What do you think?
Rate this book
Džiaugsmynas
Laura Sintija Černiauskaitė šiuos pasakojimus vadina esukais, pagal „esu – būti" analogiją. O knygos pavadinimas vieną žiemos rytą ištrūko iš bundančio rašytojos sūnelio lūpų. Tai jis ištarė naujadarą „džiaugsmynas" – ir nusijuokė.
Džiaugsmynas – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, kaip dienynas, dienų knyga. Žinoma, ši knyga ne vien apie džiaugsmą. Pavadinimas veikiau nurodo gyvenimo poziciją, netgi užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Džiaugsmo taip trūksta. Ne paviršutiniško kikenimo, bet to, kuris kyla iš egzistencijos gelmių. Džiaugsmo – kaip gyvenimo tikslo.
Knygoje – 22 grynojo įkvėpimo tekstai, parašyti 2014–2021 metais. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad patys liejosi. Autorė taupiai, bet skalsiai dalijasi savo kasdienybe, per smulkmenas apmąstydama egzistencinius dalykus. Kasdienybėje pilna visko: buitinių reikalų, netikėtų, keistų susidūrimų, šeimos santykių, motinystės krizių, nūdienos žmogaus nerimo bei prasmės ieškojimų ir egzistencinių atverčių – kai būtis, ūmai atsivėrusi per smulkmeną, pastūmi į apmąstymus bei maldą.
Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą", Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia"). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.
Džiaugsmynas – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, kaip dienynas, dienų knyga. Žinoma, ši knyga ne vien apie džiaugsmą. Pavadinimas veikiau nurodo gyvenimo poziciją, netgi užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Džiaugsmo taip trūksta. Ne paviršutiniško kikenimo, bet to, kuris kyla iš egzistencijos gelmių. Džiaugsmo – kaip gyvenimo tikslo.
Knygoje – 22 grynojo įkvėpimo tekstai, parašyti 2014–2021 metais. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad patys liejosi. Autorė taupiai, bet skalsiai dalijasi savo kasdienybe, per smulkmenas apmąstydama egzistencinius dalykus. Kasdienybėje pilna visko: buitinių reikalų, netikėtų, keistų susidūrimų, šeimos santykių, motinystės krizių, nūdienos žmogaus nerimo bei prasmės ieškojimų ir egzistencinių atverčių – kai būtis, ūmai atsivėrusi per smulkmeną, pastūmi į apmąstymus bei maldą.
Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą", Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia"). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.
169 pages, Hardcover
Published January 1, 2022
4 people are currently reading
62 people want to read
About the author
Laura Sintija Černiauskaitė
16 books42 followersLaura Sintija Černiauskaitė - a Lithuanian writer, journalist, and playwright - is one of the most promising young authors.
Her first book was published while studying in high school and later she made her debut as a playwright. It proved to be a success - her plays were staged in Vilnius and Moscow.
Laura, now a loving mother, continues writing novels, articles, and plays in Vilnius.
Her first book was published while studying in high school and later she made her debut as a playwright. It proved to be a success - her plays were staged in Vilnius and Moscow.
Laura, now a loving mother, continues writing novels, articles, and plays in Vilnius.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 13 of 13 reviews
August 10, 2022
Ši knyga apie kasdienybės grožį, apie prisilietimą prie gamtos ir kaip tai svarbu kiekvienam žmogui, apie šeimą, vaikus ir motinystę, apie buitį ir būtį, apie tai, kas sukasi aplink mus, tačiau kartais vis kažkur skubėdami to nepastebime. Buvo labai gera skaityti. Toks jausmas, kad šie autorės „esiukai“ apie mane ir mane supantį pasaulį. Atsiskleidžia protėvių žemė, ryšys su praeities kartomis. Skaitant vis žymėjausi citatas. Jų tiek, kad galvojau, kad teks pusę knygos išsirašyti. Su autorės knygoje išsakytomis mintimis labai stipriai sutinku.
