What do you think?
Rate this book
Paskutinioji žemės žmonių karta
Šis romanas — tai juodoji poezija, parašyta proza. „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ vizijų stiprumu tarpais pranoksta net „Vilniaus pokerį“. Vyksmas klostosi įvairiuose pasaulio miestuose, tačiau neišvengiamai grįžta į Vilnių. Keisčiausios fantazijos romane dera su atpažįstamais įvykiais, filosofinius ekskursus bemat stelbia realūs faktai.
„Paskutinioji Žemės žmonių karta“ — tai septyni personažai, septynios lyg ir savarankiškos dalys. Tačiau gelmėje visi romano skyriai tvirtai susiję. Ne be reikalo pats autorius vadina juos „avatarais“, pagal induizmo mitologiją — vis tos pačios dievybės, vis tos pačios asmenybės skirtingais įsikūnijimais.
„Paskutinioji Žemės žmonių karta“ — tai septyni personažai, septynios lyg ir savarankiškos dalys. Tačiau gelmėje visi romano skyriai tvirtai susiję. Ne be reikalo pats autorius vadina juos „avatarais“, pagal induizmo mitologiją — vis tos pačios dievybės, vis tos pačios asmenybės skirtingais įsikūnijimais.
- GenresFiction
222 pages, Hardcover
First published January 1, 1995
13 people are currently reading
194 people want to read
About the author
Ričardas Gavelis
17 books138 followersRičardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, eseistas, griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 16 of 16 reviews
October 19, 2025
Labai maloniai nustebino. Gavelis man toks visiškai netipiškas Lietuvos rašytojas... Taip puikiai į vieną istoriją supinti atskiri pasakojimai.
October 12, 2020
Čia tiesiog Gavelis. Apokaliptiškai nuostabus, gilus ir nepamainomas. Mano Rašytojas. Jei neskaitėt "Vilniaus pokerio" ir "Vilniaus džiazo", tai turėtumėt, nes sąsajų čia daug. O šiaip - tobulybė.
April 19, 2019
PASKUTINIOJI ŽEMĖS ŽMONIŲ KARTA yra pirmasis kūrinys, kurį perskaičiau iš Ričardo Gavelio repertuaro. Ir tai laikyčiau labai vykusia pradžia.
„Gyvenimas yra pusiausvyros menas, o Sauliaus rytinė pusiausvyra reikalavo išlaikyi kūną horizontaliai, kol nugabens jį iki tualeto.“
nors gyvenimas kartais gali būti apibūdinamas ir kitaip
„Gyvenimas=Šūdas²“
Mėginau (galbūt netgi kelis kartus) skaityti autoriaus VILNIAUS POKERIS, tačiau tomis akimirkomis knyga man nepasidavė, tad dažnu atveju prieš knygą kapituliuodavau aš. O dabar, pasitaikius neįprastai progai (vėlgi, tinkamas laikas, tinkama vieta), ėmiausi „tyrinėti“ jo septynių avatarų.
Reziumuoti tai, ką perskaičiau knygoje vienu sakiniu ar viena pastraipa – negalėčiau. Akimirkomis kūrinys pasirodė sudėtingas, aštrus, kritiškas, o kitomis progomis buvo paprastas, aiškus, nesudėtingas – užuodžiau butaforiją. Vedamas natūralaus smalsumo susipažinti su autoriaus kūryba bendrais bruožais, polinkiu į kūrybą, detalėmis, niaunsais, daug laiko skyriau skaitymui to, kas buvo paleista žiniaskaidoje. Prisipažinsiu, mane pasitiko gausybė gražių ir skambių žodžių, šlovinančių jo kūrybą. Bet daugumoje tekstų aptikau ir nuoskaudą, koks Ričardas Gavelis yra neįvertintas autorius net ir šiomis dienomis.
