What do you think?
Rate this book
Monografie Popularne
Haendel
Cet ouvrage essentiel a paru pour la première fois en 1910. Près d'un siècle plus tard et alors que l'oeuvre de Haendel a retrouvé une place éminente dans la vie musicale, le Haendel de Romain Rolland garde toute son actualité. « Il y a cent ans, explique Dominique Fernandez dans sa préface, on avait de Haendel l'image d'un type guindé, pompeux, ennuyeux à force d'emphase ; "une perruque", et même un peu mitée. [...] C'était une sorte de musicien officiel, dont la grandiloquence était l'élément naturel.
Telle était l'idée qu'on se faisait de Haendel lorsque Romain Rolland publia sa monographie. Il avait alors quarante-quatre ans, déjà une longue oeuvre derrière lui, à la fois littéraire et musicologique, sans compter une embardée du côté de la peinture. Seul Proust, son contemporain, montra pour la musique une passion aussi soutenue. Mais, contrairement à l'auteur de La Recherche , les préférences de Romain Rolland vont à l'opéra et à l'oratorio, et l'on comprend qu'un Haendel, par les proportions épiques de ses oeuvres et la foi qui les soulève, soit devenu un de ses auteurs de prédilection. »
Il en résulte un livre merveilleusement écrit, d'une grande pertinence de jugement, qui replace Haendel l'humaniste non loin de Beethoven, dont il serait, par bien des aspects, le plus évident précurseur.
Telle était l'idée qu'on se faisait de Haendel lorsque Romain Rolland publia sa monographie. Il avait alors quarante-quatre ans, déjà une longue oeuvre derrière lui, à la fois littéraire et musicologique, sans compter une embardée du côté de la peinture. Seul Proust, son contemporain, montra pour la musique une passion aussi soutenue. Mais, contrairement à l'auteur de La Recherche , les préférences de Romain Rolland vont à l'opéra et à l'oratorio, et l'on comprend qu'un Haendel, par les proportions épiques de ses oeuvres et la foi qui les soulève, soit devenu un de ses auteurs de prédilection. »
Il en résulte un livre merveilleusement écrit, d'une grande pertinence de jugement, qui replace Haendel l'humaniste non loin de Beethoven, dont il serait, par bien des aspects, le plus évident précurseur.
- GenresBiography
320 pages, Paperback
First published January 1, 1910
About the author
Romain Rolland
1,369 books480 followersVaried works of French writer Romain Rolland include
Jean Christophe
(1904-1912), a series of satirical novels; he won the Nobel Prize of 1915 for literature.
The committee awarded him "as a tribute to the lofty idealism of his literary production and to the sympathy and love of truth with which he has described different types of human beings."
https://en.wikipedia.org/wiki/Romain_...
The committee awarded him "as a tribute to the lofty idealism of his literary production and to the sympathy and love of truth with which he has described different types of human beings."
https://en.wikipedia.org/wiki/Romain_...
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 2 of 2 reviews
May 12, 2021
Sette
There was a composer called Handel
Too much for one country to handle
As soon as he settled
Some people got nettled
And he had to pack up and skedaddle
A sinistra / A destra...
.
There was a composer called Handel
Too much for one country to handle
As soon as he settled
Some people got nettled
And he had to pack up and skedaddle
A sinistra / A destra...
.
December 1, 2021
Tai ne tik išsami kompozitoriaus biografija, jo estetikos ir kūrybos nagrinėjimas, bet savo giluma prilygsta monografijai apie iškilų XVIII amžiaus kompozitorių, palikusį 100-tomį kūrybos palikimą.
Autorius (Nobelio premijos laureatas Romenas Rolanas, Bethoveno, Mikelandželo ir Levo Tolstojaus biografas) labai kuklus, nes knygos įžangoje rašo: "Šita nedidele knygele neužsimota nieko daugiau, tik duoti trumpą Hendelio gyvenimo ir estetikos apybraižą."
