What do you think?
Rate this book
Lietuvos istorija visiems #2
Lietuvos istorija visiems, II tomas
- GenresHistory
384 pages, Paperback
First published January 1, 2019
6 people are currently reading
88 people want to read
About the author
Tomas Venclova
81 books40 followersTomas Venclova (g. 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje) – Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius.
Gimė ir užaugo rašytojo Antano Venclovos, LSSR himno autoriaus, šeimoje. 1946 m. rudenį Venclovų šeima iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo 1947 m. mokėsi Vilniaus 1-oje berniukų gimnazijoje. 1954–1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete studijavo lituanistiką.
1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau Leningrade. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą (JAV, Kalifornija). Tais pačiais metais jam buvo atimta sovietinė pilietybė. [1][2]
Gyvendamas JAV, 1977 m. dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitete. Nuo 1980 m. dirba Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą, gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė – rusų ir lenkų literatūros, taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV).
T. Venclova artimai bičiuliavosi su kita Lietuvos kultūrai svarbia figūra – Česlovu Milošu[3] [4]. T. Venclova yra išvertęs nemažai Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo poezijos darbų.
Tomo Venclovos eilėraščio poetinė kalba disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų – ritmo, rimo, metro. Pasaulį lyrinis subjektas tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja. Poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Taip pat poetui rūpima problema – laiko tėkmė, istorija ir jos poveikis žmogui. Jo kūryboje yra ir pilietinių, net politinių eilėraščių, ir meilės lyrikos. Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažna tremties, kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.
T. Venclovos eilėraščiai versti į daugelį kalbų (rinkiniai pasirodė angliškai, vokiškai, itališkai, švediškai, rusiškai, lenkiškai, vengriškai, kiniškai ir kitomis kalbomis).
Gimė ir užaugo rašytojo Antano Venclovos, LSSR himno autoriaus, šeimoje. 1946 m. rudenį Venclovų šeima iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo 1947 m. mokėsi Vilniaus 1-oje berniukų gimnazijoje. 1954–1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete studijavo lituanistiką.
1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau Leningrade. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą (JAV, Kalifornija). Tais pačiais metais jam buvo atimta sovietinė pilietybė. [1][2]
Gyvendamas JAV, 1977 m. dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitete. Nuo 1980 m. dirba Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą, gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė – rusų ir lenkų literatūros, taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV).
T. Venclova artimai bičiuliavosi su kita Lietuvos kultūrai svarbia figūra – Česlovu Milošu[3] [4]. T. Venclova yra išvertęs nemažai Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo poezijos darbų.
Tomo Venclovos eilėraščio poetinė kalba disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų – ritmo, rimo, metro. Pasaulį lyrinis subjektas tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja. Poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Taip pat poetui rūpima problema – laiko tėkmė, istorija ir jos poveikis žmogui. Jo kūryboje yra ir pilietinių, net politinių eilėraščių, ir meilės lyrikos. Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažna tremties, kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.
T. Venclovos eilėraščiai versti į daugelį kalbų (rinkiniai pasirodė angliškai, vokiškai, itališkai, švediškai, rusiškai, lenkiškai, vengriškai, kiniškai ir kitomis kalbomis).
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
Read
January 19, 2021Pirma dalis labai patiko, antra dalis patiko dar labiau. Patiko, nes Venclova sugeba labai paprastai paaiškinti sudėtingus procesus - nors tiesiogiai to ir nepasako, labai ryški istorijos kaip konstrukto mintis. Kaip ir pirmoje dalyje, demitstifikuojamas tautos naratyvas, demitologizuojami mitai, kiek daugiau vertinimo (turbūt XX amžiaus veikėjus lengviau vertinti nei XIV amžiaus kunigaikščius, juolab, kai pats esi dalyvavęs to meto įvykiuose). Itin patiko Vilniaus krašto problematikos analizė, šiaip neįtikėtina, kad užaugau tvirtai tikėdama, kad Vilnius yra lietuviškas miestas (:D) - taip pat nieko nenutuokiau apie senlietuvius ir šiaip įvairias kryptis, kuriomis galėjo pakrypti Vilniaus likimas. Taip pat itin įžvalgiai pasirodė aptartas sovietų okupacijos procesas (kiek tokia istorijos neišmanėlė kaip aš gali apskritai daryti pastabas apie įžvalgumą), anksčiau man jis atrodė toks sutrūkinėjęs ir tik kaip įvykiai laiko juostoje, dabar viskas įgavo truputį aptakesnes formas.
