Nauja novelių apysaka. Reikšmingi siužetai, raiškūs personažai, gyva kalbos tėkmė su žemaitybių intarpais, autobiografinės patirtys – taigi yra visa, kas traukia skaitytojus. Šventaisiais rašytojas vadina dramatiško laikotarpio žmones, tapusius novelių personažais. Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama.
Romualdas Granauskas was a lithuanian prosaist and dramaturge. He's often called the chronicler of the lithuanian country culture - small lifes of small people - but making every little bit of it beautiful. His most famous work to date could be called "Gyvenimas po klevu" (Life under the maple tree).
man Granauskas visada patiko kaip nepaprastai geras istorijų pasakotojas. Paprasto žmogaus gyvenimą jis aprašo taip, kad supranti, kad paprastų tiesiog... nebūna, kad kiekvienas likimas – vertas dėmesio, savaip ypatingas. Knyga nepatiks visiškam miestiečiui, nepažįstančiam ir nesuprantančiam kaimo, mažo miestelio gyvenimo, laiko tėkmės, žmonių savitumo. Patiks tiems, kas kasdienybėje nori išmokti pastebėt herojus ir suprasti, kad visiškai niekuo neišsiskiriantys, kartais – nemokyti ar net didelių problemų turintys žmonės taip pat kuria mūsų visų istoriją.
Taip greit suskaičiau. Žaviuosi, kaip nedaugžodžiaudamas, stambiais štrichais Granauskas nupasakoja gilias istorijas. To paties kaimelio gyvenimas pasakojamas iš skirtingų veikėjų ir laikotarpių perspektyvų. Gražu, tragiška, liūdna.
www.facebook..com/miciausknygos Tai vieno iš įdomesnių lietuvių rašytojų knyga, kurioje pasakojimai vystosi partizaniniu laikotarpiu iki pat nepriklausomybės. Galima įžvelgti apleistą lietuvos kaimą bei aprašomus kaimo žmonių gyvenimo vingius. Nors ir vyksta sovietų okupacija bei kaimų melioravimas, knygos veikėjai nepaisant gyvenimo išbandymų stengiasi išlikti žmogumi. Knygos veikėjai, paprasti lietuvos žmonės, gyvenantys okupantų laikais. Čia galima sutikti Pauliną netekėjusią kaimo merginą padedančią partizanams maistu, mokytoją Mikaliną kuri rinkusi informaciją apie partizanus, kaimietę Mikaliną kuri gynė karves nuo sužvėrėjusių žmonių. Tokių kaimo žmonių pasišventusių šaliai knygoje yra ir daugiau, tačiau visus juos vienija meilė gimtąjam kraštui.
Koks gėris neišpūstame ir neperkrautame pasakojime išgirsti nutylėjimus, pajausti sulaikytą nuo nerimo kvėpavimą, kartu išgyventi visų Šventųjų istorijas. Meistriškas paminklas Lietuvos (Žemaitijos) kaimui ir jo žmonėms.
R. Granausko novelėse radau gražią ir sodrią kalbą bei lakonišką stilių, kuris per mažai pasako daug.
Knygoje vienuolika trumpų novelių - vienuolika istorijų vis su kitu pagrindiniu veikėju, kurių likimai (dažniausiai sulaužyti), vis persipindami vienas su kitu, veda per visą sovietinės okupacijos laikotarpį nuo pokario iki pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų. Visų istorijų erdvė labai nedidelė - mažas Žemaitijos miestelis, kurio paveiksle ir per jo gyventojus gali pažinti bet kurio Lietuvos miestelio ar kaimo istoriją - tie patys "personažai" (partizanai, jų mylimosios, stribai, kolūkio veikėjai), tie patys jų likimai (mirtis, kančia, skausmingas laukimas vieniems, prisitaikymas ir tapimas "kažkuo" kitiems). Todėl viskas čia jaučiasi artima ir atpažįstama.
