Andrius Kleiva - kadaise buvęs jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau tapęs technologijų ir politinių aktualijų skiltininku žiniasklaidoje. Šiandien jis – Paryžiaus politinių mokslų instituto studentas, metus gyvenęs Japonijoje. Ten jis filmavosi televizijos laidose, bėgo nuo beždžionių miškuose, dirbo viršvalandžius viename iš Tokijo dangoraižių ir mokėsi kartu su japonais. Andrius ieškojo tokio japoniško gyvenimo, į kokį turistai nedrįsta arba neturi laiko pažiūrėti.
Knyga „Kaip veikia Japonija“ – tuos metus trukusių studijų rezultatas. Tai noras parodyti šalį tiems, kurie niekuomet joje nebuvo, sukurti savotišką kultūrinį, emocinį, politinį ir praktinį vadovą, kurį perskaitę, galėsite pasijusti bent truputėlį priartėję prie šios paslaptingos, tačiau nepaprastai viliojančios šalies. Kalba, darbas, tarptautiniai santykiai, požiūris į užsieniečius, maistas, studijos, šeima, subkultūros – daugybė temų, paverčiančių šią knygą ne tik nepaprastai egzotišku, spalvingu ir patraukliu įvadu į šiuolaikinę Japoniją, bet ir gidu tiems, kurie ruošiasi šią šalį patirti savo kailiu.
Neįmanoma paneigti, kad už tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus gyvenanti ir šimtmečius savo istoriją kūrusi salų šalies bendruomenė yra nuo mūsų nutolusi šviesmečiais. Bet japonai – tokie pat žmonės, ir atėjo laikas pažvelgti jiems į akis.
Na ką gi, jeigu po metų buvimo Japonijoje Andrius sugebėjo šitiek gėrio prirašyti, belieka įsivaizduoti, kiek gėrio prirašytų po kokių 10 metų. Žiauriai patiko rašymo stilius ir autoriaus sveikai ironiškas požiūris į save patį, retai kada va tokių knygų autoriai sugeba nesusireikšminti (suprask nuvažiavau Tenais, išmokau Tą Kalbą, o Jie mane net į Savo Namus įsileisdavo, štai koks AŠ krūtas), arba perdėm nesureikšminti to, ką mato, nes tai yra kitas kraštutinumas, ištinkantis besilankančius Japonijoje. Andrius, nors ir su didele simpatija japonams, sugebėjo išlikti objektyvus ir nepraleido jokių smulkmenų, neidealizuodamas ir neslėpdamas kartais nepatogių faktų.
Greitai skaityti nepavyko, reikėjo šiek tiek laiko visos informacijos virškinimui. Bet tai jokiu būdu nėra minusas. Tiesą sakant, tiesiog nesinorėjo su knyga ir autoriumi išsiskirti. :) Rekomenduoju visiems, kurie nori daugiau sužinoti apie Japonijos ir japonų kasdienybę, smarkiai nesigilinant į plačiai istorinius arba siaurai kultūrinius kontekstus - tai ne tokia knyga ir šiuo atveju tai yra pliusas. Nors man atrodo, kad Andrius ir tokią sugebėtų parašyti.
Norinčiam geriau pažinti Japoniją, tikriausiai yra gilesnių knygų, bet pirmam įspūdžiui tikrai įdomu, o dar ir parašyta pro lietuvio prizmę, tad suformuota lietuviškam mentalitetui, sukramtyta, įdėta į burną ir pastumta pirštuku į gerklę gilyn. Skaitant labai vargino išankstinės autoriaus nuostatos, lėkštas jumoras ir klišės ("kebabų iš gatvės kačių", "surikiuoti kaip šprotai"). Ironiška, nes autorius lyg ir bandė atsiriboti nuo klišių ir parodyti kitokią Japoniją nei ją mato turistai, bet pats klišėmis išmargino kiekvieną puslapį. Todėl skaitant neapleido jausmas, kad knyga skirta paaugliams ar Erasmus studentams.
Prisimenu, kad jau prieš šešerius metus mano Facebooko sraute vis išlįsdavo palangiškio moksleivio Andriaus Kleivos gana brandūs ir verti susižavėjimo pasisakymai įvairiomis, daugiausia politinėmis, aktualiomis. Tas susižavėjimas jaunu, smalsiu ir itin pilietišku tautiečiu išliko iki šiol, ir būtent tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl pernai per Knygų mugę griebiau šią knygą su visais autografais ir nuotrauka su autoriumi. Taigi nebuvau aš nei Japonijos fanė, nei per daug svajojau ten nukeliauti. Na bet aišku mane tikrai būtų sudominusi knyga, kurioje būtų aprašomos Japonijos visuomenės keistenybės ir šokiruojantys nukrypimai nuo mūsų normalaus elgesio suvokimo ribų.
