Realiai tik susidūrus su nėštumo tema, ši knyga įvairiose socialinėse terpėse vis patekdavo į mano akiratį. Ir visai nenuostabu: lietuvių literatūroje ši tema nėra itin plėtojama (bent nesusidūriau), ypač lengvo romano stiliaus žanre. Tad kai draugė pasidalino šia knyga, labai apsidžiaugiau ir puoliau skaityti.
Be abejo, visų pirma mane tikrai nustebino išnašų naudojimas ir jų gausa. Pati mėgstu susidėlioti nuorodas, kad nepasimesčiau informacijos sraute, rašydama tekstus (tiesa - mokslinius), tačiau jų reikalingumą ir vertę, kaip neesminę autoriaus teksto mintį ar antrinį citavimą, persvarstau vėlesnių korektūrų metu.
Pamačiusi ir pačio teksto minties šuolius jau rimtai pradėjau ieškoti knygos redaktoriaus/ės ir be galo nustebau neradusi. Nes jei šis žmogus nebuvo įtrauktas, tai, mano galva, yra diskriminavimas komandos nario/ės ir arogancija, o jei jo nebuvo (kas ir panašu) - skaitytojo negerbimas. Dar daugiau, perskaičiusi, jog tai yra septintoji (septintoji, Karlai) autorės knyga, na, natūraliai tikiesi brandesnio teksto.
Sakydama “brandesnio teksto” bandau gražia forma pasakyti, kad tekste buvo daug nesusipratimų: dažnai neaiškus šokinėjimas nuo asmeninės istorijos į faktinę informaciją (beje labai selektyviai atrinktą ir tik priešokom aptartą; be to, su ja autorė pati persišauna koją, nes dalis jos jau nebėra aktuali); logikos spragos; prieštaravimai (pvz kalbama apie motinystės naturalų atsiradimą visiems, bet kartu keliami klausimai ar tikrai negimdžiusios moterys gali suprasti šią patirtį išgyvenusią motiną ir pan.); besikartojančios mintys (pvz aš suprantu pasididžiavimą filosofijos studijomis ir rūbų parduotuvės sukūrimu - tikrai yra kuo džiaugtis! - bet ar tikrai skaitytojui reikia tai kartoti?) ar minčių šuoliai.
Kliuvo man ir kitos detalės. Pavyzdžiui tie, kaip supratau, dienoraštiniai intarpai iš gyvenimo - mini situacijos/mintys turinčios atskleisti gilesnius egzistencinius klodus - visiškai perteklinis reikalas. Arba temų pasirinkimo gausa: na kam tiek visko aptarinėti, kai temos nėra plėtojamos, o tik “numetamos” prisidengiant kažkokiais rastais straipsniais ir pateikiamos be autorės įžvalgų? Ir epilogas atrodo skirtas pakartoti tam, kas ir taip akivaizdu.
Žodžiu, trumpai tariant, manau, kad tai yra neblogas juodraštis galimai gerai knygai. Tema, akivaizdu, aktuali, bet pats turinys tikrai neišpildytas. Kelia klausimų ir leidyklos atsakomybės prisiėmimas. Vertinu 3 žvaigždutėm, bet vien dėl didelio noro palaikyti autorę moterį