Iššūkis yra tai, kas padeda pajudėti žingsniu pirmyn. Iššūkis visada yra asmeninis, ir jo poreikį gali suprasti tik tas, kuris jam ryžtasi. Kartais iššūkis yra nebemesti sau iššūkio ir nustoti kovoti su vėjo malūnais arba pasiduoti jausmui. Maniškis truko metus, atnešė atradimo džiaugsmą, o kartais pykino ir kankino suvokimu, kaip stipriai esu linkusi užsimiršti ir nepastebėti to, kas svarbu. Visur ieškau balanso.
Apmirusiam svarbu stebėti besiskleidžiantį gėlės žiedą, nejaučiančiam būtina panardinti pirštus į murkiančio katino kailį, skubančiam – sustoti akių nepakeliančių bendrakeleivių srauto vidury. Jei noriu gyventi SAVO gyvenimą, turiu pamatyti ir išgirsti, kas jame ne mano. Norint išgirsti ir pamatyti, reikia mokytis įsiklausyti ir stebėti. Tai ir dariau visus metus, kasdien dalydamasi tuo, ką pastebėjau ir išgirdau. Tikiuosi, mano iššūkyje atpažinsi savo pokyčio galimybę ir įsikvėpsi drąsos pirmam žingsniui, o gal ryžto eiti toliau tik savo keliu ir atpažinti bendražygius.
Knygoje radau nemažai man patikusių minčių ir svarbiausia nebanalių. Siūlyčiau ir neskaityti kaip romano - viso iš kart. Geriau po vieną ar porą skyrelių per dieną, kad spėtum pamąstyti ką perskaitei. Kūrybinga asmenybė, panaudojo įdomesnių metaforų ir net pasidalino kaip jas sukuria.
Gaila, bet ant pabaigos autorė išsisėmė, vis daugėjo tuščių puslapių, turbūt taip nutinka, kai vienu metu dirbi iš kart prie dviejų knygų rašymo.
🖋 Mano pauzės grąžina man gyvenimą.. 🖋 Jei žiūri į dangų, Vėjas plaučius pripildo oro. 🖋 Nelaimingas žmogus iš paskutinių jėgų stengiasi įtikti, kad gautų tai, ko negavo vaikystėje: pagyrimą, meilę, šilumą, ir jaustųsi saugus. 🖋 Sakoma, kad norint įveikti kliūtį reikia atsiremti į kažką atpažįstamo. 🖋 Būdama užsidariusi netenku kitų galimybių, bet jaučiuosi saugi. <...> šalia žmonių atsipalaiduoju, išskystu, išjungiu mąstymą, bet paaštrėja dėmesys ir klausa - mokausi, klausausi, stebiu. 🖋 ..ne "daryk, ką nori", o "norėk to, ką darai". 🖋 Tikriausia, tolimiausia ir įdomiausia kelionė yra į vidų. 🖋 ..stipresnė tapau pripažinusi, kad esu silpna ir pavargusi nuo bandymo sukontroliuoti tai, kas nuo manęs nepriklauso. 🖋 Pojūčiai mane veda į priekį. 🖋 Lyg traukiu pati save už pakarpos aukštyn, bet kartu stojuosi ant SAVO kojų ir einu savo keliu. 🖋 ..nemėgstu tuščių frazių, bet nenoriu įžeisti ir kitų žmonių. 🖋 Kiekvienas turim teisę būti. 🖋 ..apkabinti tai, kas brangu, ir paleisti, jei to reikia. 🖋 Vienišiausia jaučiuosi tarp kitame kontekste verdančių žmonių. 🖋 ..įvardijus bei priėmus neigiamus ir tamsius savo jausmus, <...>, galima išjudėti iš sunkiausios situacijos. 🖋 ..sukrauti praeitį į valtelę ir gerokai paspirti pasroviui tolyn - ten, kur jai ir priklauso būti. Laikas susitvarkyti ir pradėti imti į kelionę tik tai, kas reikalinga. 🖋 ..klausysiu impulso. Nes jis visada atveda ten, kur turiu būti. 🖋 ..tikroji pergalė - tai apsisprendimas veikti. 🖋 Kai nežinau, kur toliau eiti, kalbinu šalia einančius, klausausi jų istorijų. 🖋 ..'ne' vienam dalykui yra ištartas 'taip' kitam. 🖋 ..gražiausia žmogaus savybė yra pozityvumas ir gebėjimas pakeisti požiūrio kampą.. 🖋 ..esu linkusi visada rasti išeitį. 🖋 Šiandien esame ten, kur save atvedėme. 🖋 ..nereikia laukti, kai norisi gyventi. 🖋 Nesvarbu, ko netenki - tai sugriauna ir išmuša iš vėžių. 🖋 Labai gera baigti pradėtą darbą. 🖋 Kai būnu su savimi, kiti neegzistuoja. Išsibuvusi su savimi, nuoširdžiai bėgu draugauti su kitu - ne iš mandagumo, o su meile ir išsiilgimu. 🖋 ..neišspręstas klausimas kelia nerimą ir stabdo judesį pirmyn.
Net nezinau kaip cia apibudint sia knyga. Kad neizeist autores. Nesugebejau net pabaigt jos. Siaip viskas grazu ir gerai- dienorastis, savo emociju raiska per ivairias metaforas. Kurios svetimam zmogui atrido nevisada suprantamos. Tikiu kad autorei rasymas padeda palaikyt normalia psichologine busena. Bet reiktu pagalvot, ar verta visja, ja rasineji dienorastyje, publikuot knygose.
Aš taip pat nelabai supratau, koks tikslas buvo leisti šiuos apmąstymus kaip knygą. Manau, kad žymiai geresniu variantu būtų buvę publikuoti šias mintis kaip blogo įrašu ar kokiu feisbuko postu. Pirmosios dienos tikrai būvo gana įdomios, bet vėliau sekėsi vis sunkiau rezonuotis su autorės jausmais, nes tiesiog nesu muzikantė/tekstų autorė ir pnš. Knygos viduryje staiga pradėjo mažėti ir pačio teksto, kurį autorė paaiškina labai suprantamu noru kartais atsitraukti nuo rašymo, bet tai koks tada tikslas šios knygos skaitytojui, o ne pačiai autorei?
Man iš knyga buvo labai įkvepianti. Su malonumu skaičiau, pamąstydama. Turininga, metaforiška, daug savasties. Daug gerumo. Keista, kad knygoje tik metai, atrodo telpa ten daug daugiau gyvenimo. Gilūs pamąstymai ir savęs tyrinėjimas.