What do you think?
Rate this book
Karūna be karaliaus #1
Karūna be karaliaus
Darbas Algei Gustaitei yra visas gyvenimas. Ji nebemoka gyventi neaukodama savęs įprastam projektui, todėl išvaryta netikėtų atostogų nebežino, ką veikti. Nusprendusi vykti į Kauną sutvarkyti dokumentų dėl senelio palikimo ji net neįtaria, į kokį pavojingą nuotykį įsivels. Algės palikimas – namas kartu su lotynišku rašteliu, pasakojančiu apie mįslingą relikviją slepiančius antspaudus. Pasikvietusi į pagalbą mokyklos laikų bičiulį istoriką mergina leidžiasi į paieškas.
Prieš 600 metų Vytautas Didysis mirė taip ir nekarūnuotas. Nuo to laiko užkeikto valdžios vainiko trokšta visi didieji Lietuvos vyrai, nes tas, kuris turi karūną, įgyja nesuskaičiuojamus turtus, valdžią ir galią, todėl nenuostabu, kad vos pradėjusi paiešką Algė sulaukia grasinimų. Raštelyje minėtos relikvijos – karūnos – siekia daugiau pavojingų varžovų. Prasideda paslapčių, netikėtumų ir įtampos kupinos varžybos.
Prieš 600 metų Vytautas Didysis mirė taip ir nekarūnuotas. Nuo to laiko užkeikto valdžios vainiko trokšta visi didieji Lietuvos vyrai, nes tas, kuris turi karūną, įgyja nesuskaičiuojamus turtus, valdžią ir galią, todėl nenuostabu, kad vos pradėjusi paiešką Algė sulaukia grasinimų. Raštelyje minėtos relikvijos – karūnos – siekia daugiau pavojingų varžovų. Prasideda paslapčių, netikėtumų ir įtampos kupinos varžybos.
280 pages, Hardcover
First published January 1, 2012
14 people are currently reading
99 people want to read
About the author
Gina Viliūnė
13 books28 followersGina Viliūnė – lietuvių rašytoja, prozininkė, istorinių romanų autorė. Jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, veda ekskursijas, rašo straipsnius, yra knygos „Vilniaus šventovės“ (bendraautorius Raimondas Urbakavičius, 2012), istorinių romanų „Karūna be karaliaus“ (2012), „Vilniaus madona“ (2014), „Magdalė, smuklės merga“ (2016), „Imperatoriaus meilužės“ autorė.
2000 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, etikos ir psichologijos specialybę. 2002 m. baigė gidų kursus.
Nuo 2012 m. rašo straipsnius žurnalams „Iliustruotoji istorija“, „Legendos“.
2000 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, etikos ir psichologijos specialybę. 2002 m. baigė gidų kursus.
Nuo 2012 m. rašo straipsnius žurnalams „Iliustruotoji istorija“, „Legendos“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 28 of 28 reviews
February 28, 2020
Taip fainai nutiko, kad skaičiau šią knygą savaitę prieš ir baigiau per pačias Jonines, o tai reiškia, kad laikas sutapo su knygos veiksmo laiku. Mistika! Dar buvo faina daryti tai per buddy-readą su Cypt :)
Dar patiko, kad knyga parašyta gan lengvu stiliumi ir palyginus greitai skaitėsi.
Va.
Va čia fainumai ir pasibaigia.
Na, ok, dar buvo faina, kad autorė ėmėsi Lietuvos istorijos temos, įpindama į intrigą Vilniaus senamiesčio architektūrą. Nepradėsiu čia svarstyti, ar tai buvo originali idėja ir t.t. Tai pateisina "Senąjį Vilnių" pavadinime, tad tiek to. Apie tai autorė rašo įdomiai.
Bet jau "trilerio" nepateisino niekas. Tikrai ne trileris ši skysta košytė nors ir neblogai supintos intrigos, bet jau tokios lengvai permatomos ir nuspėjamos, kad žandikaulį maudė nuo žiovulio. Tie nuotykiai ir rizika jau tokie drungni, tie deus ex machina jau tokie ant kiekvieno kampo, nulis įtampos... Visą laiką galvojau, kam parašyta ši knyga? Paaugliams? Toks istorinis pažintinis, hm, trileris? Ar gal čia toks feel good trileriukas babytėms, kad per daug nesusijaudintų ir spaudimas joms nepašoktų - truputis detektyvo, truputis "tobulos jo tobulo vyriško kūno formos" (ai, nu kad tikrai ne paaugliams tada), truputis lenktynių su sportinėm mašinom, truputis giminės paslapčių. O kad dar galėtų viena prieš kitą pasigirti tuščiai nešvaisčiusi laiko trileriukams, tai ir truputis Lietuvos istorijos, praskiestos sentimentalumu ir sunkiai virškinamu patosu. Taip ir matau visus tuos Radvilus/Sapiegus/patriotus, kai jie kalba su savo tarnais/vaikais/bele kuo tokiu stiliumi: Apie ką mąstai, valdove? - O gi apie Lietuvą-Lietuvėlę, Petrai... kaip gi ji be manęs liks, prapuls visai, išdraskys lenkai, rusėnai, ai ai, o dar ir prakeiktą karūną reikia kaip nors išsaugoti ir su visu prakeiksmu perduoti vaikams, jeigu ne savo, tai tavo, Petrai... Neneša ji laimės, oi, neneša, bet išsaugokim, juk čia mūsų ateities kartoms... tegu ir jie atsikanda...
Ne vienam neatėjo į galvą, kad tą prakeiktą karūną gal sunaikinti kaip nors, gal dar ką? Ne vienas nepabandė?
Nu bet ką jau čia. Buvo ir blogesnių dalykų negu šitie. Pvz. visiškai nesimpatiška ir buka baisiai prestišižką specialybę (labai mėgstu, kai autoriai taip parašo, tipo savaime aišku tada, kad veikėja kieta, nieko daugiau nereikia aiškinti) baigusi pagrindinė veikėja Algė, nuo kurios net žmogumi nedvelkė - šiaip kartoninis personažas, kaip ir visi kiti, tiesą sakant. Nesukėlė užuojautos jos gyvenimas ir problemos nei knygos pradžioje - oi, vaikystėje buvo "pampuška" pravardžiuojama, vargšė - nei pabaigoje. Man ji taip ir liko tuščiagalvė viską apskaičiuojanti "manipulative bitch", stokojanti elementarios užuojautos.
Aišku, kas nors pasakys, jog nėra ko tikėtis nežinia kokių psichologinių gelmių, juk čia viso labo trileris, o kur dar ir istorinis pamušalas su visais Goštautais-Radvilais-Sapiegomis, tiesiog nėra laiko dorai čia tuos veikėjus nagrinėti. Bet kažkaip keistai geriau autorei pavyko būtent istoriniai epizodai, kažkaip jais buvo lengviau patikėti, nepaisant viso patoso ir pasikartojimų. Man žymiai labiau patiko tie istoriniai intarpai ir juos norėjosi tęsti skaityti, o va dabartinį veiksmą tiesiog praleisti, nors jis ir buvo pagrindinis. Praleisti nesibaigiančius aprašymus, kaip jie ėjo, kaip ji ėmė kažką iš šaldytuvo, kaip kiekvienas nereikšmingas puodelis kokio nors gėrimo buvo "kvapnus", "aromatingas", kąsnelis "gardus" arba dar koks nors. Tie visi epitetai, omg.
