MŪSŲ GYVENIMŲ ETIUDAI PRIEŠ SOVIETŲ SĄJUNGOS GRIŪTĮ IR PO JOS (1980 –1991)
/1980–1991/
Kažkada, vos prieš trisdešimt metų, gyvenome kitoje realybėje – už geležinės uždangos. Už sienos, kurią reikėjo sugriauti.
Be abejonių, girdėjote legendinį „Pink Floyd“ albumą The Wall. Jis ir pasufleravo knygos pavadinimą „Laužytojai“. Juk tiesa, kad griauti galima ir nepastebimai, tarsi nekaltai. Kūrėjai, neformalai, savotiški disidentai, tada dvidešimtmečiai–trisdešimtmečiai, nešę žinią apie kūrybos ir vidinę laisvę. Neformalūs vėlyvojo sovietmečio lyderiai – nenuoramos ir neprisitaikėliai. Jie kūrė ir elgėsi kitaip – maištingai, pasikliaudami intuicija, o ne tuomete sovietine ideologija.
Arnoldas Lukošius, Aidas Giniotis, Arūnas Valinskas, Saulius Urbonavičius-Samas, Oskaras Koršunovas, Algis Ramanauskas, Algirdas Kaušpėdas.
Trumputės istorijos-etiudai atskleidžia ne tik tuometį žymių žmonių gyvenimą, iliustruotą iškalbingomis nuotraukomis ir išsamiais istoriko Valdemaro Klumbio komentarais apie to meto realybę, bet ir subkultūras, nerašytas institucijų taisykles bei daugelį sovietų laikais, paskui ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų.
Prisimenant laikus, kai:
Džinsai buvo ne tik kieta, bet ir protestas prieš tuometę pilką sistemą. Teko paminti principus ir tapti komjaunuoliu. Vengriški žirneliai „Globus“ ar jaučio liežuvis per šventes rodė aukštą statusą. Pirmasis išsvajotas magnetofonas „Majak“ malšino vakarietiškos muzikos alkį. Intymūs jausmai kunkuliavo paslėpti giliai po antklode. Nuožmion gladiatorių kovon stodavo pankai ir montanos. Per pamokas po stalu rusiškai skaitėte Jacką Kerouacą, nes buvo įdomiau už Žemaitę.
Tėvų sandėliukuose po storu dulkių sluoksniu saugomos kasetės, plokštelės ir knygos... Kodėl jomis neatsikračius? Tačiau maištingą jaunystę primenantys sentimentai ima viršų.
„Šioje knygoje norisi tapyti rašant, kad skaitant būtų užuodžiami mediniai mokyklos suolai, matomos atsilupusios baseino plytelės ar girdimas gitaros brązgėjimas sandėliuke. Laikai, kai visko trūko ir visko norėjosi, o ore tvyrojo nuotaika, kad netrukus įvyks kažkas didelio ir nesustabdomo.“
Pirmas sakinys: Pavadinimas "Laužytojai" man kilo klausantis "Pink Floyd" albumo The Wall.
Knyga atrodo kaip chaltūra* – toks vaizdas, kad pabandyta greitai ir pigiai išjoti ant Norberto Černiausko knygos "Paskutinė Lietuvos vasara" sėkmės. Aidas Giniotis, Algirdas Kaušpėdas, Oskaras Koršunovas, Arnoldas Lukošius, Algis Ramanauskas, Saulius Urbonavičius, Arūnas Valinskas apibūdinami kaip neformalūs vėlyvojo sovietmečio (1985-1991) lyderiai – su visa pagarba tam, ką šie vyrai nuveikė ir daro, abejoju, ar toks apibūdinimas daugumai iš jų tinka.
Knygoje sudėtos istorijos-etiudai tiktų kokiam ilgesniam straipsniui ar straipsnių ciklui (pavyzdžiui, žurnale "Žmonės. Legendos"), o ne knygai, iš kurios tikiesi dokumentikos, istoriškumo ar kažkokio apibendrinimo. Tuo labiau, kad į kai kurias istorijas jau senokai žiūrime kitaip (pavyzdžiui, "Nirvana" vs. "Bix"), yra kitų formatų, kurie pasakoja plačiau ir įdomiau (apie Samą daugiau sužinojau iš TV laidos "Gimę tą pačią dieną" nei iš šios knygos). Šiek tiek įdomiau buvo skaityti Algio Ramanausko atsiminimus apie 40-ąją vidurinę (beje, ši mokykla nėra unikalios architektūros – tuose pačiuose Lazdynuose stovi lygiai tokia pati ex 50-oji – dabartinė "Ąžuolyno" progimnazija), nes ir aš joje mokiausi, bei mokytojus, kuriuos ir aš žinau. Tačiau tie atsiminimai irgi labai selektyvūs, ganėtinai pagiežingi ir nežinia, kiek vertingi.
Tai, kad su šia knyga pachaltūrinta, rodo ir skyrius apie Artūrą Valinską – jame spausdinama ištraukos iš Laisvės Radzevičienės knygos "Akiplėša, arba tas ir kitas Arūnas Valinskas".
* Vienas iš nedaugelio vertingų dalykų knygoje – istoriko Valdemaro Klumbio komentarai.
