What do you think?
Rate this book
Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis
„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.
Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.
Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.
***
Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?
Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.
***
1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.
1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.
Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.
Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.
Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.
***
Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?
Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.
***
1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.
1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.
Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.
- GenresHistory
1000 pages, Hardcover
First published January 1, 2018
13 people are currently reading
99 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
March 1, 2019
Tokia atskirų sovietinio gyvenimo sričių enciklopedija, bet tos atskiros sritys galiausiai apima beveik visą paprasto vilniečio buitį - darbą, laisvalaikį, šventes ir visokias judėjimo trajektorijas. Šiaip skaičiau atkakliai (su pertraukom, nes kitaip neįmanoma), bet labai labai daug spragų užlopiau (nors visada galvojau, kad sovietinį gyvenimą šiek tiek atsimenu, šiek tiek žinau iš daugybės pasakojimų).
Istorikų burbėjimo rekomenduočiau neklausyti, nes sovietmetis, ypač pokaris, jau yra pakankamai sena istorija, kad neturėtų vieno varianto, vienos tiesos ir vienos interpretacijos . Be to, varijuoja dar gyvų žmonių prisiminimai, ir jie visi yra svarstytini ir tikėtini, o kartais jie svarstytini ir tikėtini daug labiau už "dokumentus", nes kalbam apie ne visai atvirą visuomenę ir politinę tvarką (švelniai tariant).
Pocevičiaus parinkti pavyzdžiai žavūs - kai iš detalės supranti daugiau negu suprastum iš bet kokios statistikos arba apibendrinimo. Dar didelis pliusas yra iliustracijos - iškalbingos ir kartais linksmos, juokingos, kažkaip net graudžios. Bet per pusę knygos persiritus (nors temos vis įdomesnės ir įdomesnės) jau darosi galva per pilna detalių. Tai geriausia derinti skaitymą su apžiūrėjimais (čia vilniečiams) arba iš bėdos su atsiminimais (buvusiems vilniečiams).
Leidimas ir dizainas kažkoks baisokas, nepatogus, visiškai be koncepcijos - kam knyga skirta, kokia turi būti, kaip atrodyti, kaip vartytis etc. - tas leidėjams buvo akivaizdžiai dzin, tai dėl to gaila.
Istorikų burbėjimo rekomenduočiau neklausyti, nes sovietmetis, ypač pokaris, jau yra pakankamai sena istorija, kad neturėtų vieno varianto, vienos tiesos ir vienos interpretacijos . Be to, varijuoja dar gyvų žmonių prisiminimai, ir jie visi yra svarstytini ir tikėtini, o kartais jie svarstytini ir tikėtini daug labiau už "dokumentus", nes kalbam apie ne visai atvirą visuomenę ir politinę tvarką (švelniai tariant).
Pocevičiaus parinkti pavyzdžiai žavūs - kai iš detalės supranti daugiau negu suprastum iš bet kokios statistikos arba apibendrinimo. Dar didelis pliusas yra iliustracijos - iškalbingos ir kartais linksmos, juokingos, kažkaip net graudžios. Bet per pusę knygos persiritus (nors temos vis įdomesnės ir įdomesnės) jau darosi galva per pilna detalių. Tai geriausia derinti skaitymą su apžiūrėjimais (čia vilniečiams) arba iš bėdos su atsiminimais (buvusiems vilniečiams).
Leidimas ir dizainas kažkoks baisokas, nepatogus, visiškai be koncepcijos - kam knyga skirta, kokia turi būti, kaip atrodyti, kaip vartytis etc. - tas leidėjams buvo akivaizdžiai dzin, tai dėl to gaila.