Kaip jau minėjau, kiti veikėjai niekuo geresni. Dar keistas momentas - visi jie yra vyrai, moterų yra gal dar dvi, viena - epizodinė veikėjos motina, kita - dar bukesnė negu ji pati epizodinė jos bendradarbė. Visi kiti - kalbantys, mąstantys, turintys vertingų žinių ir įgūdžių yra vyrai. Sexist much? Na gerai, dar istoriniais laikais tegu sau, bet šiais laikais? Nu tikrai kad babytėms parašyta ir dar tokioms, kurios eina ir už prezidento pabalsuoja, kad pagaliau vyras tvarką šalyje padarytų.
Ir dar - vienas iš blogiukų yra gėjus, kitas - baisiai storas. Va taip. Fight the stereotype, taip sakant!... Dvidešimt pirmas amžius. Ir vėl vyrai, beje.
Visą tai atmetus man visgi atrodo, kad didžiausia šio romano problema yra ta, jog autorė neapsisprendė - ar rašyti rimtą istorinį ar lengvą nuotykinį - tikrai nevadinkime tai trileriu, please - romaną ir nusprendė apžaisti tokį tarpinį variantą, tuo nuskriausdama istoriją ir suprimityvindama nuotykį.
Galėčiau kabinėtis dar. Prie religinių pažiūrų, pavyzdžiui, kurios kokios tai neaiškios. Bet tiek to, dar koks Perkūno žaltys įkirs už piktą mano liežuvį...
Na, žodžiu, pirma pažintis su Gina Viliūne nuvylė, kad ir ne baisiai, bet pakankamai, o vilčių turėjau nemažai. Antros dalies neskaitysiu tai jau tikrai, nes Algės-bukagalvės man užteks visam gyvenimui.
Tačiau gali būti, kad paimsiu ką nors iš istorinių Viliūnės romanų ir duosiu jai antrą šansą. Kažkodėl atrodo, kad verta.
Dar patiko, kad knyga parašyta gan lengvu stiliumi ir palyginus greitai skaitėsi.
Va.
Va čia fainumai ir pasibaigia.
Na, ok, dar buvo faina, kad autorė ėmėsi Lietuvos istorijos temos, įpindama į intrigą Vilniaus senamiesčio architektūrą. Nepradėsiu čia svarstyti, ar tai buvo originali idėja ir t.t. Tai pateisina "Senąjį Vilnių" pavadinime, tad tiek to. Apie tai autorė rašo įdomiai.
Bet jau "trilerio" nepateisino niekas. Tikrai ne trileris ši skysta košytė nors ir neblogai supintos intrigos, bet jau tokios lengvai permatomos ir nuspėjamos, kad žandikaulį maudė nuo žiovulio. Tie nuotykiai ir rizika jau tokie drungni, tie deus ex machina jau tokie ant kiekvieno kampo, nulis įtampos... Visą laiką galvojau, kam parašyta ši knyga? Paaugliams? Toks istorinis pažintinis, hm, trileris? Ar gal čia toks feel good trileriukas babytėms, kad per daug nesusijaudintų ir spaudimas joms nepašoktų - truputis detektyvo, truputis "tobulos jo tobulo vyriško kūno formos" (ai, nu kad tikrai ne paaugliams tada), truputis lenktynių su sportinėm mašinom, truputis giminės paslapčių. O kad dar galėtų viena prieš kitą pasigirti tuščiai nešvaisčiusi laiko trileriukams, tai ir truputis Lietuvos istorijos, praskiestos sentimentalumu ir sunkiai virškinamu patosu. Taip ir matau visus tuos Radvilus/Sapiegus/patriotus, kai jie kalba su savo tarnais/vaikais/bele kuo tokiu stiliumi: Apie ką mąstai, valdove? - O gi apie Lietuvą-Lietuvėlę, Petrai... kaip gi ji be manęs liks, prapuls visai, išdraskys lenkai, rusėnai, ai ai, o dar ir prakeiktą karūną reikia kaip nors išsaugoti ir su visu prakeiksmu perduoti vaikams, jeigu ne savo, tai tavo, Petrai... Neneša ji laimės, oi, neneša, bet išsaugokim, juk čia mūsų ateities kartoms... tegu ir jie atsikanda...
Ne vienam neatėjo į galvą, kad tą prakeiktą karūną gal sunaikinti kaip nors, gal dar ką? Ne vienas nepabandė?
Nu bet ką jau čia. Buvo ir blogesnių dalykų negu šitie. Pvz. visiškai nesimpatiška ir buka baisiai prestišižką specialybę (labai mėgstu, kai autoriai taip parašo, tipo savaime aišku tada, kad veikėja kieta, nieko daugiau nereikia aiškinti) baigusi pagrindinė veikėja Algė, nuo kurios net žmogumi nedvelkė - šiaip kartoninis personažas, kaip ir visi kiti, tiesą sakant. Nesukėlė užuojautos jos gyvenimas ir problemos nei knygos pradžioje - oi, vaikystėje buvo "pampuška" pravardžiuojama, vargšė - nei pabaigoje. Man ji taip ir liko tuščiagalvė viską apskaičiuojanti "manipulative bitch", stokojanti elementarios užuojautos.
Aišku, kas nors pasakys, jog nėra ko tikėtis nežinia kokių psichologinių gelmių, juk čia viso labo trileris, o kur dar ir istorinis pamušalas su visais Goštautais-Radvilais-Sapiegomis, tiesiog nėra laiko dorai čia tuos veikėjus nagrinėti. Bet kažkaip keistai geriau autorei pavyko būtent istoriniai epizodai, kažkaip jais buvo lengviau patikėti, nepaisant viso patoso ir pasikartojimų. Man žymiai labiau patiko tie istoriniai intarpai ir juos norėjosi tęsti skaityti, o va dabartinį veiksmą tiesiog praleisti, nors jis ir buvo pagrindinis. Praleisti nesibaigiančius aprašymus, kaip jie ėjo, kaip ji ėmė kažką iš šaldytuvo, kaip kiekvienas nereikšmingas puodelis kokio nors gėrimo buvo "kvapnus", "aromatingas", kąsnelis "gardus" arba dar koks nors. Tie visi epitetai, omg.