„Gyvenimas nėra žmogaus pasirinkimas, gyvenimas – tai kiekvieno mūsų būties diveniškoji išraiška.“
Šiandienos kūrinys. Dažnu atveju jaučiau rimtą juoką. Rodos, teigi tai, kas fundamentalu, o po to imi ir pašiepi. Galbūt ironija ir sarkazmas kūrinį apglėbė ne veltui, o avatarai, tie septyni avaratai, užvaldo(mi) apokaliptinės nuotaikos. Jų misija yra jei ne susinaikinti patiems, tai bent jau sunaikinti visus likusius. Ir įdomiausia, kad visų jų gyvenimai (o gal tik autoriaus pabrėžtos detalės) susijungia į bendrą visumą. Jie vieni kitus galimai pažįsta, matę, draugavę, užkrėtę, apšaukę – jų keliai susikirtę, kad ir skirtingais būdais.
„Bus galima palikti jį ten pat, tik nustatyti ribą, kiek galės vogti valstybės pinigų.“ – su politika nieko bendro neturiu, tačiau jaučiu, kad tai lengvai pritaikoma analogija ir mūsų laikams.
Komentaruose sau pasižymėjau – kuo drąsus šis kūrinys tuomet ir dabar? Rodos, kad pirmojo leidimo metu, po Lietuvos Nepriklausomybės (daug dėmesio skiriama būtent šiam faktui), kalba apie AIDS, seksą, išnaudojimą, savinaik ir saviplaką, troškimą žudyti, „uždominavimą“, kitų ganymą, nes jie sunkiai supranta kaip jiems reikėtų elgtis, gyvenimą ne tame kūną ir ne kitų tau suteiktame kūną, apokaliptines mintis ir nuodėmės turėt turėjo būti rizinkingas kūrinys, drąsus kūrinys. O dabar? Kiek toks kūrinys drąsus dabar? Jis nestebina, galbūt, savo turiniu, bet nustebina savo aktualu šiomis dienomis, būtent 2019 metais.
„Jeigu nori gyventi, privalai kvėpuoti ir valgyti. Jeigu nori pasiekti tikslą, privalai rikiuoti ir stumdyti kitus, jie tik to tenusipelno.“
Lietuva, ar tu lengvai pasiduodanti manipuliacijoms šalis? Leidi saviškiams stumdyti save ir savus. Moters valdžia – gerai ar blogai? Kiek tai tikroviška ir kiek pastebime atitikimų – ar mes judame link savęs sunaikinimo? Kas yra toji kompiuterinė progama – Facebook, kompiuteriniai virusai, realybės „virusai“ ar tai toli gražu neturintis analogo veiksnys? Tai tik keli klausimai, kurie man neduoda ramybės. O tai reiškia, kad juos radau ir sau uždaviau, bet atsakyti neturiu kaip. Tai ilgalaikės perspektyvos diskusija su savimi. Natūralus troškimas pažindintis, perskaitant daugiau apžvalgų, literatūros kritikų nuomonių ir kitų asmenybių interpretacijų.
„ – Dar niekas nematė ryžos Mergelės Marijos. Unikumas. Užpisim unikumą! Sauliau, driokstelk jai!“
Knygoje atradau daugybę galimų motyvų, tačiau ne visus juos sugebėjau išgliaudyti. Dažnai pasikartojantys bliuzo, „pa“gimdymo, spalvų, Vilniaus motyvai. Bent jau pastarasis, sakyčiau, nukreipia mano žvilgsnį į autoriaus polinkį išaukštintį ir stebinti mus mūsų pačių Vilniumi. Jo kūrinyje Vilnius toks pats, bet tuo pat ir visai kitoks. Pabaigoje – sutriuškinamas.