Na bet Andrius pasirinko visiškai priešingą, iš pirmo žvilgsnio net nuobodžią ir visiškai ne popsinę, Japonijos veikimo principų analizės kryptį. Atrodo, kam gi gali būti reikalinga dar viena knyga apie Japoniją, kurioje kalbama apie Japonų kalbos sudėtingumą, japonų gyvenimo būdą ir politiką. Atsakymas - tokia knyga reikalinga mums, lietuviams, kurie nori pažvelgti į Japonijos sielą būtent lietuvio akimis. Knyga griauna stereotipus ir pradedi žiūrėti į Japoniją visai kitaip, susimąstai, kad visgi turim mes nemažai bendro su japonais, tiek kaip tauta, tiek kaip individai, o ypač intravertiškoji lietuvių dalis :) O Andrius, net ir rašydamas apie Japoniją, toliau labai efektyviai tęsia savo pilietiškumo misiją, todėl paradoksalu, bet perskaitęs knygą apie Japoniją, pradedi didžiuotis Lietuva.
Kitas labai didelis pliusas yra rašymo stilius, kuris yra neerzinančiai smagus ir įtraukiantis į istoriją. Aišku, kartais ši knyga labiau primena gerų teminių straipsnių (ar blogo įrašų) rinkinį, todėl ją suryti vienu kąsniu nerekomenduoju, nes persisotinsite informacija ir sunaikinsite visą jos žavesį. Iš dalies tai yra knygos minusas, tačiau, kita vertus, man asmeniškai prisiversti sąžiningai perskaityti ilgus straipsnius ar blogo įrašus (o ypač jų serijas) internete kartais yra kur kas sudėtingiau, negu įveikti bet kokią knygą. Na ir šiaip manau, kad toks turinys, nepaisant to, kad jis perleistas per autoriaus asmeninę patirtį Japonijoje, vertas būti knygos formate.
Dar vienas didelis minusas - greičiausiai skaitydami šią knygą, užknisite žmones, su kuriais gyvenate, ar šiaip dažnai bendraujate, nes vis norėsite aptarti tai, ką sužinojote iš šios knygos. "Ar žinojai, kad japonai dievina lietuviškus pintus krepšius?" bus viena iš jūsų pokalbio temų, tad pasiruoškite:)
Tie, kas planuoja artimiausiu metu keliauti į Japoniją, knygos gale netgi ras bonusą - patarimus, kaip skanauti Tokiją ir jo apylinkes lėtais kąsniais ir bent šiek tiek prisiliečiant prie tikrosios Japonijos, kuri negyvena apsupta turistų minios.
Ar dabar jau svajoju nukeliauti į Japoniją? Deja, taip...
Planuota įveikti pakankamai greitai, tačiau keliauta ramiai ir prasmingai. Bandant suprasti ir atrasti, pamatyti ir suvokti. Knyga - kaip tas vadinamas “beždžionių tiltas”, kai eini pamažu, bet nežinai, kokiu momentu siūbtels į šoną. Tačiau parašyta su atida ir meile šaliai, kurios gyventojai mums nepažinūs, bet iš kurių turėtume pasimokyti ne tik, kaip sugyventi tarpusavyje, bet ir kaip mylėti savo šalį ir ja didžiuotis. Man visą knygos esmę atskleidė pats paskutinis sakinys “Pakeli mėsainį - bandelė rožinė. Nes sakuros.” Tam suprasri reikėjo nukeliauti visus 318 puslapių. O 4* todėl, kad labai laukiu tokios knygos ir apie Paryžių. Nes manau, kad tai būtų dar viena puiki kelionė net ir tiems, kurie jau keletą kartų Paryžiuje yra buvoję. Dėl kitokio žvilgsnio, taiklių pastabų, paprasto ir nuoširdaus pasakojimo, atviro noro pažinti ir supažindinti.
