What do you think?
Rate this book
Suplanuotos akimirkos
Giedros Radvilavičiūtės tekstuose taupūs ir taiklūs žodžiai gyvenimo kasdienybę paverčia nekasdienišku išgyvenimu. Tariamai nereikšmingi buities ar daiktų gyvenimo elementai sužėri subtilia, iki tol neregėta šviesa; nesėkmių keliama desperacija, pagauta ironiško žvilgsnio, virsta medžiaga literatūriniam laimėjimui. Tariant pačios autorės žodžiais, patekusiais į ankstesnės knygos pavadinimą, ,,siužetą siūlau nušauti", bet numarinto siužeto vėlė šiose esė įgyja savitą gyvastį, ir šie tekstai tampa įspūdingais, originaliais kūriniais, neretai tvyrančiais ties dienoraščio arba laiško ir novelės riba.
143 pages, Paperback
First published January 1, 2004
1 person is currently reading
157 people want to read
About the author
Giedra Radvilavičiūtė
13 books34 followersGiedra Radvilavičiūtė (g. 1960 m. Panevėžyje) – Lietuvos prozininkė, eseistė.
1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje. 1986 m. persikėlė į Vilnių, ilgą laiką dirbo redakcijose. 1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje, ten būdama, kartu su vyru kalbininku Giedriu Subačiumi išleido Čikagos Newberry bibliotekos lituanistinių ir prūsistinių knygų iki 1882 m. katalogą.
Debiutavo kaip apsakymų rašytoja 1986 m., tačiau tikrasis žingsnis į lietuvių literatūrą prasidėjo 1999 m., kai kultūrinėje spaudoje pradėjo skelbti esė. 2002 m. penkios esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“.
1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje. 1986 m. persikėlė į Vilnių, ilgą laiką dirbo redakcijose. 1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje, ten būdama, kartu su vyru kalbininku Giedriu Subačiumi išleido Čikagos Newberry bibliotekos lituanistinių ir prūsistinių knygų iki 1882 m. katalogą.
Debiutavo kaip apsakymų rašytoja 1986 m., tačiau tikrasis žingsnis į lietuvių literatūrą prasidėjo 1999 m., kai kultūrinėje spaudoje pradėjo skelbti esė. 2002 m. penkios esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
March 1, 2018
...ir kaip cia nepacituosi: "Kai buvau netekejusi, manei, kad eilerascio eilute -"Nebudamas vis tiek visur esi" -yra tikrai apie vyra, o dabar manai, kad ji - tikrai apie Dieva".
April 24, 2019
Įdomūs įžvalgomis, mintimis rašančios moters ironiški, humoristiniai pasamprotavimai apie romanus, masinės žiniasklaidos tamsiąsias puses ir primetamus moteriai stereotipinius vaidmenis.
July 23, 2015
Nežinau ar yra autorius, kurį man patiktų cituoti labiau nei Giedrą Radvilavičiūtė. Jeigu reikėtų išrinkt labiausiai patikusias vietas ar citatas, išrašyčiau ištisus paragrafus. Jos įžvalgos net ir apie pačius papraščiausius dalykus yra genialiai aštrios ir aštriai genialios. Ji gali skųstis apie tai kaip nesugeba parašyti taip visų laukiamo jos romano ir svarstyti kas padaro romaną patrauklų (ir perkamą) ir toliau rašyti asmeninę istoriją, turinčią anksčiau išvardintas patrauklaus (ir perkamo) romano savybes. O jos stilius yra ant tiek tyras ir paprastas, kad norėčiau kad ji man paaiškintų stygų teoriją.
