Jokehnen oder Wie lange fährt man von Ostpreussen nach Deutschland?

by Arno Surminski

Libro usado en buenas condiciones, por su antiguedad podria contener señales normales de uso

Paperback

First published January 1, 1974

About the author

Arno Surminski (born 20 August 1934 in Jäglack, East Prussia) is a German writer, living in Hamburg, and a father of two.

After growing up in East Prussia, his parents were deported to ther Soviet Union, while he was expelled to Schleswig-Holstein. Having finished his school education there, he was apprenticed to a lawyer from 1950-1953.

He lived in Canada from 1957 to 1960, but then came back to Germany, where he worked for an insurance company from 1962 until 1972.

Since 1972, apart from writing, he has been working as a journalist, specialising in economy and insurance. His fame is mainly due to his novels, the principal themes of which are his recollections of a happy childhood and the fate of the deportees; he has no interest however in revenge, but only wants to preserve his childhood memories. Several of his books were used for TV productions.

Since 2001, he has been working as an ombudsman in the field of health insurance.

Reviews

[Armin · Rating 4 out of 5]

73 von 100 insofern eher Dreieinhalb Sterne für diesen Romanerstling, bei dem Surminski noch nicht ganz seinen Ton gefunden hat, insofern liest sich manches mühseliger als in späteren Büchern. Der Inhalt alleine ist natürlich historisch bedeutender als manches in späteren, aber literarisch gelungeneren Büchern von ihm, aber Bücher mit dem Führer in einer Nebenrolle verkaufen sich nun mal besser und seine Verknüpfung von Verwicklung der Eltern in das Dritte Reich und kindliche Wahrnehmung des Alltags und des Krieges ist schon überaus gelungen.
Eines Tages schreibe ich wohl eine ausführlichere Rezi, aber sicher nicht mehr heute.

[knygugriauzike_gabriele · Rating 3 out of 5]

Hermanas Steputatas gimė tą pačią dieną, kai mirė Vokietijos prezidentas P. F. Hidenburgas. Šis, iš pažiūros niekuo nesusijęs sutapimas, bus itin lemtingas berniuko ir kitų Rytų Prūsijos gyvenimuose. Naciams užgrobus valdžią ir sėkmingai kariaujant, kaimo, turinčio vos du šimtus gyventojų, kasdienybė teka įprasta vaga, bet vieną dieną prasiveržia realybė...

II Pasaulinis karas - istorinis įvykis apie kurio pragaištingus metus parašyta ir vis dar rašoma begalė įvairiausių knygų. Skiriasi jos ne tik žanrais (nuo romanų iki rimtos dokumentikos), bet ir temomis, kurios turinyje nagrinėjamos, istorijomis, kurios kartais dienos šviesą išvysta autoriaus kūrybinės fantazijos dėka, o kartais iš tiesų yra realybėje nutikusios. Kad ir kaip kartais, ypač dabartiniu periodu, nesinori skaudžių kūrinių, perskaityti šią knygą norėjau nuo pat pirmos akimirkos ir kėliau jai aukštus lūkesčius. Visgi tai - autobiografinėmis detalėmis praturtinta istorija, tad įsivaizdavau, kad tai bus panašu į karo draskomos šalies dramą. Tikėjausi ir ryškių emigracijos potėpių. Deja, įsijausti į siužetą ir pajausti tą neapsakomai ypatingą ryšį su pagrindiniais veikėjais man nepavyko.

Tekstas perteiktas aiškiai ir suprantamai, rašymo stilius - truputį kitoks nei įprastai, sudėtingesnis ir įmantresnis, bet nugludintas, o vartojamos meninės priemonės lakios fantazijos skaitytojams leidžia prieš akis regėti net pačių smulkiausių detalių vaizdinį. Būtent tas detalumas yra dvilypis. Kai kuriose istorijose jis itin tinka, jei nėra perdėtas, kadangi suteikia kūriniui savotišką jaukumo jausmą, bet kitose (kaip šioje) - ima varginti. Skaičiau, knygos puslapiai vertėsi vienas paskui kitą, tačiau pats siužetas, regis, nė kiek nepasistūmėjo į priekį ir net pradėjo kartotis, tiksliau, atrodyti panašiai.

Kūrinio siužetas - buitinis. Pagrindinis dėmesys skiriamas sunkios Jokehneno kaimo gyventojų kasdienybės aptarimui. Jei tai būtų dienoraštis, tada viską vertinčiau kitaip, bet šiuo atveju man norėjosi gilesnių temų nagrinėjimo, gvildenimo, įstabesnės siužeto linijos ir jos posūkių. Buitiniai aspektai neleido priartėti prie veikėjų, kurių charakterių paveikslų aš nepajėgiau suprasti, man trūko informacijos. Visą laiką skaitydama jaučiausi lyg stovėdama nedidelio ežero pakrantėje ir bandydama žiūrėti į kitapus esantį jo krantą - esminį vaizdą regiu, bet negaliu matyti tiek, kiek galėčiau, jei būčiau ten, kitoje pusėje.

Dezinformacijos tema, kuri netiesiogiai, bet paliesta šioje knygoje, verta dėmesio. Kaip ir dabar yra tikinčių melu, taip ir anais laikais buvo tokių, kurie manė, kad nacistinė Vokietija viską daro teisingai, kad kovoja vardan gėrio, o teritorijų užgrobimas - gerai. Niekas netikėjo sklindančiomis žiniomis apie žydų žudymą ir kankinimus. Visi džiaugėsi tik pergalėmis ir užkariavimais. Netikėjo tol, kol patys su tuo nesusidūrė, kol patys nepamatė, kaip yra išties, kol patys neturėjo bėgti iš namų ir mąstyti, kaip apsaugoti savo vaikus.