„Žmogus vis dėlto tobulai sugalvotas, saugiai ir apdairiai. Jam nebaisios jokios ekstazės, jis niekada nepamiršta, kur grįžti, visi jo pirštai, ačiū Dievui, lenkti į save, ir visi jo keliai į Romą veda per save patį. Džiaugsmynas!..“
„Pagalvojau: senatvė kažkaip išlaisvina, senas žmogus niekam nieko nebedemonstruoja, nebetrokšta patikti, ir todėl tam tikra prasme jis vėl kaip vaikystėje yra laisvas daryti ką nori. Ir tikriausiai turi daug daug laiko... Taip daug, kad laikas tampa našta.“
„Ir apskritai, neišeiti kasdien į lauką – tai prarasti kažką labai svarbaus, kažką iš pasaulio sukūrimo. Juk jis, koks bebūtų – nuostabiai gražus ir pavojingas, yra tebekuriamas. Dabar, šią akimirką – kaip gali tame nedalyvauti?...“
„Važiuojam, važiuojam į mūsų jaukius ankštus namus, užsikaiskime arbatinuką, tramdykime įsišokinėjantį vaiką – tebūnie viskas paprasta, nesklandu, tebūnie perdegusios lemputės ir amžinos triušio spiros ant kilimėlio. Labai gali būti, kad būtent tai ir yra mūsų laimė.“
Man tai – jautri, labai stipriai aplinką paliečianti, sentimentali, miela ir graži knyga apie mus ir mūsų paprastą, bet detalėse laimingą gyvenimą.
„Žmogus vis dėlto tobulai sugalvotas, saugiai ir apdairiai. Jam nebaisios jokios ekstazės, jis niekada nepamiršta, kur grįžti, visi jo pirštai, ačiū Dievui, lenkti į save, ir visi jo keliai į Romą veda per save patį. Džiaugsmynas!..“
„Pagalvojau: senatvė kažkaip išlaisvina, senas žmogus niekam nieko nebedemonstruoja, nebetrokšta patikti, ir todėl tam tikra prasme jis vėl kaip vaikystėje yra laisvas daryti ką nori. Ir tikriausiai turi daug daug laiko... Taip daug, kad laikas tampa našta.“
„Ir apskritai, neišeiti kasdien į lauką – tai prarasti kažką labai svarbaus, kažką iš pasaulio sukūrimo. Juk jis, koks bebūtų – nuostabiai gražus ir pavojingas, yra tebekuriamas. Dabar, šią akimirką – kaip gali tame nedalyvauti?...“
„Važiuojam, važiuojam į mūsų jaukius ankštus namus, užsikaiskime arbatinuką, tramdykime įsišokinėjantį vaiką – tebūnie viskas paprasta, nesklandu, tebūnie perdegusios lemputės ir amžinos triušio spiros ant kilimėlio. Labai gali būti, kad būtent tai ir yra mūsų laimė.“
Man tai – jautri, labai stipriai aplinką paliečianti, sentimentali, miela ir graži knyga apie mus ir mūsų paprastą, bet detalėse laimingą gyvenimą.
July 25, 2024
Nepaprasto gylio ir kitokių perspektyvų knygą nuo iki.
Visuose puslapiuose atradau savo jausmų daleles, kažkur išmėtytas laikotarpyje, bet labai panašiai išjaustas. O atrodė, kad aš viena tokia. Nuo išgyvenamų vaizdų atvaizdavimo iki įsivaizdavimo, iki pokalbių gylybių, iki Šviesos žingsniuose matymo.
Tiesa, kai kur pasiklysdavau mintyse ir nebūdavau užtikrinta, ką skaitau.
Lengvai, subtiliai parašyta apie ne tokius lengvus išgyvenamus mūsų visų gyvenimus. Nepaprasto šviesumo knyga.
,,Manęs dažnai klausia: iš kur semiatės įkvėpimo? Atsakau abstrakčiai ir labai paprastai, bet tai juk gryniausia tiesa: iš gyvenimo. Aplinkui ir mumyse pačiuose apstu gyvenimo, jo perteklių kartais net sunku atlaikyti..." (68).
Visuose puslapiuose atradau savo jausmų daleles, kažkur išmėtytas laikotarpyje, bet labai panašiai išjaustas. O atrodė, kad aš viena tokia. Nuo išgyvenamų vaizdų atvaizdavimo iki įsivaizdavimo, iki pokalbių gylybių, iki Šviesos žingsniuose matymo.
Tiesa, kai kur pasiklysdavau mintyse ir nebūdavau užtikrinta, ką skaitau.
Lengvai, subtiliai parašyta apie ne tokius lengvus išgyvenamus mūsų visų gyvenimus. Nepaprasto šviesumo knyga.
,,Manęs dažnai klausia: iš kur semiatės įkvėpimo? Atsakau abstrakčiai ir labai paprastai, bet tai juk gryniausia tiesa: iš gyvenimo. Aplinkui ir mumyse pačiuose apstu gyvenimo, jo perteklių kartais net sunku atlaikyti..." (68).
