What do you think?
Rate this book
Stabmeldžio memuarai
Anykščių „black metal“ grupės „Dissimulation“ būgnininkas ir grupės siela Stabmeldys (Dainius Žičkus), parašė knygą, kurią pavadino „Stabmeldžio memuarai“.
Knyga pasakoja apie įvairius D. Žičkaus gyvenimo laikotarpius ir potyrius, daug medžiagos joje besidomintiems lietuvišku muzikiniu pogrindžiu. Žinoma, ne kartą knygoje paminėti ir Anykščiai bei žmonės, su kuriais D. Žičkui teko susidurti. „Mėgstamiausios pamokos aš neturėjau, nes skersą buvau guldęs adekvačiai ant visų dalykų. Net ant mylimiausios anglų kalbos. Tik anglistė viena matė, kad aš kitoks – po daugelio metų pati man pasakė. Autobuse. Galbūt todėl ir baigiau anglų kalbą.
Per matematiką miegodavau, o per biologiją lakstydavau aplink stalą, kad Slavinskienė neturėtų galimybės išgrūsti lauk. Istorikę Magylienę pavadinau buldogu, o auklėtoją Backevičiūtę – karpa. Už tai, kad jos irgi prasivardžiuodavo.
Apie muziką patylėsiu. Galima būtų klipus filmuoti. Kai reikėdavo dainuoti kalbėdavome, o dainuodavome, kai reikėdavo kalbėti. Maža to, žaisdavom „sifą“ su pašvinkusia kempine ir lauždavom rankom.
Kartą taip užpjoviau, kad trūko net Sičinienės kantrybė. Ji sugalvojo planą chuliganą kaip manęs atsikratyti nors penkiolikai minučių.
Užrašė nusiskundimą su tokia pabaiga: „tėvų parašas:“, ir išsiuntė mane už jūrų marių to parašo parnešti. Kad atvėsčiau.“, – savo prisiminimuose apie mokyklinius laikus rašo D. Žičkus.
Knyga jau sulaukė teigiamų atsiliepimų. „Skaičiau su didele nuostaba ir malonumu. Knygoje sudėtos dvi knygos, kurios turinio svarmenimis atrodytų labai skirtingos, kita vertus prasmingai sueinančios – svaigi, nauja ribinė patirtis, pokštas, nuotykis – ir giliai persmelkianti būties paslaptis – visuomet šalia. Autentiški garsaus juodmetalio scenos vilko jaunystės patyrimai, kuriuos skaitant vietomis paskausta plaučius nuo juoko, nuostabi beprotybė suvilgo akis, ir tuo pačiu žavi visiška tikrove. Pačiam kai kuriuos tų nuotykių teko matyti ir tegaliu patvirtinti – tai gryna tiesa.“- apibūdina knygą šiuolaikinės baltiškos muzikos leidyklos “Dangus” įkūrėjas ir festivalio „Mėnuo organizatorius Ugnius Liogė.
NYKŠČIAI
Knyga pasakoja apie įvairius D. Žičkaus gyvenimo laikotarpius ir potyrius, daug medžiagos joje besidomintiems lietuvišku muzikiniu pogrindžiu. Žinoma, ne kartą knygoje paminėti ir Anykščiai bei žmonės, su kuriais D. Žičkui teko susidurti. „Mėgstamiausios pamokos aš neturėjau, nes skersą buvau guldęs adekvačiai ant visų dalykų. Net ant mylimiausios anglų kalbos. Tik anglistė viena matė, kad aš kitoks – po daugelio metų pati man pasakė. Autobuse. Galbūt todėl ir baigiau anglų kalbą.
Per matematiką miegodavau, o per biologiją lakstydavau aplink stalą, kad Slavinskienė neturėtų galimybės išgrūsti lauk. Istorikę Magylienę pavadinau buldogu, o auklėtoją Backevičiūtę – karpa. Už tai, kad jos irgi prasivardžiuodavo.
Apie muziką patylėsiu. Galima būtų klipus filmuoti. Kai reikėdavo dainuoti kalbėdavome, o dainuodavome, kai reikėdavo kalbėti. Maža to, žaisdavom „sifą“ su pašvinkusia kempine ir lauždavom rankom.
Kartą taip užpjoviau, kad trūko net Sičinienės kantrybė. Ji sugalvojo planą chuliganą kaip manęs atsikratyti nors penkiolikai minučių.
Užrašė nusiskundimą su tokia pabaiga: „tėvų parašas:“, ir išsiuntė mane už jūrų marių to parašo parnešti. Kad atvėsčiau.“, – savo prisiminimuose apie mokyklinius laikus rašo D. Žičkus.