Apibendrinant, yra temų, kurios neleido visiškai nurašyti šios knygos. Ne tik mano paminėtoji dezinformacija, bet ir kiti politiniai reikalai, tokie kaip valdžios kaita, kuri drauge su savimi atsineša dar nematytus pokyčius. Didvyriškas ir drąsus paprastų žmonių aukojimasis vardan kitų, vardan savo šalies ir tautos - tema, kuri nūdienoje tokia aktuali, bet vis labiau nykstanti visuomenėje. Glaudus šeimos, kaimynų ir kitų artimųjų tarpusavio ryšys - dar viena tema, kuri vis retesnė šiuolaikiniame pasaulyje. Aptartos ir moterų prievartavimo karo laikotarpiu detalės, minimas gerai žinomas posakis: „Ateik, moterie“. Šios temos tik dar kartą pabrėžia, kad tokių žmogiškųjų faktorių svarba neblėsta per amžius, tačiau mes patys nuo jų tolstame...

„Jokehnen, arba kiek trunka kelionė iš Rytprūsių į Vokietiją“ - romanas apie bandymą (iš)gyventi karo siaube, apie žmonių bendrystę tais momentais, kai labiausiai reikia būti vieningiems, apie ištikimybę ir meilę, apie sunkumus ir viltį, kad anksčiau ar vėliau bus gerai. Tai - romanas, kuris įprasmina gyvenimo trapumą, priverstinės emigracijos (nelauktos, karo nulemtos) skausmą ir keistų sutapimų reikšmę mūsų gyvenimui.

Rekomenduoju, jeigu mėgstate knygas apie II Pasaulinį karą ir jums labiau prie širdies ne sausų faktų rinkiniai ar priešingai - greito siužeto kūriniai, o smulkmeniški, lėti, pagardinti kasdienybės nuotrupomis ir buitinėmis scenomis (namai, ūkis, mokykla ir kt.). Siūlau mėgstantiems istorijas, kuriose pasakojama trečiuoju asmeniu ir į aprašomus įvykius žvelgiama iš šalies, iš neutralios pozicijos. „Jokehnen, arba kiek trunka kelionė iš Rytprūsių į Vokietiją“ - knyga, kurią kartą perskaityti verta dėl keletos paliestų temų, o taip pat dėl kokybiško teksto, tačiau, bent jau man, tai nėra tas kūrinys, kurį skaityčiau dar kartą.

3/5⭐

[Di'ana (Knygų drakonas) · Rating 4 out of 5]

Tarp biografijos ir grožinės literatūros. Gyvenimo realijos, nerožinis gyvenimas Jokehnene, karas, įtaka gyvenimui, kas teisinga, o kas blogai, kapituliacija.
Sunkioji literatūra, užvertus knygą išliko sunkumas, skausmas, nes juk tokia realybė buvo, ne vien tik plunksnos meistro išmonė. Realybė kartais baisesnė už bet kokią vaizduotę.

[Nate Kay · Rating 4 out of 5]

It was completely a new experience for me to read a book about WW2 from a perspective of a German person. I was used to reading either heroic WW2 tales by Ukrainian/Rus/Belarus authors or horrendous testimonies of the former Jewish prisoners, there was no other picture in my head but these ones. Yet, Surminski’s book told a story so simple and unembellished that I needed to revise some of my presumptions.

[Vaida · Rating 5 out of 5]

Matau didelį kontrastą su A. Šlepiko „Mano vardas Marytė“ (siejasi tema), kuris skaitytoją tiesiog uždaužo tiesmuka kančia ir fiziniu siaubu. Surminskis veikia subtiliau. Čia siaubas neaprašinėjamas tiesmukai, bet jis nuolat tvyro ore. Autorius meistriškai parodo, kaip tolimos Vokietijos provincijos žmonės lėtai, po truputį ir beveik nepastebimai įtraukiami į propagandos malūną, o finale – į baisaus karo mėsmalę.

Turtingas, darbščių ir tvarkingų žmonių kraštas su visais žmonėmis, kurių kaltė dažnai tik tokia, kad jie patikėjo šalies vadovais ir pasidavė propagandai, ištrinamas iš atminties.

[Jurgita · Rating 4 out of 5]

Antras pasaulinis karas berniuko akimis mažame, mažyčiame nuo sostinės Berlyno nutolusiame, kažkur Rytų pasienyje eansčiame kaime. Mirtis, viltis, tėvų netektis, Kalėdinės dovanos ir vaikiški žaidimai, nevaikiškame pasaulyje karts nuo karto užima kvapą. kokie jie buvo suaugę turėdami 9, 10 ar 11 metų sunkiai suvokiama.

[Lina Dikšaitė · Rating 3 out of 5]

Dabartinaime kato Ukrainoje kontekste šios knugos siužetas labai aktualus. Sunku patikèti, kad nors praèjo beveik 80 metu, pagrindinis trofèjus yra klozetas, laikrodis ar kiti turtingesnį gyvenimą atspindintys buities dalykai.
Tekstas man nesiskaitė lengvai. Gal dėl vertimo, gal dėl stiliaus.

[Rebecca Herrmann · Rating 5 out of 5]

Da werden die Erzählungen über die Kindheit und Flucht der eigenen Familie wieder lebendig.

[Alex Goldstein · Rating 4 out of 5]

Интересные мемуары о жизни в Восточной Пруссии во время WW2