What do you think?
Rate this book
Mūsų Irena: atsiminimai apie Ireną Veisaitę
Knygoje Ireną Veisaitę (1928–2020), pedagogę, teatro kritikę, Atviros Lietuvos fondo spiritus movens, Holokausto liudininkę, žmonių ir kultūrų tarpininkę, prisimena 90-dešimt ją artimiau pažinojusių žmonių. Tai teatro, dailės, muzikos, žodžio meno ir mokslo atstovai, istorikai, kultūros ir atminties institucijų darbuotojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, politikai, diplomatai, vadybininkai, žurnalistai iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Izraelio, Jungtinių Valstijų, kitų šalių.
Jų pasakojimai apima laikotarpį nuo besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo iki paskutiniųjų Irenos gyvenimo dienų, atskleidžia jos asmenybės fenomenalumą, vertybinę poziciją, įtaką kultūros procesams ir konkretiems žmonėms, aktualizuoja kultūros asmenybės vaidmenį visuomenėje, mažųjų bendruomenių ir tarpasmeninių ryšių reikšmę.
Knygoje įdėtas didelis pluoštas nuotraukų, gausiai cituojami Irenos laiškai, atskleidžiantys sudėtingus jos dvasinio gyvenimo momentus. Knyga skirta plačiajam skaitytojui, kartu ji gali pasitarnauti kaip šaltinis tarpdalykiniams atminties, tapatumų, traumos pasakojimų, kultūrų sąveikų, kasdienybės praktikų tyrimams.
Jų pasakojimai apima laikotarpį nuo besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo iki paskutiniųjų Irenos gyvenimo dienų, atskleidžia jos asmenybės fenomenalumą, vertybinę poziciją, įtaką kultūros procesams ir konkretiems žmonėms, aktualizuoja kultūros asmenybės vaidmenį visuomenėje, mažųjų bendruomenių ir tarpasmeninių ryšių reikšmę.
Knygoje įdėtas didelis pluoštas nuotraukų, gausiai cituojami Irenos laiškai, atskleidžiantys sudėtingus jos dvasinio gyvenimo momentus. Knyga skirta plačiajam skaitytojui, kartu ji gali pasitarnauti kaip šaltinis tarpdalykiniams atminties, tapatumų, traumos pasakojimų, kultūrų sąveikų, kasdienybės praktikų tyrimams.
462 pages, Paperback
Published January 1, 2022
5 people are currently reading
33 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 2 of 2 reviews
March 7, 2025
Dar niekada nesu verkusi pasibaigus knygai.
Didžiausia tragedija - kad visą gyvenimą skendusi tarp žmonių, Irena mirė viena. Per pandemiją. Taip paliudydama mums kiekvienam, jog gimstame ir mirštame visiškai vieni. Leidžiu sau numanyti, kad šią gyvenimo tiesą Irena buvo įsisąmoninusi taip stipriai, jog tai gali paaiškinti jos nepaprastą meilę ir pagarbą kiekvienam žmogui. Be lūkesčių. Be priekaištų. Ar kaltinimų. Be savęs iškėlimo virš kito asmens. Su dėkingumu už kiekvieną širdį atėjusią į jos gyvenimą. Taip ši knyga tapo savotišku joje tilpusių žmonių requiem dedikuotu Irenai. Tuo neįvykusiu atsisveikinimu.
O didžiausias stebuklas yra tas, kad net nebebūdama šiame pasaulyje ji vis dar mus visus suveda. Atsiminimuose sutikau tokių nuostabių žmonių. Besiklausydama jų balsų tarp eilučių buvau pripildyta kažkuo didesniu už patį gyvenimą.
Yra knygos kurias perskaitome tik kartą. Yra tokios, kurios yra vertos būti perskaitytos dukart. O ši privalo būti skaitoma be perstojo. Nenutraukiamai. Nuo paskutinio ir vėl nuo pirmo puslapio. Didelis ačiū turėtų būti skirtas rengėjams, nes tekstai sudėlioti tiesiog tobulai, atidžiai, atsakingai, neatmestinai, šiame mūsų greito gyvenimo pasaulyje.
“Švenčiant Irenos 50-metį, vienas jos Pedagoginio instituto kolega Antanas Rasimavičius savo sveikinimo kalboje pasakė, kad Irena visada pasiekia, ko nori. Tada man neatrodė didelis komplimentas, veikiau atvirkščiai. Tačiau dabar galiu patvirtinti, kad kolega buvo teisus. Ir suprantu, kaip sunku yra pasiekti, ko nori, ypač, jei bandai suorganizuoti šį tą daugiau nei savo paties gyvenimą.” Reda Pabarčienė (Noreikaitė) 63 p.
Didžiausia tragedija - kad visą gyvenimą skendusi tarp žmonių, Irena mirė viena. Per pandemiją. Taip paliudydama mums kiekvienam, jog gimstame ir mirštame visiškai vieni. Leidžiu sau numanyti, kad šią gyvenimo tiesą Irena buvo įsisąmoninusi taip stipriai, jog tai gali paaiškinti jos nepaprastą meilę ir pagarbą kiekvienam žmogui. Be lūkesčių. Be priekaištų. Ar kaltinimų. Be savęs iškėlimo virš kito asmens. Su dėkingumu už kiekvieną širdį atėjusią į jos gyvenimą. Taip ši knyga tapo savotišku joje tilpusių žmonių requiem dedikuotu Irenai. Tuo neįvykusiu atsisveikinimu.
O didžiausias stebuklas yra tas, kad net nebebūdama šiame pasaulyje ji vis dar mus visus suveda. Atsiminimuose sutikau tokių nuostabių žmonių. Besiklausydama jų balsų tarp eilučių buvau pripildyta kažkuo didesniu už patį gyvenimą.
Yra knygos kurias perskaitome tik kartą. Yra tokios, kurios yra vertos būti perskaitytos dukart. O ši privalo būti skaitoma be perstojo. Nenutraukiamai. Nuo paskutinio ir vėl nuo pirmo puslapio. Didelis ačiū turėtų būti skirtas rengėjams, nes tekstai sudėlioti tiesiog tobulai, atidžiai, atsakingai, neatmestinai, šiame mūsų greito gyvenimo pasaulyje.
“Švenčiant Irenos 50-metį, vienas jos Pedagoginio instituto kolega Antanas Rasimavičius savo sveikinimo kalboje pasakė, kad Irena visada pasiekia, ko nori. Tada man neatrodė didelis komplimentas, veikiau atvirkščiai. Tačiau dabar galiu patvirtinti, kad kolega buvo teisus. Ir suprantu, kaip sunku yra pasiekti, ko nori, ypač, jei bandai suorganizuoti šį tą daugiau nei savo paties gyvenimą.” Reda Pabarčienė (Noreikaitė) 63 p.
September 17, 2024
Labai kruopščiai ir atsakingai parengta knyga. Pakalbinta tokia gausybė Ireną pažinojusiųjų! Ir nors Veisaitė buvo neaprėpiamo horizonto žmogus, vis tik atsiminimų knygoje „Mūsų Irena“ istorijos ilgainiui ima kartotis: daug kalbama apie tą patį, tik kitais žodžiais. Ir dar... Po A. Švedo pokalbių knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ ši atsiminimų knyga jau nebedaro didelio įspūdžio. Nes viskas buvo lyg jau ir kažkur girdėta.
Displaying 1 - 2 of 2 reviews