Kaip jau minėjau, kiti veikėjai niekuo geresni. Dar keistas momentas - visi jie yra vyrai, moterų yra gal dar dvi, viena - epizodinė veikėjos motina, kita - dar bukesnė negu ji pati epizodinė jos bendradarbė. Visi kiti - kalbantys, mąstantys, turintys vertingų žinių ir įgūdžių yra vyrai. Sexist much? Na gerai, dar istoriniais laikais tegu sau, bet šiais laikais? Nu tikrai kad babytėms parašyta ir dar tokioms, kurios eina ir už prezidento pabalsuoja, kad pagaliau vyras tvarką šalyje padarytų.
Ir dar - vienas iš blogiukų yra gėjus, kitas - baisiai storas. Va taip. Fight the stereotype, taip sakant!... Dvidešimt pirmas amžius. Ir vėl vyrai, beje.
Visą tai atmetus man visgi atrodo, kad didžiausia šio romano problema yra ta, jog autorė neapsisprendė - ar rašyti rimtą istorinį ar lengvą nuotykinį - tikrai nevadinkime tai trileriu, please - romaną ir nusprendė apžaisti tokį tarpinį variantą, tuo nuskriausdama istoriją ir suprimityvindama nuotykį.
Galėčiau kabinėtis dar. Prie religinių pažiūrų, pavyzdžiui, kurios kokios tai neaiškios. Bet tiek to, dar koks Perkūno žaltys įkirs už piktą mano liežuvį...
Na, žodžiu, pirma pažintis su Gina Viliūne nuvylė, kad ir ne baisiai, bet pakankamai, o vilčių turėjau nemažai. Antros dalies neskaitysiu tai jau tikrai, nes Algės-bukagalvės man užteks visam gyvenimui.
Tačiau gali būti, kad paimsiu ką nors iš istorinių Viliūnės romanų ir duosiu jai antrą šansą. Kažkodėl atrodo, kad verta.
June 24, 2019
Pirmas buddy readas ever! Su puikiausia skaitytoja CARO!!! Pirma skaityta istorinė-pop Ginos Viliūnės knyga!
Kaip ir daugelyje GR komentarų rašoma, knyga visiškai nenusileidžia Dano Browno trileriukams (šiaip ga net dar pranoksta, tik neturi tiek sekso ir žudynių). Perskaičius buvo biški gėda, kad savo laiku taip žavėjausi ir Tapinu, ir iš dalies Sabaliauskaite - ne tiek dėl išpildymo, kiek dėl idėjos, atseit taip originalu rašyti trilerius apie LT istoriją. O pas Viliūnę tas jau seniai padaryta, tik ji nebuvo taip išpijarinta.
Siužetas - dabartyje (2005) mergina gauna šeimos palikimą, pasirodo, kad jis susijęs su jos gimine, kuri yra mega sena didikų giminė (hmmm, kas per didikai, kurių giminės - Gustai ir Gustaitė, much intrig.....), o palikimas išvis siekia Vytauto (karūnos) laikus. Mergina ieško palikimo, jai padeda draugas geekas, juos persekioja: a) gangsteriai, b) konkurentai dėl palikimo, c) evil gėjai, d) pagonių krivis.
PATIKO:
1. Visas istorinis klodas. Intarpus iš praeities apie visokius krivius ir karžygius skaityt užkniso, bet kaip veikėjai aiškinasi, kurios giminės konkuravo, o kurios kibinosi tarpusavy - buvo labai faina ir viskas labai aiškiai dėliojosi. Mokykloj tikrai būčiau ruošusis istorijos egzui iš šitos (šitų?) knygų. Nežinau, kiek ten tikslūs istoriniai faktai, bet tai, kaip jie siejami, kaip skaitant sugula į vieną paveiksliuką - superrrr.
2. Natūraliai padaryti atradimai, kuriuos po to visi mokslininkai atseit atradinėja naujai. Čia atsiminiau, kaip univere dar 2015 m. Mindaugas Kvietkauskas VU skaitė pranešimą apie architektą Glaubicą, visoms ir visiems tai buvo didžiausios naujienos - obaa, kas čia toks per protestantas, kur pastatė gražiausias Vilniaus bažnyčias ir sukūrė baroką, wow wow wow. O čia - knyga, kur Glaubicas - vienas pagrindinių istorinės intrigos dalyvių, su visom savo bažnyčiom, iš 2012 m. Kaip ir su Tapino originalia (kaip man atrodė) idėja - viskas buvo jau parašyta ir dar visai čia pat.
NEPATIKO:
1. Visi stereotipiniai personažai. Evil gėjus (kurį vaikystėje tvirkino klebonas, nes visi žinom kad kitaip gėjai gi nepasidaugina), šustra mergina-Mary Sue (tai stereotipinis merginos-moters personažas, kuri viską moka, yra fiziškai stipri, intuityvi, turi daug babkių, sportuoja, PLIUS yra būtinai nestora, visiems patinka, visų geidžiama, etc....), pagonis-krivis, kuris kažkodėl veikia vienas ir varinėja po Vilnių apsirengęs savo ilgu rūbu su svastikom. Nesu pagonė ir net ne prijaučianti, bet kažkaip įsivaizduoju, kad, kaip ir visos religijos, ši yra biški subtilesnė. Oi, ir dar turtuolis-gangsteris, kuris būtinai yra STORAS. Ir visi jų siužetų-meilių-būtinų asmeybės transformacijų vingiai, pvz kaip nevykėlis geekas tampa sėkmingu mokslininku - transformed by love. Pelenė, tik veidrodinė.
2. Istorinė intriga, kuri šiaip NIEKO neprideda istorijai. Ok, žmonės ieško istorinio lobio, kažkaip natūraliai jį randa per savaitę ir iš pirmo karto, o tada SPOILER ALERT visas tas lobis dingsta - pfff. Man regis, istorinė fikcija tam ir yra istorinė, kad kažkaip perkeistų tavo supratimą, o ne kad pamojuotų prieš nosį su karūna ir - sorry, ir vėl dingo, čia prakeiksmas suveikė.
3. Keisti, originalūs, bet galiausiai į wtf sritį nueinantys siužeto posūkiai:
a) šeimos tėvas pabėgo į JAV, nekontaktavo su šeima (čia jau labai vėlyvas sovietmetis, ne kokie 1950) ir... tapo pranciškonu vienuoliu. O tada grįžo į LT ir jį "prisiviliojo" Vilniaus benediktinai. Ane?
b) litvomanų draugijos narys randa super slaptą istorinį dokumentą, parašytą Stuokos-Gucevičiaus (kuris kažkodėl žinojo visas belekaip iki tol slėptas kunigaikščių-didikų valstybines paslaptis ir nusprendė jas aprašyti ir tą lapą įkišti į random knygą), pasinagrinėja, visi būrely sutaria, kad dokumentas svarbus, bet oi - užeina žandarai ir jis tą dokumentą......... suvalgo. Kaip ir netikėta išeitis, bet sykiu ir kiek creepy.
Nu bet, nepaisant visko, visai norėsiu skaityt kitas trilogijos knygas.
