamokų, enciklopedijų ir filmų, jei ne palikimas: radome knygą tarp pamirštų daiktų savo įsigytoje pirkioje, beje, Dzūkijoje. Dauguma buvusios gyventojos (mokytojos) išsižadėtų knygų – seni detektyvai, morališkai pasenę kiti skaitiniai, keliavo tiesiai į rūšiavimo konteinerį.
Tarp radinių buvo ir šis – vertingiausias. Pirmasis leidimas.
Pasidėjau matomoje vietoje ant stalo, bet ūky nebuvo kada, reikėjo kuoptis. Tačiau po „Partizanės“ nebeliko pasiteisinimų. Nesuprantu, kodėl gudrydsuose tik pusšimtis revjūzių – negi vien senukams lieka skaityt Dzūką? Parinkau keletą citatų, kodėl galbūt verta susirasti šį dienoraštį ir jaunesniam. Ne dėl literatūrinės estetikos – dėl patyrimo:
„Kaip šiandien atsimenu, kaip dažnai sėdėdavau prie spygliuotos lagerio tvoros ir godžiai žiūrėdavau į gatvėje vykstantį laisvą gyvenimą. Tada pro mano akis praslinkdavo gražiai, elegantiškai apsivilkę čekės, jaunos merginos... Ir krūtinėje kažkas virdavo. Kildavo nepaprastas ilgesys tėvynės, pažįstamų vietų, draugų, merginų. Ach, kokios žavingos čekaitės atrodydavo! Prieš mūsų lagerį stovėjo keli dideli namai. Juose buvo pilna gyventojų. Pirmame aukšte gyveno graži mergina, ir aš dažnai per tvorą žiūrėdavau į jos langą. Mūsų akys dažnai susitikdavo. Bet argi čekaitei gali rūpėti kažkoks balta jūrininko uniforma apsivilkęs belaisvis.“ (p. 24)
„Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu.“ (p. 29)
„Toks plonas, liesas, dar visiškai nesubrendęs vyrukas. Į partizanus įstojo nei iš šio, nei iš to – šiaip sau. Užsidegė staiga, bet staiga ir atšalo.“ (p. 34)
„Mane jau kelios valandos kaip kankina „33“. Vos galiu eiti. Apie vakarą vienas ūkininkas atneša virinto kmynų vandens. Pasidaro truputį lengviau.“ (p. 35) Ir kas atspės, kas tas trys trys? Galvojau, kažkoks konspiracinis kodas. Galima sakyti, taip ir yra : )))
„Mūsų „gaspadoriaus“ išsireiškimu, turbūt būsiąs judošius, nors liežuviu jis labai didelis patriotas, karštas lietuvis.“ (p. 39)
„Šios dienos kažkaip veikia mano nuotaiką. Mane nuteikia truputį melancholiškai. Vėl kyla prisiminimai, ir darosi gaila praėjusių gražių dienų... Norėtųsi, rodos, mokytis, dar ko nors daugiau pasiekti. Ach, šitos gražiosios, ramiosios ir kartu tokiu liūdnumu dvelkiančios dienos! O galbūt tik man jos tokios liūdnos!.. Aš bandau šias dienas palyginti su praėjusio gyvenimo dienomis, ieškau praeityje panašių. Prisimenu Vizgirdo miške matytus vaizdus nuo didelio kalno. Iš jo matyti aplink besidriekią miškai ir tarp jų vingiuojąs Nemunas. Gražios Alytaus apylinkės, Kaunas šventadienio vakarą, Graco kalnai, Donbaso šachtos, Ukrainos lygumos ir niūri gamta – visa tai šiandien taip gražu atrodo ir taip toli, nepasiekiama...“ (p. 41)
„Partizaninė kova davė šimtus didvyrių, to vardo šimtą kartų užsitarnavusių. Tačiau yra ir menkystų. Aš esu linkęs manyti, jog tai yra mūsų tautos mažo kultūringumo pasekmė.“ (p. 52)