„Lietuva bus amžina, lietuviai esame mes gimę ir tarapapa taip toliau. Vargšai mažuliai nukvakę lietuvaičiai. Jekaterina Antroji iš Lietuvos ir Lenkijos sosto pasidarė šikinyką: labai graži metafizinė idėja. Šitaip ir reikia elgtis su tais lietuvaičiais. Dabar gavo naują nepriklausomybę ir sako, jog tai yra laisvė. Dar niekad nemačiau tokių melagėlių. Jie išvis nežino, kas yra laisvė, ir niekad nesužinos. Anksčiau ar vėliau iš jų kas nors vėl pasidarys šikinyčią, mat toks jau yra Jų mėgstamiausias metafizinis užsiėmimas: šikalioti į žmonių sielas. Bepigu tiems, kas neturi sielos: tokiems nėra kur prišikti. Laimingi besieliai žmonės!“
Rekomenduoju. Lietuvių autorius terapiškai skaityti būtinai. Ypač tuomet, kai, rodos, 1995 metų knyga atliepia tai, kas vyksta už lango. Kviečius atrasti PASKUTINIOJI ŽEMĖS ŽMONIŲ KARTA, kadangi kūrinys yra tiek nepatogus, kiek sugebėsite „susijausti“ patys. Neabejoju, vietomis bus gėdą, šiurpu, šlykštu, atgrasu, bet didžia dalim jausitės nejaukiai ir nepatogiai. Ričardo Gavelio kūrinys pasirodė iškalbingas tiek, kiek aš dabar, čia, šiuo metu, sau iškeliu, atsakau, abejoju ir ignoruoju.
„Gyvenimas yra pusiausvyros menas, o Sauliaus rytinė pusiausvyra reikalavo išlaikyi kūną horizontaliai, kol nugabens jį iki tualeto.“
nors gyvenimas kartais gali būti apibūdinamas ir kitaip
„Gyvenimas=Šūdas²“
Mėginau (galbūt netgi kelis kartus) skaityti autoriaus VILNIAUS POKERIS, tačiau tomis akimirkomis knyga man nepasidavė, tad dažnu atveju prieš knygą kapituliuodavau aš. O dabar, pasitaikius neįprastai progai (vėlgi, tinkamas laikas, tinkama vieta), ėmiausi „tyrinėti“ jo septynių avatarų.
Reziumuoti tai, ką perskaičiau knygoje vienu sakiniu ar viena pastraipa – negalėčiau. Akimirkomis kūrinys pasirodė sudėtingas, aštrus, kritiškas, o kitomis progomis buvo paprastas, aiškus, nesudėtingas – užuodžiau butaforiją. Vedamas natūralaus smalsumo susipažinti su autoriaus kūryba bendrais bruožais, polinkiu į kūrybą, detalėmis, niaunsais, daug laiko skyriau skaitymui to, kas buvo paleista žiniaskaidoje. Prisipažinsiu, mane pasitiko gausybė gražių ir skambių žodžių, šlovinančių jo kūrybą. Bet daugumoje tekstų aptikau ir nuoskaudą, koks Ričardas Gavelis yra neįvertintas autorius net ir šiomis dienomis.
„Gyvenimas nėra žmogaus pasirinkimas, gyvenimas – tai kiekvieno mūsų būties diveniškoji išraiška.“
Šiandienos kūrinys. Dažnu atveju jaučiau rimtą juoką. Rodos, teigi tai, kas fundamentalu, o po to imi ir pašiepi. Galbūt ironija ir sarkazmas kūrinį apglėbė ne veltui, o avatarai, tie septyni avaratai, užvaldo(mi) apokaliptinės nuotaikos. Jų misija yra jei ne susinaikinti patiems, tai bent jau sunaikinti visus likusius. Ir įdomiausia, kad visų jų gyvenimai (o gal tik autoriaus pabrėžtos detalės) susijungia į bendrą visumą. Jie vieni kitus galimai pažįsta, matę, draugavę, užkrėtę, apšaukę – jų keliai susikirtę, kad ir skirtingais būdais.
„Bus galima palikti jį ten pat, tik nustatyti ribą, kiek galės vogti valstybės pinigų.“ – su politika nieko bendro neturiu, tačiau jaučiu, kad tai lengvai pritaikoma analogija ir mūsų laikams.
Komentaruose sau pasižymėjau – kuo drąsus šis kūrinys tuomet ir dabar? Rodos, kad pirmojo leidimo metu, po Lietuvos Nepriklausomybės (daug dėmesio skiriama būtent šiam faktui), kalba apie AIDS, seksą, išnaudojimą, savinaik ir saviplaką, troškimą žudyti, „uždominavimą“, kitų ganymą, nes jie sunkiai supranta kaip jiems reikėtų elgtis, gyvenimą ne tame kūną ir ne kitų tau suteiktame kūną, apokaliptines mintis ir nuodėmės turėt turėjo būti rizinkingas kūrinys, drąsus kūrinys. O dabar? Kiek toks kūrinys drąsus dabar? Jis nestebina, galbūt, savo turiniu, bet nustebina savo aktualu šiomis dienomis, būtent 2019 metais.