O kas nepatiko? Kaip ir pirmoje knygoje, pati Lietuvos istorija, ypač XX amžiaus vidurio. Kad ir kaip pasuksi, tiesiog liūdesių liūdesys, į kampą įvaryto kuino bliovimas. Man rodos, padėjo truputį geriau suprasti kur ne kur pasitaikančias aršias nacionalizmo formas. O knyga gal kam nors parodys, kad aršumas teisingiems sprendimams nebūtinas.
O kas nepatiko? Kaip ir pirmoje knygoje, pati Lietuvos istorija, ypač XX amžiaus vidurio. Kad ir kaip pasuksi, tiesiog liūdesių liūdesys, į kampą įvaryto kuino bliovimas. Man rodos, padėjo truputį geriau suprasti kur ne kur pasitaikančias aršias nacionalizmo formas. O knyga gal kam nors parodys, kad aršumas teisingiems sprendimams nebūtinas.
Read
October 4, 2021Tomas Venclova rašo labai įdomiai ir įtraukiamai. Rekomenduoju visiems jo šios knygos abu tomus.
This entire review has been hidden because of spoilers.
July 31, 2023
Antrasis tomas šiek tiek nuvylė. Gal todėl, kad daugelį XX amžiaus antros pusės Lietuvos istorijos įvykių mačiau iš arti (beje, ir autorius), o apie tarpukario Lietuvą gan daug parašyta grožinės ir negrožinės literatūros. Tad labiausiai domino, kaip autorius nušvies pokario Lietuvos įvykius ir istorinius veikėjus. Nieko ypatingai naujo nesužinojau. Gal dar per anksti...
Kaip kas bevertintų šį dvitomį kūrinį, vargu ar kas suabejos dėl T. Venclovos atlikto didžiulio darbo (patvirtinančio, kad istorija jam ne hobis, o plačios erudicijos dalis), tačiau istorija – sudėtingas dalykas ir kiekvienas skaitytojas (pagal savo žinias ir nuostatas) turi teisę vertinti savaip. Aš vertinu neblogai, nes parašyta labai nuoširdžiai ir taip, kad lengvai skaitytųsi (T. Venclovos poezija man sunkesnė negu ši prozos knyga).
Pliusas – autorius gražiai suriša Lietuvos įvykius su pasauliniais, pabrėžia savo tolerantiškumą kitoms tautybėms, nes daug dėmesio skiria tautinių mažumų atstovams (ir tai teisinga, nes jų indėlis į Lietuvos vystymąsi tikrai didelis).
Man atrodo, kad per mažai vietos knygoje skirta Lietuvos sportui (tiek pačioje Lietuvoje, tiek lietuvių tautybės sportininkams kitose šalyse – juk būta net olimpinių čempionų).
Nesu istorikas, tad negaliu nei pritarti autoriui nei jį kritikuoti, tad apsiribosiu pastebėjimu, kad 1926 m. gruodžio perversmo (neteisėto valdžios užgrobimo), 1941 m. sukilimo ir laikinosios vyriausybės vertinimai mane sudomino, kaip naujesni ir drąsesni.
Mano supratimu, per mažai vietos ir reikšmės skirta V. Krėvei – Mickevičiui (ir kaip rašytojui, ir kaip politiniam veikėjui), tą pastebi ir kiti II tomo apžvalgininkai – gal tai paskatins apie šią neeilinę asmenybę, labai svarbią Lietuvos istorijai, sukurti atskirą studiją.
Keli knygoje paminėti faktai apie Liudą Girą, paskatino mane plačiau pasidomėti šia kontraversiška asmenybe, kurios metamorfozė nuo kunigų seminarijos absolvento-poeto iki Raudonosios armijos kapitono labai įdomi (įskaitant Lietuvos nepriklausomybės gynimą, išdavystę dar tarpukaryje tapus TSRS žvalgybos agentu, o 1940 metais – Seimo delegacijos, kuri vyko Maskvon galutinai palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, nariu, o kur dar tarpukario žurnalistinė veikla, vadovavimas teatrams, kitos valstybinės tarnybos)…
Mane šiek tiek stebino gan dažnas (įvairiose knygos vietose) S. Nėries paminėjimas, o poeto (ir politinio veikėjo) A. Venclovos nutylėjimas: tarsi A. Venclovos nebūtų buvę Seimo delegacijoje 1940 m. vykusioje į Maskvą (nors apie S. Nėrį gan plačiai parašyta), taip pat tarsi A. Venclova nebūtų karo pradžioje bėgęs į Rusiją (S. Neris ir čia paminima)… Jeigu surinkti viską, kas knygoje rašoma apie S. Nėrį, tai ji labai bloga, o A. Venclova – beveik aplinkybių auka: netyčia tapo ministru, Seimo nariu, Stalino premijos laureatu… Bet paminėta, kad A. Venclova parašė išliekamąją vertę turinčių kūrinių. Tad nebenustebino ir aiškus (nors gudriai slepiamas) neigiamas požiūris į Justiną Marcinkevičių. Senos sąskaitos?..
