Gėdos vaikas

by Jolita Herlyn

Kai atsiveria klasės durys ir mokytoja pristato naujokę Muną, trylikametė Eliza net neįtaria, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu"... Kol tarp jų įsiterpia išdavystė, merginas išskirsianti net trisdešimčiai metų.

Kokią paslaptį slepia palėpėje atrasta nuotrauka? Kas padės buvusioms draugėms vėl pajusti artumą? Ar įmanoma išgydyti vaikystės traumas ir protėvių padarytas skriaudas, kad būtų galima kurti šviesesnę ateitį?

Iki širdies gelmių sukrečianti vaikiška draugystė, vidurio amžiaus krizės išbandymai, kelias kartas slegianti kaltė ir išlaisvinantis atleidimas... Ir neįtikėtina, vis dar kraujuojanti „gėdos vaikų" žaizda, daugybę žmonių pavertusi pasaulio istorijos įkaitais.

320 pages, Unknown Binding

First published September 2, 2022

About the author

Jolita Herlyn (mergautinė pavardė Kraniauskaitė) gimė 1966 m., studijavo filosofiją Maskvos Lomonosovo universitete, dėstė filosofiją ir logiką Klaipėdos universitete, dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės tarptautinių ryšių skyriuje, porą metų „Balticum“ televizijoje vedė diskusijų laidą „Proto aistros“. Yra parašiusi per du šimtus straipsnių dienraščiui „Klaipėda“, o „Vakarų ekspresas“ spausdino jos interviu ciklą su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje. Nuo 2006 m. Jolita Herlyn persikėlė į Daniją, kur vadovavo banko rinkodaros skyriui. Šiuo metu gyvena Hamburge.

Reviews

[Monika Baranauskaitė · Rating 1 out of 5]

Sveiki atvykę į Jolitos Herlyn knygų pasaulį, kur visi personažai yra plokšti, infantilai ir šiaip nesveiki! (fone šaudo virtualūs fejerverkai, nes tikri nesąmonė ir kenkia gamtai)

Nežinau ar gali būti dar nuobodesnis buitiškesnis buitinis realizmas nei šitoj knygoj. Čia per du pusapius aprašinėja ką veikėjai užsisakinėja valgyti restorane, jei kam įdomu tai salotas su burata sūriu ir 100 puslapių aiškina apie Valdorfo mokyklos sistemą, nes Herlyn tikriausiai pirmą kartą apie tokią išgirdo ir tai taip sukrėtė jos gyvenimą, kad nusprendė žiniomis pasidalinti ne fb poste, bet fakin knygoje. Na, nepaisant visko, UGG batais pasidabinusias moteris šiame veikale bent jau kaitina juodaodžiai (merkiu akį) ir jų, cituoju:

"Robino akys buvo pasruvusios krauju, jo džinsai prasegti, kairėje rankoje jis laikė pagalį. Ne, tai visai ne pagalys... Tas daiktas, kurį palaikė pagaliu, panėšėjo į tėčio mikroskopo vamzdį, pro kurį žiūrėdamas jis konstruodavo mikroschemas. -aš dar nepasiruošusi, sumurmėjo Eliza, tačiau neįstengė atitraukti akių nuo to juodo blizgančio daikto Robino rankoje. Paukščiai pritilo, daiktas Robino rankoje prarado blizgesį, susiraukšlėjo ir susitraukė. "

Čia jau bilekelinta Herlyn knyga ir jei tu galvoji, kad nori parašyti knygą, aš tau sakau: varyk. tikrai išleis. Išleidžia šitas knygas, tai blogiau jau tikrai nebus. Knygą tikrai gali parašyti bet kas. Dar gale autorė dėkoja kažkokiai redaktorei ar tai draugei, kuri nenusakomai pagerino jos rankraštį... tai aš jau bijau net pagalvot, kaip ta knyga atrodė pirmiau.