„Šio bunkerio šeimininkai yra vargšai žmonės, tiesiog elgetos, tačiau jų širdys - auksinės. Jie nieko neturi, skarmalais apsivilkę, sukrypusioj, supuvusioj trobelėj (jei ją dar taip būtų galima pavadinti) gyvena, tačiau jie sutinka atiduoti mums paskutinį savo duonos kąsnį. Ir tai nėra kažkoks apsimetimas: ne baimės verčiami jie tai daro, nes per tiek metų išmokom žmogų pažinti ir vertinti iš pirmo pažvelgimo, iš balso intonacijos. Šiuos žmones jauti visa siela, kad jie tau tik gero linki, kad jie trokšta naujo gyvenimo taip, kaip kad mes, partizanai, trokštam. Kas gi pagaliau verčia šį žmogų tokiu būti? Juk jis galėtų būti pirmutinis „stribokas“ ar naujosios santvarkos „valdininkas“. Juk jis nieko neprarastų, nes ir taip nieko neturi?“ (p. 53)
„Visi jie tokie. Kai ateis laisvė, jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau, tėvynei pavojui esant, jie tegali tik niekingai ant kelių suklupti, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta.“ (p. 58)
Apie Kostą Kubilinską: „Kokios idėjos Kapso galvoje švilpauja, aš nesuprantu. Jis svaičioja „išeisiąs į literatūrą“. Bet kaipgi tu į ją „išeisi“, jeigu dabar į savo sielą leidi kažkokio mėšlo pridrėbti?“ (p. 60)
Apie pasąmonę: „Tiesa, aš labai retai sapnuoju. Tai aš laikau puikia savybe. (!..) Žinoma, manyje to niekas nepastebi. Viskas lieka viduje giliai paslėpta.“ (p. 83)
„Pirtin einu kaip robotas.“ (p. 96) Pala, jau tada būta robotų? : )
„Įstojai į partizanų eiles, tai tuojau pat atsisakyk nuo „kombinacijų“ „išlikti“.“ (p. 97)
O čia svarbi mintis ir pranašiška: „Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...“ (p. 112)
Dienoraštį galima rasti el. pavidalu: http://www.partizanai.org/l-baliukevi....
P. S. Barto „Sutemose“ iš principo verta pamatyti, Zalanskaitės ūra-patriotiško „Partizano“ geriausiu atveju palaukti, kol parodys telikas.
February 28, 2024
Kiek mažai 90tųjų karta buvo mokoma apie Partizanus, apie sąjūdžio idėjas, jų tikslus ir platesnę veiklą. Apie tai kuo tikėjo stojantys į partizanų gretas ir su kokiais sunkumais rezistencija susidūrė. Viskas ką išmokom tai datos, skaičiai ir kelios pavardės, kad mirė jų daug taip ir nesulaukę vakarų pagalbos.
Klausyti audiobook (nes pirkti knygos niekur neradau) buvo kažkaip liūdna, labiausiai ne dėl įvykiu, bet dėl to kaip Dzūkas atskleidžia vidinius išgyvenimus, pasiaukojimo kainą, neišvengiamos mirties priėmimą didesnio tikėjimo, idėjos nei pats vardan.
Klausyti audiobook (nes pirkti knygos niekur neradau) buvo kažkaip liūdna, labiausiai ne dėl įvykiu, bet dėl to kaip Dzūkas atskleidžia vidinius išgyvenimus, pasiaukojimo kainą, neišvengiamos mirties priėmimą didesnio tikėjimo, idėjos nei pats vardan.
June 2, 2021
Privaloma literatūra kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui.
Taip skaudžiai paprasta, natūralu ir tikra. Nieko, ko nereikėtų. Visiškas grynuolis vertingas, tiek literatūrologui, tiek istorikui, tiek kiekvienam piliečiui, kuriam pasimiršta, kam jam ta Lietuva reikalinga ir ką ji turi jam duoti.
Vertingiausia, kokybiškiausia ir paprasčiausiai gražiausia, ką esu skaitęs per jau daug metų.
10/10
Amžina šlovė didvyriams!