November 8, 2018
Puikus savo žanro egzempliorius. Labai šaunus gyvas stilius, taiklūs palyginimai ir sugretinimai. Širdžiai miela saviironija -- atrodo tokia nesuvaidinta. Man atrodo, itin didelis meistriškumas yra gebėti įtraukiančiai aprašyti paprastą gyvenimą taip, kad net ir iš pažiūros neaktualius tekstus su pasimėgavimu surytų ir mažai su autore bendro turintis žmogus (pvz., aš). O gal man ~kaip tik dėl to ir patiko~ -- nes seksualiai užsifrustravusios keliasdešimtmetės mamos kasdienybė dutūkstančiai kažkelintaisiais, net ir visiškai paprasta, atrodo wow wow wow.
p. 121 Viską sugadino sumautas postmodernizmas. Kriterijai išplaukė. Kontekstai - susimaišė. Jei imperija, tai - kvepalų, jei rytinis stebuklas - tai erekcija. Aš noriu, kad imperija plytėtų - už patrankomis neperšaunamos sienos, su smirdančiais imperatoriais, o rytinis stebuklas būtų - padus besilaižantis katinas įstrižame saulės spindulyje.
p. 121 Viską sugadino sumautas postmodernizmas. Kriterijai išplaukė. Kontekstai - susimaišė. Jei imperija, tai - kvepalų, jei rytinis stebuklas - tai erekcija. Aš noriu, kad imperija plytėtų - už patrankomis neperšaunamos sienos, su smirdančiais imperatoriais, o rytinis stebuklas būtų - padus besilaižantis katinas įstrižame saulės spindulyje.
September 15, 2015
Magiška buitis
November 8, 2016
Kaip stebuklingai, įžvalgiai ir vaizdžiai Radvilavičiūtė piešia žmogišką buitį...
March 10, 2019
"Nutarė susiremontuoti apleistą tėvų sodybą kaime,važiuoti ten, kaip ji sakė per mano motinos laidotuves, pabraidžioti su botais per rudeninius lapus ir paskui numirti"
(3,5/5)
(3,5/5)
May 21, 2017
"Paimi laukinę vietą už pavadėlio tada, kai svetimi garsai ir kvapai, atsitiktiniai skoniai ima sietis su patirtais dalykais."
"Tavo vyras taip ir sako:"Jei aš nežinau ką darysiu po kelių valandų, rytoj ir po savaitės, mane suima nervas..." Mane suima - jei žinau."
"Kai moteris sulaukia, tarkim, keturiasdešimties, jos niekas nebeklausia - ar tu jį myli? O jei ir paklausia, tai dažna kažkodėl atsako - jis mano vaikų tėvas."
"Gyvendami kartu vyras ir moteris būna iš kūno ir kraujo. Ėmę gyventi - ir atskirai - pasidaro iš stiklo."
"Per metų metus kartu su tavimi esantis daiktas ar žmogus tampa ritualine nuosavybe. O ritualinė nuosavybė visada suteikia saugumo. <....> Gyvendami kartu žmonės kartais ima išgeria vienas kito sielas."
"Į gatves pasipils jauni ir seni žmonės, kurie gyvena atskirai, o nori - tik kartu."
"Gyvenant kartu ir atskirai yra daug pavojų, ir tik vienas malonumas - iki pat senatvės begėdiškai jausti, kad meilė - tai elektros srovė. "Kintama" - šitaip tą jausmą patikslino vieno iš gražiausių N. Michalkovo filmų herojus. Filmą režisierius statė seniai, kai dar turėjo meilės vergės (ne kirpėjo) sielą. To filmo herojus su savo mylima moterimi gyveno (tik) atskirai. Gal septyniolika ar aštuoniolika metų (jis pats prisimindamas painiojasi). Bet buvo su ja labiau kartu nei bet kieno susiglaudusios šliurės (Dvi poros. Prie vienos lovos.)"
"O aš visą laiką užsiiminėju mazochizmu. Jeigu tam akivaizdžios priežasties nėra, tai aš ją, kaip ir visi grynakraujai filologai, susikuriu."
"Aiškiai žinau, kad emocijos yra mano priešai. Trukdo užmigti. Bendrauti su žmonėmis - dalykiškai arba laikantis etiketo. Kantriai užklijuoti žiemai langus. Nekreipti dėmesio į senutę, sunkiai, su dviem lazdelėm vis einančią Aušros vartų link. Nekenčianti, supykusi, gailinti, mylinti - esu visiškai pažeidžiama. Užmušama viena nemigos naktim. Melancholišku upės tekėjimo garsu per Užupio akmenis. Racionalaus žmogaus kategoriškais bandymais jausmus konvertuoti logika."