Labai patiko. Skaitydama "Ką veikia Japonija" žinojau, kad norėsiu šitos knygos. Kai išgirdau, kad ruošiamas atnaujintas jos leidimas, labai apsidžiaugiau. Per pusmetį perskaičiau keturias knygas apie Japoniją. Šįkart esminis skirtumas, kad "Kaip veikia Japonija" skaičiau jau ten apsilankiusi. Ir autoriaus dėka pabuvusi keliose jo rekomenduotose Tokijo vietose. Itin įdomu buvo skaityti apie Japonijos universitetų aplinką "iš vidaus". Linksėjau galva skyriuje "Aš noriu būti Japonijos klientas". Japonų aptarnavimo kultūra tikrai išlepina. Kaip klientas jautiesi labai gerbiamas, tavimi pasirūpina, apgalvotos visokios smulkmenos. "Pokalbiai su Japonija" leidžia pažvelgti į šalį ne tik smalsaus ir naujoms patirtims atviro Andriaus, bet ir kitų akimis - universiteto dėstytojos (moters - kas vis dar gan reta Japonijoje!), studento, 85 metų išradėjo, buvusio ambasadoriaus... Jei Andrius kada parašys ir trečią knygą apie Japoniją, tikrai žinau, kad imsiu ir skaitysiu.
Retai skaitau pažintines knygas, bet ši susiskaitė maloniai. Man knygos sėkmę lėmė tai, kad autorius atvirai dalinosi asmenine patirtimi, kas intrigavo versti puslapius toliau. Bet.. Jaučiau, kad šalis pateikta mylinčiom ir idealizuotom akim. Galbūt, tokį įspūdį lėmė paraleliai skaitoma knyga apie Japoniją su kitokia patirtimi.
Labai labai! Ir toliau myliu Japoniją 🤍 Labai daug rekomendacijų, kurios praverstų prieš keliaujant į salų šalį, gaila tik tiek, kad perskaityta vėliau.
Knygoje šmaikščiai ir entuziastingai aprašyta lietuvio studento metų patirtis Japonijoje. Iš tiesų stebina kiek daug ir itin skirtingų temų aptarta. Patogu tai, kad jos aiškiai padalintos į skyrelius, kas leidžia tikslingai susirasti aktualią informaciją pvz. besiruošiatiems keliauti į tolimąją šalį, bet taip pat labai tinka tiesiog norintiems geriau suprasti kaip ir kuo ši tauta gyvena. Norisi pabrėžti, kad tai jokiais būdais nėra tiesiog turistinė kelionių knyga. Per tuos metus autorius stengėsi kuo labiau pažinti Japoniją bei jos visuomenę ir tikslingai pasistengė skaitytojui perteikti patirtus jos ypatumus, keistybes, problemas ir laimėjimus savo ir kelių kitų įdomių žmonių lūpomis, kas galiausiai mintyse apsijungia į apčiuopiamą tačiau stebinančią visumą kaip kone viskas ten yra savitai kitaip! Žinoma, ir pats autorius pripažįsta:
Turistinių planų sudarymas visada baigiasi depresija, nes supranti, kad lankytinas ir nelankytinas vietas gali dėlioti ir konservuoti į stiklainius iki mirties, bet vis tiek nesudėliosi taip, kad tilptų į metus. Dešimt metų. Ar keturis gyvenimus. Japonija yra lėto vartojimo šalis - kiekvienas bambuko judėjimas yra prasmingas ir turi būti tinkamai išklausytas.
Man asmeniškai geriausiai Japoniją perteikia šie žodžiai:.
[...] Tokios istorijos formuoja Japonijos kaip nežemiškos, keistos šalies įvaizdį, iš jos juokiamasi. Bet iš paskos einančiam pasauliui juokiantis, Japonija dirba ateities link ir rūpinasi kiekviena smulkmena, galinčia padaryti žmogaus gyvenimą patogesnį ir švaresnį. Kad ir kur ta smulkmena būtų.
Kartą rudenį užsukau į Eurekos knygyną ir pamačiau šį aiškiais simboliais apie Japoniją bylojantį viršelį naujų knygų tarpe. Čiupau ją į rankas, apverčiau ir perskaičiau anotaciją, o tuojau pat ir pirmus knygos puslapius. Pavarčiau, paskaitinėjau, ir džiaugsmingai nušvitau - taip, spėjimas pasitvirtino; tai yra TA knyga, kurios aš taip ilgai laukiau.
Tikrai, kažkada paauglystėje, išgirdusi keistų dalykų apie Japoniją nenorėjau jais patikėti - skambėjo nerealiai, it iš piršto laužta, o, be to, kas tie žmonės, taip teigiantys? Kažkas iš kažko nugirdo, dar vienas pasiskaitė internete. Cha! Anuomet many užgimė noras kada nors sužinoti apie tikrą Japoniją pačiai arba iš ko nors, kas tą tikrai žino ir savo akimis matė - ne interneto, pilno vėjų. Tad štai, visai netyčia užtikau Kleivą su jo metų patirtimi Japonijoje ir įsimečiau knygą atmintin (ne krepšelin - brangu). Nepasimiršo ji net iki knygų mugės, vis kirbėjo ir kirbėjo paimti, nusipirkti, perskaityti; tą ir padariau.