Knyga jau sulaukė teigiamų atsiliepimų. „Skaičiau su didele nuostaba ir malonumu. Knygoje sudėtos dvi knygos, kurios turinio svarmenimis atrodytų labai skirtingos, kita vertus prasmingai sueinančios – svaigi, nauja ribinė patirtis, pokštas, nuotykis – ir giliai persmelkianti būties paslaptis – visuomet šalia. Autentiški garsaus juodmetalio scenos vilko jaunystės patyrimai, kuriuos skaitant vietomis paskausta plaučius nuo juoko, nuostabi beprotybė suvilgo akis, ir tuo pačiu žavi visiška tikrove. Pačiam kai kuriuos tų nuotykių teko matyti ir tegaliu patvirtinti – tai gryna tiesa.“- apibūdina knygą šiuolaikinės baltiškos muzikos leidyklos “Dangus” įkūrėjas ir festivalio „Mėnuo organizatorius Ugnius Liogė.
NYKŠČIAI
- GenresMemoir
276 pages, Paperback
First published May 1, 2018
2 people are currently reading
25 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
Read
June 5, 2019DNF 50 psl.
Čia iš tų knygų, kur parašoma sau ir artimiausiam draugų ratui. Deja, autoriaus nepažįstu. Tai čia ir baigsiu.
Čia iš tų knygų, kur parašoma sau ir artimiausiam draugų ratui. Deja, autoriaus nepažįstu. Tai čia ir baigsiu.
January 6, 2019
Buda, vardu Dainius, parašė knygą. Levas ją vis pamąstydamas perskaitė. Knygai iš esmės netinka vertinimas - gera ar bloga knyga. Net nežinau kox vertinimas tinka. Gal vertinti apskritai pakankamai kvaila. Su Dainium pažįstami ko gero neblogą skaičių metų. Nesam super draugeliai, nesusirašinėjam kasdien, nemiegam vienoj lovoj, etc. Bet yra žmonės, su kuriais susitinki sykį per metus, rodos visai prabėgomis ir persimeti vienu kitu žodžiu, kartais keliolika, kartais kelias valandas, ir eini toliau, ir kažkox bendrumas ir tvirtumas lieka. Viduj. Todėl labai džiaugiuosi, kad knyga ir kad juoda, ir kad gyva. Kas joje.
Trys knygos dalys - gyvenimo, sapnų ir išminties. Pradžioj gyvenimas. Galima tai skaityti lengvai, galima sunkiai, priklauso nuo pačio ta emocija. Kadangi kai kurie dalykai iš gyvenimo pažįstami ir pakankamai stipriai, ne vien žodžiai rezonuoja, bet ir atminties elementai. Įdomi lietuviška blacko scena. O gal net ne blacko, apskritai undergroundo, nes kaip čia viskas persipynę. Dainius identifikuoja save kaip metalistą ir teigia štai iš jo perspektyvos, pagrįsdamas ir paaiškindamas kas tai ir kas tai per pozicija. Nei gerai, nei blogai. Faktas, kad žmonės, gyvenantys ant ribos, balansuojantys ant jos, gula į raides, žodžius ir pasakojimus įdomiais personažais. Įdomus gal ne tas žodis. Bet nežinau kokį kitą galiu surasti. Ribinės istorijos, visas grimzdimas dugnan ir iš to išeinančios sekančios knygos, yra nuostabus mokymas. Daug ką pamatai ir sužinai gulėdamas ar sėdėdamas ir žiūrėdamas į sieną. Atrodo kvailas užsiėmimas, bet o pabandykit. daug ko išmoksti visai dugne, kur nėra kuo kvėpuoti. Dainius perteikia šitas pamokas, žaismingai pavergdamas žodį. Jis tą moka.
Sapnų knyga man buvo sunkiausia. Nepatirtos vizijos yra nesuvokiamos. Ir nenupasakojamos. Sapnai yra neapibrėžiami. O kokia sapno perdava iš sąmonės į samonę? Nežinau. Daug atsiveriančių klausimų ir atsakymų, kuriuos pats paliek suktis minty, o paskui sunaikini, kad nebetrukdytų. O gal tiesiog antros dalies kontrastas po pirmosios taip veikia kaip varijuojantis dušas. Nežinau. Visgi mokausi sapnų.
