Штурм Дюльбера

Река Хронос #2

by Kir Bulychev, Кир Булычев

Самым главным своим литературным проектом в последние годы жизни Кир Булычев считал цикл романов «Река Хронос». Автор могучей писательской волей отправил путешествовать по реке времени молодых людей начала прошлого столетия – Лидочку и Андрея Берестовых, дав им возможность прыгать через годы, с таким расчетом, чтобы они прошли весь XX век молодыми.

291 pages, Kindle Edition

First published January 1, 1992

About the author

Kir Bulychev was a pen name of Igor Vsevolodovich Mozheiko, a Soviet Russian science fiction writer, critic, translator and historian of Lithuanian ancestry. His magnum opus is a children's science fiction series Alisa Selezneva, although most of his books are adult-oriented. His books were adapted for film, TV, and animation over 20 times – more than any other Russian science fiction author – and Bulychev himself wrote scripts for early adaptations.
He began to write SF in 1965. He has translated numerous American SF stories into Russian.
Winner of the ESFS Awards in 1984 as the "Best Short Story Writer".
Winner of the Aelita award in 1997.

Other names:
Russian - Кир Булычев
Russian real name (non-fiction books) - Игорь Можейко
Bulgarian - Кир Буличов
Polish - Kir Bułyczow
Hungarian - Kir Bulicsov
Estonian - Kir Bulõtšov
Spanish - Kir Bulichov
Slovak - Kirill Bulyčov
Finnish - Kirill Bulytšev
Lithuanian - Kirilas Bulyčiovas
German - Kirill Bulytschow
Czech - Kir Bulyčov
Chinese - 季尔·布雷乔夫

Reviews

[Gintautas Ivanickas · Rating 3 out of 5]

Antroji ciklo knyga. Ir panašu, kad daug pasakanti apie tai, kaip reikia žiūrėti į šitą ciklą. Nes tai tikrai ne tas tradicinis ciklas, kur herojai nuosekliai tempia paskui save siužetą. Tai labiau autoriaus bandymas preparuoti XX amžiaus istoriją ir bandymas sykis nuo sykio užčiuopti kažkokį tašką, nuo kurio tą istoriją galima staigiai suktelėti visai kita vaga. O gal viskas ne taip ir tolesnės knygos pademonstruos visai ne tą paveiksliuką, kurį įsivaizdavau.
Pradėkim tad nuo tų herojų. Andrejaus šį sykį visai nėra, turim tik mergužėlę Ivanickają, o ir ta pasirodo tik knygai gerokai įpusėjus. O tai kas iki tol? – pasiteirausit jūs. O iki tol turime Rasputino nužudymą bei Lenino bandymą prasprukti iš Šveicarijos į sukilusią Rusiją. Ir čia jau po truputi nagučius ima kaišioti alternatyva, kuri antroje romano dalyje įsibujos taip, kad, oi.
Iš pliusų – autorius rašo taip, kad sykis nuo sykio pamiršti, kad skaitai ne istorinį romaną ir esi priverstas timptelėti save už skverno – ė, palauk, neskubėk, viskas juk buvo visai ne taip.
Iš minusų – kad ir kaip autorius besistengtų, bet pasakojimas sunkiai limpa į bendrą mozaiką. Tu tarsi gauni iš skiaučių sudygsniuotą audinį – kiekviena skiautė graži, bet bendras rezultatas truputį labiau panašus į LSD prisirijusio dailininko tapytą paveikslą.
Trys iš penkių šitai daliai.