"O tekstas man labiausiai atrodo pažeidžiamas kaip tik tada, kai jis be emocijų ir be aistros. Lyg būtų apvogtas. Technokratinis. Turintis tvirtą struktūrą, bet nekeliantis apetito. Kaip Valentino dienai iškeptas erotinių formų pyragėlis. Turiu omenyje ne emocijos aprašymą, bet gebėjimą ją sukurti, pavyzdžiui, kableliais, pauzėmis tarp žodžių, kaip neįvykusiais pasimatymais tarp meilužių."
"Tokiais atvejais aš prisimenu kitą mintį - Dievas yra, bet jis man netrukdo."
"Ji netgi gali persikelti gyventi į tekstą. Nes visai neseniai man duktė pasakė: "Žinai, noriu būti įdomesnė. Tikriausiai imsiu ką nors rašyti.""
"Bet jei nuojauta yra tikra, tai ją bijai verbalizuoti net sau. Nes atrodo, jog ne iki galo tą nuojautą pripažįstant dar yra šansas neišvengiamybės išvengti."
"Kai baigsiu, tai gal nuo pečių nukris namų, iš kurių išėjau visam laikui, našta."
"Tada remontininkas kalbasi su bufeto moterimis ir tarsi netyčia mesteli žvilgsnį į virtuvę, ar ten yra Ta. Ta, kaip tyčia, visada tuo metu būna. Jie geria kavą arba arbatą, kalba apie žydinčius kaštonus, karštį ir kainas, o iš tikrųjų stebi vienas kito kūnus. Jų jausmas pasibaigs, kai baigsis remontas. Vargu ar jie išdrįs susitikinėti kitoje vietoje. Perėjimas į kitą erdvė pakeičia santykių žanrą, kartais net ima nemaloniai kažkuo įpareigoti."
"Pro Celine'ą, kuris, keista, kadaise labai seniai aprašė šią dieną: "Būna dienų, kurias labai ryškiai prisimeni iš nevilties mėnesių, nors galbūt per tuos mėnesius išvis galėjai numirti."
"Geismas mane pervers kiaurai, kaip žemuogę smilga."
"Kaip ir H. Hesse, niekada negalėčiau mylėti žmogaus, kuris nėra praleidęs bent vienos nemigos nakties, nes jis būtų be galo naivus. Einant senyn galima bendrauti tik su tyla ir atmintim. Gyvų žmonių reikia vis mažiau ir mažiau, užtenka tų kelių, patikrintų pinigais, įvairiomis situacijomis ir intonacijomis. Prie jų nebijau būti nei nuoga, nei apsirengusi. Nebijau užmigti. Atsibusti. Verkti. Būti visiškai sentimentali arba keiktis. Viena tokia mano pažįstama sako: "Kad ir ką tu dabar padarytum,- pavogtum traškučių iš Maximos, įsitaisytum veislinį šunį, nusipirktum treniruoklį ar kaip kitaip moraliai paslystum,- mano akyse tu jau nebekvestionuojama. Kaip Ala Pugačiova."
"Prie manęs priėjo pasaulio ir etiketo matęs vyras ir tyliai pasakė: "Sūrio lazdelės valgomos - plėšant gabaliukais." (Jis nežinojo, kad plėšydama gabaliukais aš valgau tik snobus."
"Manau, kad daugumą fobijų iš tikrųjų lemia ne charakteris, bet apsiskaitymas."
"Vogti vakarais iš butų be užuolaidų svetimo gyvenimo fragmentus - viena iš tamsiausių mano aistrų."
"Mano dukra ir draugės toks pat dvylikametis berniukas abejingai žiūri į skirtingas sienas ir tai yra pats tikriausias ženklas, kad jie vienas kitam labai rūpi."
"Atrodo, kad išsilukštenau iš lyties. Iš manęs sklinda ne erotika, o neurotika."
