Tu mano miestas. toks tuščias ir tylus. įkvepiantis ir tingus. krentu į tave. į tavo gatves. šaligatvius ir žibintų stulpus. samanom apžėlusius čerpėtus stogus. tu man nieko nesakai, kai sustoju, einu. bet mums taip gera kartu. kad net pamirštu - ar aš tavyje, ar tai tu, o aš tavo miestas esu.
MANTVYDAS LEKNICKAS "KNIEDYTOS MINTYS"
Šis eilėraštis ir dar viena strofa vieninteliai man nekėlė noro vartyti akių, keiktis ir pykti. Skaitydama šį rinkinį būtent tai ir dariau. " M. Leknickas yra tas, kuris nuspalvino jau iki pilkumo įgrisusią Lietuvos poezijos padangę". Rimtai, Knygos.lt? Nevelnio. Jis tik parašė tai, ką kiekvienas nuo įsimylėjimo apsvaigęs paauglys parašytų, jei užuot realiai kalbinęs merginą ir kvietęs ją į pasimatymą, jai kasdien rašytų post'us FB. Atvirai, net sunkiai verčiasi liežuvis tai vadinti poezija, ypač kai tiek nemažai ir įvairios jau perskaičiusi. Visgi stebiuosi ir jaučiu savotišką pagarbą autoriui, kad jam pavyko šiuos poetinius bandymus (jei visgi vengiam vadinti tai poezija) šitaip išpopuliarinti ir pelningai parduoti. Tai tikrai nelengva padaryti. Bravo.
Galvoju, negi čia man vienai ši “poezija” tokia skausmingai lėkšta ir bevertė išrodo? Ramiau atsipučiu: matau ir kitų atsiliepimus, kuriuose nedrįstama šių eilių vadinti poezija.
Pamenu, kad dešimtoje klasėje buvo kažkokie ale mini egzaminai. Lietuvių kalbos pamokose rašėm kelių puslapių ilgio rašinius, kuriuos paskui išmokom mintinai ir išporinom mokytojai “egzaminavimo” metu (dieve mano, kaip absurdiškai dabar tai skamba). Tai tuomet pasirinkau temą apie poeziją. Jau buvau susipažinusi su saujele tikrai poeto titulo vertų lietuvių, tad rėmiausi daugiausia jais, bet kažkokiu būdu sugalvojau pasiremti ir Leknicku. Tuo metu jis buvo itin populiarus, vis sušmėžuodavo socialiniuose tinkluose - iš ten apie jį ir sužinojau. Buvau skaičiusi kažkiek jo eilių ir man visai patiko, bet dabar, perskaičius “kniedytas mintis”, net šiek tiek gėda pasidarė, kad šį neva poetą anuomet pastačiau į gretas su Kajoku, Jonynu, Martinaičiu ir kt. gerbtinais poetais.
Tai tiek ir tenoriu pasakyti. Radau pavienių įdomių pastebėjimų - jų visuomet būna -, bet visumoje tai tik gražūs žodžiai, po kuriais slepiasi tuštybė. Kaip gerai kažkas jau pastebėjo prieš mane - lyg rašytų įsimylėjęs paauglys, kuris niekaip nedrįsta savo meilės objekto užkalbinti. Poezijos tame nedaug.
„Visose galvose, sielose, o gal ir dar gilesniuose dariniuose, yra tuštumos, kurių neįmanoma užpildyti perskaitytomis knygomis, akimis prarytais vaizdais, išgirstais muzikos garsais... Net ir tomis akimirkomis, kada jautiesi net gi taip begėdiškai laimingas. Tos tuštumos - paruoštos kitai sielai.“ Mantvydą ir jo eiles netyčiomis atradau Facebook puslapyje 2013 metais. Jo eilės buvo lyg naujas vėjo gūsis. Tikrai išskirtinė kūryba. Manau, kad kiekvienas žmogus tarp visų jo eilių rastų tas, kurios tiktų ir patiktų būtent jam, kurios apibūdintų jo būseną ir supratimą.
I picked this book up with an aim to continue learning Lithuanian. Besides that it would be also great to read some top Lithuanian poetry, as I saw this book was a top seller back in the days. And although it is hard to read book in a language I don't know very well, usually the I found little motivations here and there. But in "Kniedytos mintys" I found zero motivation. There was something about the poems that... not sure, maybe seemed surfacy. Something that SOUNDS cool but under these lets say rather interesting thoughts there's nothing. At least nothing for me to get. Also, for my taste too much playing with contrasts too obviously.
Sesė davė perskaityti metų pabaigai. Tai pirmoji Mantvydo Leknicko poezijos knyga. Pirmasis 1500 knygų tiražas išleistas 2014 metais buvo išpirktas per pirmąją savaitę.
ypatingi žmonės kvepia. tuo, kuo mes kvėpuojame sapnuose. kitose nesvarumo būsenose. jie - tarsi tas lengvas vėjas, kuris, padėjus kūną ant įšilusio smėlio, pakelia tuos mažus plaukelius ant odos, kurių paprastai nematome.
tebūnie aš ir vėl klystu. bet. vėjas kyla. 21 psl.
Ar tai poezija? Tikrai ne. Visiškai nesupratau šios knygos. Labai primityvios mintys, žodžiai. Viskas gerai sau rašyti tokius eilėrašcius į FB, ar sau kažkur į dienoraštį, bet knygos puslapių tai tikrai neverta, mano nuomone. Tokias eiles tikrai daug kas per trumpą laiką surašytų… labai blogai.
Pamenu šias mintis iš interneto platybių, ypatingai užrašytas ant oranžinių puodelių. Knyga gal ne taip stipriai papirko kaip tos pavienės mintys skaitytos senai senai, bet vis tiek apie 15 jų išsirašiau. PS.: irrrrr žymiai geriau nei “dievaitė”, nežinau ar su Leknickiu, bet rašytojas su kažkuriuo lyginosi pastarojoje.