Hendelio biografija tikrai įdomi: jis dešimtmetis jau kūrė muziką, taip puikiai skambino klavesinu, kad Vokietijos valdovo rūmai pasiūlė tėvui siųsti jį į Italiją mokytis muzikos, bet tėvas nesutiko, o paklusnus sūnus, nors labai mėgo muziką, net po tėvo mirties, jau baigęs gimnaziją, įstojo mokytis teisės. Tiesa, studijuodamas jis dirbo vargonininku, uždarbiavo duodamas muzikos pamokas. Vis dėlto jis nebaigė teisės studijų ir leidosi kelionėn po pasaulį bandydamas save muzikoje. Dvidešimtmetis jis sukūrė pirmąją operą, kuri turėjo didelį pasisekimą, ne mažiau populiari buvo ir netrukus sukurta antroji, o tada konkurentus-muzikus apėmė pavydas... Hendelis išvyko į Angliją, kuri tapo jo antrąja tėvyne. Ten jam puikiai sekėsi, jis buvo pristatytas karalienei ir kūrė naujas operas, greit tapo rūmų kompozitoriumi. Tačiau jį traukė itališka opera, tad keliavo po Italiją, kur irgi buvo garbingai priimtas, nors buvo liuteronas. Jis kūrė ne tik operas, bet ir oratorijas, religinę muziką.
Grįžus į Angliją, jo laukė permainos: jo globėja princesė Ona išvyko į Olandiją, o netekus tokios paramos, jo greit išsižadėjo draugai, operos teatro savininkas salę išnuomojo varžovams. Sunkūs rūpesčiai pakirto sveikatą: ištiko paralyžius, o vėliau ir aklumas. Tada išryškėja Hendelio valingumas: net aklas jis grojo vargonais, akomponavo savo oratorijoms (garsiausios "Mesijas" ir "Samsonas"). Jo kūrybinis palikimas: 41 opera, 22 oratorijos, daugybė religinės muzikos ir kamerinių vokalinių bei instrumentinių kūrinių.
Turiu pabrėžti, kad ši R. Rolano knyga nėra lengvo ir greito skaitymo, bet tiems, kurie domisi muzikos istorija (o jei dar mėgsta Hendelio muziką!) ji tikrai įdomi ir naudinga.
Kaip pažymi autorius, "tik Bethovenas žengė toliau plačiomis Hendelio pėdomis".
Autorius (Nobelio premijos laureatas Romenas Rolanas, Bethoveno, Mikelandželo ir Levo Tolstojaus biografas) labai kuklus, nes knygos įžangoje rašo: "Šita nedidele knygele neužsimota nieko daugiau, tik duoti trumpą Hendelio gyvenimo ir estetikos apybraižą."
Hendelio biografija tikrai įdomi: jis dešimtmetis jau kūrė muziką, taip puikiai skambino klavesinu, kad Vokietijos valdovo rūmai pasiūlė tėvui siųsti jį į Italiją mokytis muzikos, bet tėvas nesutiko, o paklusnus sūnus, nors labai mėgo muziką, net po tėvo mirties, jau baigęs gimnaziją, įstojo mokytis teisės. Tiesa, studijuodamas jis dirbo vargonininku, uždarbiavo duodamas muzikos pamokas. Vis dėlto jis nebaigė teisės studijų ir leidosi kelionėn po pasaulį bandydamas save muzikoje. Dvidešimtmetis jis sukūrė pirmąją operą, kuri turėjo didelį pasisekimą, ne mažiau populiari buvo ir netrukus sukurta antroji, o tada konkurentus-muzikus apėmė pavydas... Hendelis išvyko į Angliją, kuri tapo jo antrąja tėvyne. Ten jam puikiai sekėsi, jis buvo pristatytas karalienei ir kūrė naujas operas, greit tapo rūmų kompozitoriumi. Tačiau jį traukė itališka opera, tad keliavo po Italiją, kur irgi buvo garbingai priimtas, nors buvo liuteronas. Jis kūrė ne tik operas, bet ir oratorijas, religinę muziką.
Grįžus į Angliją, jo laukė permainos: jo globėja princesė Ona išvyko į Olandiją, o netekus tokios paramos, jo greit išsižadėjo draugai, operos teatro savininkas salę išnuomojo varžovams. Sunkūs rūpesčiai pakirto sveikatą: ištiko paralyžius, o vėliau ir aklumas. Tada išryškėja Hendelio valingumas: net aklas jis grojo vargonais, akomponavo savo oratorijoms (garsiausios "Mesijas" ir "Samsonas"). Jo kūrybinis palikimas: 41 opera, 22 oratorijos, daugybė religinės muzikos ir kamerinių vokalinių bei instrumentinių kūrinių.
Turiu pabrėžti, kad ši R. Rolano knyga nėra lengvo ir greito skaitymo, bet tiems, kurie domisi muzikos istorija (o jei dar mėgsta Hendelio muziką!) ji tikrai įdomi ir naudinga.
Kaip pažymi autorius, "tik Bethovenas žengė toliau plačiomis Hendelio pėdomis".
Displaying 1 - 2 of 2 reviews