"Jis, pajutęs susikalbėjimo unisoną, ima regzti santykius atsargiai. Su baime, įtarumu, agresyvia savigyna ir laime. Susisieja su tavimi intuicija, subtilių patirties atitikimų mazgais. Imate kartu tylėti pusę dienos ir jums - nenuobodu. Jis palaužia tavo (tvirto, bet virpančio žmogaus) autonomiją - nereikalaudamas nei keistis, nei paklusti." J.
"Daugiau vyno nebegerkim. Arba ant bato man ryt kreida užrašykit Vilniaus adresą."
"Tu,-sako jis,- kai apie meilę imsi galvoti, pažiūrėk į pasą. Paskui prisimink kai ką iš savo biografijos ir eik ramiai miegoti."
"Nes, keistas dalykas, masturbacijos aprašymas vyrų prozai kažkokio nuožmaus vyriškumo prideda. Negėdingo. O moterų prozai - vienatvės. (Bet gėdingos.)"
"Dažnai atsibundu prieš pusvalandį iki atsikėlimo. Tas trisdešimt minučių vadinu pavogtu laiku - iš dienos, iš paros, iš rutinos. Jų reikia ne tik pasikalbėti su mirusiaisiais kaip su gyvaisiais, bet ir švelniai, ramiai ir su pagarba prisiminti kai kuriuos gyvuosius (kaip mirusius)."
"Prisimenu seniai skaitytus tekstus, formavusius mane kaip žmogų. Vyrus, kūrusius mane kaip moterį. Ir žmones, lipdžiusius mane - kaip tekstą."
"dar ir dėl to, kad šlyja (tiksliau pasakius, dyla) santykiai su Michailu."
"Žinau, kad greit Michailas ims atvažinėti kas antrą penktadienį. Paskui - vieną kartą per mėnesį. Vėliau kartais paskambins telefonu. Nei jam, nei man dėl to nebus labai nyku. (Be reikalo kai kurie žmonės mano, kad nuspėti ateitį yra įdomu. Tai yra liūdna.)"
"Ar - pati mačiau? Ar kitas žmogus, t.y. pasakotojas, matė? O aš tik panaudojau jo įspūdį. T.y. ne įspūdį net, bet tekstą, į atmintį rėžte įsirėžusį fragmentą."
"Važiuoti su nepažįstamais vyrais nebijau, nes jau keleri metai esu praradusi lytį. Niekas manęs intymiai (kaip žiurkės numirėlio) nepuola."
"Man patinka, kaip ji grįžusi rūko prie lango: dabar reta moteris taip moka rūkyti ne ekrane - grakščiai, bet godžiai."
"Bus tėvas, jo draugė, vienas vaikas ir dvi unikalios, todėl išsiskyrusios moterys."
"Bet jis kaip tik tau sakė, kad filologės - gera amortizacija lovos pratimams."
"Pasakiau, kad jis visai nedvasingas, ne jausmingas, bet juslingas."
"Bet ar tu žinai, kad J. Baudrillard'as rašė, jog dabar sapnai yra pagaminami?"
"Ir iš viso tu niekada nebūsi seksualiai patraukli. Tavo ne tas žanras."
"Irgi visada, kvailelė, sekė, kaip šuo pavadėlį, savo jausmus, bet todėl totaliai neklydo. Kaip sakė jau minėtasis Celine'as, mylėt - niekai, sunku būti kartu."
"Tokių veikėjų daug. Visi jie mane be galo erzina,- negali jų atsikratyti kaip šašų nuo nubrozdintų kelių vaikystėje."
"Tavo vyras taip ir sako:"Jei aš nežinau ką darysiu po kelių valandų, rytoj ir po savaitės, mane suima nervas..." Mane suima - jei žinau."
"Kai moteris sulaukia, tarkim, keturiasdešimties, jos niekas nebeklausia - ar tu jį myli? O jei ir paklausia, tai dažna kažkodėl atsako - jis mano vaikų tėvas."