March 12, 2023
Praktiškai galėtų būti ne knyga, o enciklopedija, aprašanti daugelio objektų Vilniuje, kurie buvo pastatyti 1944-1990-aisiais atsiradimą: nuo vaikų geležinkelio Vingio parke liekanų iki Lazdynų dangoraižių. Visgi, tai ne enciklopedija, nes pakankamai žaviai viskas kontekstualizuota, dėl to skaityti įdomu, nors 1000 puslapių tikrai ne kiekvienam. Bloga-gera žinia, jog čia tik pirma dalis. Dabartiniam kontekste autoriaus požiūris pernelyg romantiškas kai kurioms situacijoms, mano požiūris į sovietinę žalą mūsų sąmonei ir miestams gerokai kritiškesnis - šitus romantizavimus akimis norėjosi prasukti kaip Youtube 1,75x greičiu.
July 15, 2020
Nekantriai laukiu antrosios dalies :)
July 22, 2020
This book is a must-read for every person, who lives in Vilnius. It is a great writing full of facts and interesting stories.
February 8, 2020
Knyga apie Vilniaus miesto pastatus, tiltus, kultūros (literatūros, kino filmų, koncertus ir kt.) reiškinius sovietmečiu nuo 1944 metų iki 1990 metų. Daug įdomių, provokuojančių įžvalgų apie sovietmečio žmogaus linksmus ir liūdnus gyvenimo momentus, daug nuotraukų, kurios padės atrasti įdomius pastatus vaikštant Vilniuje. Tūkstančio puslapių knyga su nuotraukomis, žemėlapiais, schemomis padės suprasti kaip keitėsi Vilniaus miestas.
May 28, 2023
Faktografiškai neabejotinai labai turtinga knyga, leidžianti apie šio laikotarpio Vilnių sužinoti tikrai daug. Gausiai iliustruotas formatas prideda malonumo ją vartyti. Kita vertus, dažnai pritrūksta pagarbos skaitytojui, užpilant jį nelabai reikšmingomis detalėmis. Dešimtys puslapių apie, pavyzdžiui, Vilniaus gaisrines – čia jau reikia būti mirtinu fanu, kad viską suskaityti nuo pradžios iki pat daugiau nei 900 puslapių pabaigos.
O labiausiai didesnio įvertinimo neleidžia duoti nuolat išlendančios autoriaus asmeninės pažiūros, kurios labai jau šiaip sau – sovietinė okupacija aprašyta su visur persmelkta nostalgija, iš pažiūros net stengiantis parodyti, koks normalus ir visai geras gyvenimas tada buvo. Tarsi nebūta jokių KGB, trėmimų, disidentų represijų, kultūros paminklų griovimo, rusifikacijos, totalitarinės priespaudos ir visų kitų sovietinių nusikaltimų. Priešingai, kone viskas, kas nutiko po 1990-ųjų minima su pagieža ir didžiausiu apmaudu, kaip tuo metu nyko sovietiniai „pasiekimai“.
O labiausiai didesnio įvertinimo neleidžia duoti nuolat išlendančios autoriaus asmeninės pažiūros, kurios labai jau šiaip sau – sovietinė okupacija aprašyta su visur persmelkta nostalgija, iš pažiūros net stengiantis parodyti, koks normalus ir visai geras gyvenimas tada buvo. Tarsi nebūta jokių KGB, trėmimų, disidentų represijų, kultūros paminklų griovimo, rusifikacijos, totalitarinės priespaudos ir visų kitų sovietinių nusikaltimų. Priešingai, kone viskas, kas nutiko po 1990-ųjų minima su pagieža ir didžiausiu apmaudu, kaip tuo metu nyko sovietiniai „pasiekimai“.
May 18, 2023
Vieni pastatai ir jų istorijos yra įdomesni, kiti ne taip. Taip ir skyriai šioje knygoje, vienus mygam prarijau, su kitais reikėjo pasikankinti. Bet malonu tai, kad autorius visiems pastatams skiria vienodai maksimaliai savo dėmesio.
June 12, 2021
Knyga labai įdomi, tik labai jau ilga...
Displaying 1 - 8 of 8 reviews