Rekomenduoju visiems virš 40 m. skaityti, nes tik jūs gerai suprasite eiles prie žalių bananų, dolerinių parduotuvių ekstazę kai jos atsirado ir vakarietiškos kultūros troškimą ... vėl pasinersite į vaikystę ir gerėsitės "Keistuolių teatro" sėkme su Aidu Giniočiu, maištausite su Bixu ar Kaušpėda klausydami trankios muzikos ir įrašynėdami kasetes su kitais..... žodžiu, lengvai, nepersitempdami lyg skaitytumėte žurnalą, keliausite nuo vienos istorijos prie kitos, o istorikas V. Klumbys padės atnarplioti visus senus tarybinius pavadininus savo intarpuose - t.t. tokioje mažoje reikšmių enciklopedijoje.
Aš supratau apie ką, bet nesupratau kodėl tokiu formatu. Nebuvo aišku pagal ką atsirenkami istoriko komentarai, istorijos galėjo būt kažkaip atjungtos, nes daug kas kartojosi. Valinsko dalis išvis buvo neaiškumas - kam perspausdinti kitą knygą -.-
Buvo įdomu skaityti apie nesmurtini pasipriešinimą SSRS. Tačiau formato nesitikėjau. Iš istorijos herojų paiimtas interviu ir jis tiesiog užrašytas ir atspausdintas (ta prasme atrodė, kad skaitau ilgą straipsnį, o ne knygą), o ir iš paskutinio herojaus net nepaėmė interviu. Tsg ištraukė ištraukas iš knygos apie jį. Tas tai didžiausia nesąmonė buvo. Ta prasme kam išviso dėti Valinska jei viskas literaliai paiimta iš kitos knygos (ir net neparfrazuota ar autoriaus nepakomentuota). Vienas dalykas kuris patiko tai istoriko komentrai. Jie padėjo man geriau gaudytis pasakojimuose. Taip pat įdomu buvo stebėti kaip kiekvienas skirtingai seka savo istorijas, kaip aiškiai per pasakojimo stilistiką atsiskleisdavo pasakotoju charakteristikos.
Toks labiau projektėlis nei knyga, sakyčiau išplėstas gero žurnalo numeris, kurį skaityti įdomu, bet vis tiek iš pilnavertės knygos norėtųsi daugiau. Kai kurios žmonių istorijos tikrai įdomios, ypač įstrigo Koršunovo ir Samo, tokios mažiau girdėtos, tačiau kaip bendro leidinio koncepcijos tai nelabai yra. Bereikalingi dainų žodžių intarpai formai palaikyti, kartais įdomūs, bet dažniausiai elementarūs istoriko komentarai ir paaiškinimai. Pašnekovai įdomūs, bet dažnai pasakoja tuos pačius ar panašius dalykus, kas yra gana natūralu. Galiausiai paskutinė Valinsko dalis - ištraukos iš kitos knygos, surašytos visiškai kitokiu stiliumi nei likusi knyga. Nežinau, man atrodo nedaroma šitaip. Labiau komercija ir marketingu dvelkiantis projektukas.
Patiko, kad knyga interviu forma ir kalbinami žmonės taip atvirai viską išpasakojo. Pasijaučiau tikrai labiau suvokusi sovietmečio pabaigos kultūrinį kontekstą, detaliai sužinojau apie Keistuolių teatro, Bix įsikūrimą, apie O. Koršunovo šuolį į teatro pasaulį. Smagi ir optimistiška knyga, liudijanti, kaip iš idėjos bei jaunystės galima sukurti bet ką ir ypatingai norint tapti bet kuo.
Kaip ir daugelį parašiusių komentarus, kiek nuvylė paskutinis skyrius apie A. Valinską..gaila, kad ta dalis perspausdinta iš kitos knygos.
Nesudėtingos istorijos apie kelių ryškių asmenybių gyvenimus sovietų sąjungos irimo laiku.
Nesuprantu, kuo čia visi nepatenkinti, buvo visai įdomu, padėjo geriau suprati tą laikotarpį man, žmogui, per kurio antrąjį gimtadienį buvo paskelbta blokada ir kuris nieko iš tų laikų nepamena.
Tik Valinsko dalis gale sugadino visos knygos skonį, geriau be jos būtų buvę. ..ir be gramatinių klaidų.
Rekomenduočiau kaip lengvą knygą poilsiui po sunkių knygų perskaitymo, tokių gi kartais prireikia.
Knyga, matyt, skirta labiau tiems, kam per 40 m. Kam istorijos, kelia tam tikras asociacijas. Bent jau tokiems lengviau suprasti.
Apie maištą su muzika, narkotikus ir demidrelį, pankavimą su ploščiais ir grafkėmis, anglų kalbos mokymąsi - norint suprasti dainų tekstus. Apie pirmas keliones į užsienį, kai vaikščiojo kaip kosmonautai arba kaliniai, paleisti iš sovietinio kalėjimo. Apie kultines Lapes ir filmavimus, kurių dėka kioskai virto parduotuvėmis.
Nesitikėjau tokio formato. Knyga parašyta kaip vienas labai ilgas straipsnis, o apie Valinską iš esmės viskas paimta iš kitos knygos, net ne interviu, kaip su kitais. Nors buvo įdomu skaitant matyti, kaip kiekvienas veikėjas kitaip pasakoja savo istoriją, pačios knygos nerekomenduočiau.