"Gyvendami kartu vyras ir moteris būna iš kūno ir kraujo. Ėmę gyventi - ir atskirai - pasidaro iš stiklo."
"Per metų metus kartu su tavimi esantis daiktas ar žmogus tampa ritualine nuosavybe. O ritualinė nuosavybė visada suteikia saugumo. <....> Gyvendami kartu žmonės kartais ima išgeria vienas kito sielas."
"Į gatves pasipils jauni ir seni žmonės, kurie gyvena atskirai, o nori - tik kartu."
"Gyvenant kartu ir atskirai yra daug pavojų, ir tik vienas malonumas - iki pat senatvės begėdiškai jausti, kad meilė - tai elektros srovė. "Kintama" - šitaip tą jausmą patikslino vieno iš gražiausių N. Michalkovo filmų herojus. Filmą režisierius statė seniai, kai dar turėjo meilės vergės (ne kirpėjo) sielą. To filmo herojus su savo mylima moterimi gyveno (tik) atskirai. Gal septyniolika ar aštuoniolika metų (jis pats prisimindamas painiojasi). Bet buvo su ja labiau kartu nei bet kieno susiglaudusios šliurės (Dvi poros. Prie vienos lovos.)"
"O aš visą laiką užsiiminėju mazochizmu. Jeigu tam akivaizdžios priežasties nėra, tai aš ją, kaip ir visi grynakraujai filologai, susikuriu."
"Aiškiai žinau, kad emocijos yra mano priešai. Trukdo užmigti. Bendrauti su žmonėmis - dalykiškai arba laikantis etiketo. Kantriai užklijuoti žiemai langus. Nekreipti dėmesio į senutę, sunkiai, su dviem lazdelėm vis einančią Aušros vartų link. Nekenčianti, supykusi, gailinti, mylinti - esu visiškai pažeidžiama. Užmušama viena nemigos naktim. Melancholišku upės tekėjimo garsu per Užupio akmenis. Racionalaus žmogaus kategoriškais bandymais jausmus konvertuoti logika."
"O tekstas man labiausiai atrodo pažeidžiamas kaip tik tada, kai jis be emocijų ir be aistros. Lyg būtų apvogtas. Technokratinis. Turintis tvirtą struktūrą, bet nekeliantis apetito. Kaip Valentino dienai iškeptas erotinių formų pyragėlis. Turiu omenyje ne emocijos aprašymą, bet gebėjimą ją sukurti, pavyzdžiui, kableliais, pauzėmis tarp žodžių, kaip neįvykusiais pasimatymais tarp meilužių."
"Tokiais atvejais aš prisimenu kitą mintį - Dievas yra, bet jis man netrukdo."
"Ji netgi gali persikelti gyventi į tekstą. Nes visai neseniai man duktė pasakė: "Žinai, noriu būti įdomesnė. Tikriausiai imsiu ką nors rašyti.""
"Bet jei nuojauta yra tikra, tai ją bijai verbalizuoti net sau. Nes atrodo, jog ne iki galo tą nuojautą pripažįstant dar yra šansas neišvengiamybės išvengti."
"Kai baigsiu, tai gal nuo pečių nukris namų, iš kurių išėjau visam laikui, našta."
"Tada remontininkas kalbasi su bufeto moterimis ir tarsi netyčia mesteli žvilgsnį į virtuvę, ar ten yra Ta. Ta, kaip tyčia, visada tuo metu būna. Jie geria kavą arba arbatą, kalba apie žydinčius kaštonus, karštį ir kainas, o iš tikrųjų stebi vienas kito kūnus. Jų jausmas pasibaigs, kai baigsis remontas. Vargu ar jie išdrįs susitikinėti kitoje vietoje. Perėjimas į kitą erdvė pakeičia santykių žanrą, kartais net ima nemaloniai kažkuo įpareigoti."
"Pro Celine'ą, kuris, keista, kadaise labai seniai aprašė šią dieną: "Būna dienų, kurias labai ryškiai prisimeni iš nevilties mėnesių, nors galbūt per tuos mėnesius išvis galėjai numirti."