Bonusiukui dar pora citatų:

"Nežinojimas lyg nekaltybės plėvė - jaunystėje gal ir gali ja didžiuotis, bet brandi moteris vargiai ja puikuosis."
- apskritai man pradeda atrodyti, kad Herlyn nekenčia moterų. Arba bent jau negerbia. Kas čia per sakinys?? Kuriam amžiuj ji gyvena?? Geležies?? Bronzos?? Tipo po kažkiek laiko nebegali didžiuotis savo nekaltumu? Wtf. Žinot kuo aš nelabai didžiuočiausi? PARAŠIUS TOKIĄ KNYGĄ SENI.

"Moterys prie stalo sėdėjo nuleidusios akis. Lyg senelė būtų staiga nusimetusi drabužius ir pradėjusi šokti striptizą ant stalo. Gal apnuoginta siela verčia mus dar labiau gūžtis nei apnuogintas kūnas?"
-NO SHIT. Niekad nesam girdėję tokios minties, ačiū už naujas žinias ir ant stalo striptizą šokančios močiutės vaizdinį.

Viena žvaigždutė, bet iš tikro norėčiau duot minus penkias.

[Viktorija| Laisvalaikis su knyga · Rating 4 out of 5]

Buvau pasiilgusi autorės Jolitos kūrybos, tad atėjo laikas grįžti prie jos❤️ Imdama skaityti šios rašytojos knygas, žinau, kad bus lengvas, kartu spalvingas kūrinys, turintis bent vieną iš rimtesnių temų. Šįsyk buvo neišimtis, o istorija yra tikra, išgirsta iš vienos nepažįstamos moters lūpų ir norėta, kad tai nugultų vieno romano puslapiuose.

Tikrai "Gėdos vaikas" išskirtinis kūrinys, suteikiantis žinių apie juodaodžius, gyvenusius Vokietijoje II-ojo Pasaulinio karo laikotarpiu ar po jo. Kiek buvo neteisybės, tamsesnio gymio vaikai buvo atstumiami, o dar kai kada tapdavo traumuotais. Tokie puslapiai tiesiog tirpo. Tik pačiai Munos ir Elizos draugystė kai kada atrodė neįtikama, kai kada atrodė per daug dirbtinumo, bet paskutiniai 20 puslapių suspaudė širdį. Dar šiemet planuoju grįžti prie šios autorės kūrybos❤️

[Loreta Kijanina · Rating 5 out of 5]

Perskaičius knygą viena supratau tai tikrai, kad rašytoja su kiekviena knyga auga. Tiek įdėta istorijos įvykių, ką aš pirmą kart išgirdau . Gal paprasčiausiai net nesigilinom apie kitokios rasės žmones. Knyga privertė mane susimastyt , kad mes daug ko nežinom ir verta daugiau pasidomėti faktais. Patko gilios mintys knygoje , net nusifotografavau jas. Labai norėčiau turėti tokią draugę, kaip Muną . Noris pačiai būti laisvesnei, keistis. Lauksiu kitų Jolitos knygų, rekomenduoju visiems paskaityti, o dabar teks bandyt prisijaukinti Picoult knygas.

[Sandra · Rating 4 out of 5]

3,5⭐️ Jautri gyvenimiška knyga apie draugystę.

[Anastasija Bojog · Rating 5 out of 5]

Dievinu, kai knyga ne tik pasakoja istoriją, tačiau ir pažindina su tikrais faktais apie kuriuos nedaugelis yra girdėję. Domiuosi žmogaus teisėmis, tad rasizmas ir ksenofobija atrodė pakankamai plačiai išnagrinėtos temos. Tačiau kai kurie šios knygos faktai buvo negirdėti ir nežinomi. Už tai esu labai dėkinga autorei.

Knyga yra tikrai turtinga. Čia visi ras peno pamąstymams.
Labai įdomi ir jautri mergaičių, o vėliau ir moterų linija. Kiekvieną palies ir šeimų sudėtingi santykiai. Kas mėgsta psichologiją, čia gaus labai daug galimybių panarplioti žmonių pasąmonių ir elgesio vingius. Tiems, kas dievina romanus ir tikroviškas gyvenimo istorijas čia visko gaus su kaupu. Bus vietų ir šypsenoms, ir ašaroms, ir pamąstymams. O, štai, istorijos mylėtojai tikrai užčiuops labai subtilų siūlo galą, kurį vyniojant, išsiskleidžia svarūs faktai, galintys dar labiau praturtinti žinias.