„Jeigu nori gyventi, privalai kvėpuoti ir valgyti. Jeigu nori pasiekti tikslą, privalai rikiuoti ir stumdyti kitus, jie tik to tenusipelno.“
Lietuva, ar tu lengvai pasiduodanti manipuliacijoms šalis? Leidi saviškiams stumdyti save ir savus. Moters valdžia – gerai ar blogai? Kiek tai tikroviška ir kiek pastebime atitikimų – ar mes judame link savęs sunaikinimo? Kas yra toji kompiuterinė progama – Facebook, kompiuteriniai virusai, realybės „virusai“ ar tai toli gražu neturintis analogo veiksnys? Tai tik keli klausimai, kurie man neduoda ramybės. O tai reiškia, kad juos radau ir sau uždaviau, bet atsakyti neturiu kaip. Tai ilgalaikės perspektyvos diskusija su savimi. Natūralus troškimas pažindintis, perskaitant daugiau apžvalgų, literatūros kritikų nuomonių ir kitų asmenybių interpretacijų.
„ – Dar niekas nematė ryžos Mergelės Marijos. Unikumas. Užpisim unikumą! Sauliau, driokstelk jai!“
Knygoje atradau daugybę galimų motyvų, tačiau ne visus juos sugebėjau išgliaudyti. Dažnai pasikartojantys bliuzo, „pa“gimdymo, spalvų, Vilniaus motyvai. Bent jau pastarasis, sakyčiau, nukreipia mano žvilgsnį į autoriaus polinkį išaukštintį ir stebinti mus mūsų pačių Vilniumi. Jo kūrinyje Vilnius toks pats, bet tuo pat ir visai kitoks. Pabaigoje – sutriuškinamas.
„Lietuva bus amžina, lietuviai esame mes gimę ir tarapapa taip toliau. Vargšai mažuliai nukvakę lietuvaičiai. Jekaterina Antroji iš Lietuvos ir Lenkijos sosto pasidarė šikinyką: labai graži metafizinė idėja. Šitaip ir reikia elgtis su tais lietuvaičiais. Dabar gavo naują nepriklausomybę ir sako, jog tai yra laisvė. Dar niekad nemačiau tokių melagėlių. Jie išvis nežino, kas yra laisvė, ir niekad nesužinos. Anksčiau ar vėliau iš jų kas nors vėl pasidarys šikinyčią, mat toks jau yra Jų mėgstamiausias metafizinis užsiėmimas: šikalioti į žmonių sielas. Bepigu tiems, kas neturi sielos: tokiems nėra kur prišikti. Laimingi besieliai žmonės!“
Rekomenduoju. Lietuvių autorius terapiškai skaityti būtinai. Ypač tuomet, kai, rodos, 1995 metų knyga atliepia tai, kas vyksta už lango. Kviečius atrasti PASKUTINIOJI ŽEMĖS ŽMONIŲ KARTA, kadangi kūrinys yra tiek nepatogus, kiek sugebėsite „susijausti“ patys. Neabejoju, vietomis bus gėdą, šiurpu, šlykštu, atgrasu, bet didžia dalim jausitės nejaukiai ir nepatogiai. Ričardo Gavelio kūrinys pasirodė iškalbingas tiek, kiek aš dabar, čia, šiuo metu, sau iškeliu, atsakau, abejoju ir ignoruoju.
February 20, 2021
Ričardas Gavelis „Paskutinioji žemės žmonių karta“
„Ji greit persikūnydavo į kitus žmones, gal todėl, kad veik nebeturėjo savasties“ (70 p.)
„Gyvenimas prasideda tik tada, kai jokios vilties nebelieka“ (25 p.)
