Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis

by Leonid Andreyev, Aidas Jurašius (Translator)

Pirmą kartą lietuvių kalba leidžiami rusų rašytojo Leonido Andrejevo kūriniai „Judas Iskarijotas“ ir „Šėtono dienoraštis“. Abu pagrindiniai personažai prietaringi ir intriguojantys. Autorius susitelkė į Išdaviką, kurio asmenybę, kaip ir išdavystės motyvus, evangelijose gaubia paslaptis. O Šėtonas, įsikūnijęs į amerikiečių milijardierių, čia įtraukiamas į tokį žmogiškų aistrų verpetą, kad ši našta pasirodo besanti per sunki net jam.

Leonidas Andrejevas (1871-1919) – talentingas XIX a. pab. – XX a. pr. rusų rašytojas ir dramaturgas. Jo kūriniuose atpažįstama realistinė, ekspresionistinė ir simbolistinė stilistika, autorius rašė ir poeziją. L. Andrejevas studijavo teisę Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetuose, dirbo korespondentu, teisininku.

Pirmąjį apsakymą, išspausdintą Maskvos laikraštyje „Kurjeris“, pastebėjo rašytojas Maksimas Gorkis ir paskatino autorių rašyti. L. Andrejevas metė teisinę praktiką, atsidėjo literatūrai, susidraugavo su M. Gorkiu. Pirmoji L. Andrejevo novelių knyga pasirodė 1901 metais ir itin greit buvo parduota ketvirčio milijono tiražu, o Leonidas Andrejevas tapo literatūros žvaigžde Rusijoje.

L. Andrejevas rašė apysakas, romanus, pjeses. Jį domino žmogiškosios prigimties netobulumas ir amžinieji klausimai – gyvenimas ir mirtis, būties prasmė, Dievas.
Lietuvos teatruose pastatytos jo pjesės „Žmogaus gyvenimas“, „Tas, kuris gauna antausius“, „Šunų valsas“, „Judas iskarijotas“.

Genres: Fiction

276 pages, Hardcover

First published January 1, 1990

About the author

Leonid Nikolayevich Andreyev (Russian: Леонид Николаевич Андреев; 1871-1919) was a Russian playwright and short-story writer who led the Expressionist movement in the national literature. He was active between the revolution of 1905 and the Communist revolution which finally overthrew the Tsarist government. His first story published was About a Poor Student, a narrative based upon his own experiences. It was not, however, until Gorky discovered him by stories appearing in the Moscow Courier and elsewhere that Andreyevs literary career really began. His first collection of stories appeared in 1901, and sold a quarter-million copies in short time. He was hailed as a new star in Russia, where his name soon became a byword. He published his short story, In the Fog in 1902. Although he started out in the Russian vein he soon startled his readers by his eccentricities, which grew even faster than his fame. His two best known stories may be The Red Laugh (1904) and The Seven Who Were Hanged (1908). His dramas include the Symbolist plays The Life of Man (1906), Tsar Hunger (1907), Black Masks (1908), Anathema (1909) and He Who Gets Slapped (1915).

Reviews

[Dorian Jandreau · Rating 3 out of 5]

Gavau šitą knygą gimtadienio proga. Ir perskaičiau tik dabar. Šioje knygoje yra du L. Andrejevo kūriniai: „Judas Iskarijotas“ ir „Šėtono dienoraštis“.

Pirmasis kūrinys labai sunkiai skaitėsi ir buvo tikrai nuobodus. Nežinau ar čia kaltinti vertėją ar originalus kūrinys tikrai toks keistas? Suprasti Jėzaus ir jo mokinių istoriją galima, kuri šiame kūrinyje atpasakota iš Judo pusės, bet dialogų tarp veikėjų- ne. Nors tai ir yra trumpiausias kūrinys knygoje, bet didžiąją dalį pramiegojau ir per kančias ją užbaigiau. xD Gal būtent toks ir buvo kūrinio egzistencialistinis tikslas- sukelti kančias skaitančiajam. Tuomet tai pavyko. xD

Antrasis kūrinys buvo gerokai įdomesnis. Kadangi rašytojas jo nebaigė rašyti- tad jis neturi pabaigos, paprasčiausiai nutrūksta. Kūrinio idėja man tikrai patiko- Šėtonas įsikūnijęs į žmogų. Vietomis ėmė juokas, vietomis kėlė susimąstymą, o vietomis vėl užmigdavau kelioms valandoms. xD Bet bendrai paėmus šitas kūrinys skaitėsi greičiau ir buvo geresnis.

[June]

Nežinau, keliom žvaigždutėm man įvertinti šią knygą, toks jausmas, tarsi istorijos per greitai prabėgo, tad nespėjau į jas kaip reikiant įsikirsti. Čia, ko gero, tokie idėjiniai kūriniai, bet aš dauguma grožinių knygų, deja, skaitau eskapizmo tikslais ir pernelyg nesusimąstau, kas jose „norima pasakyti“.

Vienas dalykas, kuris man dingtelėjo skaitant šią knygą, yra, kad joje aprašytos istorijos labai primena Dostojevskio kūrybą tuo, kad jose daug dialogo ir žmogaus vidinio gyvenimo aprašymų. Ironizuojančio ir ekscentriško velnio įvaizdis irgi kažkuo primena Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Man įdomu, ar šie bruožai yra tipiški 19 a. pabaigos–20 a. pradžios rusų literatūrai? Pernelyg mažai esu skaičiusi, kad pati atsakyčiau, bet priverčia susimąstyti.

Kitas dalykas, kuris man dingtelėjo kiek vėliau, yra šitoks: Jeigu, tarkim, šiomis istorijomis norima „ką nors pasakyti“, tai ką? Ką duoda istorija, papasakota iš Šėtono/blogio įsikūnijimo požiūrio? Ir nors aš apie tai ne itin išmanau, man peršasi mintis, kad kai autorius pasirenka papasakoti istoriją iš tam tikro veikėjo požiūrio, tai du iš pagrindinių tokio pasirinkimo tikslų yra padėti skaitytojui tą veikėją suprasti ir su juo susitapatinti. Dar galima pridurti, kad šalutinis to efektas dažnai yra skaitytojo simpatija veikėjui.

Ir štai kokia siaubinga, šventvagiška mintis man kyla, perskaičius šią knygą – šventvagiška, nesvarbu, ar tu religingas, ar ne, tiesiog jokiomis aplinkybėmis neatleistina – skaitant šias istorijas aš pajutau tiek gailestį, tiek simpatiją pagrindiniams jų veikėjams. Bet, tikėtina, todėl, kad jie nėra pavaizduoti esantys tokie jau ir blogi.

Kam vaizduoti žmogišką Šėtoną ir aplinkybių nuskriaustą Judą? Nežinau. Bet labai įdomu svarstyti.

[stanislav]

кто в вашей группе друзей весь такой с твердой походкой и зычным голосом, кто рациональный и спокойный, кто сидит весь такой красивый со светлыми глазами, кто рассказывает всякие небылицы и клоунит, а кто не от мира сего и слывёт сыном бога

[Simona · Rating 2 out of 5]

Nelabai patiko