Kam netinka? Chm... Sunku atsakyti. Gal vien tik fantastikos ir detektyvų mėgėjų pilkųjų ląstelių nepakutens.

Perskaityti greitai – vieni juokai. Jolita Herlyn rašo taip, kad skaityti itin lengva. Tai tikrai pliusas, mane erzina, kai stringa skaitymas, o jus?
Gražių frazių ir citatų rasite su kaupu. Bet tekstas neištemptas, tik tiek kiek reikia.
Tikrai tiks atsipūsti po itin sunkių knygų.

Kam teko pažinti Jolitą Herlyn, žino kokia ji yra nuostabi ir spalvinga asmenybė, tad ir jos knygos, savaime aišku, neatsilieka!

[knygugriauzike_gabriele · Rating 4 out of 5]

Trylikametės Elizos gyvenime kažko trūko, tačiau, kai klasėje pasirodė naujokė Muna, ta tuštuma išgaravo it dūmas. Šviesiaplaukė Eliza ir tamsiaodė Muna nuo pirmos dienos tapo neišskiriamomis draugėmis, kurių duetą bendraamžiai ėmė vadinti „kava su pienu“. Kai netikėtai tarp draugių įsiterpia išdavystė, likimo keliai jas vėl suveda tik po trisdešimties metų...

Nuoširdžiai sakant, Jolita Herlyn yra mano pati mylimiausia lietuvių rašytoja. Dešimtoji autorės knyga - „Moterų sodas“ - tapo tikru asmeniniu atradimu, leidusiu pajusti ypatingą artumą rašytojai, į jos romanus pažvelgti kitu kampu (giliau, randant prasmę bei gyvenimo pamokas tarp teksto eilučių) ir paskatinusiu pro pirštus nepraleisti ankstesnių bei, žinoma, būsimų Jolitos kūrinių.

Kaskart paėmusi į rankas vis kitą J. Herlyn knygą žinau, kad istorija bus kardinaliai kitokia tiek turinio, tiek temų, tiek veikėjų ar siužeto prasme. Kaskart žinau, kad Jolita bus į knygos veiksmą įpynusi intriguojančią (neretai egzotišką arba vokišką) ir niekur kitur man dar negirdėtą detalę. Kaskart žinau, kad tai bus gyvenimiška istorija, o gal tiksliau būtų sakyti - pamoka, kurios santrauką dera pasidaryti pačiam, pastarajai pasibaigus, ir ją išmokti, nes tik tokiu atveju išlaikysi egzaminą. Gyvenimo egzaminą. Beveik kaskart, kad ir kaip keistai nuskambėtų, žinau ten pajusianti dalelę savęs, versinčią sudvejoti, ar tai tik mano laki vaizduotė, ar nepaaiškinama minčių galia. Visi tie paminėtieji „kaskart“ įvyko ir skaitant „Gėdos vaiką“ - knygą, kurios vertėjo laukti.

Ar kada nors jautėtės ne tokiu kaip aplinkiniai? Nevisaverte asmenybe, kuriai, lyginantis su kitais, stinga ir to, ir ano? Taip? Bet ar kada pasvarstėte, kaip jaučiasi tie, kurie akivaizdžiai išsiskiria iš kitų, pavyzdžiui, odos spalva arba rase, tautybe? Ar kada susimąstėte, kokio stiprumo reikia būti, kad aukštai pakelta galva galėtum atlaikyti pašaipas ir net sugebėtum juoktis drauge su jas sakančiaisiais? Ne? Tada jums neapsakomai verta perskaityti šią knygą ir susipažinti su Muna - tamsiaode, kuriai gyvenimas buvo paruošęs ne vieną iššūkį, o ji ne tik juos priėmė, bet ir visą laiką, nuo pirmos pažinties su Eliza akimirkos, stengėsi jai padėti. Ir nors tomis retomis akimirkomis aš dvejojau dėl to, ar Muna iš tikrųjų gera draugė, o gal tik slydžią apgaulę rezganti pasalūnė, neverta draugės vardo, galutiniame taške visi nežinomieji susidėliojo kaip ant delno.

