Nous étions faits pour être heureux

by Véronique Olmi

Quand Suzanne vient dans la maison de Serge à Montmartre, il ne la remarque pas. Elle accorde le piano de son fils. Elle est mariée, lui aussi, et à 60 ans il a ce dont rêvent les hommes : un métier rentable, une jeune femme parfaite, deux beaux enfants. Pourquoi
soudain recherche-t-il Suzanne qui n’est ni jeune, ni belle, et apparemment ordinaire ?
Pourquoi va-t-il lui confier un secret d’enfance dont il n’a jamais parlé et qui a changé le cours de sa vie ? Pour évoquer la passion naissante, les vérités enfouies et coupables, l’auteur de Bord de mer, Le Premier amour et Cet été-là, décline avec subtilité, en musique douce, juste et fatale, ces moments clefs où les vies basculent et cherchent désespérément la note juste.

Genres: France, Fiction

240 pages, Paperback

First published August 22, 2012

About the author

Véronique Olmi is a French playwright and novelist. She won the Prix Alain-Fournier emerging artist award for her 2001 novella Bord de Mer. It has since been translated into several European languages. Olmi has published a dozen plays and half a dozen novels.

(from Wikipedia)

Reviews

[Saoirse · Rating 1 out of 5]

Quelle déception. Le titre et la couverture de ce livre m'ont énormément attirés mais j'ai été très déçue par le contenu. L'écriture n'est pas agréable, je n'aime pas les phrases tarabiscotées, les comparaisons foireuses, le style pompeux. L'histoire en elle-même aurait pu être intéressante mais tout retombé à plat, les personnages ne sont pas attachants.
Il n'y a qu'un passage qui m'a touché par la justesse des sentiments qu'il décrit. Le reste c'est du vent...

[Assia · Rating 2 out of 5]

1.5

[Greta Volosevičiūtė | Gretos knygos · Rating 2 out of 5]

Prancūzai man visada atrodė keisti. Ir snobiški. Ir jie bendrauja kitaip. Ir jų filmai bei literatūra skiriasi nuo viso likusio pasaulio. Ar tai blogai? Tikrai, kad ne.

Siuzana pameta galvą dėl Seržo. Jis dar labiau. Viskas paprasta, kaip du kart du. Tik kad Seržas turi gerokai jaunesnę žmoną, du vaikus, o žmona jį taip myli, kad dėl jo padarytų bet ką. Siuzanos vyras jai kelia mažai emocijų, yra patogus.

Žinot, vis tik aistra yra labai sudėtingas reiškinys. Ji išjungia racionalumą, logiką, įjungia emocijas, kvailus sprendimus ir palieka neblogus prisiminimus. Apie pasėkmes nekalbu, čia jau kita tema. Šita istorija tik tai ir įrodo. Žmonės susipažįsta, vienas kitam atsiveria (kas baisiausia, kai pamąstau, kodėl vyrai pasipasakoti savo žmonai negali, o turi būtinai eiti ieškoti peties išsiverkti kitur?), mano, kad myli, aukoja santuokas, santykius su vaikais... aistra. Ji dėl visko kalta. Ir ar knygoje vykstantys dalykai turi kažką bendro su laime? Nemanau. Čia kaip ir knygoje „Subtilumas“ to subtilumo reikėjo su žiburiu ieškoti.

Arba situacija – vaikas šeimoje mato smurtą. Nesvarbu, fizinį ar psichologinį. Galbūt jam baisu, galbūt švelnius jausmus su laiku pakeičia neapykanta, tačiau susiformuoja tam tikras modelis galvoje. Beveik viską mes atsinešame iš savo šeimos. Tad reikia nebijoti mokytis, norėti keistis į gera, nebijoti tikrai mylėti ir pasitikėti vieni kitais.

Analizuojamas kaltės jausmas, vaikystės skauduliai. Maža knygutė, bet nemažai visko aprėpianti. O šiaip, keista knyga. Ne blogąja prasme, tokia, tiesiog, kitokia. Apie uždraustus santykius. Apie tai, kaip jie mezgasi, kodėl; panarstomos ir gilesnės tos neištikimybės priežastys. Nežinau, ir abejoju, ar po kelių mėnesių atpasakosiu siužetą, bet skaitėsi maloniai.

Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt

Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt

Leidyklos dovana.

