Romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke’s, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.
Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka... „Skudurėlių šventė“ – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio...
„Skudurėlių šventė“ yra paskutinė trilogijos (kitos dvi dalys – „Kazašas“ ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“) dalis. Tai tarsi statinio stogas ar kupolas. Pasak knygos autoriaus, po romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ pasirodymo ne vienas skaitytojas ar bičiulis vis pasiteiraudavo – ar nebus tęsinio? Tad štai, tas tęsinys, tas „koplytėlės kupolas“ ėmė ir atsirado. Statytas ilgai, kur kas ilgiau nei du pirmieji statiniai, jau kone atsisveikinus su poezija, į tą romaną sudedant ne tik gyvenimo patirtį, bet ir neparašytų eilėraščių temas, energiją bei vibracijas.
Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. D. Kajoko kūryba, išversta į bemaž dvi dešimtis pasaulio kalbų, įvertinta daugeliu svarbių Lietuvos literatūrinių premijų. Pirmiausia D. Kajokas žinomas kaip poetas. Tačiau ne ką menkesnio susidomėjimo sulaukė ir jo eseistikos darbai bei romanai. Autorius savo kūriniuose kalba apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu.
O tėve, jei tai išprotėjimas, man gaila tų, kurie neišprotės, o jei tai lėtas atsargus mirties artėjimas, man gaila tų, kuriems toli iki mirties!..
Eilėraštis man lipo prie knygos dar pradžią beskaitant. Visiškai sapno logika paremtas kūrinys - su pagrindiniais veikėjais ir be pagrindinio veiksmo, krūva istorijų, kurių ryšys tarpusavyje neaiškus, ir lyg iš miglos išnyrančiomis prasmėmis, kurios paskui vėl atgal į miglą ir sugrįžta.
Negalėčiau pasakyti, apie ką. Apie kažką, kas buvo, bet kaip, kada ir ar tikrai - nežinau.
Trilogijos pabaiga, nors "Kazašo" jau beveik nepamenu, gal vėl reiks kada į rankas paimti ir nežinia bus, kuri čia pirma, kuri vidurinė, o kuri paskutinė trilogijos knyga. Kažkokia ne linijinė, o ratu besisukanti, neturinti nei pradžios, nei pabaigos trilogija. Ačiū, Ka Jo Ka S'an.
o tėve, jei tai išprotėjimas, man gaila tų, kurie neišprotės.
niekada anksčiau neskaičiau Kajoko prozos, vietom taip primena Baricco, ilgi ilgi sakiniai, viskas pilkšvai melsvai minkšta, sujaukta, susiję, gyva.
paviršinis turinys toks... stereotipų neneigiantis, bet esminė mintis skaidriai budistinė, apie visa ko vienį, apie visą ko niekį, dėl to man gera, kad ši knyga pašyta, o detalės ne taip svarbu, juolab, kad gali bene paskęsti toje gaivališkoje Kajoko kalboje, kuri sukuria tokį apčiuopiamą pasaulį.
paprasta ir nesuvokiama. paprasta, nes nesuvokiama.
"Galiausiai ėmiau painiotis tarp jo paradoksalių minčių, kaleidoskopiškai besimainančių idėjų" p.255 Ši citata apibūdina ir mano potyrį skaitant knygą. Įtraukianti, daug gilių minčių, subtilaus humoro, bet ko gero aš dar nesu pasiruošusi "sukramtyti" tokios metaforų ir fantazijų gausos.
"Dabar jau ir pats manė patyręs, kad kasdienis džiugesys būti vertesnis už visas išmąstytas žinias apie būtį..." p.132
"-Varge, kiek daug teisingų nesąmonių žmonių galvose".p.138
Rišaro apibūdinimas : "Daug prisiskaitęs, bet nieko neperskaitęs"."-Jis iš tų tipų, kurie susiremontuoja svetainę, o mano, kad susitvarkė gyvenimą". p.197
Ant jazminais apaugusio kiemo vartelių kabo lenta: "Atsargiai! Piktas šuo, piktas šeimininkas, pikta šeimininkė, pikti vaikai, Visi pikti!!!" p.245
“-Aš žinau, kad rytas išaušta ne dėl manęs, bet jeigu manęs nebebus pasaulyje, pasaulis bus kitas, jis bus be manęs, ir rytas išauš kitame pasaulyje ir bus jau kitas, nes bus be manęs! Ir tai šventa teisybė, tačiau netgi šventų teisybių ypatinga reikšmė yra ta, kad jos neturi jokios ypatingos reikšmės…” įdomi, novatoriška, lengvai meistras-ir-margaritiška – rekomenduoju