Taip skaudžiai paprasta, natūralu ir tikra. Nieko, ko nereikėtų. Visiškas grynuolis vertingas, tiek literatūrologui, tiek istorikui, tiek kiekvienam piliečiui, kuriam pasimiršta, kam jam ta Lietuva reikalinga ir ką ji turi jam duoti.
Vertingiausia, kokybiškiausia ir paprasčiausiai gražiausia, ką esu skaitęs per jau daug metų.
10/10
Amžina šlovė didvyriams!
September 30, 2023
Nenugalimieji kovotojai už savo Tėvynės laisvę 🇱🇹
Klausiau ir žavėjausi tų žmonių drąsą, disciplina, valia ir aplamai tomis asmenybėmis, kurios tiek daug padarė. Kovotojai, kurių
nebaugino prastos nei oro, nei gyvenimo sąlygos. Tiesiog turėjo tikslą ir bet kokiu būdu siekė jo.
Skaudu buvo klausyti apie parsidavėlius - išdavikus, kurie dėl geresnio gyvenimo sugebėjo išduoti savus.
Tiesiog nuostabi knyga pasakojama iš pardizano - didvyrio lūpų 💛💚❤️
Klausiau ir žavėjausi tų žmonių drąsą, disciplina, valia ir aplamai tomis asmenybėmis, kurios tiek daug padarė. Kovotojai, kurių
nebaugino prastos nei oro, nei gyvenimo sąlygos. Tiesiog turėjo tikslą ir bet kokiu būdu siekė jo.
Skaudu buvo klausyti apie parsidavėlius - išdavikus, kurie dėl geresnio gyvenimo sugebėjo išduoti savus.
Tiesiog nuostabi knyga pasakojama iš pardizano - didvyrio lūpų 💛💚❤️
January 25, 2024
Buvau senokai skaičiusi ir kažkodėl tik ištraukas, dabar perskaičiau visą beveik vienu ypu. Skaičiau garsiai šeimai, skaičiau pati sau, nežinau, ar septynerių vaikui šiuolaikinė psichologija leidžia žinoti apie partizanų gyvenimo rizikas :), bet gana daug ir išsamiai paskaičiau ir septynerių vaikui. Beje, ir skaityti ėmiau, nes vaikai labai pamėgo "Skylės" albumą "Broliai", kurį ir įkvėpė Baliukevičius-Dzūkas.
Net nežinau, kokiu aspektu vertinti. Labai patiko. Kaip partizanų gyvenimo ir veiklos dokumentas, kaip inteligento, intelektualo dienoraštis, kaip jautraus, abejojančio, bijančio, bet neįtikėtinai tiesaus, drąsaus ir šviesaus žmogaus pasakojimas. Ir net kažkaip labai aiškiai man atvėrė mano pačios drungnumą, menkumą: kurį laiką skaitydama net bandžiau pateisinti Kapsą (Kostą Kubilinską, jo išdavystę, kuri čia nuodugniai aprašyta), kažkaip ten psichologizuoti, paskui supratau, kad tai darau stipriai abejodama, ar tik pati nebūčiau toks Kapsas, nes gal būčiau? Nenoriu patikrinti.
Ir jau tikrai laikas perleisti.
Net nežinau, kokiu aspektu vertinti. Labai patiko. Kaip partizanų gyvenimo ir veiklos dokumentas, kaip inteligento, intelektualo dienoraštis, kaip jautraus, abejojančio, bijančio, bet neįtikėtinai tiesaus, drąsaus ir šviesaus žmogaus pasakojimas. Ir net kažkaip labai aiškiai man atvėrė mano pačios drungnumą, menkumą: kurį laiką skaitydama net bandžiau pateisinti Kapsą (Kostą Kubilinską, jo išdavystę, kuri čia nuodugniai aprašyta), kažkaip ten psichologizuoti, paskui supratau, kad tai darau stipriai abejodama, ar tik pati nebūčiau toks Kapsas, nes gal būčiau? Nenoriu patikrinti.
Ir jau tikrai laikas perleisti.
April 27, 2024
Kuomet manęs paklausia kokia yra mano geriausia perskaityta knyga, aš 4 metus iš eilės turiu tik vieną atsakymą - 'Liongino Baliukevičiaus - partizano Dzūko dienoraštis'.