[Moushine Zahr · Rating 3 out of 5]

This is the first book I read from French author Véronique Olmi and I don't know how to judge it.
She's probably a good writer with a good writing style in a beautiful French langague, but unfortunately this fiction story written seems too common, boring with nothing special about it.

The author did everything that an author is supposed to do: develop the characters and the intrigue with a good writing style. However, it is not enough to make the story interesting for readers to read with passion. This novel cannot fall in the romance category because although the two main characters are having an affair and unfaithful to their spouse, there was no romance build up between them leading to the affair and nor any romance between them during their relationship. The book can't fall in the category of suspense novel because although there is one intrigue it comes forward during the second half of the book and is part of a secondary story.

I guess this book can fall unexecptedly in the "coming out of age" category for already marture adult people of 50-60 years old and not for teenagers as usually thought. After cheating on their respective spouse, the two main characters realize that although they seemed to already have everything they need to be happy, they feel that they need to change their lives, resolve issues of their hidden past, and start a new life.

[Claude · Rating 1 out of 5]

Que dire? Je l'ai fini.
J'avais donné deux étoiles, et me suis rendu compte que ça signifiait 'it was OK'
Donc, je me suis ravisée et n'ai mis qu'une étoile. J'ai trouvé l'histoire peu intéressante, quant au style, j'en dirais que l'auteure se regarde écrire.

[Aistė Aleksandravičienė · Rating 4 out of 5]

Tik tiems, kas nuoširdžiai myli melancholiją. Nes ji jus lydės per visus 198 knygos puslapius ir nepaleis dar ilgai po to, kai ją užversit.

Nors knygos nugarėlė skelbia, kad ši istorija apie tai, kaip gyvenimo rutiną sugriauna jausmų beprotybė, tačiau neapsigaukite, - tai ne meilės romanas. Nesvarbu, kad intriga užsimezga, kaip meilės romane: viename Monmartro barų Seržas pamato šokančią Suzaną, kuri nėra nei graži, nei jauna kaip į dukras jam tinkanti Seržo žmona Liusi, bet turi kažką, ko neturi jis pats (nors gal čia tik jam taip atrodo?).

Ir vis dėlto meilės romanu V. Olmi neapsiriboja. Tai istorija apie gyvenimą su kaltės jausmu, kuris smaugia tiek, kad galų gale ima kelti fizinį skausmą; apie baimę išsipasakoti ir tuo pačiu išsilaisvinti nuo slegiančios kaltės; apie pastangas būti tuo, kuo nesi; apie vienatvę, kuri nesibaigia net gyvenant santuokoje.

Ėch, kiek laiko sutaupytume, kančių išvengtumėm, ir kokie laimingi būtume, jei tik būtume nuoširdūs! Pirmiausiai, su savimi. Kartais tai suprantame patys, kartais mums padeda žmonės, kuriuos sutinkame savo kelyje (kaip svarbu juos atpažinti!). Seržui tuo žmogumi tampa Suzana.

Paslaptinga Seržo praeitis išsivynioja kaip tas siūlų kamuoliukas, kurio viduje laukia netikėtumas. Viskas taip susidėlioja, kad imi savęs klausti, kodėl-kodėl jis neprakalbo anksčiau?

Nors romanas plonytis, skaičiau gana ilgai - mėnesį. Kodėl? Nes tai nėra natrio glutamato prifarširuotas burgeris, kurį greit sukimšai, greit suvirškinai, greit iškak...jai, o kitą dieną net pamiršai, kad valgei. Šiai knygai suvirškinti reikėjo laiko - tai lėtas maistas smegenims! Bet labai gardus ;)

[Patrick Rouleau · Rating 5 out of 5]

Olmi toujours mon auteure favorite.
Une histoire de relations humaines tumultueuses amenées par une génie de l’écriture réaliste ,émotive, dure et humaine.
Il faut relire ses mots pour en découvrir tout l’impact de ses histoires.
Son écriture frappe,assomme et surtout nous fait réfléchir.
J’ai adoré encore une fois.

[Cathy · Rating 2 out of 5]

Étrange histoire de vie de couple installé dans une routine dune vie bourgeoise prévisible.. qu'une rencontre vient bousculer. Le fil rouge d'une enfance tragique en toile de fond. Et le piano comme fil conducteur

[Alma · Rating 5 out of 5]

Skaičiau ir netikėjau, kaip iki šiol nieko nebuvau apie šią knygą girdėjusi. Verta, uzkabinanti. Autorės pasakojimo stilius net sukrečia, sudrebina sielos kerteles.