Išminties knyga išmintinga. Valdyti žodį yra sudėtinga, valdyti jį taip, kad perduotum ne žinias, bet išmintį, yra dar sudėtingiau. Ne su visais dalykais sutinku, bet tai nereiškia, kad kažkas teisus ar neteisus. Meditatyviai plaukiantis dėstymas (aš sakyčiau budistinis, bet nenoriu kaišioti apibrėžimų. gal tiesiog Žičkaus mokymas), aiškina labai sunkiai išaiškinamus dalykus. Bet pamąstai, sudelioji žodžius, perleidi per savo subjektą, kad šis kuo mažiau įtakotų rezultatą, ir turi jį. Turi mokymą, pasakojimą apie visatą, pasaulį ir aš.
Mano galvoj - pirma knygos dalis - realizmas, antra - siurrealizmas, trečioji - psichoanalitinė/religinė/patys įsidėkit ir įsivardinkit. Kad ir kaip ten bebūtų, imkit knygą ir skaitykit. Nuo pradžios iki galo. Apie ją nelabai papasakosi.
Trys knygos dalys - gyvenimo, sapnų ir išminties. Pradžioj gyvenimas. Galima tai skaityti lengvai, galima sunkiai, priklauso nuo pačio ta emocija. Kadangi kai kurie dalykai iš gyvenimo pažįstami ir pakankamai stipriai, ne vien žodžiai rezonuoja, bet ir atminties elementai. Įdomi lietuviška blacko scena. O gal net ne blacko, apskritai undergroundo, nes kaip čia viskas persipynę. Dainius identifikuoja save kaip metalistą ir teigia štai iš jo perspektyvos, pagrįsdamas ir paaiškindamas kas tai ir kas tai per pozicija. Nei gerai, nei blogai. Faktas, kad žmonės, gyvenantys ant ribos, balansuojantys ant jos, gula į raides, žodžius ir pasakojimus įdomiais personažais. Įdomus gal ne tas žodis. Bet nežinau kokį kitą galiu surasti. Ribinės istorijos, visas grimzdimas dugnan ir iš to išeinančios sekančios knygos, yra nuostabus mokymas. Daug ką pamatai ir sužinai gulėdamas ar sėdėdamas ir žiūrėdamas į sieną. Atrodo kvailas užsiėmimas, bet o pabandykit. daug ko išmoksti visai dugne, kur nėra kuo kvėpuoti. Dainius perteikia šitas pamokas, žaismingai pavergdamas žodį. Jis tą moka.
Sapnų knyga man buvo sunkiausia. Nepatirtos vizijos yra nesuvokiamos. Ir nenupasakojamos. Sapnai yra neapibrėžiami. O kokia sapno perdava iš sąmonės į samonę? Nežinau. Daug atsiveriančių klausimų ir atsakymų, kuriuos pats paliek suktis minty, o paskui sunaikini, kad nebetrukdytų. O gal tiesiog antros dalies kontrastas po pirmosios taip veikia kaip varijuojantis dušas. Nežinau. Visgi mokausi sapnų.
Išminties knyga išmintinga. Valdyti žodį yra sudėtinga, valdyti jį taip, kad perduotum ne žinias, bet išmintį, yra dar sudėtingiau. Ne su visais dalykais sutinku, bet tai nereiškia, kad kažkas teisus ar neteisus. Meditatyviai plaukiantis dėstymas (aš sakyčiau budistinis, bet nenoriu kaišioti apibrėžimų. gal tiesiog Žičkaus mokymas), aiškina labai sunkiai išaiškinamus dalykus. Bet pamąstai, sudelioji žodžius, perleidi per savo subjektą, kad šis kuo mažiau įtakotų rezultatą, ir turi jį. Turi mokymą, pasakojimą apie visatą, pasaulį ir aš.
Mano galvoj - pirma knygos dalis - realizmas, antra - siurrealizmas, trečioji - psichoanalitinė/religinė/patys įsidėkit ir įsivardinkit. Kad ir kaip ten bebūtų, imkit knygą ir skaitykit. Nuo pradžios iki galo. Apie ją nelabai papasakosi.
January 5, 2020
Knyga linksmieji kalneliai. Iš pradžiū man labai patiko, paskui jos nekenčiau, tada vėl buvo visai nieko ir galiausiai viskas baigėsi ties 'meh'.
Knyga sudalinta į tris dalus, vadinamas knygoms.
Gyvenimo knyga yra iš esmės memuarai, keista, kad visa knyga yra pavadinta 'Stabmeldžio memuarai', kai memuarų dalis užima vos pusę knygos, mano nuomone čia labiau 'Stabmeldzio užrašai'. Gyvenimo knyga buvo smagiausia visos knygos dalis, pasakojimai 'netaisyklingi', su pertrūkiais, skaitai ir jaitiesi kaip autoriaus draufas kuriam savo nuotykius po kelių bokalų jis pasakoja bare. Visai nieko jausmas, nuotykiai išties įspūdingi, daug kur juokiausi balsu, buvo smagu.