"Geismas mane pervers kiaurai, kaip žemuogę smilga."
"Kaip ir H. Hesse, niekada negalėčiau mylėti žmogaus, kuris nėra praleidęs bent vienos nemigos nakties, nes jis būtų be galo naivus. Einant senyn galima bendrauti tik su tyla ir atmintim. Gyvų žmonių reikia vis mažiau ir mažiau, užtenka tų kelių, patikrintų pinigais, įvairiomis situacijomis ir intonacijomis. Prie jų nebijau būti nei nuoga, nei apsirengusi. Nebijau užmigti. Atsibusti. Verkti. Būti visiškai sentimentali arba keiktis. Viena tokia mano pažįstama sako: "Kad ir ką tu dabar padarytum,- pavogtum traškučių iš Maximos, įsitaisytum veislinį šunį, nusipirktum treniruoklį ar kaip kitaip moraliai paslystum,- mano akyse tu jau nebekvestionuojama. Kaip Ala Pugačiova."
"Prie manęs priėjo pasaulio ir etiketo matęs vyras ir tyliai pasakė: "Sūrio lazdelės valgomos - plėšant gabaliukais." (Jis nežinojo, kad plėšydama gabaliukais aš valgau tik snobus."
"Manau, kad daugumą fobijų iš tikrųjų lemia ne charakteris, bet apsiskaitymas."
"Vogti vakarais iš butų be užuolaidų svetimo gyvenimo fragmentus - viena iš tamsiausių mano aistrų."
"Mano dukra ir draugės toks pat dvylikametis berniukas abejingai žiūri į skirtingas sienas ir tai yra pats tikriausias ženklas, kad jie vienas kitam labai rūpi."
"Atrodo, kad išsilukštenau iš lyties. Iš manęs sklinda ne erotika, o neurotika."
"Jis, pajutęs susikalbėjimo unisoną, ima regzti santykius atsargiai. Su baime, įtarumu, agresyvia savigyna ir laime. Susisieja su tavimi intuicija, subtilių patirties atitikimų mazgais. Imate kartu tylėti pusę dienos ir jums - nenuobodu. Jis palaužia tavo (tvirto, bet virpančio žmogaus) autonomiją - nereikalaudamas nei keistis, nei paklusti." J.
"Daugiau vyno nebegerkim. Arba ant bato man ryt kreida užrašykit Vilniaus adresą."
"Tu,-sako jis,- kai apie meilę imsi galvoti, pažiūrėk į pasą. Paskui prisimink kai ką iš savo biografijos ir eik ramiai miegoti."
"Nes, keistas dalykas, masturbacijos aprašymas vyrų prozai kažkokio nuožmaus vyriškumo prideda. Negėdingo. O moterų prozai - vienatvės. (Bet gėdingos.)"
"Dažnai atsibundu prieš pusvalandį iki atsikėlimo. Tas trisdešimt minučių vadinu pavogtu laiku - iš dienos, iš paros, iš rutinos. Jų reikia ne tik pasikalbėti su mirusiaisiais kaip su gyvaisiais, bet ir švelniai, ramiai ir su pagarba prisiminti kai kuriuos gyvuosius (kaip mirusius)."
"Prisimenu seniai skaitytus tekstus, formavusius mane kaip žmogų. Vyrus, kūrusius mane kaip moterį. Ir žmones, lipdžiusius mane - kaip tekstą."
"dar ir dėl to, kad šlyja (tiksliau pasakius, dyla) santykiai su Michailu."
"Žinau, kad greit Michailas ims atvažinėti kas antrą penktadienį. Paskui - vieną kartą per mėnesį. Vėliau kartais paskambins telefonu. Nei jam, nei man dėl to nebus labai nyku. (Be reikalo kai kurie žmonės mano, kad nuspėti ateitį yra įdomu. Tai yra liūdna.)"
"Ar - pati mačiau? Ar kitas žmogus, t.y. pasakotojas, matė? O aš tik panaudojau jo įspūdį. T.y. ne įspūdį net, bet tekstą, į atmintį rėžte įsirėžusį fragmentą."
