Taigi taigi, Malalietką pastebėjau, kai dar nebuvo išleista, ir net nesitikėjau, kad ji taps tokiu populiariu skaitiniu. Tenka pripažinti, mums visiems truputį (arba labai) smalsu įlįsti į kitų mintis, pašniukštinėti po kitų slaptus gyvenimus, o dar kai jie galimai – artimi mūsiškiems, juk apie Vilnių, apie laikus, kuriems dauguma mūsų kyla sentimentai, atrodo bus taip artima ir suprantama, čia tau ne Aukštutinio Istsaido gyvenimas, o tik tai, ką išties gali suvokti. O vėliau ir lyginimai su Kmitos knyga pabiro (o ši tai, blemba, man patiko), tai išvis pasidaviau. Galvojau – tik dar artimiau bus (Vilnius, o ne Šiauliai, pasakotoja mergina, o ne vaikinas), tik dar labiau suskaityt norėsiu, viskas, nuspręsta - perkam.
Tik pradėjus skaityti, man ji kažin kodėl lyginosi visai ne su Rimu iš Pietinia Kronikas, bet su Beata iš Vyvenimo. Žinau, žinau tiek Rimas tiek Virga – nėra tikri asmenys, tai personažai, kurie, mums atrodo, bet nėra patys autoriai, o štai Beata – yra. Tačiau vis tiek, tas Beatos Pašilų ir Virgos Krasnūchos gyvenimėlis, mamos ir dukros netvirti santykiai, turėjo bendra – ir gal pačios knygos – abi tiek erzino, tiek patiko. Žinoma, Virgą man patiko skaityti labiau, nes ji įkyriai neverkė, ir negailėjo savęs. O jei rimtai, tai kodėl aš nuolat lyginu knygas, gal gana. Ypač kai visad kartoju, jog mums patiems nereikėtų savęs lyginti su kitais.
O apskritai tai gal labiau norėjau perskaityti kažkokios nostalgijos ir to pojūčio „atgal į praeitį“ vedama, tačiau jo buvo tiek mažai, kad nelabai ir paklaidžiojau tuose praeities šešėliuose. Ne tik, kad artimo sau neradau, bet ir šiaip didelė dalis knygos buvo visai ne apie 90 – 00 tuosius, o neslėpkime, ši klišė buvo tikrai svarbi reklamos dalis. Patiko ar nepatiko, visgi sunku atsakyti, ir taip ir ne. Susiskaitė lengvai, įsitraukiau nesunkiai, bet didesnio pasimėgavimo, azarto, ar stipresnių emocijų nesukėlė. Buvo įdomu, bet ne taip, kad pati siūlyčiau kitiems skaityti, kaip nuolat tai darau su ta pačia „Pietinia Kronikas“ (paskutinį kart siūlyta paskolinti – 2019 05 07, taigi nemeluoju!).
Išvados tai tokios – kad, džiaugiuosi, jog gyvenau mažame miestelyje, ir kokie mano tėvai nerealūs, tie mūsų tvirti, tikri ir pasitikėjimo nestokojantys santykiai mane išgelbėjo nuo viso to, apie ką rašo Virginija ir kuo gyveno jos knygos herojės (tūsais, sintetiniais rūbeliais, narkotikais, diedais su riestanosiais batais ir t.t. ir panašiai). Dar kartą įsitikinau, jog buvau laimingas vaikas, o tėvų ir vaiko ryšys gali stipriai palengvinti arba pasunkinti mūsų tą tokią skaudžią, jautrią paauglystę. Jokiu būdu nesakau, kad tie, kurie su tėvais stipresnio ryšio neturėjo, užaugo blogesniais žmonėmis, galbūt ir geresniais, tačiau be abejonės, jiems tai padaryti buvo sunkiau. Žinoma, nepamirškime atvirkštinio varianto, kai per didelės tėvų dėmesys ir apribojimai – gali priversti prie lygiai tokių pačių pasekmių, kaip ir nepakankamai tvirti santykiai. Bet apie vaikų auklėjimą, gal kitą kartą.