La Rose de Java

by Joseph Kessel

1919, Extrême-Orient.
Après avoir parcouru la moitié du monde pour servir en Sibérie, deux lieutenants aviateurs français regagnent leur patrie. Ils sont très jeunes, ardents à vivre vite et fort : alcool, jeu, rixes et femmes.
Ils embarquent à Kobé (Japon) sur un vieux cargo hollandais, la Rose de Java, qui doit les mener à Shanghaï. Ils croyaient y trouver quelques jours de repos, mais ils découvrent à bord une jeune femme surnaturellement belle, séquestrée dans une cabine par un vieil Anglais. Qui est cette femme ? Et lequel des deux jeunes gens en fera sauvagement la conquête au péril de sa vie ?
Telle est l'histoire que nous conte sans laisser un instant de répit au lecteur, l'un de nos plus grands romanciers de l'aventure.

Genres: French Literature, Roman, France

224 pages, Mass Market Paperback

First published January 1, 1937

About the author

Joseph Kessel was a French journalist and novelist. He was born in Villa Clara, Entre Ríos, Argentina, because of the constant journeys of his father, a Lithuanian doctor of Jewish origin. Kessel lived the first years of his childhood in Orenburg, Russia, before the family moved to France. He studied in Nice and Paris, and took part in the First World War as an aviator.

Kessel wrote several novels and books that were later represented in the cinema, notably Belle de Jour (by Luis Buñuel in 1967). He was also a member of the Académie française from 1962 to 1979. In 1943 he and his nephew Maurice Druon translated Anna Marly's song Chant des Partisans into French from its original Russian. The song became one of the anthems of the Free French Forces.

Joseph Kessel died in Avernes, Val-d'Oise. He is buried in the Cimetière de Montparnasse in Paris.

Reviews

[Vaiva Sapetkaitė]

Kai tik užtaikau ant prancūzų rašytojų, visada nusiviliu. Prasidėjusi kaip penkių žvaigždučių knyga, greitai "Javos rožė" ėmė nervinti. Istorija klostėsi Tolimuosiuose Rytuose, buvo daug įdomių kultūrinių detalių, personažai atrodė įdomūs ir daug žadantys... bet viskas išsikvėpė. Fatališka moteris tapo tragiška romantiška būtybe, o baisiai erzinantis pagrindinis herojus jaunas prancūzų kareivis taip ir neišaugo iš "gaidžiuko" stadijos. Knygos anotacijoje rašytojas buvo giriamas už gilų psichologizmą, sudėtingus charakterius etc. ir pan., na, nežinau, man jie kaip tik labiau atrodė paviršutiniški ir neišplėtoti, tik itin atkakliai mėgstantys ieškoti savo nuodėmes ir niekšybes pateisinančių priežasčių, atseit susikurti alternatyvų sistemą ir ja vadovautis. Daug kardinalių sprendimų ir viską perverčiančių pokyčių čia įvyko kone "šiaip", nieko per daug ir nebandant pagrįsti, normaliai išsukti. O pabaiga?.. Vėl iš "šiaip" nutiko. Gal ir žavus tas visiškas abejingumas ir momentinis dramos užmiršimas, bet visgi per mažai, kad pabaigą apskritai "užskaityčiau".

Gerai, yra šis tas gero - knygos pliusas tas, kad iš teksto galima sužinoti daug įvairių kultūrinių, socialinių to meto aspektų, kas visai pagauna. Aišku, klausimas atviras, ar dėl to reikėtų skaityti visą knygą :) Ji nėra bloga, bet tikrai nėra kažkuo išskirtinė. Kaip neapsiplunksnavęs prancūzų kareivukas po dienos kitos pamirš dėl jo mirusią metisę (o tuo labiau kokią nors graužatį), taip ir aš per ilgai negalvosiu apie šitą knygą :)