"Kvailas aš svajotojas. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi "
"Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. "
"Kvailas aš svajotojas. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi "
"Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. "
January 19, 2024
"Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai..."
Kartais knygos paliečia labai giliai ir smarkiai, ypač kai supranti, kad knygos turinys neša begalo svarbią žinią.
Istorinis etapas apie kurį galima kalbėti, skaityti, žiūrėti filmus, bet svarbiausia jo negalima pamiršti. Būtina išsaugoti. Privalu žinoti, nes kitaip mes negalėsime teisingai įvertinti to, kuo alsuojančia laisve mes gyvename.
Ir kaip rašė Lionginas Baliukevičius- Dzūkas: ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį.
Kartais knygos paliečia labai giliai ir smarkiai, ypač kai supranti, kad knygos turinys neša begalo svarbią žinią.
Istorinis etapas apie kurį galima kalbėti, skaityti, žiūrėti filmus, bet svarbiausia jo negalima pamiršti. Būtina išsaugoti. Privalu žinoti, nes kitaip mes negalėsime teisingai įvertinti to, kuo alsuojančia laisve mes gyvename.
Ir kaip rašė Lionginas Baliukevičius- Dzūkas: ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį.
November 2, 2018
Nepaprastai svarbus Lietuvos istorijos etapas aprašytas to meto herojaus apie svarbiausius to meto rūpesčius ir sunkumus, drąsą ir pasiaukojimą, tikėjimą kovojant už laisvę.
July 15, 2020
Na, ir kas gi juos nugalėt galėjo, jei jie mirt nebijojo, jeigu jie nugalėjo ir mirtį?
May 5, 2021
Be galo sukrečianti knyga. Neišblėstanti meilė Lietuvai, neišmuša nei prastos, nuolat kintančios gyvenimo sąlygos miške, nuolatinės žūtys bendražygių, trėmimai į Sibirą artimųjų... :( 😞
This entire review has been hidden because of spoilers.
August 10, 2022
Itin įdomus ir paveikus laisvės kovų aprašymas.
May 9, 2025
Viena gražiausių knygų.
April 16, 2016
Neįkainojamas unikalus pasakojimas apie laisvės kovas vieno iš jų dalyvių. Labai patiko, kad Dzūkas nagrinėja iš pagrindų to meto situaciją, pateikia asmeninius įspūdžius ir išgyvenimus. Visgi norėjosi dar gilesnių filosofinių pamąstymų, kodėl tauta, valstybė kaip subjektyvus darinys yra vertybė verta aukščiausios aukos. Galbūt ypač gilesnių teoretinių pamąstymų ir neverta tikėtis iš žmogaus, kurio pagrindinė mokykla buvo gyvenimas. Nepaisant to, skaitinys tikrai puikus ir vertas dėmesio.
P.S. Knygos paskutinis leidimas turi tris papildomus tekstus, kurie yra Dainavos apygardos partizanų, miesto ir kaimo gyventojų nuotaikų bei nusistatymų raportai aukštesnei partizanų vadovybei, kurie nėra dienoraščio dalis, bet taip pat yra verti dėmesio, įdomūs pasakojimai apie tuometę visuomenės situaciją.
P.S. Knygos paskutinis leidimas turi tris papildomus tekstus, kurie yra Dainavos apygardos partizanų, miesto ir kaimo gyventojų nuotaikų bei nusistatymų raportai aukštesnei partizanų vadovybei, kurie nėra dienoraščio dalis, bet taip pat yra verti dėmesio, įdomūs pasakojimai apie tuometę visuomenės situaciją.
September 14, 2014
suprantu, kad mano įvertinimas yra įtakotas emocijų, bet negaliu skirti mažiau nei 5
January 22, 2024
Dienoraščiai vienas mėgstamiausių mano žanrų. Formatas audioknyga. Turiu ir popierinę, bet tam neturiu laiko. Garsas patogesnė forma. Turbūt dar ne kartą grįšiu.
Displaying 1 - 15 of 15 reviews