May 24, 2023
"Žiemos grožis išveda mane iš savęs per kelias akimirkas. Išsilieju ir pasklindu iki miškingų Belmonto kalvų, nejudama, kur užsibaigiu aš ir kur prasideda jos."
"Viltis visada ateina į žmogų iš Šventosios Dvasios, patys nesame pajėgūs jos susikurti, ji yra Dievo mana. Iliuzijas kuriame patys, jos yra ego burbulai, kuriuose slepiamės nuo bauginančios tikrovės. Kristaus žmogus turi atsisakyti iliuzijų ir kliautis tik viltimi. (Bet jokiomis aplinkybėmis išsaugo viltį)."
"Gyvenamas šioje žemėje žmogus niekada nebus visiškai užbaigtas, esame kuriami... Kovojame su savų pačių savimeile, ydomis ir baimėmis...kai būsime užbaigti, būsime savimi. Amžiams."
"Juntu, kaip manyje staiga susijungia visos būties gijos. Trokštu įkvėpt į save mažą visą tikrovę, visą Visatą su jos slaptomis srovėmis..."
"Viltis visada ateina į žmogų iš Šventosios Dvasios, patys nesame pajėgūs jos susikurti, ji yra Dievo mana. Iliuzijas kuriame patys, jos yra ego burbulai, kuriuose slepiamės nuo bauginančios tikrovės. Kristaus žmogus turi atsisakyti iliuzijų ir kliautis tik viltimi. (Bet jokiomis aplinkybėmis išsaugo viltį)."
"Gyvenamas šioje žemėje žmogus niekada nebus visiškai užbaigtas, esame kuriami... Kovojame su savų pačių savimeile, ydomis ir baimėmis...kai būsime užbaigti, būsime savimi. Amžiams."
"Juntu, kaip manyje staiga susijungia visos būties gijos. Trokštu įkvėpt į save mažą visą tikrovę, visą Visatą su jos slaptomis srovėmis..."
September 16, 2025
Kokia poetiška knyga – tikras malonumas skaityti. Tiek daug turtingų vaizdinių, kuriuose susilieja kasdienybės paprastumas ir gilesni apmąstymai. Labai patiko!
March 15, 2023
Nesu Černiauskaitės tekstų gerbėja, dėl kelių ankstesnių įspūdžių ir eseistiką ėmiau atbulom rankom, maniau, kad bus daug didaktikos ir egzaltacijos. Pakylėtumo juose išties buvo, bet didaktikos ne - beveik, ir tai maloniai nustebino.
Knygą sudaro 22 esė, rašytos 2014-2021 m.; iš "naujausių laikų" užgriebiama tik pandemija, ir tai savotiškai leidžia išvengti klausimo, ar dabar tikrai geras metas leisti knygas apie džiaugsmą, tuo labiau egzistencinį. Perskaičius knygą tas džiaugsmas nebeatrodo nesąžiningas, išaiškėja siauresnė jo samprata - tai iš gilaus tikėjimo ir jo tiesų apmąstymų kylanti nuostata, plg laišką korintiečiams "Dievas myli linksmą davėją - kas duoda džiugiai, duoda daugiau". Šia prasme džiaugsmas tampa ne reakcija į pasaulį, o misija ir asmeniniu iššūkiu - likti tarsi atokiau nuo aplinkinio pasaulio, neįkristi į jo duobes, lyg eitum savotišku lynu. Ir tuo ši knyga galiausiai pergalėjo mano pradinį skeptiškumą: kiek džiaugsmas tampa iššūkiu sau, o tekstai - to iššūkio fiksavimu, tiek jis nustoja būti didaktinis, parodomasis ir primetamas kitiems, reikalaujantis kitų atsako / susižavėjimo / (ne)pritarimo. O rašyti tekstus apie save ir neapeliuoti, neįpareigoti kitų - geras pasiekimas.
Tikėjimas yra deklaruojamas nuo pat pirmosios esė ir išlieka viena iš vedančių temų; skaitydama galvojau, kad buvo laikas, kai būtent tokių tekstų ir ieškodavau: kuriuose būtų apmąstomos dogmos, pasvarstoma, visa tai perleidžiama "per save" ir iš to suformuluojama gyvenimiška pamoka ar atradimas, trumpai tariant - pamokslas arba rekolekcijos, dvasinės pratybos. Laikas tas buvo seniai ir šiandien mane tokie tekstai veikia retai, bet laisvai įsivaizduoju, kaip gali dominti ir džiuginti. Pvz, kaip Černiauskaitė vaikšto po mišką ir paraleliai apmąsto Marijos kelionę pas sesę po angelo apreiškimo, sesė irgi laukiasi, jos šnekasi apie gyvenimą. Aš trivializuoju, o pas Černiauskaitę visa tai, kaip tikram pamoksle, susieta, nuo savęs pereinama prie dogmos ir vėl grįžtama, abi plotmės supriešinamos, paskui sugretinamos. Arba dvasinių dykumų ir tamsos aprašymai.