O, kaip man patiko! Kartais ištisas pastraipas skaičiau savo draugui. Ir abu krizenom, abu stebėjomės. Užkliuvo vienas vienintelis dalykas - vien į pirmą knygos ketvirtadalį tiek visko tilpo, kad jaučiausi perskaičiusi užtektinai, jau atrodė, kad viską sužinojau, ir iš dalies buvau teisi - nors knyga patogiai suskirstyta į teminius skyrelius, bet pradžioje pateikta informacija vėliau pradeda gana dažnai kartotis. Per daug netrukdė, bet dėl to knyga bereikalingai išsitęsė. O gal kaip tik gerai - įtvirtino tam tikrą susidarytą įspūdį. Depends.
Gale pateiktas ir "(ne)gidas", kuriame gausu naudingų patarimų norintiems Tokiją patirti savu kailiu.
Ačiū!
P.S. Žmogus ne tik gyveno Japonijoje. Jis net japonų kalbą išmoko!
Siek tiek domiuosi Japonijos kultura ir pazistu nemazai japonu ir europieciu gyvenusiu ir dirbusiu Japonijoje. Dvieju savaciu kelione i Japonija pries keleta metu buvo isimintiniausia mano gyvenime. Si salis yra tiesiog kaip kita planeta.
Is Andriaus Kleivos tikejausi taikliu ir smaiksciu pastebejimu apie kasdieni japonu gyvenima, o idomiu nutikimu ir istoriju praleidus metus Japonijoje turetu but apstu. Idomiu pastebejimu knygoje tikrai netruksta, bet jausmas toks, lyg skaitytum padrikus irasu bloge arba FB. Butu smagu susesti su Andriumi bare ir pasiklausyti siu istoriju, bet knyga buvo sunku prisiversti perskaityti iki pabaigos. Autorius dar neturi savo stiliaus ir tiesiog skubejo pasidalinti mintimis ir neikanojamais prisiminimais su nieko nenutuokianciais skaitytojais. O skaitytojai siais laikais yra zymiai reiklesni. Manau, kad knyga reiketu gerai paredaguoti ir dar ne karat perrasyti tam, kas apie ja but galima rimtai kalbeti kaip apie literaturini kurini.
Šalyje, kurioje autoritetas auga su amžiumi, beveik neįmanoma derybose pasakyti ne, o asmeniniai santykiai kruopščiai planuojami, lietuvis jaučiasi itin egzotiškai.
Na, o nuo savęs pridėsiu, kad jų tradicinė architektūra- kažkas tokio. Kitas pasaulis. 🌞
Reikia tikėtis, kad gyvenimas man suteiks galimybę nusileisti ant šios žemės!
Andriaus rašymas mane visada žavėjo - nuo trumpų ir juokingų nutikimų aprašytų facebook'e, iki platesnio masto straipsnių. Šią knygą perskaičiau antrą kartą ruošdamasis jos tęsiniui "Ką veikia Japonija", ir kikenau, žavėjausi bei nustebęs įvairiomis istorijomis,, bėgau pas Japonus kolegas ofise pasitikslint "negi tikrai pas jus taip yra" ir klausti " ar aš esu sarari man atitikmuo?"
Šioje knygoje ne tik susipažinsit su tuo, kaip Japonija veikia, kodėl jinai yra tokia, kokia yra, bet taip pat joje pilna (ir labai konkrečių) rekomendacijų, planuojant savo vizitą į Japoniją. Tikiu, kad kai kažkada prisiruošim šiai kelionei, perskaitysiu knygą ir trečią kartą.
Panašu, kad autorius rašė apimtas medaus mėnesio fazės Japonijai - net neigiamuose dalykuose (priverstinis darboholizmas) rasdavo teigiamų aspektų. Toks teigiamas požiūris palengvino skaitymą, bet trukdė susidaryti nešališką įspūdį apie šalį. Rašymo stilius labai vaizdingas, bet sakinių ilgumas vietomis vargino - tekdavo paskaityti keliskart, kol suprasdavau sakinio prasmę.
Knyga priartino mane prie šalies, apie kurią galvoje turėjau tik saujelę informacijos. Autorius šmaikščiai ir įdomiai, tačiau paprastai, it pokalby prie kavos puodelio, dalinasi pastebėjimais ir žiniomis apie šalį ir jos žmones. Rekomenduoju paskaityti net jei ir nėra galvoje dar minties vykti Japonijon.