Manau, kad II tomas turėjo pasibaigti sulig 1985 metais. „Perestroika“, Sąjūdis, LKP atsiskyrimas nuo TSKP ir vėlesni įvykiai dar reikalauja gilesnės analizės ir tiesiog laiko, kad nutoltų ir viską būtų galima vertinti tikrai objektyviai.
Kadangi knygą parašė ne istorikas, autorius neprivalo remtis savais istoriniais tyrinėjimais ir atradimais – jis pateikia (tiesa, ne visada) kelias istorines versijas ir savą kaip erudito (be abejo, ir piliečio) nuomonę. Jis gali ir klysti, kaip ir kiekvienas iš mūsų... Bet man užkliuvo daugelyje vietų neutralumą (jo knygoje tikrai yra!) keičianti publicistika, netinkanti istorijos žanrui.
Pabaigoje pakartosiu tą patį, ką parašiau po pirmo tomo apžvalgos:
P. S. Manau, kad kada nors mokslines istorines knygas rašys dirbtinis intelektas, nes tik tada galima tikėtis, kad istorija bus tikrai objektyvi, nešališka, nesuasmeninta. Kai rašo žmogus, šimtaprocentinio objektyvumo tikėtis negalima, nes istorinių faktų traktavimas, pateikimas kinta kartu su visuomenės vystymuisi, politinių saulių ir debesų atsiradimu bei išnykimu.
Kaip kas bevertintų šį dvitomį kūrinį, vargu ar kas suabejos dėl T. Venclovos atlikto didžiulio darbo (patvirtinančio, kad istorija jam ne hobis, o plačios erudicijos dalis), tačiau istorija – sudėtingas dalykas ir kiekvienas skaitytojas (pagal savo žinias ir nuostatas) turi teisę vertinti savaip. Aš vertinu neblogai, nes parašyta labai nuoširdžiai ir taip, kad lengvai skaitytųsi (T. Venclovos poezija man sunkesnė negu ši prozos knyga).
Pliusas – autorius gražiai suriša Lietuvos įvykius su pasauliniais, pabrėžia savo tolerantiškumą kitoms tautybėms, nes daug dėmesio skiria tautinių mažumų atstovams (ir tai teisinga, nes jų indėlis į Lietuvos vystymąsi tikrai didelis).
Man atrodo, kad per mažai vietos knygoje skirta Lietuvos sportui (tiek pačioje Lietuvoje, tiek lietuvių tautybės sportininkams kitose šalyse – juk būta net olimpinių čempionų).
Nesu istorikas, tad negaliu nei pritarti autoriui nei jį kritikuoti, tad apsiribosiu pastebėjimu, kad 1926 m. gruodžio perversmo (neteisėto valdžios užgrobimo), 1941 m. sukilimo ir laikinosios vyriausybės vertinimai mane sudomino, kaip naujesni ir drąsesni.
Mano supratimu, per mažai vietos ir reikšmės skirta V. Krėvei – Mickevičiui (ir kaip rašytojui, ir kaip politiniam veikėjui), tą pastebi ir kiti II tomo apžvalgininkai – gal tai paskatins apie šią neeilinę asmenybę, labai svarbią Lietuvos istorijai, sukurti atskirą studiją.
Keli knygoje paminėti faktai apie Liudą Girą, paskatino mane plačiau pasidomėti šia kontraversiška asmenybe, kurios metamorfozė nuo kunigų seminarijos absolvento-poeto iki Raudonosios armijos kapitono labai įdomi (įskaitant Lietuvos nepriklausomybės gynimą, išdavystę dar tarpukaryje tapus TSRS žvalgybos agentu, o 1940 metais – Seimo delegacijos, kuri vyko Maskvon galutinai palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, nariu, o kur dar tarpukario žurnalistinė veikla, vadovavimas teatrams, kitos valstybinės tarnybos)…
Mane šiek tiek stebino gan dažnas (įvairiose knygos vietose) S. Nėries paminėjimas, o poeto (ir politinio veikėjo) A. Venclovos nutylėjimas: tarsi A. Venclovos nebūtų buvę Seimo delegacijoje 1940 m. vykusioje į Maskvą (nors apie S. Nėrį gan plačiai parašyta), taip pat tarsi A. Venclova nebūtų karo pradžioje bėgęs į Rusiją (S. Neris ir čia paminima)… Jeigu surinkti viską, kas knygoje rašoma apie S. Nėrį, tai ji labai bloga, o A. Venclova – beveik aplinkybių auka: netyčia tapo ministru, Seimo nariu, Stalino premijos laureatu… Bet paminėta, kad A. Venclova parašė išliekamąją vertę turinčių kūrinių. Tad nebenustebino ir aiškus (nors gudriai slepiamas) neigiamas požiūris į Justiną Marcinkevičių. Senos sąskaitos?..