"Važiuoti su nepažįstamais vyrais nebijau, nes jau keleri metai esu praradusi lytį. Niekas manęs intymiai (kaip žiurkės numirėlio) nepuola."
"Man patinka, kaip ji grįžusi rūko prie lango: dabar reta moteris taip moka rūkyti ne ekrane - grakščiai, bet godžiai."
"Bus tėvas, jo draugė, vienas vaikas ir dvi unikalios, todėl išsiskyrusios moterys."
"Bet jis kaip tik tau sakė, kad filologės - gera amortizacija lovos pratimams."
"Pasakiau, kad jis visai nedvasingas, ne jausmingas, bet juslingas."
"Bet ar tu žinai, kad J. Baudrillard'as rašė, jog dabar sapnai yra pagaminami?"
"Ir iš viso tu niekada nebūsi seksualiai patraukli. Tavo ne tas žanras."
"Irgi visada, kvailelė, sekė, kaip šuo pavadėlį, savo jausmus, bet todėl totaliai neklydo. Kaip sakė jau minėtasis Celine'as, mylėt - niekai, sunku būti kartu."
"Tokių veikėjų daug. Visi jie mane be galo erzina,- negali jų atsikratyti kaip šašų nuo nubrozdintų kelių vaikystėje."
December 26, 2024
Savita. Originalu. Man tarpais buvo nuobodu, tarpais atrodė "va kaip gerai parašė", tarpais norėtųsi rašyti taip pat.
"Bet bandau atsiminti, kaip būna, kai sutinki - panašų. Paprastai tokį žmogų užuodi iš tolo. Išskiri iš daugelio. Net tylintį. Apstulbsti ir dar kartą (dar tūkstantį kartų) bendraudama pasitikrini. (...) Toks žmogus iš pradžių - būna siela. Tik po kurio laiko, labai negreit, tampa (bet dažniausiai - ne) kūnu.(...) Susisieja su tavim intuicija, subtilių patirties atitikimų mazgais. Imate kartu tylėti puse dienos ir jums - nenuobodu. Jis palaužia tavo (tvirto, bet virpančio žmogaus) autonomiją - nereikalaudamas nei keisti, nei paklusti. Gali su juo - tylėti. Miegoti. (..) Tave nustebins tai, kad esi mylima tokia, kokia esi."
"Bet bandau atsiminti, kaip būna, kai sutinki - panašų. Paprastai tokį žmogų užuodi iš tolo. Išskiri iš daugelio. Net tylintį. Apstulbsti ir dar kartą (dar tūkstantį kartų) bendraudama pasitikrini. (...) Toks žmogus iš pradžių - būna siela. Tik po kurio laiko, labai negreit, tampa (bet dažniausiai - ne) kūnu.(...) Susisieja su tavim intuicija, subtilių patirties atitikimų mazgais. Imate kartu tylėti puse dienos ir jums - nenuobodu. Jis palaužia tavo (tvirto, bet virpančio žmogaus) autonomiją - nereikalaudamas nei keisti, nei paklusti. Gali su juo - tylėti. Miegoti. (..) Tave nustebins tai, kad esi mylima tokia, kokia esi."
July 17, 2024
24/07/16 susiskaitė daug smagiau.
Radvilavičiūtės esė šiaip niekad neprašauna, bet šį rinkinį kažkodėl buvo sunkoka skaityti. Kvailutė aš, juk nebegaliu sakyti niekad, tik dažniausiai neprašauna.
Radvilavičiūtės esė šiaip niekad neprašauna, bet šį rinkinį kažkodėl buvo sunkoka skaityti. Kvailutė aš, juk nebegaliu sakyti niekad, tik dažniausiai neprašauna.
Read
April 21, 2021"Išeinu į lauką. Užmestas ant violetinių lubinų kuolelių džiūsta rūkas. Pasisupdamas voratinklyje snaudžia rasotas Niekas."
Displaying 1 - 11 of 11 reviews