Apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorės Giedrės Kazlauskaitės naujų eilėraščių knyga. Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Ši kūrybinė nuostata aiškiai skiriasi nuo literatūros „darymo“. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. Atsiskleidžia savitos laikysenos asmenybė, kelianti susidomėjimą.
„Už knygos struktūrą esu dėkinga anoniminiam interneto komentatoriui, kadaise pavadinusiam mane infante. Velázquezą toji replika tik pritraukė, o ne atvirkščiai. Demonstratyvių ryšių su tapyba stengiuosi neturėti, bet cv jų nuotrupų yra (nebaigta nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, nepradėtos studijos dailės akademijoje). Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną (tačiau tai daug gėdingesnis cv faktas). Būta kvailo juokelio, kad apsigynusi dėstysiu kursą „Putinas ir aš“. Bijau, galima pavadinti šią knygą savotiškais tokio fantazmo konspektais. Galimas daiktas, akademinius reikalus bus užnuodiję du sezonai Lietuvos televizijoje. Todėl ir televizorius eilėraščiuose – ne atsitiktinis motyvas, o sapnų intarpai – tragikomiška viešumo pasekmė. Ko negali papasakoti iš ekrano, išduoda sapno metaforos. Prie kontekstų derėtų paminėti plaukimą šatėnų tekstais, darbą redakcijoje. Devyniasdešimt šeštųjų „Šiaurės Atėnai“, kuriuos skaitydavau autobuse, važiuodama į mokyklą, man ir liko idealas; kitaip sakant, Prousto kvapų simbolikoje jie man reiškia madeleine.“ – Giedrė Kazlauskaitė
Kai mokykloje religiškai skaitydavau „Šiaurės Atėnus“ ir turėjau iškarpų sąsiuvinį, kuriame klijuodavau labiausiai patikusius puslapius, Giedrės Kazlauskaitės esė sudarė ten gal 25%. Poeziją irgi buvau skaičiusi, o dabar perskaičiau nuo pradžios iki galo ir labai pavargau. Nusipirkau ir „Gintaro kambarį“, bet skaitysiu paskui.
„Buvo tiek plepėta apie angelo plunksną, nebetikėjau ja.
O radau ant kompiuterio klaviatūros išdriskusią medžiagos skiautelę.
Kartūninę, margą, tokie ir turėtų būti dievų gimtadieniai.
Kas atsitiko? Mūsų neberemia kunigaikščiai? Nusigręžė impresarijai?
Puode, kur verdančios bulvės kelia pūkuotas galvas, galingesne už mano kalba kuždėdamos akių vardus.“
Lėtai iriuosi per Kazlauskaitės pasaulį ir pasimetu jos eilėraščių miražuose. Taip tiršta, kad tuoj paskęsiu – poezijos prigersiu ir daugiau nebeskaitysiu.
Puiki poezijos knyga. Senokai skaičiau, tai tik bendras įspūdis lyg rūkas išlikęs... Tai tiek apie tai.
O gerbiamą poetę prieš kelis metus girdėjau per LRT šnekant. Kažkokias politines (neva)tiesas bandė aiškinti. Ką čia slėpti - LRT jau seniai tapęs "politagitkos" ir didaktikos žanro ruporu... Taigi noriu palinkėti p. Giedrei daugiau rašyti poezijos (nes talentas neabejotinas) ir kuo mažiau kalbėti politinėmis ir visuomeninėmis temomis, nes čia ji darosi panaši į Salomėją Nerį (gera kūryba ir visiškas nesusigaudymas politinėje realybėje).