Kaip ir daugelyje GR komentarų rašoma, knyga visiškai nenusileidžia Dano Browno trileriukams (šiaip ga net dar pranoksta, tik neturi tiek sekso ir žudynių). Perskaičius buvo biški gėda, kad savo laiku taip žavėjausi ir Tapinu, ir iš dalies Sabaliauskaite - ne tiek dėl išpildymo, kiek dėl idėjos, atseit taip originalu rašyti trilerius apie LT istoriją. O pas Viliūnę tas jau seniai padaryta, tik ji nebuvo taip išpijarinta.
Siužetas - dabartyje (2005) mergina gauna šeimos palikimą, pasirodo, kad jis susijęs su jos gimine, kuri yra mega sena didikų giminė (hmmm, kas per didikai, kurių giminės - Gustai ir Gustaitė, much intrig.....), o palikimas išvis siekia Vytauto (karūnos) laikus. Mergina ieško palikimo, jai padeda draugas geekas, juos persekioja: a) gangsteriai, b) konkurentai dėl palikimo, c) evil gėjai, d) pagonių krivis.
PATIKO:
1. Visas istorinis klodas. Intarpus iš praeities apie visokius krivius ir karžygius skaityt užkniso, bet kaip veikėjai aiškinasi, kurios giminės konkuravo, o kurios kibinosi tarpusavy - buvo labai faina ir viskas labai aiškiai dėliojosi. Mokykloj tikrai būčiau ruošusis istorijos egzui iš šitos (šitų?) knygų. Nežinau, kiek ten tikslūs istoriniai faktai, bet tai, kaip jie siejami, kaip skaitant sugula į vieną paveiksliuką - superrrr.
2. Natūraliai padaryti atradimai, kuriuos po to visi mokslininkai atseit atradinėja naujai. Čia atsiminiau, kaip univere dar 2015 m. Mindaugas Kvietkauskas VU skaitė pranešimą apie architektą Glaubicą, visoms ir visiems tai buvo didžiausios naujienos - obaa, kas čia toks per protestantas, kur pastatė gražiausias Vilniaus bažnyčias ir sukūrė baroką, wow wow wow. O čia - knyga, kur Glaubicas - vienas pagrindinių istorinės intrigos dalyvių, su visom savo bažnyčiom, iš 2012 m. Kaip ir su Tapino originalia (kaip man atrodė) idėja - viskas buvo jau parašyta ir dar visai čia pat.
NEPATIKO:
1. Visi stereotipiniai personažai. Evil gėjus (kurį vaikystėje tvirkino klebonas, nes visi žinom kad kitaip gėjai gi nepasidaugina), šustra mergina-Mary Sue (tai stereotipinis merginos-moters personažas, kuri viską moka, yra fiziškai stipri, intuityvi, turi daug babkių, sportuoja, PLIUS yra būtinai nestora, visiems patinka, visų geidžiama, etc....), pagonis-krivis, kuris kažkodėl veikia vienas ir varinėja po Vilnių apsirengęs savo ilgu rūbu su svastikom. Nesu pagonė ir net ne prijaučianti, bet kažkaip įsivaizduoju, kad, kaip ir visos religijos, ši yra biški subtilesnė. Oi, ir dar turtuolis-gangsteris, kuris būtinai yra STORAS. Ir visi jų siužetų-meilių-būtinų asmeybės transformacijų vingiai, pvz kaip nevykėlis geekas tampa sėkmingu mokslininku - transformed by love. Pelenė, tik veidrodinė.
2. Istorinė intriga, kuri šiaip NIEKO neprideda istorijai. Ok, žmonės ieško istorinio lobio, kažkaip natūraliai jį randa per savaitę ir iš pirmo karto, o tada SPOILER ALERT visas tas lobis dingsta - pfff. Man regis, istorinė fikcija tam ir yra istorinė, kad kažkaip perkeistų tavo supratimą, o ne kad pamojuotų prieš nosį su karūna ir - sorry, ir vėl dingo, čia prakeiksmas suveikė.
3. Keisti, originalūs, bet galiausiai į wtf sritį nueinantys siužeto posūkiai:
a) šeimos tėvas pabėgo į JAV, nekontaktavo su šeima (čia jau labai vėlyvas sovietmetis, ne kokie 1950) ir... tapo pranciškonu vienuoliu. O tada grįžo į LT ir jį "prisiviliojo" Vilniaus benediktinai. Ane?
b) litvomanų draugijos narys randa super slaptą istorinį dokumentą, parašytą Stuokos-Gucevičiaus (kuris kažkodėl žinojo visas belekaip iki tol slėptas kunigaikščių-didikų valstybines paslaptis ir nusprendė jas aprašyti ir tą lapą įkišti į random knygą), pasinagrinėja, visi būrely sutaria, kad dokumentas svarbus, bet oi - užeina žandarai ir jis tą dokumentą......... suvalgo. Kaip ir netikėta išeitis, bet sykiu ir kiek creepy.
Nu bet, nepaisant visko, visai norėsiu skaityt kitas trilogijos knygas.
July 11, 2024
Labai smagiai susiklausė 🎧 puikiai tinka vasarai. 😉 3,5⭐
February 27, 2020
Nu tai ką man čia dabar parašyt, po to, kai viską, ką galima apie šią knygą savo apžvalgose jau parašė Caro ir Cypt?
Nebent tai, kad merginos nors ir nepasikuklino su skrodimu beigi visomis anatominėmis subtilybėmis, bet, mano galva, gal buvo kiek per griežtos. Tikrai nesakysiu, kad čia puikiausia nerealiausia knyga, šedevras ir šiaip nuostabybė. Ne. Tiesiog aš turiu tokį, gal sąlyginai kiek keistą įsitikinimą, kad knygą reitinguoti reikia (na, bent jau aš taip darau) pagal žanro ribas bei specifiką.
Tad jei jau narstytume šią knygą pagal minėtąją žanro specifiką bei ribas, tai merginų kritika būtų, kaip jau minėjau, kiek perteklinė. Taip, pilnai sutinku dėl kartoninių personažų, riboto worldbuilding'o bei abejotinų siužeto posūkių. Na ir moterų nebuvimo, stereotipiškumo bei kitų nuodėmių. Bet ei, paimkim dabar žanro guru Dan'ą Brown'ą su jo, tarkim, Da Vinčio kodu - taigi visi šiti kriterijai daugiau mažiau tinka ir legendiniam Da Vinci. Nei ten moterų yra, nei tas worldbuildingas įspūdingas, nei priešai su kažkokia įspūdinga agenda... Na, supratote.
Tai jei kartais pagavot neteisingą mintį šioje apžvalgoje, tai ne, aš nelyginu Viliūnės su Brownu. Ginkdie. :) Beeeeet jei ieškote kažkokio visiškai easy, visiškai lengvo, nepretenzingo atostoginio kūrinio, kurio tikslas ne stimuliuoti pilkąsias, bet jas išjungti - tai šita knyga jums visai sueis. Jau nekalbant apie tai, kad veiksmas vyksta Vilniuje. Kad ir kokiame juokingame. ;)
3*, nes nors ir labai toli iki šedevro, skaitėsi tikrai greitai ir visai smagiai.