Gaveliška: tamsu, intelektualu, painu. Septynių skyrių romanas apie skirtingus avatarus perteikia skaitytojui įvairias ribines situacijas, atrodytų, vaizduoja pamišusį, destruktyvų pasaulį, kur nebėra nieko švento – nei tėvų ir vaikų santykio, nei šviesos religijoje ar moksle, bet... Kartu tekstas apima ir gana stiprų žmogišką ryšį, meilę, be abejonės, Vilniaus reikšmę išplečiant jo ribas ir nebepaisant geografinių. Gana jautriai vaizduojamos scenos, susijusios su Sausio 13-ąja.
Skaitant kiekvieno avataro istoriją yra aišku, kur link ji veda, tačiau tas kelias, kupinas žmogiškų atvėrimų, mistikos, kažkokio kritinio, desakralizuoto kūniškumo, įtraukia skaitytoją. Norisi pažinti ir išgliaudyti visas septynias istorijas, rasti jų bendrumus, suvedžioti taškus. Kiekvienos istorijos pagrindinis veikėjas savitas, todėl skaitant kirba noras perprasti jo misiją tekste, o galimo žmogiškojo atitikmens – pasaulyje. Religiniai fanatikai, kompiuterių genijus, AIDS nešiotojas, transeksuali moteris ir t.t. – figūros, kuriomis perteikiamas pasaulio paslaptingumas, blogis, beribiškumas ir dalelytė šviesos.
„Ji greit persikūnydavo į kitus žmones, gal todėl, kad veik nebeturėjo savasties“ (70 p.)
„Gyvenimas prasideda tik tada, kai jokios vilties nebelieka“ (25 p.)
Gaveliška: tamsu, intelektualu, painu. Septynių skyrių romanas apie skirtingus avatarus perteikia skaitytojui įvairias ribines situacijas, atrodytų, vaizduoja pamišusį, destruktyvų pasaulį, kur nebėra nieko švento – nei tėvų ir vaikų santykio, nei šviesos religijoje ar moksle, bet... Kartu tekstas apima ir gana stiprų žmogišką ryšį, meilę, be abejonės, Vilniaus reikšmę išplečiant jo ribas ir nebepaisant geografinių. Gana jautriai vaizduojamos scenos, susijusios su Sausio 13-ąja.
Skaitant kiekvieno avataro istoriją yra aišku, kur link ji veda, tačiau tas kelias, kupinas žmogiškų atvėrimų, mistikos, kažkokio kritinio, desakralizuoto kūniškumo, įtraukia skaitytoją. Norisi pažinti ir išgliaudyti visas septynias istorijas, rasti jų bendrumus, suvedžioti taškus. Kiekvienos istorijos pagrindinis veikėjas savitas, todėl skaitant kirba noras perprasti jo misiją tekste, o galimo žmogiškojo atitikmens – pasaulyje. Religiniai fanatikai, kompiuterių genijus, AIDS nešiotojas, transeksuali moteris ir t.t. – figūros, kuriomis perteikiamas pasaulio paslaptingumas, blogis, beribiškumas ir dalelytė šviesos.
November 2, 2024
Kai reikia ieškoti ir galvoti, ką teigiamo apie knygą pasakyti - tai jau nieko gero. Būsiu nepopuliarus ir susilaikysiu nuo Gavelio liaupsinimo.
Ponas antrų galų estetas, alkoholizmo didžiavyris ir visokių išskyrų Cousteau tėškia apokaliptinį vaizdelį su septyniais lyg ir herojais. Klaidžioja po savo minčių srautus, o jo mylėtojai vadina tai "juodąja poezija, parašyta proza". Kai minties gija pradeda gaudyti kažkokią logiką ir siužetas sugaudo prasmės plonyčius voratinklius tai ponas Gavelis pameta mintį ir viską užkamšo metafiziškumais ir dvasiškumais. T.y. būtent tais terminais, kurie naudojami be jokios prasmės, tiesiog uždangstyti logikos trūkumams ir siužeto nepasisekimams.
3/10 avatarų. Metų nusivylimas garantuotas.
Jaunystės meilė tėra viena, visos kitos tik daugiau ar mažiau vykusiai ją mėgdžioja. Gyvenimas baigiasi jaunystėje, paskui prasideda egzistavimas.