"Kaip paguosti tą, kuris išeina? Išeidami vyrai bando mus įtikinti, kad niekuomet nebeatsigaus. Mes žinome, jog tai netiesa. Vyrai išeina, norėdami išsiaiškinti, kur slypi jų žaizda. Palieka mus, kad galėtų įvardinti savo gyvenimo skausmą. Žiūrėjau į Seržą, verkiantį mažojo Seržo ašaromis, bet žinojau, kad rytoj su Liusi ir vaikais jis po eglute dės dovanas ir šeimos nuotrauka išeis puiki."


"Jis norėtų būti kuo nors kitu, nesvarbu kuo, netragiško likimo vyru, žaviu meilužiu, norėtų atsimokėti Siuzanai už nepelnytai jam rodomą meilę, norėtų būti galantiškas, stebinti ją, dovanoti dovanas, vežtis į keliones, bet labiausiai - patikėti jai savo paslaptis...
Juk moterys nori kaip tik to. Jis norėtų kuo nors pasitikėti. Iki šiol jam visuomet pavykdavo išsisukti, iš savo gyvenimo nuotrupų jis kurpė melus, traukė tiesos siūlelius ir vyniojo į melų kamuolį, o ką daryti dabar? Juk jis turi teisę apsisaugoti, kodėl turėtų vaikščioti žarijomis ir vaitoti iš skausmo?"

" O visa tai reiškia, kad esu neįveikiama. Plūduriuoju kažkur, kur manęs niekaip
nebeįmanoma įskaudinti. Pasakau jam paskutinį kartą: „Myliu tave." Savo galvoje. „Myliu tave. Myliu tave." Tai beprasmiška. Kartais meile dalinamės. Iš jos pasistatome
atskirą pasaulį. O kartais meilė, net meilūs žodžiai tiesiog neįmanomi. Tuomet gyvenimas tėra kvailas plaukimas į niekur, užpildytas tvarkaraščių ir panašių, bet skirtingas reikšmes turinčių žodžių. Net muzika žiauri. Jis neklausia manęs, kaip man sekasi. Ką veikiu, kaip gyvenu. Žiūri į mane įsižeidęs ir nusivylęs, lyg būtų nepagrįstai pertraukas. Atrodo, tarsi būtų pavėlavęs į paskutinį traukinį. Vis dar
jį myliu. Visad mylėsiu. Net kai nieko nebejausiu, kai visa mane apleis, mylėsiu Seržą. Ir jo neišnarpliotą istoriją"

" Taigi ateina pabaiga. Esu ta moteris, kuri apsisuka ir nueina. Pirmą kartą pasiklysta. Savo pačios rajone. Einu, o už manęs pasiliekančios gatvės tylomis griūna."

[Aurelija · Rating 3 out of 5]

Dvejojau, kaip įvertinti. Siužetas nelabai išvystytas, bet autorė puikiai rašo ir perteikia emocijas. Skonėjausi žodžiais.

"Sutemo tik pusę aštuonių vakaro, mėgavausi šviesa prieš užplūstant liūdesiui, kurį sukels šaltos, sulig popiete besibaigiančios dienos".

"Kiek vyrų ir moterų susiduria su naktimi, ar jie labai sutrinka supratę, jog nemiga kartojasi, nepraeina, nežinodami, kad ne vieniems jiems taip, kad jie tik dalis mąstančios daugumos, kuriai naktis niekada nesibaigia".

"Sodas sustingo ir apšalo, jame įsišaknijo žiema".

"Sekmadienio vakaras dvokdavo rudeniu, atrodė, kad trūksta šviesos, ir niekaip negalėdavau būti toks kaip visi, juoktis iš jų žaidimų, kartu su jais džiaugtis priešpiečiais, dainavimo pamokomis, nuolat jausdavausi esąs kažkur toli ir niekaip nesuprasdavau, kodėl ir ką reikia daryti, kad su jais suartėčiau ir juos pamilčiau".