Nebent tai, kad merginos nors ir nepasikuklino su skrodimu beigi visomis anatominėmis subtilybėmis, bet, mano galva, gal buvo kiek per griežtos. Tikrai nesakysiu, kad čia puikiausia nerealiausia knyga, šedevras ir šiaip nuostabybė. Ne. Tiesiog aš turiu tokį, gal sąlyginai kiek keistą įsitikinimą, kad knygą reitinguoti reikia (na, bent jau aš taip darau) pagal žanro ribas bei specifiką.
Tad jei jau narstytume šią knygą pagal minėtąją žanro specifiką bei ribas, tai merginų kritika būtų, kaip jau minėjau, kiek perteklinė. Taip, pilnai sutinku dėl kartoninių personažų, riboto worldbuilding'o bei abejotinų siužeto posūkių. Na ir moterų nebuvimo, stereotipiškumo bei kitų nuodėmių. Bet ei, paimkim dabar žanro guru Dan'ą Brown'ą su jo, tarkim, Da Vinčio kodu - taigi visi šiti kriterijai daugiau mažiau tinka ir legendiniam Da Vinci. Nei ten moterų yra, nei tas worldbuildingas įspūdingas, nei priešai su kažkokia įspūdinga agenda... Na, supratote.
Tai jei kartais pagavot neteisingą mintį šioje apžvalgoje, tai ne, aš nelyginu Viliūnės su Brownu. Ginkdie. :) Beeeeet jei ieškote kažkokio visiškai easy, visiškai lengvo, nepretenzingo atostoginio kūrinio, kurio tikslas ne stimuliuoti pilkąsias, bet jas išjungti - tai šita knyga jums visai sueis. Jau nekalbant apie tai, kad veiksmas vyksta Vilniuje. Kad ir kokiame juokingame. ;)
3*, nes nors ir labai toli iki šedevro, skaitėsi tikrai greitai ir visai smagiai.
August 15, 2016
Kaip smagu, kad turime lietuviškąjį "Da Vinčio kodo" variantą! :)
Patiko kartu su knygos veikėjais lakstyti po Vilniaus Senamiestį, sprendžiant viduramžių paslaptis ir ieškant Vytauto karūnos.
Patiko kartu su knygos veikėjais lakstyti po Vilniaus Senamiestį, sprendžiant viduramžių paslaptis ir ieškant Vytauto karūnos.
December 10, 2022
Vytauto karūnos keliu
Metams slenkant į pabaigą reikėjo ištaisyti metų pradžios nesusipratimą, kai per neapsižiūrėjimą ėmiau ir perskaičiau antrą serijos dalį. Kai kurios detalės iš ‘Vilniaus Madonos’ jau spėjo išblukti, bet kertinius dalykus prisiminiau ir derinti juos prie to, ką perskaičiau ‘Karūnoje be karaliaus’, buvo keista patirtis.
Skaitydama antrąją knygą negalėjau suprasti pagrindinės veikėjos ir jos veiksmo motyvų. Tai primoji dalis šitą reikalą ištaisė tik dalinai, nes nors susipažinau su ja geriau, nuo to ėmiau jos nemėgti tik dar labiau. Ji - bukas personažas. Jos užsispyrimas dirbtinis, mintijimai nelogiški. O tokiose greito veiksmo nuotykinėse knygose, man asmeniškai, labai svarbu susitapatinti su pagrindiniu veikėju, o aš tiesiog jaučiau didžiulę antipatiją Algei. Neskaitant jos romano ir klaikaus mamos vaidmens iš antrosios dalies, šitoje ji parodė akivaizdžiai, kad jai neįdomu niekas kas išeina už jos pasaulėlio ribų. O labiausiai – jai ne tik neįdomi istorija ir Vilniaus architektūra, bet ji ir nieko nežino apie tai. Na ir kaip tada rimtai žiūrėti į jos lobių ieškojimą, klaidžiojimą po Vilniaus bažnyčias, kai ji kaip pirmokė visko klausinėja savo draugelio. Klausinėjimas klausinėjimu, bet kai jai paklausus draugas bando atsakyti, ji jo nebesiklauso ir vis nutraukia, nors jo pasakojimas užima tik keletą gerų sakinių ir nėra toks jau baisingai neįdomus, kad reiktų žiovauti, ką ji, po perkūnais, ir daro. Aš aiškiai suprantu, kad tik su tokiu personažu autorei pavyko apskritai įterpti tuos gido pasakojimus, bet kam tada tie nutraukinėjimai?
Visgi didžiausias šitos knygos pliusas buvo tai, kaip autorė elgėsi su Lietuvos istorija. Iš esmės šiame romane įvairiausiais atgarsiais, daugiau ar mažiau, atsispindėjo visa Lietuvos istorija nuo Vytauto laikų iki šiandienos. Tas lobis privertė veikėjus ir kartu skaitytoją perbėgti pro visas istorijos vingrybes, pasilabinti su Goštautais, Radvilomis, Sapiegomis ir net žvilgtelėti į partizanų kiemą ar sovietinį pasipriešinimą. Siužetas buvo labai tampriai susijęs su Lietuvos istorija, kurią pateikė skaniai ir populiariu rūbu apvilktą. O viso lobio ieškojimo idėja – ne pats lobis ir ne vaikų iš pagrobėjų vadavimas, o Lietuvos gelbėjimas, noras nuimti karūnos prakeiksmą. Mane iš tiesų net kiek žavi tas gebėjimas suderinti lietuviškas peripetijas su dan brownišokis klišėmis ir į pasakojimą įpinti pagonių krivį.
Vienaip ar kitaip, Gina Viliūnė kuria populiariąją literatūrą, gal ir ne tokiu originaliu būdu kaip Tapinas, gal ir ne tokia aukšta kokybe kaip Sabaliauskaitė, bet greičiausiai išspausdama viską ką gali iš savęs ir savo žinių siunčia širdžiai mielą žinutę, kad Vilnius ir Lietuva visgi yra nuostabūs.
Metams slenkant į pabaigą reikėjo ištaisyti metų pradžios nesusipratimą, kai per neapsižiūrėjimą ėmiau ir perskaičiau antrą serijos dalį. Kai kurios detalės iš ‘Vilniaus Madonos’ jau spėjo išblukti, bet kertinius dalykus prisiminiau ir derinti juos prie to, ką perskaičiau ‘Karūnoje be karaliaus’, buvo keista patirtis.
