Новый нестандартный ребенок

by Vladimir Levi, Владимир Леви

Потерять ребенка очень легко: потерять в собственном доме... А как уберечь, как вывести на жизненную дорогу?.. Как помочь стать счастливым?..
Книга из серии "Конкретная психология" всемирно известного психотерапевта и писателя Владимира Леви. Мировой бестселлер о взрослых и детях, о понимании и любви.

Genres: Psychology, Parenting

416 pages

First published January 1, 1983

About the author

Российский врач-психотерапевт, психолог, писатель, художник и музыкант. Автор научных работ и популярных книг по психологии и медицине, художественной прозы, стихов и песен, оформитель собственных книг.

See also: https://www.goodreads.com/author/show...

Reviews

[Gabit]

I read the earlier edition (2nd edition from the 1980s) of this book. I got a sense that many a parent would find this book useful to understand their children and themselves better.

[Inga Narijauskienė]

Jeigu domina literatūra apie vaikus ir jau perskaitytas kalnas kitų knygų, tuomet galima perskaityti ir šitą - kad kiltų naujų minčių :)
Čia radau iškeltų įdomių temų, gražių citatų, bet tai tikrai ne ta knyga, kurią reikomenduočiau kitiems skaityti kaip puikų žinių šaltinį.

* Visais šiais [kai tėvai dirglūs, užsispyrę, persekiojantys, gniuždantys bei kitaip traumuojantys] ir dar daugeliu neminėtų atvejų net harmoningas ir iš prigimties stiprus vaikas turi nemenkų galimybių išaugti irgi savaip nukrypusiu ar mažų mažiausiai dirgliu - nestabiliu, neurotišku. Taip atsiranda charakterio ydos, asmenybės deformacijos, liguistos priklausomybės, įvairios keistenybės... Visą šią sunkią naštą dvasiniu turtu sugeba paversti tik labai stiprios kūrybingos asmenybės.
* Visą pasaulį mylėti lengviau negu vieną vienintelį neparankų individą.
* Nebūna tėvų, psichologiškai pasirengusių tėvystei. Tėvystė - ne darbas, ne funkcija, kurią privalome atlikti, o ieškojimų kelias - likimas, kurį pasirenkame...
* Vaikas - tarsi mūsų ryškalas, susidūrę su juo mes aptinkame savy jau gatavus atspaudus to, kas mumyse yra, kas "nufotografuota". Ir dar daugiau - šis gyvenimo reagentas gimdo naujas mūsų savybes! Ne tik mes veikiame, lipdome vaik1. Ir vaikas mus lipdo, ir vaikas mus kuria.
* Gimdytojau! Nuo tavęs pradedamas lipdyti pirminis pasaulio vaizdas. Tavo palikto atspaudo vaiko sieloje gylis ir tvirtumas su niekuo nepalyginamas - už jį stipresnė tik Gamta. (...) Atmink: kiekvienas konfliktas, kiekvienas rimtas barnis, kiekvienas smūgis savivertei palieka dvasioje pėdsakų. Neišspręsti, užgniaužti konfliktai išslenka iš atminties landų kaip žiurkės; virsta neurozėmis, nuodija meilę...
* Tėvų egoizmas, ribotumas, kvailumas, bukumas, nepramušamas kiautas, taip pat kaip ir panašūs tavo bruožai, yra tiesiog natūralios gyvenimo kliūtys. Bet tai ir natūralios dvasinio augimo paskatos.
* Vaikai auklėja tėvus - kitaip žmonių giminė negali augti...
* Gimdytojas vaikams - ne priežastis, ne programuotojas, o Palydovas į nežinią...
* Protas tai prietaisas, nustatantis, kuo tikėti ir kaip, tuo remiantis, elgtis. Apskritai protas daugiau lyg ir niekam nereikalingas, štai kodėl iš jo taip lengva išeiti. O kas gi yra išmintis? Tai protas, išmokęs nustatyti, ar tikėti pačiu savimi."
* Daugybė rezultato nesulaukiančių tėvelių ir senelių, painiojančių nesuvokimą su pasipriešinimu, kelia vis didesnes pretenzijas vaikui ir tuo tik paankstina metą, kai vartai užsiveria iš vidaus.