Skaitant, ne kartą nudiegė širdį dėl visų tų sulaužytų likimų. Skausmas čia didelis, bet tylus, gyvenimas teka nepaisant nieko, o novelių atomazgos dažnai priverčiančios atsidusti - vienos labiau, kitos mažiau (pavyzdžiui, ypatingu savo liūdnumu ir neteisybės jausmu man įsiminė "Liūdnosios upės" ir "Zidorius", po kurių tam vakarui atidėjau knygą į šalį).
Dar kelios užsilikusios mintys, perskaičius knygą, kad R. Granausko pasaulėžiūra labai tradiciška (kaimas - šventa vieta vs. miestas, kuriame negali būti nieko gero, pasiaukojanti mergaitė ir motina vs. "pasileidusios" merginos trumpais sijonais iš miesto), o šviesa ir šventumas čia tik per kankinystę ir pasiaukojimą.
Santūriai dramatiška knyga apie sunkius laikus ir dar sunkesnius likimus. Patiko man R. Granausko kalba ir stilius bei gebėjimas lyg karolius suverti pavienes tylias tragedijas - tikrai mielai paskaityčiau daugiau jo kūrinių.
Granausko kūrinyje aprašomas dramatiškas ir juodžiausias Lietuvos istorijos periodas, kai kiekvienas šalies gyventojas išgyveno savo tragediją. Autorius juos vadina šventaisiais, nes tie paprasti šventieji kaimo žmonės nepralaimėjo, o tapo nugalėtojais išlikdami ištikimi tiesai persekiojimų akivaizdoje. Dar viena knyga, brangi kiekvieno mylinčio savo istoriją širdžiai.
Viena iš tų retų knygų apie karą ir visus jo žiaurumus, kuri man visai patiko. Paprastai negaliu tokių knygų pakęsti, nes ir taip esu jautri, tokios knygos mane tik dar labiau psichologiškai žaloja, bet ši - išimtis. Tokia lengva. Verta paskaityti.
Gilus paveikus tekstas. Kiekvienas žodis novelėse turi didelę reikšmę, nei vieno nereikalingo sakinio. Granausko kūryba tai tiltas tarp praeities ir dabarties. Nors tekstai pilni liūdesio, bet tas liūdesys verčia permąstyti savo "saugų" ir patogų gyvenimą. Vienas malonumas skaityti.
,,Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdom mes jį kaip bitės siūva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos, kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau - prisiminimų medų”
,,Dienos šviesa negali parodyti tiek, kiek nakties tamsybė viską parodo.”
,, ... pati žmogaus širdis gali sustoti nuo to nieko nebelaukimo.”
Tik Granauskas moka taip jautriai pažvelgti į paprastą kaimo žmogų, prilyginti jo gyvenimą šventųjų gyvenimams. Skaitai ir per širdį tarsi kas nueina. Ir supranti, kokie šventi buvo tėvų, senelių, prosenelių gyvenimai.
knyga man pasirodė kaip absoliutaus gėrio įsikūnijimų aprašymas. tačiau Granauskas nėra tik optimistiškas ar šildantis autorius, nuolat jaučiama įtampa, o įtampos akivaizdoje aprašomi žmonės, jų veiksmai pasidaro dar šviesesni. turėtų būti privalomas skaitinys valstybinėse institucijose
Spoiler alert: nė viena iš heroinų buvo nedrąsios, nė vienas iš herojų buvo nedrąsus. Antrą kartą skaitau, bet nereikėtų. Dar kartą: Romualdas Granauskas yra nuostabus.
Galbūt geriausia iš mano skaitytų R. Granausko knygų ir tuo pačiu lietuvių prozos perliukas. Kūrinys mane patraukė jau pačia struktūra (skyrių pavadinimais), ne iki galo aiškia, todėl savaime skatinančia ieškoti atsakymų. Žavėjausi atrasdamas, kaip iš pirmo žvilgsnio atskiri pasakojimai pasirodo turi bendrą branduolį, ir galiausiai aiškiais potėpiais nutapo pokario Lietuvos dvasios istoriją beveik iki šių dienų. www.knygosirtt.lt