Japonijoje pagyvenęs Andrius, kurį kai kas prisimena dar iš tinklaraščio laikų, aprašo kultūrines smulkmenas ir labai giliai įsišaknijusį japonišką mentalitetą ir taip bent iš dalies pademonstruoja kokie tai žmonės, kodėl jie tokie, kaip gan smarkiai skiriasi nuo tipinio europiečio ir visgi kad net ir tokios tolimos šalies gyventojuose galima įžvelgti lietuviams pažįstamų bruožų. Beskaitydamas supranti, kaip visiškai nepavydu tiems, kurie sugalvoja mokytis jų visiškai crazy kalbos, per ilgas tradicijas prisipynusią, net kelias visiškai skirtingas struktūras ar kaip dar labiau galima užjausti tuos, kurie sugalvoja mokytis, dirbi ir galima sakyti gyventi darboholizmą normalizavusioje visuomenėje. Kalba, darbas, tarptautiniai santykiai, požiūris į užsieniečius, maistas, studijos, šeima, subkultūros ir kitos aprašomos temos padeda susidaryti kontekstą, jei apie šalį iki šiol buvo išmanoma nedaug, keli link pabaigos pateikti interviu su jos gyventojais visą tai tik dar labiau užtvirtina ir paryškina svarbiausius gyventojams rūpimus šalies klausimus, o praktinis Tokio vadovas knygos gale, išties labai pravers, norint pamatyti kažką kitoniškesnio ir originalesnio, nei pačius populiariausius spot'us nuklotus turistų ir eilių. Tiesa, rašymo stilius vietomis gali būti hit or miss. Jaučiasi, kaip autorius išties stengiasi rašyti kuo išraiškingiau ir vienur, kai pasakojama kažkas konkretesnio, faktiško, tai veikia išties gerai, tačiau kai kuriose lėtesnėse vietose tas bandymas kelti melancholiją ar romantizuoti, su tokiomis frazėmis, kaip "ką pagalvotų kalnas" ar "pasakytų dviratis", truputėlis vargina.
Labai šauni, lengvai skaitoma knyga, atskleidžianti begales įdomių dalykų apie Japoniją. Puslapiai perskaitomi nejučiomis, lengvas stilius, daug humoro labai padeda įsitraukti į knygą, atkeliauti į Japoniją ir pajausti šalies kultūrą, atmosferą. Realūs autoriaus išgyvenimai daro šią knygą labai žavinga, tikras malonumas skaityti. Labai patiko skyrius su japonų kalbos pavyzdžiais, kokie juokingi nesusipratimai įvyksta ištarus žodžius vienus ar kitus žodžius. Reikia Lietuvoje daugiau tokių šmaikščių knygų apie svetimas kultūras.
Netikėtai puiki ir puikiai parašyta knygą (už rašymo stilių didžiausias pliusas)! Kai už dviejų mėnesių nusileisiu Hanedos oro uoste aš apie Japoniją žinosiu daugiau nei sako gidai ir japoniški filmai; galbūt net suprasiu, kaip ji veikia :) Ir net gale esantis Tokijo (ne)gidas yra puikus!
Tokią knygą reiktų versti ir platinti pasaulyje, nes potencialo joje su kaupu! Bravo, Andriau!
Puikiai parašyta knyga. Daug įdomių pasakojimų papildytų šmaikščiomis detalėmis. Rašymo stilius įtraukia į skaitymo malonumą, taip ir norint greičiau sužinoti kiek galima daugiau apie Japoniją. Ši knyga tik dar labiau padidino mano norą greičiau aplankyti Japoniją ir pamatyti visus jos "keistumus" savo akimis.
Įtraukianti, įdomi, nustebinanti ir maloniai skaitoma - parašyta taip lengvai, kad verčiant puslapius atrodo, jog sėdi su autoriumi prie kavos puodelio ir kalbiesi. Ir ištirpsta tie 300+ puslapių tarsi pokalbio valandos juokiantis, stebintis, užjaučiant ir grožintis. Ačiū Andriui už šitą nuotykį, už žvilgsnį į tą paslaptingą šalį!
Labai lengvai skaitosi, kai kur per daug pašiepiami lietuviai ir labai stipriai nublankinami japonai. Bet verta paskaityti! Pabaigoje pateikiama keletas įdomių dalykų ketinantiems keliauti.
Labai labai labai rekomenduoju! Puikus stilius, humoro jausmas, parašyta taip, kad net aš užsinorėjau į Japoniją nuvažiuoti :) ( Japonija nėra mano must :)). Labai rekomenduoju kiekvienam, o tam, kuis planuoja ten važiuoti - būtina perskaityti.