Antra vedanti tema, motinystė, man dar mažiau įdomi, bet kaip tik tada gal lengviau pamatyt, kokiu būdu ji išrašoma. Černiauskaitė nuolat pasakoja, kaip užsiima buitimi, bet dar daugiau - kaip leidžia laiką su vaikais ir šalia jų, motinystė jai tampa ne proga papamokslauti ar parodyti "teisingą kelią", o tiesiog kitokiu laiku, kažką atimančiu (laiką prie kompo, kūrybą) ir sykiu kažką duodančiu (laiką galvoti, laiką praleistą santykyje - pvz sėdint po medžiu, kol vaikas po jį laipioja). Nesitikėjau, kad nenervins "mamyčių vargai", bet gal vis dėlto mane nervina ne patys vargai, o dažnas jų tonas - aukos / pasigiriamasis / pamokomasis, ir "Džiaugsmyne" būtent to nebuvo. Nebuvo netgi sukombinavus motinystę su krikščionybe - čia jau išvis budizmas, o ne graudūs verksmai, nepagalvotum, kad taip įmanoma (nors šiaip čia pat ji rašo, kad visi krikščionys pripažįsta, jog gyvenimas persmelktas kančios).
Nervino:
1. Pažodinis / naivusis dvasingumas. Pvz Marijos kelionės pas seserį apmąstymai:
Evangelijų ir apskritai Biblijos siūlomos pasaulio metaforos yra vienas dalykas (iki šiol negaliu pamiršti, kaip įsoūdingai apie jas rašo Frye'us The Great Code), bet "žmogiškos smulkmenos" - visai kas kita, ir gal Rubšio tekstuose nerastume tikslaus socialinio peizažo, bet vis dėlto galima tiek su jais, tiek be jų kažkaip intuityviai suvokti, kad prieš 2000+ metų keturiolikmetė nebuvo nei vaikas, nei mergaitė, ir apskritai jaunai moteriai, keliaujančiai vienai, turėjo būti didesnių sunkumų nei pasirinkt, ar dainuoti, ar grožėtis kalnais. Ir tikrai didesnių pavojų - pašventvagiausiu - nei išlaikyti viešpaties sėklelę. Ok, gal čia visur ir Černiauskaitė rašo metaforiškai, bet man regis, kad evangelinės metaforos ir evangelijų įkvėptos metaforos veikia ne taip.
2. Kad vis tiek neišvengiama daugeliui tekstų apie save (ne Černiauskaitės, apskritai) būdingo dienoraštiškumo, t. y. ne tiek atpasakojimo, kiek autoreferencijos - atrodo, kad pasakojami dalykai svarbūs tik sau ir keliems artimiesiems, žinantiems kontekstą. Pvz užuominos apie didžiąją netektį:
Pasirodysiu kaip sociopatė, bet, na, jei nepasakai, kokia yra ta patirtis, palieki tik užuominas ir religines aliuzijas - kaip ją išvis suprasti? Kam apie ją pasakoti, jei tai - asmeniškas ir ne visiems skirtas dalykas? Kas ta netektis - ar tai artimojo mirtis, ar išėjimas (tai nėra tas pats net metaforiškai), ar išdavystė (kodėl visi džiaugiasi "prisikėlimu", o tik vieni, žinantieji tiesą, liūdi)? Ko tada vertas linkėjimas to nepatirti? Norisi prieš jį šiauštis ir burbėti - neatimki, dieve, iš manęs klydimo teisės.
3. Kad vis tiek, po visame rinkinyje liudijamo taikaus koegzistavimo su kitais, gale išlenda taburetė, ant kurios užsilipus geriau matyti:
Biški ne į temą, bet šitą vietą skaitydama prisiminiau, kaip kažkada vienas dėstytojas, labai dažnai cituojamas ir šioje knygoje, tylėjo tylėjo per srautinę paskaitą, kažką galvojo ir paskui pasakė: "Vat žiūriu aš į jus, žiūriu, o jūs taip žiūrit į mane... jūs kaip varlės." Tai čia nesusiję.