Ponas antrų galų estetas, alkoholizmo didžiavyris ir visokių išskyrų Cousteau tėškia apokaliptinį vaizdelį su septyniais lyg ir herojais. Klaidžioja po savo minčių srautus, o jo mylėtojai vadina tai "juodąja poezija, parašyta proza". Kai minties gija pradeda gaudyti kažkokią logiką ir siužetas sugaudo prasmės plonyčius voratinklius tai ponas Gavelis pameta mintį ir viską užkamšo metafiziškumais ir dvasiškumais. T.y. būtent tais terminais, kurie naudojami be jokios prasmės, tiesiog uždangstyti logikos trūkumams ir siužeto nepasisekimams.
3/10 avatarų. Metų nusivylimas garantuotas.
Jaunystės meilė tėra viena, visos kitos tik daugiau ar mažiau vykusiai ją mėgdžioja. Gyvenimas baigiasi jaunystėje, paskui prasideda egzistavimas.
April 29, 2025
Tai pirma R. Gavelio knyga patekusi man į rankas. Skaičiau ilgai ir lėtai, įsibėgėjau tik paskutinėmis dienomis - vertinčiau ~3.5. Visgi labiau patiko nei nepatiko. Galbūt laikas netinkamas, kad patiktų labiau.
Patiko, kad knygos turinys atrodo labai aktualus net ir praėjus 30-mečiui nuo jos parašymo. Vietomis taip taiklu, kad net skauda. Pasidarė šiek tiek lengviau skaityti, kai veikėjai pradėjo epizodiškai vaidintis kitų knygos veikėjų skyriuose. Tuo momentu visai pavyko užsikabinti už turinio, jog norėtųsi skaityti toliau. Buvo taiklių momentų, kurie tikriausiai gan gerai atliepia dabartinę mano emocinę būseną, netgi pavyko nusijuokti.
Kas nepadėjo mėgautis šia juodąja poezija, tai itin vaizdžiai aprašytos nepatogios, nemalonios, šleikštulį kėlusios situacijos/būsenos/kt. Taip pat, vietomis buvo gan sunku susekti kas kur ir kada vyksta. Kartais jaučiausi lyg skaityčiau tiesiog vieną ištisą autoriaus minčių srautą, o ne kažkokią istoriją.
Patiko, kad knygos turinys atrodo labai aktualus net ir praėjus 30-mečiui nuo jos parašymo. Vietomis taip taiklu, kad net skauda. Pasidarė šiek tiek lengviau skaityti, kai veikėjai pradėjo epizodiškai vaidintis kitų knygos veikėjų skyriuose. Tuo momentu visai pavyko užsikabinti už turinio, jog norėtųsi skaityti toliau. Buvo taiklių momentų, kurie tikriausiai gan gerai atliepia dabartinę mano emocinę būseną, netgi pavyko nusijuokti.
Kas nepadėjo mėgautis šia juodąja poezija, tai itin vaizdžiai aprašytos nepatogios, nemalonios, šleikštulį kėlusios situacijos/būsenos/kt. Taip pat, vietomis buvo gan sunku susekti kas kur ir kada vyksta. Kartais jaučiausi lyg skaityčiau tiesiog vieną ištisą autoriaus minčių srautą, o ne kažkokią istoriją.
August 13, 2020
Kai pradedi įsimylėti Vilnių, o Gavelis jį maišo su žemėm.
September 5, 2020
kaip ir visada, Gavelio knyga nėra wholesome skaitalas statistiniam pirkėjui
šiame kūrinyje būsite supažindinti su septyniais daugiau ar mažiau trenktais personažais, veikiančiais tame pačiame pasaulyje, bet matančiais individualiai iškreiptą vaizdą ir vizijas
Vilnius kaip bendras šio pasaulio centras apjungia knygos veikėjų matomas realybės versijas
pakankama groteskiško gavelinio pasaulio dozė įdėta šion knygon kurią jūs norėsite perskaityti jei patiko ir kiti jo kūriniai
šiame kūrinyje būsite supažindinti su septyniais daugiau ar mažiau trenktais personažais, veikiančiais tame pačiame pasaulyje, bet matančiais individualiai iškreiptą vaizdą ir vizijas
Vilnius kaip bendras šio pasaulio centras apjungia knygos veikėjų matomas realybės versijas
pakankama groteskiško gavelinio pasaulio dozė įdėta šion knygon kurią jūs norėsite perskaityti jei patiko ir kiti jo kūriniai
September 14, 2019
Tai nėra lengva knyga. Ar Gavelis iš viso jų tokių turi parašęs?