* Suaugusiųjų siekis padaryti vaiką klusnų 99 proc. valdoma būtybe, yra egoistiškas. Juk jie veidmainiauja arba bent jau nuoširdžiai sau meluoja tvirtindami, kad auklėja vaiką (skaityk „banduo juo manipuliuoti“) jo paties, o ne savo labui. Pirmiausia nori, kad vaikas nekeltų jiems rūpesčių, būtų patogus. Ir, ačiū Dievui, dažniausiai tai neįmanoma.
* 70% to, ką kalbame vaikui, galėtume ir nekalbėti. 50% to, ką darome, galėtume ir nedaryti.
* Aš dar niekada nemačiau, kad nepaklusnus vaikas pradėų elgtis geriau dėl to, kad gavo pylos. Prievarta duoda tik menamus rezultatus...
* Patirtis moko vaiką į suaugusius žiūrėti kaip į prijaukintus laukinius žvėris, kuriais niekada negalima visiškai pasitikėti... (Janušas Korčakas)
* Kai trūksta meilės, pats gyvenimas tampa bausme, ir tada bausmės ieškoma kaip paskutinio šanso išsikovoti meilę.
* Kievieną dieną su vaiku pradėk džiaugsmingai, baik taikiai!
* Žmogaus siela tuščia būt negali, ji kaip žemė: jeigu neauga daržas, auga piktžolės...
* Visa yra ir nuodas, ir vaistas. Priklauso tik nuo dozės.
* Štai kas svarbiausia. Myli ne už, o nepaisant. Meilė ir vertinimas – nesuderinami. Meilė neturi nieko bendra su pagyromis.
* Norint tapti žiedu, reikia pabūti pumpuru. (...) Vaikystė - tai kadaise, kuriam netolimoje ateityje lemta prabilti, uždainuoti, uždejuoti, o kartais ir pratrūkti, - tylutėliai slepiasi apsimesdama, kad jos nėra...
* Jausmai, kad ir kokie jie būtų, nėra yda. Ydingi būna tik veiksmai, jeigu jie žeidžia kitus, užgauna jų jausmus, prievartauja jų prigimtį.
* Dauguma tėvų (ir ne tik jų) pranašysčių išsipildo ne todėl kad būna teisingos, o dėl to, kad vaikai tiki jomis net tada, kai stengiasi paneigti.
* Laimės paslaptis - ne įsakymų laikymasis ir ne jų laužymo malonumas, o ištikimybė Sau plačiaja prasme - Sau apskritai!
* Statistika: nuolatos nerimaujančių tėvų vaikai serga apie keturis kartus dažniau nei nerūpestingų, Kyla klausimas, kur yra priežastis, o kur pasekmė? Ar těvus verčia nerimauti vaiko polinkis sirgti? Kur kas svarbiau tėvų charakteris. Lengvabūdžių vaikai nori nenori grūdinasi patys. O nerimaujančiųjų vaikams dažnai pakanka kuriam laikui išsiskirti su nerimastinguoju globėju, ir kažkodėl jie staiga nustoja sirgti...
* Vaikų širdys visada kupinos saulės.
* Tiesiog klaida ir nesusipratimas, kad viskas, ko nevainikuoja sėkmė, mums atrodo nevykęs ir nevertas gyvenimo dalykas. Vaikas - ne loterijos bilietas, kuris privalo būti laimingas. Kiekvienas turi savą kibirkštį, galinčią įplieksti laimės ir tiesos laužus.
* Vaikas dar nepradėjo kalbėti, jis vis dar klausosi.

[Violina Kodeva]

„Нестандартно дете“ е дълбока, човечна и мъдра книга за разбирането - не само на децата, но и на самите нас. Владимир Леви пише с нежност и прозорливост за онези „различни“ деца, които не се вписват в рамките на системата, но носят в себе си искрата на творчеството и свободата.

Това не е наръчник по възпитание, а покана към съпричастие - да обичаме без да променяме, да слушаме преди да съдим, и да вярваме в личността зад поведението. Мъдра, топла и вдъхновяваща книга, която оставя следа у всеки родител, учител или човек, който някога се е чувствал „нестандартен“.

П.П. Книгата, макар и малка като обем, се чете бавно, отнема време да се осмисли и вникне в нея.

[Anastasia Dzhelyalova]

Целый кладезь полезных советов. И что мне особенно понравилось, так это рекомендация для родителей немножно оставаться детьми, не воспринимать себя слишком серьезно. Как мне это подходит)