"Jis taip smarkiai jos ilgisi, kad dažnai norėtų pats sau trenkti. Jaučiasi piktas, linkęs ironizuoti, pagiežingas ir bjaurisi savimi. Kokie kantrūs turi būti tie, kurie su juo gyvena. Nes jis negyvena su jais. Jis gyvena su nebyliu riksmu, smeigiančiu jį prie žemės".

[Stephanie · Rating 4 out of 5]

Ce livre raconte l’histoire d’un homme qui passe à côté de sa vie parce qu’un enfant traumatisé par ses parents et rongé de culpabilité ne peut réussir sa vie. Et pourtant une chance lui ait donné grâce à cette rencontre avec cette femme qui va enfin lui montrer ce qu’est l’amour.
Un roman dur qui met des mots sur des souffrances ordinaires.

[Lou Hb · Rating 3 out of 5]

3.3 Belle sensibilité, belle écriture et quelque chose d’intéressant s’installe mais reste beaucoup d’interrogations . Secret enfoui, infidélité. Qui étaient faits pour être heureux? Les parents de Serge, Serge et Lucie, Serge et Suzanne? À vous de voir

[Sigyte S · Rating 2 out of 5]

Iš pavadinimo atrodo, kad bus toks lengvas neįpareigojantis pasakojimas apie laimę, o iš tikro nuotaika knygoj visiškai slogi, niūri, persmelkta tik liūdesio, nieko daugiau. Kažkaip be galo sunkiai skaitėsi, nors yra vos 200 psl. Liūdno, sutrikusio, neištikimo vyro istorija.

[Chiares · Rating 3 out of 5]

Secondo me questo libro aveva tutte le carte in regola per essere un buon libro... cosa rovina tutto? La parte finale della storia! Fino a metà il libro mi era piaciuto molto, poi molto deludente

[Béatrice · Rating 4 out of 5]

Curieuse rencontre, de ces deux personnages qui semblaient heureux, chacun de son côté...C'est écrit avec beaucoup de sensibilité, et c'est d'autant plus dense que c'est très court.

[Lina Brodovska · Rating 3 out of 5]

The first half of The book gave me a look that it's simple romance. The other half changed my mind. It's have beautiful writing style, simple but interesting story.

[Lilian Samuelsson · Rating 3 out of 5]

En märklig kärlekshistoria som ställer många frågor om relationen mellan föräldrar och barn, hur mycket som kan gå snett och hur mycket vi påverkas av vår barndom.

[Emanuela Il mondo di sopra · Rating 4 out of 5]

Non lasciatevi ingannare dalla copertina, dai toni così vecchi, non lasciatevi cullare dalla delicatezza che sembra circondare le pagine, questo romanzo graffia l'anima. E' un libro complicato, uno di quelli che ti fa ritornare alla copertina per capire se si sta leggendo davvero lo stesso libro che il titolo cita, è un romanzo che ti parla d'amore, ma non di quelli strappalacrime, è un romanzo complesso che fa capire che l'amore è un'altra cosa, a volte la strada non è poi così liscia e dritta come sembra.

Chi ci racconta la storia è Suzanne, la nostra protagonista. La scrittura dell'autrice ci permette già dalle prime righe, di trovarci di fronte alla protagonista che come un'amica davanti ad una tazza di the fumante, si abbandona ai ricordi parlandoci di quell'amore e del suo inizio.

Suzanne è l'accordatrice di pianoforti, è quella accordatrice che corre verso la sua musica, lei il suo lavoro lo rincorre. E' una donna che non cammina normalmente, lei sembra danzare ogni volta sulle note che ascolta e già dalle prime pagine si abbandona a raccontare il loro primo incontro, l'incontro con Serge, quell'uomo che gli ha preso l'anima mescolandola alla sua.

C'è una canzone che ogni tanto passa alla radio e soffermandoci ad ascoltarla ci racconta di come l'amore diventi un po' egoista, perché l'uno spesso ha bisogno dell'altro un po' di più e la storia di Suzanne e Serge si allinea perfettamente a questa canzone.

Suzanne è una donna soddisfatta della sua vita, ama suo marito, ama il suo lavoro e ama programmare. Ama l'ordine, ama quando ogni cosa è perfettamente in ordine e che le permette di sentire piene le sue giornate, come se il riempire quei momenti creassero la sua esistenza. Suzanne ama la sua piccola routine, ama ritrovarsi a casa nella sua solita quotidianità, ma e' la musica che le permette di incontrare Serge, perché lei alla fine era li solo per accordare un pianoforte, e che la travolge.