Romano dėmesio centre šį kartą atsiduria moterų draugystė. Manau, visi sutiks, kad kas jau kas, bet draugystė tikrai nenuspėjama, o gyvenimas niekada nepašykšti jai išbandymų, nesibodi jos lyg netvirto, medinio laivelio nešioti po plačiausius vandenis, pametėdamas asmeninį iššūkį - atsilaikysi iki galo ar nuskęsi, susidūręs su pirmąja kliūtimi. Munos ir Elizos draugystė per dešimtis metų matė daug: nuo meilės iki neapykantos, nuo pasitikėjimo iki pavydo, nuo išbandymų iki malonių akimirkų, bet juk sakoma, kad tikros draugystės negali pražudyti niekas, tiesa? Vieną vertus, romanas tarsi odė draugystei iki paskutinio atodūsio, kitą vertus - tai istorija apie santykius, kuriuose visi galime padaryti klaidų, bet svarbiausia yra tai, ar mokame jas suprasti ir tinkamai ištaisyti.

Ar tai buvo J. Herlyn tikslas, nežinau, bet pro akis nepraleidau vieno nedidelio akcento, kuris pasirodė man itin asmeniškas - iki galo gerai nesuvokdami kito žmogaus jausmų, mes galime lengvai jį užgauti ir įžeisti. Kartais žodžiai yra galingesni už fizinius veiksmus. Ir tai tik įrodo, kad kaskart, kai nusprendžiame kažką pasakyti ar padaryti - verta dukart pagalvoti, ar kito žmogaus, ypač to, kurį mylime, tai neįžeis, neužgaus ar jis supras, kad tai tik pokštas. Nepamirškime žodžių galios!

Svarbią rolę čia vaidina skyrybos, neištikimybė. Dalykai, kuriuos patiria daugelis šeimų. Tai - situacija, paveikianti visus, ypač - vaikus, kuriems tėvai yra autoritetai, gyvenimo vedliai. Tačiau, kas nutinka tada, kai iš tų vedlių nieko nelieka? Kai vienas iš jų „pameta galvą“ dėl gražesnio sijono, o kita - sužlugdyta atsiduria psichiatrinėje ligoninėje? Kokią įtaką tai daro viską matančių vaikų ateičiai? Ogi - labai didelę. Prie paminėtos psichikos ligos - depresijos dar norėčiau pridurti, kad džiugiuosi J. Herlyn pasirinkimu išryškinti, kaip svarbu nesigėdyti šios diagnozės, organizmo būsenos bei sunkumų, juolab nepasiduoti ar neužsisklęsti su tuo susidūrus, o gydytis, ieškoti pagalbos, atrasti sau tinkamą metodą, pavyzdžiui, per meną, ir tikslą, vardan kurio gyvenimas įgauna prasmę.

Žinote, kuo J. Herlyn romanas mane pribloškė šį kartą? Istorine tema! Taip, pastaruosius du žodžius jūs perskaitėte teisingai - „Gėdos vaike“ romano peripetijos susipina su istorija. II Pasaulinis karas, juodaodžių diskriminacija, brutali vyrų sterilizacija ir „gėdos vaikai“ - keturi istoriniai aspektai, sujungiantys praeitį su dabartimi. Knygoje netrūko man negirdėtų ir nustebinusių faktų, dėl kurių esu dėkinga Jolitai, kad mano, istoriją mylinčią, širdį ji savaip nudžiugino tokia skaudžia ir itin jautria, bet labai svarbia siužeto linija, antrą kvėpavimą įgyjančia dabar, naujo karo akivaizdoje. Jeigu galvojate, kad praeitis ir įvykiai, nutikę prieš šimtus ar net tūkstančius metų, mūsų, išmaniųjų XXI a. žmonių, neliečia - klystate. Dalis praeities visada prisiveja (juk visi mes susiję tiek tarpusavyje, tiek su protėviais), o dažnai tai padaro pačiais netikėčiausiais pavidalais. Regis, kartais ji gali atsidurti arčiau, nei būtume galėję pagalvoti. Kas skaitys šią knygą, prisimins ir supras apie ką aš čia.