Žvaigždutės - už pamokslus be pamokslavimo ir aiškų autobiografinį rašymą norint papasakoti kitą istoriją, ne "co to ja", norėjosi duoti daug žvaigždučių, bet už suvenyrinių knygelių dvasingumą ir mažutėlių cuteness norėjosi visas jas nuimti. Geros esė, su turiniu ir su mažai grožėjimosi savimi (pagarba), bet nėra taip, kad norėčiau nusipirkt, skaityt ir vis iš naujo susipažinti su tuo tekste susikuriančiu autobiografiniu subjektu. Kva.
Knygą sudaro 22 esė, rašytos 2014-2021 m.; iš "naujausių laikų" užgriebiama tik pandemija, ir tai savotiškai leidžia išvengti klausimo, ar dabar tikrai geras metas leisti knygas apie džiaugsmą, tuo labiau egzistencinį. Perskaičius knygą tas džiaugsmas nebeatrodo nesąžiningas, išaiškėja siauresnė jo samprata - tai iš gilaus tikėjimo ir jo tiesų apmąstymų kylanti nuostata, plg laišką korintiečiams "Dievas myli linksmą davėją - kas duoda džiugiai, duoda daugiau". Šia prasme džiaugsmas tampa ne reakcija į pasaulį, o misija ir asmeniniu iššūkiu - likti tarsi atokiau nuo aplinkinio pasaulio, neįkristi į jo duobes, lyg eitum savotišku lynu. Ir tuo ši knyga galiausiai pergalėjo mano pradinį skeptiškumą: kiek džiaugsmas tampa iššūkiu sau, o tekstai - to iššūkio fiksavimu, tiek jis nustoja būti didaktinis, parodomasis ir primetamas kitiems, reikalaujantis kitų atsako / susižavėjimo / (ne)pritarimo. O rašyti tekstus apie save ir neapeliuoti, neįpareigoti kitų - geras pasiekimas.
Tikėjimas yra deklaruojamas nuo pat pirmosios esė ir išlieka viena iš vedančių temų; skaitydama galvojau, kad buvo laikas, kai būtent tokių tekstų ir ieškodavau: kuriuose būtų apmąstomos dogmos, pasvarstoma, visa tai perleidžiama "per save" ir iš to suformuluojama gyvenimiška pamoka ar atradimas, trumpai tariant - pamokslas arba rekolekcijos, dvasinės pratybos. Laikas tas buvo seniai ir šiandien mane tokie tekstai veikia retai, bet laisvai įsivaizduoju, kaip gali dominti ir džiuginti. Pvz, kaip Černiauskaitė vaikšto po mišką ir paraleliai apmąsto Marijos kelionę pas sesę po angelo apreiškimo, sesė irgi laukiasi, jos šnekasi apie gyvenimą. Aš trivializuoju, o pas Černiauskaitę visa tai, kaip tikram pamoksle, susieta, nuo savęs pereinama prie dogmos ir vėl grįžtama, abi plotmės supriešinamos, paskui sugretinamos. Arba dvasinių dykumų ir tamsos aprašymai.
Antra vedanti tema, motinystė, man dar mažiau įdomi, bet kaip tik tada gal lengviau pamatyt, kokiu būdu ji išrašoma. Černiauskaitė nuolat pasakoja, kaip užsiima buitimi, bet dar daugiau - kaip leidžia laiką su vaikais ir šalia jų, motinystė jai tampa ne proga papamokslauti ar parodyti "teisingą kelią", o tiesiog kitokiu laiku, kažką atimančiu (laiką prie kompo, kūrybą) ir sykiu kažką duodančiu (laiką galvoti, laiką praleistą santykyje - pvz sėdint po medžiu, kol vaikas po jį laipioja). Nesitikėjau, kad nenervins "mamyčių vargai", bet gal vis dėlto mane nervina ne patys vargai, o dažnas jų tonas - aukos / pasigiriamasis / pamokomasis, ir "Džiaugsmyne" būtent to nebuvo. Nebuvo netgi sukombinavus motinystę su krikščionybe - čia jau išvis budizmas, o ne graudūs verksmai, nepagalvotum, kad taip įmanoma (nors šiaip čia pat ji rašo, kad visi krikščionys pripažįsta, jog gyvenimas persmelktas kančios).