Deja, į gyvenimo knygos galą vis labiau pradėjo ryškėti autoriaus meilė sau, tas toks nematomas bet jaučiamas 'aš už kitus geresnis' prieskonis kuris po kurio laiko pradėjo žiauriai erzinti.
Knygą atidėjau į šalį atvėsti ir paėmiau tik po kelių savaičių. Ir priėjau sapnų knygą. Nežinau kaip apibūdinti šią dalį, kažkokios pranašumo ir galios fantazijų manifestacijos, kuriose autorius yra praktiškai dievas, vienas trijuose asmenyse, visagalis ir visažinis. Sakyčiau sąmonės srautas, bet dažniau nesąmonės srautas. Vėl teko knygą atidėti, net kelis kartus, nes šita dalus skaitėsi itin sunkiai.
Galiausiai priėjau ne itin kukliai pavadintą išminties knygą. Kur sąmonės srautas tapo sąmonės upeliu nes tekėjo kitų (geresnių) ezoterinių knygų ir teorijų seniai išvesta vaga. Nieko naujo, nieko stebinančio išskyrus tai, kad čia autorius staiga ima girti kuklumo naudą, nors visos knygos yra paišomas kaip toliausiai nuo kuklumo esantis žmogus kokį žinau, bet bemdrai paėnus isminties knyga buvo...ok. Tik į pabaigą ėmiau sukčiauti ir praleidinėti sakinius skatydama, nes labai pabodo, tas pats per tą patį.
Bonus taškai: redaktorius arba apsimetė, kad paredagavo, arba tai darė girtas, gyvenime nedu skaičiusi knygos su daugiau klaidų. Ir aš čia nekalbu apie tarminius žodžius ar žargonus, kurie aiškiai palikti tyčia, jie man visai netrukdė, bet apie elementarias primityvias idiotiškas klaidas kurias bet koks atlyginimo vertas redaktorius būtų padstebėjęs prikeltas gūdžią naktį iš miego ir priverstas redaguoti žvakių šviesoje.
Viską susumavus, gana neįspūdinga bet originali knyga, rekomenduoju tiems, kam smalsu.
Knyga sudalinta į tris dalus, vadinamas knygoms.
Gyvenimo knyga yra iš esmės memuarai, keista, kad visa knyga yra pavadinta 'Stabmeldžio memuarai', kai memuarų dalis užima vos pusę knygos, mano nuomone čia labiau 'Stabmeldzio užrašai'. Gyvenimo knyga buvo smagiausia visos knygos dalis, pasakojimai 'netaisyklingi', su pertrūkiais, skaitai ir jaitiesi kaip autoriaus draufas kuriam savo nuotykius po kelių bokalų jis pasakoja bare. Visai nieko jausmas, nuotykiai išties įspūdingi, daug kur juokiausi balsu, buvo smagu.
Deja, į gyvenimo knygos galą vis labiau pradėjo ryškėti autoriaus meilė sau, tas toks nematomas bet jaučiamas 'aš už kitus geresnis' prieskonis kuris po kurio laiko pradėjo žiauriai erzinti.
Knygą atidėjau į šalį atvėsti ir paėmiau tik po kelių savaičių. Ir priėjau sapnų knygą. Nežinau kaip apibūdinti šią dalį, kažkokios pranašumo ir galios fantazijų manifestacijos, kuriose autorius yra praktiškai dievas, vienas trijuose asmenyse, visagalis ir visažinis. Sakyčiau sąmonės srautas, bet dažniau nesąmonės srautas. Vėl teko knygą atidėti, net kelis kartus, nes šita dalus skaitėsi itin sunkiai.
Galiausiai priėjau ne itin kukliai pavadintą išminties knygą. Kur sąmonės srautas tapo sąmonės upeliu nes tekėjo kitų (geresnių) ezoterinių knygų ir teorijų seniai išvesta vaga. Nieko naujo, nieko stebinančio išskyrus tai, kad čia autorius staiga ima girti kuklumo naudą, nors visos knygos yra paišomas kaip toliausiai nuo kuklumo esantis žmogus kokį žinau, bet bemdrai paėnus isminties knyga buvo...ok. Tik į pabaigą ėmiau sukčiauti ir praleidinėti sakinius skatydama, nes labai pabodo, tas pats per tą patį.