Ir nepaisant nieko, tai dar viena puiki jo knyga. Apie mylimą Vilnių, Lietuvą ir be abejo žmones (ar jų avatarus) iš vienos pusės puikiai (at)pažįstamus iš kitos bauginančiai svetimus. Apimtus valdžios ir galios troškimų, ir aprašytus ta unikalia gaveliškąja maniera. Labai verta paskaityti!
Ir nepaisant nieko, tai dar viena puiki jo knyga. Apie mylimą Vilnių, Lietuvą ir be abejo žmones (ar jų avatarus) iš vienos pusės puikiai (at)pažįstamus iš kitos bauginančiai svetimus. Apimtus valdžios ir galios troškimų, ir aprašytus ta unikalia gaveliškąja maniera. Labai verta paskaityti!
December 31, 2020
Kaip ir kiti Ričardo Gavelio romanai, šis taip pat nuostabus ir pralenkęs savąjį laiką. Jame apjungiami bei vystomi toliau veikėjai iš prieš tai parašytų romanų taip sukuriant vientisą pasaulį tarp kūrinių padedant geriau suvokti to laikotarpio apie kurį kalba autorius socialinius lūžius. Knygoje taip pat novatoriškai paliestos temos apie kurias šiandien kalbame įprastai, bet tuo laikotarpiu, kada parašytas romanas tai Lietuvoje buvo drąsu ir nauja. Didžiuojuosi, kad turėjome tokį rašytoją kaip Ričardas Gavelis ir manau, jog per mažai apie šį autorių kalbame bei per mažai švenčiame jį kaip kūrėją Lietuvoje.
October 13, 2017
Vilnius ramiai seka tau iš paskos. Visad vaikštai tais pačiais kvartalais. Tavo plaukai žilsta vis tuose pačiuose namuose. Vilnius sekioja tave, Vilnius visada su tavim. Tavo mintys visada su tavim. Tavo sapnai visada su tavim. Tavo meilė visada su tavim. Ir pamažu artėja galas, kuris ateina tavęs išjungti tarsi elektros lemputės.
April 10, 2019
Šiaip sau.
Šįkart R. Gavelis labiau konstatuoja veikėjus, negu leidžia jiems nevaržomai veikti. Todėl užuot išlaisvinę savo vidinį žvėrį, personažai deklaruoja gremėzdišką ir brutalią abstrakciją. Nepridėsi prie „Vilniaus pokerio“, įsismelkiančio į tamsiausią sielos kertę.
Šįkart R. Gavelis labiau konstatuoja veikėjus, negu leidžia jiems nevaržomai veikti. Todėl užuot išlaisvinę savo vidinį žvėrį, personažai deklaruoja gremėzdišką ir brutalią abstrakciją. Nepridėsi prie „Vilniaus pokerio“, įsismelkiančio į tamsiausią sielos kertę.
June 24, 2020
Gavelis nekenčia lengvų metaforų, nesudėtingų sakinio struktūrų, aiškios ir tiesios siužeto linijos. Dar vienas puikus šio unikalaus rašytojo darbas. Tiems, kam patiko "Vilniaus pokeris". Tiems, kas ieško knygos netik lengvam vasaros popietės užmušimui.
August 5, 2023
“Vilnius sekioja tave. Vilnius visada su tavim. Tavo mintys visada su tavim. Tavo sapnai visada su tavim. Ir pamažu artėja galas, kuris ateina tavęs išjungti tarsi elektros lemputės.”
October 2, 2023
Gavelis, nėra ką pridurti. Apsidžiaugiau sutikęs Tomą Kelertą
Displaying 1 - 16 of 16 reviews