Labai patiko. Ko gero, nusipelno aukščiausio vertinimo, bet kažkaip nesinori skirti, nes žinau, kad nepaisant knygos nuostabumo ji man neįsiminė taip gerai, kad po to galėčiau sau paaiškinti, kuo ji to aukščiausio vertinimo nusipelnė. O gal ir įsiminė, nežinau. Laikas parodys. Tada gal ir vertinimą pakeisiu.
Dalis knygos nuostabumo sudaro tai, kad ją kažkokiu nesuvokiamu būdu visą laiką magėjo skaityti toliau, nors aš 50% turinio nesupratau. Būdavo, perskaitau ištisus skyrius ir po to galiu visiškai neprisiminti, apie ką jie buvo, bet tai ir nesvarbu. Svarbu tai, kad po to jautiesi taip, lyg knygos žodžiai tarsi bangos krantą paglostė tavo smegenų žievę. Supernepoetiškai aš čia išsireiškiau, bet jausmas būtent toks. Bangos atslūgsta, nuslūgsta, o po jų nieko nelieka, tik švarus, lygus krantas.
Buvo ten keletas tokių įdomių minčių, kurias dar turiu pagromuliuoti. Viena apie išdavystę, kita apie neapykantą vs. panieką. Nevisiškai su jomis sutinku, tai dabar pamąstysiu, ar verta nesutikti, ar neverta.
Bet žodžiu. Puiki knyga, nuostabūs psichologiniai portretai. Imkiet ir skaitikiet.