Skaitydama antrąją knygą negalėjau suprasti pagrindinės veikėjos ir jos veiksmo motyvų. Tai primoji dalis šitą reikalą ištaisė tik dalinai, nes nors susipažinau su ja geriau, nuo to ėmiau jos nemėgti tik dar labiau. Ji - bukas personažas. Jos užsispyrimas dirbtinis, mintijimai nelogiški. O tokiose greito veiksmo nuotykinėse knygose, man asmeniškai, labai svarbu susitapatinti su pagrindiniu veikėju, o aš tiesiog jaučiau didžiulę antipatiją Algei. Neskaitant jos romano ir klaikaus mamos vaidmens iš antrosios dalies, šitoje ji parodė akivaizdžiai, kad jai neįdomu niekas kas išeina už jos pasaulėlio ribų. O labiausiai – jai ne tik neįdomi istorija ir Vilniaus architektūra, bet ji ir nieko nežino apie tai. Na ir kaip tada rimtai žiūrėti į jos lobių ieškojimą, klaidžiojimą po Vilniaus bažnyčias, kai ji kaip pirmokė visko klausinėja savo draugelio. Klausinėjimas klausinėjimu, bet kai jai paklausus draugas bando atsakyti, ji jo nebesiklauso ir vis nutraukia, nors jo pasakojimas užima tik keletą gerų sakinių ir nėra toks jau baisingai neįdomus, kad reiktų žiovauti, ką ji, po perkūnais, ir daro. Aš aiškiai suprantu, kad tik su tokiu personažu autorei pavyko apskritai įterpti tuos gido pasakojimus, bet kam tada tie nutraukinėjimai?
Visgi didžiausias šitos knygos pliusas buvo tai, kaip autorė elgėsi su Lietuvos istorija. Iš esmės šiame romane įvairiausiais atgarsiais, daugiau ar mažiau, atsispindėjo visa Lietuvos istorija nuo Vytauto laikų iki šiandienos. Tas lobis privertė veikėjus ir kartu skaitytoją perbėgti pro visas istorijos vingrybes, pasilabinti su Goštautais, Radvilomis, Sapiegomis ir net žvilgtelėti į partizanų kiemą ar sovietinį pasipriešinimą. Siužetas buvo labai tampriai susijęs su Lietuvos istorija, kurią pateikė skaniai ir populiariu rūbu apvilktą. O viso lobio ieškojimo idėja – ne pats lobis ir ne vaikų iš pagrobėjų vadavimas, o Lietuvos gelbėjimas, noras nuimti karūnos prakeiksmą. Mane iš tiesų net kiek žavi tas gebėjimas suderinti lietuviškas peripetijas su dan brownišokis klišėmis ir į pasakojimą įpinti pagonių krivį.
Vienaip ar kitaip, Gina Viliūnė kuria populiariąją literatūrą, gal ir ne tokiu originaliu būdu kaip Tapinas, gal ir ne tokia aukšta kokybe kaip Sabaliauskaitė, bet greičiausiai išspausdama viską ką gali iš savęs ir savo žinių siunčia širdžiai mielą žinutę, kad Vilnius ir Lietuva visgi yra nuostabūs.
August 15, 2025
Ech ta Gina - tikrai įspūdinga autorė. Kaip malonu jos knygas ir skaityti, ir klausyti, ir analizuoti, ir rekomenduoti.
Autorė puikiai sunarsto vaizdingą istorijos, detektyvo, intrigų, tikėjimo ir mistikos tinklą ir taip kruopščiai ir elegantiškai užpildo juo baltus knygos puslapius.
Dar neaptikau nei vienos Ginos knygos kurią būtų nemalonu ar nejauku skaityti. Rašymo stilius - užburiantis!
Net neįsidėmėjau šiek tiek erzinančio Algės charakterio, nesureikšminau šiek tiek per skubraus 'happy endo', nepastebėjau staigių pasikeitusių romantinių jausmų.
Kažkaip tie maži 'kabliukai' neerzino, netrukdė ir tikrai nesumažino susidomėjimo.
Labai rekomenduoju ♡ puikiai praleisite laiką ir dar įdomybių ir smalsybių apie Lietuvos istoriją prisirankiosite.
Autorė puikiai sunarsto vaizdingą istorijos, detektyvo, intrigų, tikėjimo ir mistikos tinklą ir taip kruopščiai ir elegantiškai užpildo juo baltus knygos puslapius.
Dar neaptikau nei vienos Ginos knygos kurią būtų nemalonu ar nejauku skaityti. Rašymo stilius - užburiantis!
Net neįsidėmėjau šiek tiek erzinančio Algės charakterio, nesureikšminau šiek tiek per skubraus 'happy endo', nepastebėjau staigių pasikeitusių romantinių jausmų.
Kažkaip tie maži 'kabliukai' neerzino, netrukdė ir tikrai nesumažino susidomėjimo.
Labai rekomenduoju ♡ puikiai praleisite laiką ir dar įdomybių ir smalsybių apie Lietuvos istoriją prisirankiosite.
May 23, 2024
Oh, ta Viliūnė. Manau, skaitant bet kurią jos knygą aplankytų lygiai tas pats jausmas: skaityti lengva, bet kodėl, na kodėl taip viskas paprastai? Lyg skaitytum knygą jaunesnio amžiaus paaugliams. Atrodo, sugalvotas siužetas, pasikapstyta po skirtingus istorinius laikotarpius, užmestas žvilgsnis į galingąsias Lietuvos gimines. Galima sukalti rimtą istorinę knygą. Kad ir nuotykių. Bet visai solidžią. Pykit nepykit, bet solidumo Viliūnės knygose trūksta. Naivūs šabloniški veikėjai, nuspėjami siužetai. Net vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos siužetai kartais gudriau sudėlioti.
Sugebėjimo rašyti Viliūnė turi. Bet tas paprastumas… Smalsu būtų pamatyti, ką Viliūnė išpeštų, jei pabandytų parašyti solidesnio pobūdžio istorinį romaną. To labai labai autorei linkiu. Ir mielai tokį romaną perskaityčiau.
Sugebėjimo rašyti Viliūnė turi. Bet tas paprastumas… Smalsu būtų pamatyti, ką Viliūnė išpeštų, jei pabandytų parašyti solidesnio pobūdžio istorinį romaną. To labai labai autorei linkiu. Ir mielai tokį romaną perskaityčiau.
June 18, 2024
Man dažnai audio knygos klausosi sprangiai, nes vis pametu, kurioje vietoje baigiau ir mintimis vis nuskrieju kažkur, iš kur knygos nebesigirdi. Ginos Viliūnės kūriniuose yra kažko, kas mane išlaiko ir išties patiriu malonumą.
Ši istorija, tokia truputį detektyvinė, truputį istorinė, truputį romantinė - kaip gerai subalansuoto skonio pyragas: ne per saldu, ne per sausa, be nemėgstamų aguonų, kurios prilenda į tarpdančius. Nieko sudėtingo ar pernelyg maistingo, tiesiog malonu, atpalaiduoja. Super.
Rekomenduoju atostogoms.
Ši istorija, tokia truputį detektyvinė, truputį istorinė, truputį romantinė - kaip gerai subalansuoto skonio pyragas: ne per saldu, ne per sausa, be nemėgstamų aguonų, kurios prilenda į tarpdančius. Nieko sudėtingo ar pernelyg maistingo, tiesiog malonu, atpalaiduoja. Super.