Bonus taškai: redaktorius arba apsimetė, kad paredagavo, arba tai darė girtas, gyvenime nedu skaičiusi knygos su daugiau klaidų. Ir aš čia nekalbu apie tarminius žodžius ar žargonus, kurie aiškiai palikti tyčia, jie man visai netrukdė, bet apie elementarias primityvias idiotiškas klaidas kurias bet koks atlyginimo vertas redaktorius būtų padstebėjęs prikeltas gūdžią naktį iš miego ir priverstas redaguoti žvakių šviesoje.
Viską susumavus, gana neįspūdinga bet originali knyga, rekomenduoju tiems, kam smalsu.
April 20, 2019
Tokių knygų mūsuose labai reikia, ir vien už tai "Stabmeldžio memuarai" nusipelno pagyrimo kaip bandymas praskleisti šydą į mąstymą ir gyvenimą žmogaus, buvusio viena ekstremalaus Lietuvos muzikos požemio varomųjų jėgų.
Bėda tik ta, kad gana įdomi vidurinė knygos dalis (kur autorius dalijasi savo sąmonės patirtimis bei mintimis apie tai, ką jam reiškia muzika ir jo pasirinktos meno formos kelias) yra gana maža ir apsupta kartais žiovulį varančių "bet tai kaip mes tais laikais GĖRĖM" istorijų (šitą galima matyti ir dabar apsilankius bet kuriame metalo festivalyje, tad kam tam skirti pusę knygos čia, juolab kai didžioji dalis istorijų baigiasi nulūžimu prie tūliko ar kokioj kitoj vietoj?) ir kažkokių keistai pretenzingų pseudofilosofavimų, kur sudėtingų žodžių naudojimas pasirodo kaip svarbesnis aspektas nei realios pasaulėžiūros perteikimas. Pabaigoje tai neduoda labai daug vertės suprantant kaip ir kodėl tokie geri dalykai kaip Dissimulation atsirado ir išliko. Ta ir yra didžioji knygos bėda - joje pats D. Žičkus nelabai ir bepasirodo.
Bėda tik ta, kad gana įdomi vidurinė knygos dalis (kur autorius dalijasi savo sąmonės patirtimis bei mintimis apie tai, ką jam reiškia muzika ir jo pasirinktos meno formos kelias) yra gana maža ir apsupta kartais žiovulį varančių "bet tai kaip mes tais laikais GĖRĖM" istorijų (šitą galima matyti ir dabar apsilankius bet kuriame metalo festivalyje, tad kam tam skirti pusę knygos čia, juolab kai didžioji dalis istorijų baigiasi nulūžimu prie tūliko ar kokioj kitoj vietoj?) ir kažkokių keistai pretenzingų pseudofilosofavimų, kur sudėtingų žodžių naudojimas pasirodo kaip svarbesnis aspektas nei realios pasaulėžiūros perteikimas. Pabaigoje tai neduoda labai daug vertės suprantant kaip ir kodėl tokie geri dalykai kaip Dissimulation atsirado ir išliko. Ta ir yra didžioji knygos bėda - joje pats D. Žičkus nelabai ir bepasirodo.
June 14, 2019
Yra daug knygų, kurių forma graži, bet nėra turinio, ir tokių, kurių turinys puikus, bet forma visiškai mė. Čia tuo tarpu ir turinys gilus, ir forma fantastiška. Tikėjausi kažko panašaus į Jonevo "Jelgava 94", o gavau įžvalgas apie gyvenimo reikšmę ir prasmę, psychedelines keliones, balansuojančias ant tamsaus magical fantasy žanro, ir apskritai nerealų minčių rinkinį. Jei kas skundžiasi, jog knyga vien apie sabuntujus ir lūžimus, tai arba visai nesuprato, arba iki galo neDAskaitė.
Perkantiems rekomenduočiau pridėti po pakelį su mini doze magic mushrooms.
666/10 - Nuostabi.
Perkantiems rekomenduočiau pridėti po pakelį su mini doze magic mushrooms.
666/10 - Nuostabi.
June 15, 2021
15% smagaus skaitymo, 75% pseudointelektualus blablabla. Ir memuarais šio teksto nepavadinčiau, tam tinka nebent pirmoji dalis. Nepadeda ir tai kad spaudos kokybė tragiška - rasite ir du puslapius išspausdintus ant vieno lapo kurių neįmanoma perskaityti (du kartus), ir visiškai tuščią puslapį, po puslapio 188 pasikartoja puslapis 159... Come on!
Displaying 1 - 6 of 6 reviews