Nervino:
1. Pažodinis / naivusis dvasingumas. Pvz Marijos kelionės pas seserį apmąstymai:
Įsivaizduoju keliaujančią Mariją: man regis, kelyje sutiktiems žmonėms Dievo Motina turėjo atrodyti paprasta, niekuo neypatinga mergaitė. Susiliejusi su aplinka kaip kuklus, ištvermigas uolynų žiedas. Taip Viešpats saugojo Ją nuo negeros akies. [...] Bet prieš tai Marija ilgai žingsniavo pavojingu kalnuotu keliu... Kur Ji turėjo nakvoti, juk šimtas kilometrų per kalnus - didžiulis, jaunai mergaitei su Viešpaties sėklele ilgas ir pavojingas atstumas? Ar Ją kas lydėjo? Ar galėjo Juozapas išleisti vieną į tokią kelionę? Galbūt kartu keliavo jos motina Ona, nors evangelijos tą nutyli? Juk motinos dalyvauja savo dukterų gyvenimuose, ypač tais svarbiausiais, kritiniais momentais, kuriuos mergaitė gali patikėti tik savo mamai. Ar keliaudama Marija dainavo, grožėjosi kalnais? Ar patyrė nėštumo šleikštulį, silpnumą? Rūpi atkapstyti tas žmogiškas smulkmenas, kad geriau Ją suprasčiau, pajausčiau. (p. 10-11)
Evangelijų ir apskritai Biblijos siūlomos pasaulio metaforos yra vienas dalykas (iki šiol negaliu pamiršti, kaip įsoūdingai apie jas rašo Frye'us The Great Code), bet "žmogiškos smulkmenos" - visai kas kita, ir gal Rubšio tekstuose nerastume tikslaus socialinio peizažo, bet vis dėlto galima tiek su jais, tiek be jų kažkaip intuityviai suvokti, kad prieš 2000+ metų keturiolikmetė nebuvo nei vaikas, nei mergaitė, ir apskritai jaunai moteriai, keliaujančiai vienai, turėjo būti didesnių sunkumų nei pasirinkt, ar dainuoti, ar grožėtis kalnais. Ir tikrai didesnių pavojų - pašventvagiausiu - nei išlaikyti viešpaties sėklelę. Ok, gal čia visur ir Černiauskaitė rašo metaforiškai, bet man regis, kad evangelinės metaforos ir evangelijų įkvėptos metaforos veikia ne taip.
2. Kad vis tiek neišvengiama daugeliui tekstų apie save (ne Černiauskaitės, apskritai) būdingo dienoraštiškumo, t. y. ne tiek atpasakojimo, kiek autoreferencijos - atrodo, kad pasakojami dalykai svarbūs tik sau ir keliems artimiesiems, žinantiems kontekstą. Pvz užuominos apie didžiąją netektį:
Atsimenu ir niekada neužmiršiu, kaip ištikus didžiajai mūsų netekčiai abu su sūnučiu raudojome Šv. Velykų rytą prie kapo akmens. Visi aplinkui šventė, o mudu raudojome iki suplyšimo. Prieš srovę. Kaip turėjau traukti iš savęs žodžius, ir nuo to, kokie jie bus, labai daug priklausė. Jis buvo mažas, mažas paliktas berniukas. O aš - maža palikta mamytė. [...] Kam gali papasakot tokias patirtis? Linkiu šito niekam ir niekada nepatirti. (p. 55)
Pasirodysiu kaip sociopatė, bet, na, jei nepasakai, kokia yra ta patirtis, palieki tik užuominas ir religines aliuzijas - kaip ją išvis suprasti? Kam apie ją pasakoti, jei tai - asmeniškas ir ne visiems skirtas dalykas? Kas ta netektis - ar tai artimojo mirtis, ar išėjimas (tai nėra tas pats net metaforiškai), ar išdavystė (kodėl visi džiaugiasi "prisikėlimu", o tik vieni, žinantieji tiesą, liūdi)? Ko tada vertas linkėjimas to nepatirti? Norisi prieš jį šiauštis ir burbėti - neatimki, dieve, iš manęs klydimo teisės.
3. Kad vis tiek, po visame rinkinyje liudijamo taikaus koegzistavimo su kitais, gale išlenda taburetė, ant kurios užsilipus geriau matyti:
Vakar kaip tik į tokį žiūrėjau - ir simpatingas, ir gyvo proto, ir net, regis, intelektualas. Tik kas iš to? Lavonžmogis, kai įsižiūri. Pasaulis tokių perpildytas; jie yra kamšalas, masė, kaip dykumos smiltys užpildo aplinką, bet tik tiek. Pasaulis laikosi ne ant jų. Pasaulis laikosi ant palaimintos mažumos - mažutėlių, kurie gyvi kaip atviras, vis užkliuvomas nervas, kuriems skauda dažnai be jokios priežasties, kaip pasakytų "suaugėlis" - nepelnytai. Kas nors juk turi palaikyti pusiausvyrą, kas nors turi būt dvigubai gyvas už tuos, kurie ne gyvena, o tik atrodo gyvi. (p. 167-168)
Biški ne į temą, bet šitą vietą skaitydama prisiminiau, kaip kažkada vienas dėstytojas, labai dažnai cituojamas ir šioje knygoje, tylėjo tylėjo per srautinę paskaitą, kažką galvojo ir paskui pasakė: "Vat žiūriu aš į jus, žiūriu, o jūs taip žiūrit į mane... jūs kaip varlės." Tai čia nesusiję.