Rekomenduoju atostogoms.
May 16, 2022
Puikiai praleistas laikas su knyga.
Lietuvos istorija, dingęs lobis, mistina, meilė.
Istorija pateikta glaustai, bet pateika tai kas svarbu.
Lietuvos istorija, dingęs lobis, mistina, meilė.
Istorija pateikta glaustai, bet pateika tai kas svarbu.
November 25, 2015
Lengva, miela, greitai perskaitoma knyga. Smagu skaityti apie mylimą miestą ir žinomas vietas. Daugiau tokių knygų reikėtų.
February 1, 2025
Knyga lyg lietuviškas “Da Vinčio kodas”.
Labai patiko istoriniai ir Vilniaus architektūrą aprašantys intarpai. Kilo noras su gidu apvaikščioti Vilniaus senamiestį, bažnyčias, požemius. Suprantu, kad kiek dar nežinau.
Trilerio siužetinė linija ir veikėjų charakteriai tokie, sakyčiau, dirbtinoki. Tačiau nepaisant visko intriga išlaikyta per visą knygą ir istorija susiskaito greitai ir lengvai. Puikus ir stipriai neapkraunantis detektyvo - Lietuvos istorijos - meilės istorijos kokteiliukas.
Labai patiko istoriniai ir Vilniaus architektūrą aprašantys intarpai. Kilo noras su gidu apvaikščioti Vilniaus senamiestį, bažnyčias, požemius. Suprantu, kad kiek dar nežinau.
Trilerio siužetinė linija ir veikėjų charakteriai tokie, sakyčiau, dirbtinoki. Tačiau nepaisant visko intriga išlaikyta per visą knygą ir istorija susiskaito greitai ir lengvai. Puikus ir stipriai neapkraunantis detektyvo - Lietuvos istorijos - meilės istorijos kokteiliukas.
January 11, 2019
Istorija apie Lietuvą. Pagrindinis veiksmas vyksta 2005 m., tačiau jis labai glaudžiai susijęs su kunigaikščio Vytauto laikais. Pasakojimo veiksmas vyksta Vilniuje. Pagrindinė veikėja Algė po senelio mirties gauna paveldėjimą su paslaptingais rašmenimis, kuriuos bando įminti ir sužinoti, kokia paslaptis užrašyta. Istorija įdomi, įtraukianti. Manau, kad ieškosiu ir kitų šios autorės knygų
February 27, 2019
Šią knyga iš pradžių buvo sunku skaityti, nes nebuvo įdomių dalykų išskyrus, kad buvo rašoma apie viduramžius, kalbėjo apie jos gyvenimą ir kitus dalykus. Po truputį knyga pradėjo įdometi, atsirado daugiau veikėjų ir įvyko siužeto posūkis kuris padarė knyga įdomią, buvo ir netikėtų vietų kaip sužinoma, kad grasintojas yra iš jos giminės.
Veikėjai visi buvo savotiškai įdomūs, skirtingi išvaizda ir protu. Labiausiai man patiko Algė. Ji buvo paprasta moteris iki kol įvyko labai įdomus įvykis kai ji rado senelio laišką ir ji tapo giminės lobio ieškotoja. Ji pamokė mane nepasiduoti, nes ji parodė kaip jai rūpi giminė ir kaip ji norėjo jos paslaptį sužinoti, ir ji nepasidavė kai jai grasino, ir kai ji nepasidavė ieškojinti antspaudų. Jos vertė knygoje buvo didžiausia, nes apie ją buvo daugiausia parašyta ir dėl jos sprendimų kai ji mėgino rasti giminės lobį. Jos santykiai su visais buvo geri, ji nesipyko iki kol jai paskambino grasintojas ir ji tapo truputį agresyvesnė.
Knygą buvo labai įdomu skaityti, nes kūrinio idėja buvo įdomesnė negu knygos kaip "Vandens skonis", šiame kūrinyje buvo viskas vaizdingiau ir istorija geresnė ir siužeto posūkis buvo visai geras, o "Vandens Skonis" knygoje nebuvo jokio posūkio. Knyga pamokė, kad nereik bijoti prašyti draugų pagalbos ir neprasidėti su blogais žmonėm, ir, kad į sėkmę reik tikėti, ir ji padės kaip Algei su lobio ieškojimu.
Linkiu Ginai Viliūnei daugiau tokių knygų rašyti, bei truputį paįdominti knygų pradžią.
Veikėjai visi buvo savotiškai įdomūs, skirtingi išvaizda ir protu. Labiausiai man patiko Algė. Ji buvo paprasta moteris iki kol įvyko labai įdomus įvykis kai ji rado senelio laišką ir ji tapo giminės lobio ieškotoja. Ji pamokė mane nepasiduoti, nes ji parodė kaip jai rūpi giminė ir kaip ji norėjo jos paslaptį sužinoti, ir ji nepasidavė kai jai grasino, ir kai ji nepasidavė ieškojinti antspaudų. Jos vertė knygoje buvo didžiausia, nes apie ją buvo daugiausia parašyta ir dėl jos sprendimų kai ji mėgino rasti giminės lobį. Jos santykiai su visais buvo geri, ji nesipyko iki kol jai paskambino grasintojas ir ji tapo truputį agresyvesnė.
Knygą buvo labai įdomu skaityti, nes kūrinio idėja buvo įdomesnė negu knygos kaip "Vandens skonis", šiame kūrinyje buvo viskas vaizdingiau ir istorija geresnė ir siužeto posūkis buvo visai geras, o "Vandens Skonis" knygoje nebuvo jokio posūkio. Knyga pamokė, kad nereik bijoti prašyti draugų pagalbos ir neprasidėti su blogais žmonėm, ir, kad į sėkmę reik tikėti, ir ji padės kaip Algei su lobio ieškojimu.
Linkiu Ginai Viliūnei daugiau tokių knygų rašyti, bei truputį paįdominti knygų pradžią.
This entire review has been hidden because of spoilers.
April 12, 2019
Ši knyga nepadarė ypatingo įspūdžio man. Šioje knygoje labai daug istorijos, manau būtent todėl ir nepatiko. Buvo įdomus pats knygos išdėstymas. Joje suskirstyta laikais. Pradedama rašyti nuo 1430 metų, o vėliau staigiai šoka į 2005 metus ir pasakoja apie visai kitą veikėją.
Pagr. Veikėja- Algė. Algė buvo jauna moteris. Iš knygos galima spręsti, kad tikra darboholikė. Jai patiko dirbti, ypač vakarais, kai visi kiti darbuotojai palildavo patalpas. Tada ji galėdavo atsipalaiduoti.
Nelabai supratau pagrindinės kūrinio minties, tačiau ši knyga bandė priminti lietuviams jų praeitį. Šioje knygoje persipina dabartis su praeitimi, o kiek esu skaitęs, su tokiu dalyku nesu susitikęs.