Manau, kad II tomas turėjo pasibaigti sulig 1985 metais. „Perestroika“, Sąjūdis, LKP atsiskyrimas nuo TSKP ir vėlesni įvykiai dar reikalauja gilesnės analizės ir tiesiog laiko, kad nutoltų ir viską būtų galima vertinti tikrai objektyviai.
Kadangi knygą parašė ne istorikas, autorius neprivalo remtis savais istoriniais tyrinėjimais ir atradimais – jis pateikia (tiesa, ne visada) kelias istorines versijas ir savą kaip erudito (be abejo, ir piliečio) nuomonę. Jis gali ir klysti, kaip ir kiekvienas iš mūsų... Bet man užkliuvo daugelyje vietų neutralumą (jo knygoje tikrai yra!) keičianti publicistika, netinkanti istorijos žanrui.
Pabaigoje pakartosiu tą patį, ką parašiau po pirmo tomo apžvalgos:
P. S. Manau, kad kada nors mokslines istorines knygas rašys dirbtinis intelektas, nes tik tada galima tikėtis, kad istorija bus tikrai objektyvi, nešališka, nesuasmeninta. Kai rašo žmogus, šimtaprocentinio objektyvumo tikėtis negalima, nes istorinių faktų traktavimas, pateikimas kinta kartu su visuomenės vystymuisi, politinių saulių ir debesų atsiradimu bei išnykimu.
March 29, 2020
Profesoriaus Tomo Venclovos, knygoje "Lietuvos istorija visiems, II tomas" galima plačiai susipažinti su moderniąja Lietuvos istorija. Šioje knygoje pateikta, daugybė įdomios informacijos. Žinoma ne veltui tai istorija "visiems", nes šioje knygoje išnašu ieškoti neapsimoką jų tiesiog nėra. Skaitytojui yra duota tik bibliografija kuri nėra pilna. Ši knygos problema neleidžia suprasti iš kur
Prof. Tomas Venclova ima kai kurią informaciją. Žinoma ši problema gali užkliūti, tik istorikui. Paprastam istorijos mėgėjui ši knyga puikiai tinka ir yra nuostabus būdas susipažinti su didinga Lietuvos istorija.
Prof. Tomas Venclova ima kai kurią informaciją. Žinoma ši problema gali užkliūti, tik istorikui. Paprastam istorijos mėgėjui ši knyga puikiai tinka ir yra nuostabus būdas susipažinti su didinga Lietuvos istorija.
May 28, 2023
Mokomės visą gyvenimą. O savos istorijos niekada nebus per daug. Taigi Venclovos požiūris į ją. Pakankamai gaivus, tiriantis, neskubantis su kritiniais apibendrinimais. Tiesa kartais atrodo nutylintis, ypač kuomet nagrinėjama sovietinė praeitis, kurioje ryškus vaidmuo tenka ir jo tėvui - Antanui Venclovai.
Na, bet vaikai juk nėra atsakingi už tėvų klaidas ar klaidingus pasirinkimus. Tad 2 Lietuvos istorijos visiems tomas irgi must read'as norintiems prisiminti, susipažinti ar gaivesnio istorijos vėjo pagaudyti!
Na, bet vaikai juk nėra atsakingi už tėvų klaidas ar klaidingus pasirinkimus. Tad 2 Lietuvos istorijos visiems tomas irgi must read'as norintiems prisiminti, susipažinti ar gaivesnio istorijos vėjo pagaudyti!
January 7, 2021
So far the most readable as well as "neutral" book on the more recent Lithuanian history by a wide margin. Not only is it informative, but also a pleasure to read thanks to author's good command of prose, healthy dose of verbal irony and wise humility where the most historians tend to take sides. Highly recommended along with the first tome.
January 29, 2020
Puiki knyga neprofesionalui istorijos interesantui. Tai humanistinis požiūris į Lietuvos istorija, vengiant romantizavimo. Nenuobodi knygos leksika, maloniai veda Lietuvos istorijos vingiais, pasaulio istorijos kontekste.
September 17, 2021
Įdomiausia tarpukario istorija.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Displaying 1 - 8 of 8 reviews