E' strano come basti un niente perché una vita vada, anche lei, fuori accordatura, perché la nostra esistenza, talmente unica, così preziosa, perda armonia e valore.

Il problema dell'amore è che quando il destino o Universo dir si voglia, ha la bella idea di giocare, poco gli importa che fili intrecci. e all'Universo di Suzanne e Serge poco gli è importato se entrambi avevano una vita, se entrambi erano sposati, perché ha deciso comunque di intrecciare le loro storie.

L'amore che nasce tra i due non è quello da colpo di fulmine, lei non si è innamorata di lui appena aperto la porta, anzi... l'autrice ci racconta come quella porta si sia aperta quasi su una minaccia, quasi su una presenza forse anche un po' troppa. L'amore tra i due sembra che si scavi piano piano come goccia d'acqua, con costanza e regolarità quella goccia scava aprendosi di fronte ad una voragine. Entrambi sanno che quell'amore è sbagliato, entrambi sanno che quell'amore farà male e che sicuramente non avrà un futuro, ma in realtà quello stesso amore urla di passione e dolore.

L'autrice pagina dopo pagina ci fa entrare nelle vite dei nostri protagonisti, come se il conoscerli potesse dar loro una possibilità in più, come se i nostri protagonisti non diventassero in realtà quel Paolo e Francesca di Dante che si sono tanto amati.

La scrittura è scorrevole, è potente e devastante al tempo stesso. Ci troveremo a divorare con ansia pagina dopo pagina per capire cosa succede dopo, come se quel dopo potesse donarci quella libertà. Assaporeremo ogni attimo e arrivati al dolore, vorremmo invece vivere altro, perché come dicevo all'inizio per i nostri protagonisti non sarà poi così facile poter dar vita al loro amore, come se passare un colpo di spugna fosse facile davvero.

E solo allora, solo in quel momento quando Serge le strapperà il cuore dal petto con i suoi segreti, solo allora ci renderemo conto che forse Suzanne in realtà è dentro di noi, forse quella protagonista siamo noi, forse la sua anima è la nostra che si è cullata di fronte ad un'esistenza in cui sopravvivere e non vivere.

Un romanzo che si rompe come ghiaccio, che fa il cuore in piccoli pezzettini, un romanzo complesso e tagliente, un romanzo delicato e pesante, un romanzo duro come macigno e libero come petalo di rosa. Bello, mozza il fiato. Attenzione perché si legge in poche ore.

[Daddou · Rating 1 out of 5]

grosse déception
en fait le titre du livre m'a beaucoup attiré, par contre le contenu m'a vraiment gêné et ça n'a rien avoir avec "nous étions faits pour être heureux"
je n'ai pas apprécié le style d'écriture et surtout le fait qu'il y avait trop de description.

[Dolly Louvois · Rating 3 out of 5]

Bof !

[Buchdoktor · Rating 4 out of 5]

Die Begegnung einer Frau und eines Mannes aus grundverschiedenen Milieus führt zu einer kurzen, heftigen Affäre beider. Von Suzanne, der Klavierstimmerin, und dem Pariser Immobilienmakler Serge würde mancher nur eine rein geschäftliche Beziehung erwarten. Auf ihr erstes flüchtiges Zusammentreffen im Hausflur folgt eine weitere zufällige Begegnung, die Suzanne für Serge zur Obsession werden lässt. Die Assoziation zur „Verstimmung“ im Leben der beteiligten Paare liegt nahe. Auch wenn Olmis Erzählperspektive mitten im Kapitel überraschend aus der jeweiligen Ichform ausbrechen kann, arbeitet sie inhaltlich mit recht gewöhnlichen Versatzstücken aus dem Leben großstädtischer Paare. Distanz scheint das dominierende Merkmal in der Beziehung zwischen Suzanne und ihrem Mann Antoine zu sein. Auch Serge, der 30 Jahre älter ist als seine Frau, lebt gesellschaftlich und in seiner Beziehung diese Distanz. Serge und Lucie haben nicht einfach Gäste, sie organisieren Soireen oder Diners. Die Geschehnisse und Obsessionen hinter den Wohnungstüren schildert Olmi in präzisem, kühl beobachtendem Ton, der einen als Leser auf der Hut sein lässt. Das Klavier erweist sich in Serges Familie nicht nur als Katalysator der Ereignisse sondern als Verbindung zum Kind, das Serge vor langer Zeit einmal war. Als würden beim Öffnen einer Schachtel immer weitere Schachteln in abnehmender Größe zum Vorschein kommen, wird Serge vom älteren Mann zum verlassenen Kind Sergio, schließlich wieder zum erwachsenen Sohn eines hochbetagten Vaters. Serges Rückkehr in seine Kindheit führt von der rauschhaften Liebe eines ungleichen Paares zu einer in Roman und Psychologie-Lehrbuch bereits häufig demonstrierten Familiensituation. Wie unter Zwang muss Serge Suzanne seine Geschichte erzählen und ruft bei mir damit die Vorstellung hervor, beide Frauen sollten sich im eigenen Interesse zügig von ihrem egoistischen Liebhaber befreien.