Žvaigždutės - už pamokslus be pamokslavimo ir aiškų autobiografinį rašymą norint papasakoti kitą istoriją, ne "co to ja", norėjosi duoti daug žvaigždučių, bet už suvenyrinių knygelių dvasingumą ir mažutėlių cuteness norėjosi visas jas nuimti. Geros esė, su turiniu ir su mažai grožėjimosi savimi (pagarba), bet nėra taip, kad norėčiau nusipirkt, skaityt ir vis iš naujo susipažinti su tuo tekste susikuriančiu autobiografiniu subjektu. Kva.
November 26, 2022
“Retsykiais nubunda toks poreikis: lėtai, atviromis juslėmis pereiti brangias priemiesčių gatveles, lyg būtum jas glostantis delnas.”
“Visas mūsų gyvenimas yra guolio šildymas, laukimas To Kažko - labai migloto ir labai išsiilgto.”
“Jaučiu, kaip manyje plečiasi gera erdvė, ir kasdienės smulkmenos joje išnyksta, pavirsta nereikšmingomis dulkėmis.”
“Vis dėlto moterys yra nuostabios būtybės - taip “užprogramuotos” duoti, kad tik pajudink.”
“Mieste į mus kaip kinivarpos įsimeta visokie reikaliūkščiai; tokie ne visai mūsų, tarytum primesti. Paviršutiniški darbo, kaimynystės ir visokie kitokie santykiai, kuriuose dalyvauji pasipudravęs nosį ir pernelyg neįsitraukęs. Maždaug kokie mes faini. Kad tik nieko iš tiesų neužkliudytum ir kad niekas neužkliudytų tavęs. Prėskas, imitacinis, asmenybę kaip pėdas sniege užnešantis bendravimas.”
L. S. Černiauskaitės kūryba man yra be galo brangi. Jos knygos buvo užuovėja paauglystės metu, skaitydavau ją ir pirmaisiais studijų metais, visada rodės, kad ji rašo apie mane arba tiksliau - lengvai save atrasdavau kiekvienoje novelyje, apsakyme, romane, pjesėje ar kaip dabar - esu’kyje.
Tik pabaigusi ‘Džiaugsmyną’ supratau, kad šiemet man pasisekė savo mylimiausias autores pažinti iš arčiau (metų pradžioje skaičiau O. Tokarczuk ‘Jautrųjį pasakotoją’’). Abi knygos man atrodo savaip giminingos ir mielos, svarbios (man) ir įkvepusios (mane).
Gera. Gera jausti šias nuostabias moteris šalia ir jaustis, kad esu ne viena ir panašūs išgyvenimai, mintys ar patirtys nuvilnija ir mano kasdienybėje.
“Visas mūsų gyvenimas yra guolio šildymas, laukimas To Kažko - labai migloto ir labai išsiilgto.”
“Jaučiu, kaip manyje plečiasi gera erdvė, ir kasdienės smulkmenos joje išnyksta, pavirsta nereikšmingomis dulkėmis.”
“Vis dėlto moterys yra nuostabios būtybės - taip “užprogramuotos” duoti, kad tik pajudink.”
“Mieste į mus kaip kinivarpos įsimeta visokie reikaliūkščiai; tokie ne visai mūsų, tarytum primesti. Paviršutiniški darbo, kaimynystės ir visokie kitokie santykiai, kuriuose dalyvauji pasipudravęs nosį ir pernelyg neįsitraukęs. Maždaug kokie mes faini. Kad tik nieko iš tiesų neužkliudytum ir kad niekas neužkliudytų tavęs. Prėskas, imitacinis, asmenybę kaip pėdas sniege užnešantis bendravimas.”
L. S. Černiauskaitės kūryba man yra be galo brangi. Jos knygos buvo užuovėja paauglystės metu, skaitydavau ją ir pirmaisiais studijų metais, visada rodės, kad ji rašo apie mane arba tiksliau - lengvai save atrasdavau kiekvienoje novelyje, apsakyme, romane, pjesėje ar kaip dabar - esu’kyje.
