Įpusėjusi knygą pradėjau galvoti, koks mano asmeninis santykis su šia knyga ir ką iš jos išsinešiu. Kol kas iki galo šito neperpratau, tačiau mano lentynėlės pasipildė kai kuriais naujais faktais ar įžvalgomis. Knyga yra skirta alkoholizmu sergantiems ir jų artimiesiems. Norėtųsi sakyti, kad pati asmeniškai nesu tikslinė auditorija, tačiau apie alkoholizmą viename ar kitame kontekste tiek padiskutuoti, tiek pasikalbėti tenka, tiek pareflektuoti tenka. Knygą ėmiau skaityti, nes atsirado noras pasižiūrėti į situaciją iš vidaus. Alkoholizmo ar kitų priklausomybių temos nėra tos, apie kurias kalbame garsiai. Todėl šis pasakojimas su realiomis lietuvių istorijomis įtraukia.
Knygoje daug psichologinės analizės, pateikiami įvairūs kampai, kaip turintys priklausomybę ir jų artimieji mato, suvokia ir jaučia pasaulį, kaip gyvena gyvenimus, tempia kaltės naštą ir visokių kitokių emocinių problemų kaugę. Knygoje yra patarimų, ką su visomis tomis emocijomis daryti. Analizuojama atidėliojimo (angl. procrastination) problema, perfekcionizmas ir įvairūs kiti emociniai kraštutinumai, todėl knygoje naudingos informacijos ras kiekvienas.
Pati knyga tokia dvilypė. Gausu nuorodų į šaltinius, daug cituojama, pateikiami įvairūs metodai įžvalgos. Ir tuo pačiu viskas perleista per asmeninę prizmę, išgyventa, patirta, išbūta, išjausta. Ir tos emocijos visokios, spalvotos, niūrios, depresyvios, kompulsiškos, pakylėjančios... Visokios. Taip kaip būna iš tikrųjų. Nepaisant to, knygos stilius pasirodė vietomis šiek tiek šlubuojantis.