„Gėdos vaikas“ - romanas, nepaliksiantis abejingais nors kartą bandžiusių gelbėti draugystę ar susidūrusių su momentais, kai nejuokais baiminosi ją amžiams prarasiantys. Kūrinys dedikuotas ne tik meilei žmonėms, kurių buvimą savo gyvenime renkamės, bet ir tiems, kurie nieko bendro su mumis neturi, tačiau tai nereiškia, kad jie nenusipelnė pagarbaus elgesio, žmogiškumo. Romanas pasakoja apie pirmuosius kartus, netikėtas pažintis, pamažu keičiančias gyvenimus, išsikalbėjimo galią ir pagalbos, kurios prašyti turi būti ne gėda, paieškas. Tai nėra rašymo ar teksto prasme itin įmantrus romanas, bet galiu garantuoti, kad skaitytojus sužavės J. Herlyn atvirumas, nuoseklus minčių dėstymas ir būvimas arti skaitytojų, paliečiant bei aptariant tai, kas svarbiausia mūsų visuomenėje, nūdienos pasaulyje.

Rekomenduoju skaitytojams, kuriems romane svarbiausia - ne tik meilės tema ar dramatiški klystkeliai, bet taip pat skvarbus požiūris į patį gyvenimą, santykių analizė ir, regis, paprastų buities akimirkų pateikimas taip, kad jos tampa nepaprastomis, kuriems istoriniai faktai, naujai suskambėję grožinės literatūros kūrinyje, yra ne prie įprastos melodijos nederančios natos, bet priešingai - ausiai maloni improvizacija. Jei ieškote kažko švelnaus, su savotiškai laiminga pabaiga, be jokių vulgarumų, bet kūną kaitinančio ne mažiau vien dėl paliestų temų ir šeimos paslapčių, rekomenduoju. Siūlau, jeigu ieškote greitai persiskaitančio romano su ano šimtmečio pasaulio aktualijų prieskonių ir šiuolaikinės Vokietijos vaizdiniais.

4/5⭐

[Silvija Butavičiūtė · Rating 3 out of 5]

Trylikametė Eliza net nenutuokia, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas, kai jos mokykloje pradės mokytis naujokė tamsiaodė Muna. Mergaitės susidraugauja ir jos tampa tokios neišskiriamos draugėmis, kad net aplinkiniai jas ima vadinti ,,kava su pienu“. Šis romanas apie dvi drauges, jų draugystę, įvairius išgyvenimus, pavydą išdavystę, kuri merginas išskyrė net keliems dešimtmečiams, visgi merginų draugystė buvo labai stipri, jos net nepalaužė nei atstumas, nei laikas ar patirti išgyvenimai. Tačiau taip pat ir nagrinėjanti apie pokario ir vėlesnės Vokietijos afroamerikiečių gyvenimą, kuris buvo be galo sunkus rasistiniu požiūriu. Kadangi kas penktas pokario Vokietijos vaikas buvo nesantuokinis, kitaip tariant – mišrus. Nors istorija įdomi, emocionali, lengvai skaitėsi, visgi vietomis buvo kiek nuobodoka ir paviršutiniška..

[Jurgita Andrijauskaite · Rating 4 out of 5]

Knyga patiko, ypač ta dalis apie afrovokiečius, tikrai nieko apie tai nesu girdėjusi ir ta tikroji istorijos dalis mane labiausiai ir sukrėtė, man taip norėjosi jos dar daugiau ir dar giliau. Nes pati knygos istorija apie tas dvi drauges man buvo šiek tiek paviršutiniška ir trūko gylio, nepaisant to, kad buvo daug plėtojama moteriškos draugystės, išdavystės, pavydo temų, bet kažko man pritrūko. Šios autorės knygą skaičiau pirmą kartą ir esu dėkinga už naujas istorines ir kartu labai skaudžias žinias.

[Fausta Marija · Rating 2 out of 5]

Jolita Herlyn „Gėdos vaikas“: kaip mažoje šalyje rašyti apie lietuvių knygas?
https://m.delfi.lt/moterys/is-pirmu-l...

[Rasa Suchanekienė · Rating 5 out of 5]

Knyga ne tik su įdomiu siužetu, bet ir praturtinta tikrais istoriniais faktais.