„Das Glück, wie es hätte sein können“ hat mich trotz der Sprödigkeit der kunstvoll konstruierten Geschichte eher sprachlich durch Suzannes aufmerksamen Blick auf ihre Umwelt begeistert.

[Julie Boulanger · Rating 3 out of 5]

Il y a quelque chose dans ce roman qui me fait un peu penser à Moderato Cantabile (le piano, je sais), mais avec beaucoup plus de psychologie... et nettement moins de trouble. Dommage.

Une écriture qu'on ne peut faire autrement que de trouver belle - c'est là une qualité et un défaut.

On y trouve certaines phrases assez fortes: « La chambre ne leur ressemble plus. C'est un espace irréel et fictif. » (Mais pourquoi: irréel ET fictif?); « Il lui aura aussi donné cela: sa part de souffrance dans le monde. »

Et aussi quelques images franchement ridicules: « Face à lui le tilleul est aussi nu qu'un vieillard sculpté qui se tord vers le ciel. » Rien de plus risible qu'une comparaison maladroite.

Le projet est plutôt intéressant: entrer dans l'esprit d'un homme d'âge mûr marié à une femme beaucoup plus jeune et qui, contre toutes attentes, est un jour attiré par une femme de son âge. On pourrait dire que ce projet ne pouvait qu'être pensé par une femme. Peut-être...

J'aurais voulu aimé ce livre d'une auteure qu'on dit souvent troublante. Ce n'est hélas pas le cas ici. La lecture est assez agréable, mais ne laisse aucune trace, et ressemble un peu trop à un téléroman plutôt médiocre, surtout lors de la révélation du secret de Serge...

[Zeina · Rating 2 out of 5]

Voilà quelques passages que j'ai aimé
"C fou comme on s'habitue aux mensonges, la vie inventée devient une histoire acceptable, on raconte des babards et à force notre véritable existence s'efface, on finit par être ce qu'on invente "
"Je ne comprends pas qu'on roule en voiture dans paris. Je ne comprends pas qu'on n'ait pas envie de respirer l'air du temps, prendre la mesure des choses et voir ce que la vie nous propose"
"C une femme, elle préfère voir la douleur en face"...

En somme, le livre n'est pas si intéressant..je préfère lire un autre

[Barbara · Rating 4 out of 5]

Wirken diese Bücher, die wie Olmi von der Brüchigkeit des Lebens erzählen, genauso, wenn man gerade rundum glücklich und zufrieden ist, aufgehoben in einer heilen Welt? Oder sprechen sie einen dann besonders an, weil es eben nie so heil ist, dass es keine Haarrisse gäbe, in denen sich die Veränderungen (also das Leben) breit machen könnten, bis alles anders ist?

[Véronique · Rating 4 out of 5]

A simple story, that at first I found a little boring and not the least realistic. But quickly Olmi's beautiful writing, almost poetic at times (I read it in French,) and the depth of the characters totally seduced me. I liked this book mostly for the writing and the psychology of its antagonists.

[HajarRead · Rating 2 out of 5]

2.5/5

[Lara_laune · Rating 5 out of 5]

Berührend. Und unheimlich traurig. Tolle Sprache.

[Ylva Wadell · Rating 3 out of 5]

Så alldeles väldigt fransk.......!

[Barbara · Rating 1 out of 5]

Potrei dire un libro inutile.

[Jordana Simon · Rating 1 out of 5]

No tiene ningún sentido este libro. Pasan cosas que no tienen nada que ver las unas con las otras.