Matosi, kad autorė bandė įtikti jauniems (paaugliams) skaitytojams. Nerašė per daug "mandrų" sakinių, kurių galėtume nesuprasti. Nors knyga man nelabai patiko, dėl to negalime kaltinti autorės. Juk kiekvienas turime savo skonį.
Pagr. Veikėja- Algė. Algė buvo jauna moteris. Iš knygos galima spręsti, kad tikra darboholikė. Jai patiko dirbti, ypač vakarais, kai visi kiti darbuotojai palildavo patalpas. Tada ji galėdavo atsipalaiduoti.
Nelabai supratau pagrindinės kūrinio minties, tačiau ši knyga bandė priminti lietuviams jų praeitį. Šioje knygoje persipina dabartis su praeitimi, o kiek esu skaitęs, su tokiu dalyku nesu susitikęs.
Matosi, kad autorė bandė įtikti jauniems (paaugliams) skaitytojams. Nerašė per daug "mandrų" sakinių, kurių galėtume nesuprasti. Nors knyga man nelabai patiko, dėl to negalime kaltinti autorės. Juk kiekvienas turime savo skonį.
December 21, 2023
Turėjau galimybę paklausyti audioknygos.
Rašytojos ir gidės Ginos Viliūnės audio romanas „Karūna be karaliaus“ įsuks jus į paslaptingus šimtmečių trukmės Lietuvos istorijos verpetus.
Įdomu tai, kad paklausius šios audioknygos Vilnius tapo įdomesnis ir paslaptingesnis nei buvo iki šiol;) rekomenduoju.
Pasakojimo centre – sėkmingoje įvaizdžio agentūroje dirbanti vilnietė Algė. Darbas jai yra kone visas gyvenimas, tad ir per atostogas moteris suskumba tvarkyti reikalų, šįkart asmeninių – senelio palikimo dokumentų. Moteriai atitenka namas, o kartu su juo – lotyniškas raštelis, romane pasirodantis lyg raktas į neatskleistos Lietuvos istorijos užkaborius.
Rašytojos ir gidės Ginos Viliūnės audio romanas „Karūna be karaliaus“ įsuks jus į paslaptingus šimtmečių trukmės Lietuvos istorijos verpetus.
Įdomu tai, kad paklausius šios audioknygos Vilnius tapo įdomesnis ir paslaptingesnis nei buvo iki šiol;) rekomenduoju.
Pasakojimo centre – sėkmingoje įvaizdžio agentūroje dirbanti vilnietė Algė. Darbas jai yra kone visas gyvenimas, tad ir per atostogas moteris suskumba tvarkyti reikalų, šįkart asmeninių – senelio palikimo dokumentų. Moteriai atitenka namas, o kartu su juo – lotyniškas raštelis, romane pasirodantis lyg raktas į neatskleistos Lietuvos istorijos užkaborius.
July 3, 2018
Kaip man patinka tokio tipo knygos! Kadangi pasiėmiau ją į rankas aklai, buvau labai maloniai nustebinta.
Tačiau turėjau ir vieną problemą su šia knyga: buvo velniškai sunku susitapatinti su pagrindine veikėja. Knyga, kurioje pilna istorijos, tačiau pagrindinei veikėjai istorija buvo visai neįdomi. Keistoka, todėl šiek tiek užkliuvo.
All in all, labai rekomenduoju tiems, kas myli Vilnių, istoriją, paslaptis, lobių ieškojimus ir laimingas pabaigas.
Tačiau turėjau ir vieną problemą su šia knyga: buvo velniškai sunku susitapatinti su pagrindine veikėja. Knyga, kurioje pilna istorijos, tačiau pagrindinei veikėjai istorija buvo visai neįdomi. Keistoka, todėl šiek tiek užkliuvo.
All in all, labai rekomenduoju tiems, kas myli Vilnių, istoriją, paslaptis, lobių ieškojimus ir laimingas pabaigas.
February 28, 2024
Idomiausi šioje knygoje man buvo istoriniai intarpai. Detektyvinė nuotykinė linija — kėlė atlaidžią šypseną. Pabaiga — be komentarų. Bet kadangi tai autorės pirmoji parašyta knyga, kitaip tariant — plunksnos bandymas, tai vertinu ją vien už meilę Lietuvos istorijai. Tikiuosi, kitos Ginos Vilūnės istorinio nuotykinio žanro knygos kokybiškesnės? Mano anksčiau perskaityta “Imperatoriaus meilužė” tikrai nebloga.
July 19, 2024
Tipiška gerų atostogų knyga (nors perskaičiau ne per atostogas). Joje visko užtenka - istorijos, tautinio pasididžiavimo (beveik tiurėjom karūna, ak...), veiksmo, blogiukų, šaudymo ir gaudymo bei istorinių asmenybių dalyvavimo kelis šimtmečius trukusioje istorijoje. Smagu, kasd turime tokių rašytojų, tokių istorijų. Buvo tiesiog smagu skaityti
June 23, 2020
Vidutiniška, gana nuspėjama, tačiau patiko rašymo stilius.
June 26, 2022
Labai puiki ir įtraukianti knyga. Įkvepia domėtis Lietuvis istorija, pasivaikščioti po Vilniaus gatveles ir minimas bažnyčias. Taip ir norisi pačiai paieškoti Vytauto lobio.
March 11, 2023
Man knyga labai patiko, tikrai buvo įdomi.
July 10, 2024
Patinka man jos romanai. Lengvai, idomiai klausosi, su istorijos elementais trilerine intrigele 🙂 atgaiva galvai po sunkesniu knygu.
March 28, 2025
Nustebino, nesitikėjau, kad taip patiks ✨
November 2, 2024
Dažnai skaitytojai klausia, kiek tiesos yra mano istoriniuose pasakojimuose. Atsakyti sudėtinga, nes romano gija pinama is faktų,
prielaidų, spėjimo, nuojautos ir fantazijos. Tai lyg išsūkis skaitytojui, kvietimas atskirti, domėtis, diskutuoti. Lietuvoje turime puikių
istorikų, kurių darbus studijavau rašydama knygą.
prielaidų, spėjimo, nuojautos ir fantazijos. Tai lyg išsūkis skaitytojui, kvietimas atskirti, domėtis, diskutuoti. Lietuvoje turime puikių
istorikų, kurių darbus studijavau rašydama knygą.
November 9, 2021
Lietuviškas kodas l.o.b.i.a.i variantas. Tekstas skaitosi lengvai, labai žavūs įvairaus laikmečio lietuviškos istorijos intarpai, neperkrauti itin dideliu kiekiu informacijos. Tik va pagrindinei herojei per daug lengvai sekasi surasti ir išsiaiškinti krūvą dalykų, kurių kiti ieškojo n metų, kas daro viską kažkiek neįtikinama.
January 6, 2024
Gerai susiskaitė
Displaying 1 - 28 of 28 reviews