Tik pabaigusi ‘Džiaugsmyną’ supratau, kad šiemet man pasisekė savo mylimiausias autores pažinti iš arčiau (metų pradžioje skaičiau O. Tokarczuk ‘Jautrųjį pasakotoją’’). Abi knygos man atrodo savaip giminingos ir mielos, svarbios (man) ir įkvepusios (mane).
Gera. Gera jausti šias nuostabias moteris šalia ir jaustis, kad esu ne viena ir panašūs išgyvenimai, mintys ar patirtys nuvilnija ir mano kasdienybėje.
July 7, 2023
Skrydžio metu labai mėgstu skaityti, tad skrisdama į Norvegiją paėmiau į rankas šią nedidelę knygelę, tikėdamasi naujų minčių, galbūt įkvėpimo (visgi pavadinimas “Džiaugsmynas”, kažkas džiaugsmingo turi būti).
Knygą sudaro 22 tekstai, autorės pasakojimai, asmeninė patirtis, išgyvenimai, kasdienybė, skirtingi metų laikai. Kai kuriuose tekstuose veiksmas aprašomas pandeminiu laikotarpiu, skaitydama vėl iškyla prisiminimai apie tai, tačiau įkvėpimo tame laikotarpyje nedaug. O ir nuotaikos gana slogios, sustojusios. Autorės tekstas tikrai labai literatūriškas, kartais ir poetiškas, nukeliantis kartais į kažkokius egzistencinius pamąstymus, kartais į visišką buitį, santykį su vaikais, vyru, savo mylimą sodybą. Tekste, bent man, netgi jaučiasi nuotaika pagal metų laikus. Jeigu ruduo, žiema – man daugiau tamsumo, šaltumo ir tekstuose, jeigu vasara – daugiau vilties, šviesos.
Deja, bet šie tekstai manęs neįkvėpė. Tekstas gražus, bet nepasiliko man. Gal kitam patiks labiau.
Knygą sudaro 22 tekstai, autorės pasakojimai, asmeninė patirtis, išgyvenimai, kasdienybė, skirtingi metų laikai. Kai kuriuose tekstuose veiksmas aprašomas pandeminiu laikotarpiu, skaitydama vėl iškyla prisiminimai apie tai, tačiau įkvėpimo tame laikotarpyje nedaug. O ir nuotaikos gana slogios, sustojusios. Autorės tekstas tikrai labai literatūriškas, kartais ir poetiškas, nukeliantis kartais į kažkokius egzistencinius pamąstymus, kartais į visišką buitį, santykį su vaikais, vyru, savo mylimą sodybą. Tekste, bent man, netgi jaučiasi nuotaika pagal metų laikus. Jeigu ruduo, žiema – man daugiau tamsumo, šaltumo ir tekstuose, jeigu vasara – daugiau vilties, šviesos.
Deja, bet šie tekstai manęs neįkvėpė. Tekstas gražus, bet nepasiliko man. Gal kitam patiks labiau.
July 11, 2024
Knyga rezonavo su dabartiniu mano gyvenimo etapu. Vaikų auginimas ir sąmoningas buvimas. Vaikai įžemina ir moko stebėti ir stebėtis. Toks ir yra lydintysis knygos jausmas. Tad knygą rekomenduočiau żmonėms, mėgstantiems lėtajį skaitymą ir lėtą buvimą, savirefleksiją ir dvasingumą. Dvasingumas knygoje atsiskeidžia per religijos prizmę bet niekaip neperšamas, nemoralizuojama. Patiko metaforos, įžvalgos, išsireiškimai.
April 18, 2023
Kasdienių stebuklų pilna knyga, tikro, ne davatkiško, krikščioniško džiaugsmo. Seniai beskaičiau ką taip šviesaus ir tikro. Jei užeina niūresnės mintys, rekomenduoju po ranka visada turėti džiaugsmyną.
February 19, 2023
Artima-gamta ir džiaugsmai. Gražiai žodžiais išrašyta. Svetima- marijos, jėzūs ir kt.
September 29, 2025
Nuostabaus grožio, jautrumo ir gylio knyga. Taupiau kiekvieną žodį. Proza kaip gražiausia poezija ♡
November 2, 2025
šilta graži švelni knygelė...
March 3, 2023
"Plykstelėjusi aistra, kai negali miegoti, negali valgyti, negali nieko daryti - tik atvėręs visas jusles gerti mylimą asmenį."
Displaying 1 - 13 of 13 reviews