Nuo pat žmonijos atsiradimo ją persekioja Dievo rūstybė. Žiloje senovėje tai buvo Tvanas, Sodomos ir Gomoros žūtis, kitos tikros ar mitinės katastrofos.
Jau keletą amžių manėme esą savo likimo šeimininkai. Pristatėme miestų, prigaminome automobilių, sparčiai vystėme mokslą, švietimą, gilinomės į gyvybės ir mirties paslaptis. Bet vieną kartą žengėme klaidingą žingsnį ir patys pasirašėme sau mirties nuosprendį.
Stephen Edwin King was born the second son of Donald and Nellie Ruth Pillsbury King. After his father left them when Stephen was two, he and his older brother, David, were raised by his mother. Parts of his childhood were spent in Fort Wayne, Indiana, where his father's family was at the time, and in Stratford, Connecticut. When Stephen was eleven, his mother brought her children back to Durham, Maine, for good. Her parents, Guy and Nellie Pillsbury, had become incapacitated with old age, and Ruth King was persuaded by her sisters to take over the physical care of them. Other family members provided a small house in Durham and financial support. After Stephen's grandparents passed away, Mrs. King found work in the kitchens of Pineland, a nearby residential facility for the mentally challenged.
Stephen attended the grammar school in Durham and Lisbon Falls High School, graduating in 1966. From his sophomore year at the University of Maine at Orono, he wrote a weekly column for the school newspaper, THE MAINE CAMPUS. He was also active in student politics, serving as a member of the Student Senate. He came to support the anti-war movement on the Orono campus, arriving at his stance from a conservative view that the war in Vietnam was unconstitutional. He graduated in 1970, with a B.A. in English and qualified to teach on the high school level. A draft board examination immediately post-graduation found him 4-F on grounds of high blood pressure, limited vision, flat feet, and punctured eardrums.
He met Tabitha Spruce in the stacks of the Fogler Library at the University, where they both worked as students; they married in January of 1971. As Stephen was unable to find placement as a teacher immediately, the Kings lived on his earnings as a laborer at an industrial laundry, and her student loan and savings, with an occasional boost from a short story sale to men's magazines.
Stephen made his first professional short story sale ("The Glass Floor") to Startling Mystery Stories in 1967. Throughout the early years of his marriage, he continued to sell stories to men's magazines. Many were gathered into the Night Shift collection or appeared in other anthologies.
In the fall of 1971, Stephen began teaching English at Hampden Academy, the public high school in Hampden, Maine. Writing in the evenings and on the weekends, he continued to produce short stories and to work on novels.
Labai įdomiai skaitėsi ši knyga dabartinėje covid19 realybėje - visas tas viruso plitimas, užkrečiamumas, atvejų neatsekamumas, ligos sunkumas, požymiai (panašu į gripą 😁) labai pažįstamai atrodė. Uždaryti miestai, žmonės, bandantys prasmukti iš karantino zonos - įsivaizduoju, jei būčiau skaičiusi knygą prieš porą metų, viskas atrodytų visiška fantastika. Dabar viskas atrodė taip, lyg žinias žiūrėtum ar delfi skaitytum. Ta su liga susijusi pasakojimo linija. Nes yra ir kita istorijos dalis - ten jau ne covido reikalai, nebent tą Tamsos Žmogų pritemptum iki vakcinos - nuo kurios vieni bėga, o kiti pasitinka noriai 😅
Tai vat tokie įspūdžiai apie pirmąją Dvikovos dalį.
Supergripo virusas išguldo didžiąją dalį Amerikos, liko tik menka saujelė žmonių, kurie turi pradėti gyventi iš naujo.
Knygas galima suskirstyti į tris dalis:
𝟏 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 pasakoja apie visko pradžią. Kaip virusas ištrūko į laisvę, kaip jis plito ir kokios viso to pasekmės. Pirmoji dalis yra įtempta ir dinamiška.
𝟐 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 jau tampa gerokai lėtesnė. Joje pasakojama apie išlikusius po pandemijos. Kaip jie buriasi į grupeles, kaip bando kurtį naują valstybę. Atrodo viskas paprasta, juk žmonės žino kaip viskas buvo, išteklių trūkumo taip pat nėra... Tik trūksta įvairių sričių specialistų... Pavyzdžiui: jeigu supergripo virusas neįveikė tavęs, tai bijok apendicito ar kitokių, ligų, juk šalia gydytojų nebeliko...
Pagal atsiliepimus būtent ši dalis laikoma per daug detali, ištempta ir joje daug nereikalingos informacijos. Bet aš nesutiksiu, asmeniškai man ši dalis buvo labai įdomi ir net per trumpa (😅).
Į𝐝𝐨𝐦𝐮𝐬 𝐟𝐚𝐤𝐭𝐚𝐬: pirmasis leidimas knygos buvo gerokai sutrumpintas, bet kai Kingui pavyko pasiketi literatūrinių aukštumų jis išleido pilną Dvikovos versiją ir aš tuo begalo džiaugiuosi, nes tikrai neįsivaizduoju ką būtų galima išbraukti (koreguoti tikrai yra ką, bet išbraukti - ne).
Na, o 𝟑 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 pasakoja apie gėrio ir blogio dvikovą. Ši dalis mane kiek nuvylė. Ir ne dėl mistikos ar keistų poelgių tiek teigiamų, tiek neigiamų veikėjų, o dėl jų motyvacijos ir viso ko atomazgos.
Teko girdėti, kad pats Kingas nežinojo kaip tinkamai pabaigti tiek daug siužeto linijų, tai įvyko būtent tai kas įvyko...
Apie veikėjus per daug neišsiplėsiu, nes jų buvo begalė ir tikrai visų neverta prisiminti, nes Kingas su jais greitai ir be gailesčio susitvarko. Kaip visada veikėjų charakteriai ir aplinka sukurta meistriškai.
Ir labai trumpai kas dar laukia šioje knygoje: nemažai religijos, šiek tiek mistikos, daug santykių ir Kingo smulkmeniškumas!
Kol kas visos jo knygos man įdomios. Ši gal būtų įdomesnė iki pandemijos, nes viso šio reikalo pandeminiu laikotarpiu jau daug "atsikandau", bet vis tiek patiko. Didelė knyga, didelės abi dalys, bet labai smagu, kad daug laiko skiriama pažinti veikėjus, S. Kingas moka pritraukti skaitytoja prie jų ir paversti veikėjus tarsi artimais draugais.